Retorikos vaidmuo juridinėse kalbose

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Retorikos, kaip įtikinimo meno, ištakos – Senovės Graikijoje. Dėsninga, kad šis menas atsirado demokratijos lopšyje, nes būtent demokratinė santvarka suteikė naujų galimybių įtikinti klausytojus aiškinant, argumentuotai vertinant ir interpretuojant teisės normas. Teisės ir iškalbos sąsajas atskleidžia žodžio retorika etimologija – reo senąja graikų kalba reiškia „kalbu tiksliai pagal rheton“, arba nustatytą teisės normą, galiojančią tiems, kurie ją priėmė kaip tiesą. Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad ir mūsų laikais šie dalykai neatsiejami – teisininkui be fundamentalių teisės žinių būtini ir retorikos mokslo pagrindai. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime pagrindinius juridinės kalbos rengimo ir  kompozicijos principus.

Teismų kalbų rengimo etapai

Specialistai išskiria du teismų kalbų rengimo etapus. Visų pirma gerai ištiriama faktinė bylos medžiaga, surenkami įrodymai, išnagrinėjami atitinkami įstatymai. Taip pat šiame etape būtina apsibrėžti temą, aiškiai suformuluoti problemą, strategiškai numatyti tikslus ir adresatą, apmąstyti kalbos kompozicijos dalis. Šio kalbos rengimo etapo, vadinamo profesionaliuoju, planą sudaro tam tikri teismo proceso klausimai, kuriuos privaloma aptarti. Apibendrintai galima išskirti tokius pagrindinius punktus, pagal kuriuos gali pasirengti kalbėtojas, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje:

– visuomeninis politinis veiklos įvertinimas;
– faktinių bylų aplinkybių išdėstymas ir surinktų bei ištirtų įrodymų analizė;
– kaltinamojo charakteristika;
– priežasčių ir sąlygų analizė;
– nusikaltimo kvalifikavimo pagrindimas;
– bausmės dydžio rekomendacijos.

Antrasis, arba retorinis, kalbos rengimo etapas gali būti vadinamas profesionaliojo etapo tąsa. Pirmasis etapas iš esmės susijęs su kalbos strategija, o retorinis etapas apima taktinius aspektus – retorinių priemonių bei metodų pasirinkimą ir patį teksto kūrimą, atsižvelgiant į jau apmąstytus motyvus, tikslą bei adresatą. Šioje kalbos rengimo stadijoje rūpinamasi motyvuotu visų plano dalių išdėstymu, jų loginiu ir stilistiniu ryšiu. Be abejo, gera pirmojo etapo parengtis lemia ir tinkamą taktiką, tad abu etapai yra neatsiejami.

Kalbos struktūra

Trys kompozicinės dalys, būtinos bet kokiai teisininko kalbai, yra įžanga, pasakojimas ir pabaiga. Toliau apžvelgsime kiekvieną iš jų.

Teismo kalbos įžanga. Įžangos paskirtis – parengti klausytojus priimti bylos turinį. Įžangos pobūdį ir tipą lemia tai, ko ja yra siekiama. Nors retorikos teorijoje išskiriama daugiau galimų įžangos tikslų, šiame straipsnyje tikslinga paminėti du, būdingus būtent teismo kalboms.
Vienas iš  tokių įžangai keliamų tikslų – intelektualiai parengti klausytojus, kad jie susidarytų įspūdį, apie ką bus kalbama. Ši įžanga vadinama įprastąja, nes ji teismui skirtose kalbose pasitaiko dažniausiai. Pasirinkus tokio tipo įžangą, ji turėtų aiškiai atskleisti temą, pakreipti klausytojus tinkama linkme, tiesiai ir konkrečiai pereiti prie reikalo.

Kitas galimas įžangos tikslas, taip pat aktualus teisinėje retorikoje, – prikaustyti klausytojų dėmesį ir kartu įgyti jų palankumą. Tokios įžangos funkcijos apima klausytojų parengimą tokiu būdu, kad būtų pelnomas jų pasitikėjimas, sudaroma palanki nuomonė apie kalbėtoją arba – dažniau – ginamąjį. Šio tipo įžanga, kurią, savaime suprantama, paprastai pasitelkia ne kaltintojas, o gynėjas, vadinama paveikiąja. Kadangi teisme susirinkusi publika natūraliai yra linkusi labiau tikėti visuomenės interesą ginančio prokuroro, o ne advokato žodžiais, paveikioji įžanga vyrauja būtent ginamosiose kalbose. Taip pat ji pasitelkiama tais atvejais, kai nagrinėjama byla yra sulaukusi politinio ar visuomeninio atgarsio. Retorinės priemonės klausytojų dėmesiui atkreipti gali būti, pavyzdžiui, koks nors svarbus faktas, retorinis klausimas, įtaigi citata, supriešinimas, kontrastas ir panašiai.

