Teisės aktų kalba ir forma

 Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė G. Rudnickaitė

   Teisės aktai paprastai apibrėžiami kaip kolegialios institucijos ar teisės aktų nustatytus įgaliojimus turinčio asmens leidžiami nutarimai, sprendimai, įsakymai, potvarkiai ir jais tvirtinami nuostatai, taisyklės, programos, kiti dokumentai. Teisės aktų rengimą ir įforminimą reglamentuoja keletas teisės aktų, iš kurių svarbiausi yra šie: Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas, LR teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos, Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu patvirtintos Dokumentų rengimo taisyklės. Minėtuose teisės aktuose ir rekomendacijose nustatomi bendrieji teisės aktų rengimo reikalavimai, šio proceso stadijos, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimai. Teisės akto griežta forma turėtų padėti lengviau ir greičiau suvokti dokumento turinį. Jeigu dokumentai iš tiesų yra aiškios formos, tikslūs, taisyklingai parengti, nekils keblumų norint operatyviai susipažinti su jų turiniu. Tai svarbus žingsnis tinkamo jų įgyvendinimo link.
Teisės aktai turi būti nepriekaištingai parengti ir formos, ir turinio atžvilgiu. Jeigu konkrečiame dokumente stigs aiškumo, nuoseklumo, kils grėsmė, kad suinteresuotiems asmenims bus sunku jį suvokti ir įgyvendinti. Taigi
teisės aktai privalo būti:
• aiškūs, lengvai suprantami ir nedviprasmiški;
• paprasti, glausti, aiškios struktūros, neturintys nereikalingų elementų;
• tikslūs, skaitytojui nesukeliantys neaiškumų.
Paprastumą suderinti su tikslumu ne visada lengva. Paprastas – tai nesudėtingas, o tikslus – tai detalus. Akivaizdu, šie reikalavimai vienas kitam prieštarauja. Kaip nurodoma įvairių teisės aktus analizuojančių, aprašančių tyrėjų darbuose, dažnai paprastumas pasiekiamas tikslumo sąskaita, ar priešingai.
Svarbiausia, kad teisės aktų tekstuose būtų vartojami griežtai apibrėžtą reikšmę turintys terminai ir žodžiai, pateikiama informacija detalizuojama tiek, kiek reikalinga. Teksto jokiu būdu negalima apkrauti papildoma nereikšminga informacija, kad jis netaptų sunkiai suprantamas. „Bendrijos teisės aktų rengimo bendrajame praktiniame vadove‟  pateikiamas teksto, kuriame nepavyko pasiekti tikslumo ir paprastumo pusiausvyros pavyzdys: „Įdiegiama privaloma [prekių] ženklinimo sistema ir nuo 2000 m. sausio 1 d. ji tampa privaloma visose valstybėse narėse. Tačiau ši privaloma sistema iš valstybių narių neatima galimybės nuspręsti, kad sistema bus taikoma pasirinktinai [prekėms], parduodamoms toje pačioje valstybėje narėje.‟ Siektina, kad panašių netikslių formuluočių pavyzdžių būtų kuo mažiau.
Teisės aktuose reikia vengti bet kokio stiliaus įmantrumo. Sausa, sustabarėjusi, šabloninė, sakytume, negraži, bet tiksli kalba puikiai tinka teisės aktams.
Konkreti sąvoka visuomet turi būti išreiškiama tuo pačiu žodžiu – būtina vengti sinonimų, kad neatsirastų galimybės suvokti tekstą nevienareikšmiškai. Savaime suprantama, kad teisės aktų rengėjai negali išreikšti asmeninio santykio su akto turiniu, vertinti ar nuspalvinti jo emociškai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į rengiamo teisės akto rūšį ir kam jis skiriamas. Asmenys, kuriems bus taikomi teisės aktai, turi gebėti iš dokumentų aiškiai suprasti savo teises ir pareigas, lygiai taip pat suprantamas tekstas turi būti ir asmenims, atsakingiems už aktų įgyvendinimą. Kai kurie teisės aktai taikomi plačiajai visuomenei, kiti – siauroms grupėms, konkrečios srities specialistams ar pavieniams asmenims. Visais atvejais adresatas tikisi, kad jam skirtas teisės aktas bus suprantamas. Atsižvelgiant į adresatą, konkrečios rūšies aktą, specializuojant jį tam tikrai adresatų kategorijai, negalima pamiršti teisės aktų rengimo ir įforminimo reikalavimų.
Kokybiškai parengtus teisės aktus ne tik lengviau teisingai suprasti, bet ir paprasčiau išversti į kitas kalbas. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, taip pat Lietuva ir įvairios individualios organizacijos bendradarbiauja su kitomis šalimis, teisės aktų vertimai mūsų dienomis labai aktualūs.
Jau buvo užsiminta apie teisės aktų nuostatų glaustumą ir vientisą turinį. Akcentuotina, kad visas tekstas turi būti nuoseklus.
Jei tik įmanoma, sakiniu turėtų būti reiškiama tik viena mintis. Kaip žinia, kartais daug lengviau mintį išreikšti ilgu, sudėtingu sakiniu nei glaustai. Jeigu dėl teisės akto specifikos nepavyksta išvengti ilgų sakinių, juos reikia suformuluoti aiškiai, paisant sintaksės taisyklių. Prireikus sudėtinga mintis gali būti išreikšta ir labai ilgu sakiniu, svarbiausia neįmantrauti ir stilistiškai neapsunkinti teksto. Kartais labai ilgus sakinius suvokti padeda tik formaliosios priemonės. Pagrindinės teksto idėjos turi būti išdėstytos logiškai, padalytos į lengvai susiejamas dalis, kaip nurodoma įforminimą reglamentuojančiuose dokumentuose. Vengtini ir per ilgi sakiniai ar straipsniai, ir pernelyg dažnas santrumpų vartojimas.
