Odont(o)… [gr. odontus (kilm. odontos) – dantis], pirmoji sudurt. žodžių dalis, rodanti jų sąsają su dantimis; stoma… [gr. stoma (kilm. stomatos) – burna], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su burnos ertme, su jos ligomis (žr. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2001, p. 522, 706).
Terminas odontologija nėra naujas: Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos universitete 1921 m. buvo įkurtas Odontologijos skyrius. Sovietiniais metais vietoj terminų odontologija, odontologas vartoti stomatologija, stomatologas (šie terminai iki šiol vartojami kai kuriose Rytų Europos šalyse). Lietuvoje, derinant teisės aktus su Europos Sąjungos dokumentais, nutarta grįžti prie terminų (gydytojas) odontologas (vietoj stomatologas) ir odontologija (vietoj stomatologija).
Skandinavijoje, Vakarų Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitur gydytojas stomatologas yra vadinamas įvairiai, pvz., dentist, odontologist, stomato-odontologist, dental surgeon ir pan.
Į „Tarptautinių žodžių žodyną“ (Vilnius, 2001) įrašytas žodis dantistas [pranc. dantiste < lot. dens (kilm. dentis) – dantis] ir ten pat teikiamas lietuviškas atitikmuo dantų gydytojas (p. 144).
Dantistas kaip šnekamosios kalbos žodis įrašytas ir į el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (Vilnius, 2003).
„Kalbos patarimų“ ketvirtoje knygelėje „Leksika: skolinių vartojimas“ (Vilnius, 2005) žodis dantistas vertinamas kaip vengtinas vartoti dėl hibridinės darybos, teikiamas lietuviškas pakaitas dantų gydytojas, dantų gydytoja (p. 39).