Baigėsi olimpinės žaidynės, prasidėjo parolimpinės, artėja atskirų sporto šakų sezono pradžia. O problema kasmet stabiliai lieka aktuali vis ta pati: pavardžių klausimas aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Dar gerokai prieš prasidedant žaidynėms, Valstybinė lietuvių kalbos komisija išplatino pranešimą, kad pritaria rekomendacijai Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui siųsti brazilams lietuvių sportininkų sąrašus su lietuviškomis abėcėlės raidėmis, nes tokių raidžių įvairios informacinės sistemos jau nebeiškraipo. Rekomendacijos įgyvendinti nepavyko – nebuvo matyti, kad kuri nors šalis būtų pasinaudojusi šia privilegija, tad ir liks olimpiados istorijoje mūsų lietuviškasis augalas Rūta Meilutytė it kokia estė Ruta. Bet šįkart tiek jau to.
Kur kas gajesnis pavardžių tarimo klausimas: sporto varžybų komentatoriai (o neretai ir sporto žinių vedėjai) nedrąsiai teisinasi prieš žiūrovus, kad visų gerai žinomas Andy Murray dabar jau nebe „Murėjus“, o „Maris“. Tai vienas iš atvejų, kai, rodos, pakeičiama net žmogaus tapatybė, o kur dar „Pau“ ir „Po“ Gasolis, Sergio „Lulas“ ir „Julas“ ir kt… Negi kažkas pagaliau nuvyko į Didžiąją Britaniją ar Ispaniją ir netikėtai išgirdo tų šalių kalbėseną? Turbūt, kad ne. Regis, teisindamiesi tiesioginiame eteryje komentatoriai ne tik patys išmoko, bet ir kitus moko. Čia ir visa bėda: būtų daug praktiškiau prieš pradedant komentuoti varžybas pasikonsultuoti su kalbos specialistais, kaip kuri pavardė turėtų būti tariama atitinkamoje šalyje, o ne laukti pirmųjų pasipiktinimo bangų. Iki kitų komentuojamų varžybų pradžios dar galima pasipraktikuoti.
Taigi kokia svarbiausia taisyklė? Nėra tokios kalbos, kurioje būtų skaitoma taip, kaip užrašyta. Net jeigu sako, kad skaitoma taip, kaip rašoma – tai nereiškia, kad skaitoma pagal lietuviškas taisykles. Antroji taisyklė – yra pavardžių, kurios ištarti lietuviškas liežuvis tiesiog neapsivers (pvz., su penkiais iš eilės priebalsiais), tad geriau nė nebandyti – lietuvių kalba pakankamai turtinga, kad būtų galima įvardyti apibūdinamaisiais žodžiais. Trečioji taisyklė – jeigu nėra galinčių pakonsultuoti specialistų, galima pasiklausyti užsienio komentatorių tarimo, ar – blogiausiu atveju – suvesti pavardę į „google translate“ ir paklausyti: šis išradimas pavardes taria neretai profesionaliau, nei varžybų komentatoriai.
Ir paskutinė taisyklė: jei jau sukurta pavardės netaisyklingo tarimo tradicija, labai gerai apgalvoti, ar verta ką nors keisti. Nes juk yra daug atvejų, kai pavardės tariamos ir rašomos tiesiog iš tradicijos. Juk net gerb. Prezidentė sako ne „Donaldas Trampas“, o „ponas Trumpas“. Ne visai pagal taisykles, bet lietuviškiau?
Plačiau > Publikuota: www.15min.lt