Pasakojimas. Pasakojimas, arba dalyko aplinkybių išdėstymas, yra pagrindinė kalbos kompozicijos dalis. Specialistai išskiria tokius esminius reikalavimus, keliamus pasakojimui: aiškumas, glaustumas, įtikinamumas. Pasakojant ir vertinant aplinkybes, labai svarbu laikytis chronologinio ir loginio nuoseklumo, viena aplinkybė turi natūraliai išplaukti iš kitos. Be to, labai svarbu pasakojimu pakankamai sudominti, prikaustyti teisėjų ir auditorijos dėmesį. Čia jau reikalinga paties kalbėtojo išmonė parenkant efektyviausias retorines priemones, galbūt sukuriant intriguojantį pasakojimą, kurio metu klausytojų dėmesys sutelkiamas išgirdus kažką netikėto, neįprasto.

Pačią juridinės kalbos esmę sudaro įrodinėjimas ir argumentavimas. Įrodinėjimas šiame kontekste suprantamas kaip faktinių aplinkybių visuma (kitaip tariant – buvo faktas ar ne?). siekiant parengti sėkmingą kalbą, surinkti įrodymai turi būti grupuojami pagal tam tikrą sistemą, parodant, kokiais įrodymais remiantis, kokios aplinkybės nustatytos, kuo pagrįsta teisiamojo kaltė. Daiktinius ar rašytinius įrodymus, teikiančius duomenų dėl kelių nagrinėjamų aplinkybių, reikėtų sugrupuoti atitinkamai, tokia pat tvarka.

Po įrodinėjimo eina teisinis argumentavimas. Kiekvienoje teismo kalboje privaloma argumentuoti, kodėl taikoma viena ar kita teisės norma, pagrįsti išvadas dėl kaltinamojo kaltumo, nusikalstamos veiklos kvalifikavimo ir bausmės dydžio. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai – išimtinai profesinė sritis, reikalaujanti specializuotų teisės žinių. Tačiau ne ką mažiau svarbu argumentuojant yra gebėjimas įtikinti, tad teismo kalbėtojams reikia išmanyti ir retoriką. Be abejo, teisinis-procesinis ir retorinis-psichologinis įrodinėjimas ir argumentavimas skiriasi savo esme. Logikai svarbu įrodyti, o retorikai – įtikinti auditoriją savo teisumu. Juridinėse kalbose abu šie aspektai turi būti meistriškai derinami.

Pelnytai populiariose teismų kalbose yra įvairių sentencijų. Ši priemonė vertinama pirmiausia dėl glaustumo (vienu trumpu sakiniu pasakoma daug), tikslumo ir aiškumo (žodžiai tiksliai atitinka mintį) ir, žinoma, vaizdingumo. Pastaroji ypatybė skatina klausytoją regėti ir jausti, taigi didina kalbos įtaigumą. Pavyzdžiui, turime abstraktų pasakymą: Jei padarei kažką blogo, nesitikėk išvengti bausmės. Palyginkime jį kad ir su šia banalia, visiems gerai žinoma sentencija: Į balą papuolęs, sausas nekelsi. Sentencijomis kuriamas konkretus regimas vaizdas ne tik suteikia kalbai grakštumo, ją pagyvina, bet ir leidžia klausytojams geriau įsijausti į situaciją.

Pabaiga. Kaip ir bet kokioje kitoje, juridinėje kalboje pabaiga skiriama išvadoms ir apibendrinimams. Teismo kalbos pabaiga – tai išvada, išplaukianti iš viso to, kad pasakyta. Siekiant galutinai įtikinti išvadų teisingumu, pabaigą reikėtų formuluoti trumpą, aiškią ir ryškią. Pasak psichologų, geriausiai klausytojų atmintyje išlieka būtent pabaigoje pateikta informacija. Taigi, vietoje šių laikų advokatų kalbose įprastų ritualinių frazių verta kaip pagrindinį akcentą pasirinkti stiprią, provokuojančią mintį, skatinančią teisėjus veikti ginamųjų naudai. Pabaigoje svarbu dar kartą pakartoti pagridinę kalbos mintį, aiškiai įvardyti, kokio sprendimo tikimasi.

Sėkmingai teisininko kalbai būtinas tinkamas profesinis pasirengimas, specialybės žinios. Tačiau šių dalykų nepakanka. Menas įtikinti – tai kruopščiai apgalvota taktika, apimanti nušlifuotą kalbos struktūrą, sklandų argumentų dėstymą ir tinkamai pasirinktas retorines priemones.

Šaltiniai:
Regina Koženiauskienė, „Juridinė retorika“, Vilnius, 2005.
Regina Koženiauskienė, „Retorikos genezė iš Justum et aequum dualizmo: teisės ir retorikos sąsajos“, Jurisprudencija, 2006, 8 (86).

Publikuota: JURISTAS, 2013/11