Teisės aktai turi būti rengiami laikantis gramatikos ir skyrybos taisyklių. Tarp teisės aktų rengimo taisyklių
yra reikalavimas laikytis bendrinės kalbos normų ir teisinės terminijos, o tarptautinius žodžius vartoti tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų. Ypač atsakingai reikėtų įtraukti į teisės aktus naujus terminus, nes aktai yra sąvokų išteklius įvairioms juridinės kalbos atmainoms. Visa terminija turi būti suderinta ir pačiame akte, ir su tos pačios srities terminais kituose šaltiniuose. Kaip jau buvo minėta, konkreti sąvoka visuomet reiškiama tuo pačiu terminu. Privalu stengtis nenukrypti nuo konkretaus termino reikšmės bendrinėje, teisinėje ir kitų sričių kalboje.
Turiniui keliami ir daug konkretesni reikalavimai. Vienas tokių – priklausomai nuo teisės akto rūšies, akto sudedamosios dalies skiriasi veiksmažodžių vartojimas. Pavyzdžiui, privalomuose aktuose konstatuojamojoje ir dėstomojoje dalyse vartojamas esamasis laikas. Tam tikrais atvejais galima vartoti ir formuluotę su „turi būti“. Griežti reikalavimai keliami teisės aktų pavadinimams. Pavadinime kuo tiksliau nurodomas akto reguliavimo dalykas, susijusios nuorodos, kad būtų aišku, kam taikomas / netaikomas konkretus aktas. Kaip ir nuostatų, pavadinimo nereikėtų perkrauti papildoma informacija. Pavadinimas turi būti taip suformuluotas, kad suinteresuotiems asmenims nebūtų sudėtinga surasti reikiamą aktą.
Kalbinė raiška turi būti suderinta su formaliaisiais reikalavimais, kurie yra itin griežti. Formaliųjų reikalavimų esminė paskirtis – palengvinti teisės akto suvokimą. Grafinėmis priemonėmis išskiriamos teisės aktų dalys, akcentuojami tam tikri dalykai. Speciali forma reikalinga, nes mažesnės apimties teksto dalis yra daug lengviau skaityti ir suvokti. Tačiau dėl to sakiniai neturi būti dirbtinai ir nepagrįstai suskaidyti. Kompozicija turi daug įtakos ir kalbinių raiškos priemonių pasirinkimui.
Teisės aktų struktūra priklauso nuo rūšies, paskirties, reikšmės ir kitų dalykų. Tik kai kuriems teisės aktams būdingos bendrosios ir specialiosios dalys, preambulės, papildomi elementai. Visgi daugeliui būdinga tokia struktūra:
1.
Įvadinė dalis:
• subjekto, išleidusio norminį teisės aktą, pavadinimas;
• teisės normų akto rūšis; akto turinio pavadinimas;
• teisės akto priėmimo data, numeris ir priėmimo vieta;
• preambulė, kurioje nurodomi norminio teisės akto išleidimo tikslai, motyvai ir kita.
2.
Norminė dalis – pagrindinė, nes joje išdėstomos pačios teisės normos.
3.
Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti norminio teisės akto dalis.
4.
Baigiamoji dalis. Joje formuluojami tokie teisės akto požymiai:
• nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus naujosioms;
• akto įsigaliojimo laikas;
• teisės aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė.
Teisės norminio akto struktūra gali būti papildyta priedais, nuorodomis.
Teisės aktų įforminimą reguliuojančiuose dokumentuose smulkiai apibūdinamas punktuacinių priemonių vartojimas, pavyzdžiui,
„Įstatymo dalys ir skyriai žymimi romėniškais skaitmenimis iš eilės. Skirsniai žymimi žodžiais, išreikštais skaitmenimis. Straipsniai žymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruojami iš eilės. Po žodžio „straipsnis“ dedamas taškas, ir straipsnio pavadinimas rašomas toje pačioje eilutėje.“ Šriftai, numeravimo sistemos, teksto skaidymas į pastraipas ar eilutes padeda atskleisti teisės akto struktūrą, išryškinti teksto dalių hierarchiją. Rašant teisės aktus, sutartinai naudojamos įvairios grafinės priemonės. Skirtinguose teisės aktuose šriftai, numeravimo sistemos ir t. t. gali varijuoti – svarbiausia, kad tame pačiame ar susijusiuose aktuose būtų išlaikytas nuoseklumas ir vienodumas. Rasuolė Vladarskienė straipsnyje „Teisės akto formos įtaka jo kalbai‟  teigia, kad grafinės priemonės ir savita punktuacija teisės aktuose daro įtaką sintaksiniam vienetui – sakiniui. Paprastai sakiniu laikome baigtinę mintį reiškiantį žodžių darinį. Anot R. Vladarskienės, teisės aktuose tekstas grafinėmis ir punktuacinėmis priemonėmis taip organizuojamas, kad sunku nusakyti sakinio ribas: kartais į sakinio modelį įspraudžiamas didžiulis tekstas.
Kad teisės aktai būtų teisingai įgyvendinti, visų pirma jie turi būti preciziškai parengti. Teisės aktų rengėjai turi vadovautis ir teisės aktų rengimui keliamais reikalavimais, rekomendacijomis ir logika.

Šaltiniai:
„Bendrijos teisės aktų rengimo bendrasis praktinis vadovas“, Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras, 2008.
Vladarskienė Rasuolė, „Teisės akto formos įtaka jo kalbai“, Jurisprudencija: Mokslo darbai, 2006 8(86); 51–55 p.

Plačiau > Atsisiųsti PDF

Publikuota: JURISTAS, 2012/9

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *