Parengė vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė G. Savkaitė, publikuota naujienų portale www.delfi.lt, 2015-03-20
Neseniai Lietuvos žmogaus teisių centras paskelbė projekto „Svetima gėda“ vaizdo įrašą, puikiai iliustruojantį keiksmažodžių vertimo ir cenzūros temą. Kiekvienas vertėjas turėjo galimybę pasirinkti, ar perteikti tekstą pažodžiui, ar perfrazuoti, o gal neversti visai? Kaip tie klausimai sprendžiami vertimo teorijoje ir praktikoje? Apie etinius aspektus kalbama daug, tad apsiribosime tik lingvistiniais aspektais.
Tiek rašytinės, tiek vizualinės ar sakytinės medijos priemonėse susiduriame su necenzūrine leksika kone kasdien. Nešvankius žodžius gyvenime bei raštuose, nepaisant draudimų, apribojimų ir bausmių, vartojo visų rasių, visų klasių ar išsilavinimo žmonės. Dar „idealistinėje“ sovietmečio visuomenėje buvo ieškoma būdų šiai problemai spręsti.
Siekiant užtikrinti, kad medijos priemonėse nebus skelbiamos amoralios, valstybę įžeidžiančios, pašiepiančios idėjos ar netgi erezijos, nuspręsta skatinti žmonių moralę ir cenzūruoti knygas, žurnalus, filmus ir kt. Prieš patekdamos į viešumą visos šios medijos priemonės, tiek vietos ar užsienio autorių, turėdavo būti „įspraudžiamos į sovietinius rėmus“. Tačiau kaip yra šiandien, kai gyvename laisvoje valstybėje, kurioje visi turi žodžio laisvę?
Apie necenzūrinių žodžių (keiksmažodžių) vertimą diskutuojama daug, daug yra ir skirtingų nuomonių. Lietuvių leksikologijoje vulgarybe, keiksmažodžiu, keiksmu, piktžodžiu, niekažodžiu, šlykščiažodžiu, lojyne ar blevyzga vadinamas baramasis žodis, kuriuo išreiškiamas neigiamas kalbėtojo santykis su pašnekovu. Turime ir tarptautinių žodžių: vulgarybė, necenzūrinis, obsceniškas žodis.
Keiksmažodžiai priskiriami emociniams žodžiams, t. y. žodžiams, kurių reikšmei būdinga emocinė konotacija. Autorių nuomone, keiksmažodžiai ir slengas – vienos spalvingiausių ir dinamiškiausių bet kurios kalbos dalių. Nors naudoti juos akademinėje, verslo ar teisinėje kalboje nepriimtina, laisvalaikio ir kasdienėje komunikacijoje jie vartojami išties dažnai – knygose, filmų scenarijuose, dialoguose – ir visa tai gali būti (dažnai ir yra) verčiama.
Galima teigti, kad keiksmažodžiai atlieka tokią pat funkciją kaip ir idiomos – tai savotiška išraiškos priemonė, kuri turėtų būti ekvivalentiškai perteikiama ir į kitas kalbas. Vis dėlto, dėl su kontekstu susijusios prigimties ir naudojimo, sodrių keiksmų užsienio kalba, kartais sunku rasti jų atitikmenis. Vertėjas turi būti tarytum tarpininkas, kuris, pasitelkdamas kultūrines, politines, religines žinias apie tikslinę auditoriją bei reikiamą kalbos registrą, sukuria būtent jai tinkamą produktą.
Autoriai išskiria tris pagrindinius būdus necenzūriniams žodžiams versti:
1. Rasti keiksmažodžio ekvivalentą
Šis būdas efektyviausias, bet pritaikyti jo visose situacijose be išimties neįmanoma, nes keiksmai dažnai yra susiję su šalies kultūra ir neturi visiško atitikmens užsienio kalba. Vis dėlto, galima pamėginti rasti artimiausią savo kalbai atitikmenį arba perfrazuoti, jei tikslaus ekvivalento nėra.
2. Išversti pažodžiui
Daugeliu atveju tiesioginis keiksmažodžių vertimas kritikuojamas – žodžiai ar frazės neperteikia jokios prasmės, skamba visiškai neįprastai arba netgi yra įžeidžiantys. Šis būdas neabejotinai yra blogiausias iš visų įmanomų.
Visi patyrę lingvistai pritars, kad vien tik žodžio „dick“ vertimas į lietuvių kalbą gali būti problematiškas, nes žodis turi keletą visiškai skirtingų reikšmių: 1) detektyvas (senoji anglų kalba); 2) vyro kūno dalis; 3) daryti ką nors neturint reikiamos kvalifikacijos ar įgūdžių; 4) visiškas kvailys. Pasirinkus netinkamą, konteksto neatitinkančią reikšmę bus visiškai neperteikiama arba netgi iškreipiama teksto esmė.
3. Neversti visai
Vienas iš galimų būdų – keiksmažodžius praleisti ir apsimesti, kad jų tiesiog nėra. Taip garantuotai galima užtikrinti, kad pasakytas ar parašytas tekstas bus korektiškas ir neįžeidžiantis, bet neišlaikoma originalo teksto esmė, stilius ir nuotaika.
Neabejotinai yra atvejų, kai tokį metodą taikyti tiesiog būtina – politikų, verslininkų kalbose ar bet kokiais kitais atvejais, kai, siekiant išvengti su religija, rasizmu ar tiesioginiu įžeidimu susijusių idėjų ar frazių, taikoma cenzūra.
Tad pagal šiuos tris būdus filmuke pateikiamą tekstą būtų galima versti taip:
TEKSTAS LIETUVIŲ KALBA
(ORIGINALAS)
Beždžione, ką darai Lietuvoje? Grįžk į savo Afriką, kad tavo kvapo čia nebūtų ir jei nesuprasi gražiuoju, mes tave pagausim. Ir iš tavo vergo odos batus siūsim.
VERTIMAS Į ANGLŲ KALBA
(ORIGINALAS)
Monkey, what are you doing in Lithuania? Go back to Africa that your smell would be not here and if you will not get this we will catch you. And from your slave skin we will make shoes.
TEKSTAS LIETUVIŲ KALBA
(CENZŪRUOTAS)
Ką darai Lietuvoje? Grįžk į savo šalį, nes kitaip turėsi problemų.
VERTIMAS Į ANGLŲ KALBĄ (CENZŪRUOTAS)
What are you doing in Lithuania? Go back to your country. Otherwise you will have problems.
Taigi, pasirinkimą lemia daugybė faktorių – kalbinė situacija, registras, medijos priemonė ir t. t. Nors ir galime pasigirti sovietmečiu taip ribota žodžio ir kalbos laisve, turbūt per kokią cenzūros prizmę žvelgti sprendžiame patys.
Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt