Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė D. Baumilienė
Verslo kalba – tai atskira kalbos sritis, turinti ne tik savitą leksiką, bendravimo aplinką, bet ir išreiškianti įmonės tikslus bei – svarbiausia – ją reprezentuojanti. Atrodo, kad tinkamai rengtis, kaip reikalauja verslo aplinka, jau išmokome – bent jau nebekyšo baltos kojinės iš po juodo smokingo. Tačiau atitinkamo aprangos kodo triukas veikia iki pirmojo ištarto sakinio. Jau iš kelių pirmųjų pašnekovo frazių galima spręsti apie žmogaus inteligenciją, priklausymą vienai ar kitai socialinei grupei ir dar daugelį dalykų, taigi išmanyti elementariuosius kalbos kodus tam tikroje situacijoje yra naudinga visiems.
Daugelis įvairių įmonių darbuotojų paklausti, kas yra verslo kalba, turbūt atsakytų paminėdami tai, su kuo susiduria kasdieniame savo darbe: tai pagrindinės telefoninių pokalbių frazės, leksika, susijusi su pirkimu ir pardavimu, gebėjimai kalbėti apie karjerą, darbui reikalingus įgūdžius, savo kompaniją. Iš dalies jie teisūs. Tačiau tai tik verslo kalbos kelio pradžia.
Žodinė ir rašytinė verslo kalba – tas pats?
Patyrę vadovai žino, kad dažnai vos kelios taiklios įtikinančios frazės daro stebuklus. Ir priešingai – ne vietoje, ne laiku, netinkamame kontekste ištartas žodis gali padaryti neištaisomą poveikį. Todėl jie vadovaujasi koncepcija „mažiau yra geriau“, kitaip tariant, kalbėk tik tai, ką nori pasakyti. Praktika rodo, kad neturėdami reikiamų įgūdžių vadovai dažnai bando tuščiažodžiaudami kalbėti kuo ilgiau, taip stengdamiesi sudaryti profesionalaus oratoriaus įvaizdį. Tačiau rezultatas dažniausiai būna priešingas – klausytojai pavargsta vien nuo bandymo suprasti, ką visu tuo norima pasakyti. Apskritai žodinės komunikacijos, o ypač verslo kalbos, pagrindinis tikslas yra ne tik informacijos perdavimas, bet ir grįžtamasis ryšys.
Kuo skiriasi rašytinė verslo kalba nuo žodinės? Dažniausiai pirmasis įmonės, verslo pristatymas yra būtent verbalinis – vadovai pristato verslo strategiją, daro prezentacijas, diskutuoja tarptautinio verslo temomis ir veda kompanijų susirinkimus. Taigi tas „drabužis“, į kurį įvelkamas pristatymas, neabejotinai yra labai svarbus, nes pagrindinis verslo kalbos tikslas – pasiekti adresatą, jį „užkabinti“. Jei kalbama auditorijai, kurią sudaro įvairių sričių atstovai, kalbančiajam reikėtų stengtis padaryti savo kalbą suprantamą daugeliui, nevartoti visiems nesuprantamų santrumpų. Taigi bene svarbiausi šnekamosios verslo kalbos bruožai – tinkamų terminų vartojimas, nuoseklumas, koncentruotumas ir tinkama intonacija.
Neverbalinė kalba ne mažiau svarbi ir labai aktuali, nes dokumentai, elektroniniai laiškai, naujienlaiškiai lygiai taip pat reprezentuoja įmonę, kaip ir žodinis pristatymas. Tvarkingi, parašyti be klaidų vidiniai, o juo labiau į išorę patenkantys įmonės dokumentai yra neatsiejama įvaizdžio dalis, galiausiai vienas praleistas kablelis lemia visą diplomatinę mintį! Štai vienas pavyzdys iš tarptautinės telekomunikacijų bendrovės pranešimo savo klientui, kai dėl vieno vienintelio kablelio visa telekomunikacijų paslaugas teikianti įmonė gali turėti nemenkų problemų: Valdoma padidinto tarifo paslauga yra gaunama naudojant specialųjį paslaugų numerį ir dvigubą apmokestinimą – mokestis už skambutį yra mažesnis „BT“ klientams įprastai didesnis nei 5 pensai per minutę, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Jau nekalbant apie sakinio stilistikos ir logikos trūkumus, neįmanoma suprasti net pagrindinės ir svarbiausios klientui adresuotos minties – tai visgi „BT“ klientams mokestis už skambučius didesnis ar mažesnis nei 5 pensai?? Tokiam sakiniui atsidūrus paslaugų teikimo sutartyje, vienas trūkstamas kablelis gali nuvesti iki teismų… Taigi vienas netinkamas žodis arba ne vietoje padėtas (nepadėtas) kablelis iš tiesų gali sukelti ne tik daug problemų, bet ir sužlugdyti verslo sandorį.
Verslo kalba – anglizmų gniaužtuose
Kiekviena verslo sritis turi savo specifinių terminų ir kiekvienam darbuotojui, atstovaujančiam savo įmonei, privaloma juos žinoti. Kaip ir daugelyje kitų sričių, verslo aplinkoje kalba nuolat „tobulėja“, tik ne visada į gerąją pusę. Stebint pastarųjų kelių metų tendencijas, pavyzdžiui, akivaizdžiai mažėja slavizmų. Tačiau juos sėkmingai keičia anglizmai, atskriejantys į lietuvių kalbą kartu su užsienio klientų bei subrangovų sutartimis, paslaugų aprašymais, o pirmiausiai – su naujai kuriamų įmonių pavadinimais. Viena mūsų, lietuvių, didžiulė problema – savininkai, registruodami įmonę, nesistengia pavadinimo rašyti lietuvių kalba (nors visame pasaulyje jie rašomi gimtąja kalba), priešingai – pasirenka solidesnį dažniausiai anglišką pavadinimą, kurį be vargo galėtų pakeisti ir lietuviškas vertimas, pavyzdžiui: „Forum palace“ („Forumo rūmai“). Galbūt nelietuviškai įmones krikštijantys savininkai mano, kad lietuviškų pavadinimų nesupras užsieniečiai ir todėl nesilankys viešbučiuose, klubuose, kavinėse, nes būtent tokias paslaugas teikiančių įmonių pavadinimai dažnai būna angliški.
Būsimiesiems verslininkams norėtųsi duoti keletą patarimų. Pirmiausia – pamirškite pavadinimus anglų ir kitomis kalbomis, išskyrus lietuvių! Be to, įmonės pavadinimas turi būti sudarytas iš tos įmonės rūšį nusakančių žodžių ar jų santrumpų (pavyzdžiui, UAB, akcinė bendrovė) ir simbolinio vardo ar tiesioginės reikšmės pavadinimo. Verta paminėti, kad Lietuvos Respublikoje steigiamų įmonių, įstaigų ir organizacijų (juridinių asmenų) pavadinimų sudarymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklės (patvirtintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. N-2 (91); Žin. 2004, Nr. 27-867). Tos pačios taisyklės taikytinos ir parduotuvių, kavinių ir pan. pavadinimams. Nuorodų dėl juridinių asmenų pavadinimų sudarymo yra ir Juridinių asmenų registro nuostatuose (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407; Žin., 2003, Nr. 107-4810). Pagrindiniai juridinių asmenų pavadinimų kalbiniai reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74-2262).
Atsižvelgiant į pastarųjų kelių metų praktiką, galima teigti, kad vis dėlto verslo kalbos situacija vertinant bendrai šiek tiek pagerėjusi. Vis dažniau įmonės skelbia, kad jų veikla – ne prekių distribucija, o prekių platinimas (angl. distribution), pavyzdžiui, filmų platinimas (angl. film distribution); leidinių platinimas (angl. distribution of publications). Taip pat kuriamos ne transnacionalinės, o tarptautinio verslo įmonės (angl. multinational enterprise) ir vis dažniau prekių instrukcijose minimi ne barkodai, o brūkšniniai kodai (tačiau vis dar pasitaiko neteiktinas brūkšnelių kodas!).
Kalbant apie pačią darbo aplinką, ne taip retai vadovus vis dar vadiname menedžeriais, dirbame ofisuose, ieškodami darbo laukiame vakansinių vietų, o teises – deleguojame… Tarkim, menedžeris – ne tik neteiktina svetimybė, bet jo reikšmė atitinka skirtingas lietuviškas pareigas – tai gali būti direktorius, pavaduotojas, vadovas, vadybininkas, vedėjas, valdytojas ir kt. Ofisas – tai būstinė, biuras, kontora, raštinė ar pan. Nors vakansiją ir galime rasti kai kuriuose žodynuose, vis dėlto geriau vartoti lietuvišką atitikmenį laisva vieta. Juo labiau, kad šis terminas (angl. vacant seat, vok. frei gewordener Sitz, pranc. siège vacant) teikiamas ir oficialiuose Europos Sąjungos oficialiuose dokumentuose. O teisę galima suteikti, perduoti, bet ne deleguoti.
Neretai įmonių vadovai, siekdami sutaupyti, neužsako vertimų biurų paslaugų ir prašo darbuotojų, kad jie patys verstų įvairius dokumentus. Po to kreipiasi į vertimų biurus tik norėdami jau išverstą dokumentą patvirtinti, kad vertimas yra tikslus ir teisingas. Tuomet dažnais atvejais vertėjas ar redaktorius sugaišta dvigubai daugiau laiko taisydamas neprofesionalų ir klaidingą vertimą, o kliento sąnaudos taip pat išauga, taigi tikrai – taupus moka du kartus…
Į redaktorių rankas vis dar patenka kontraktai ir rėminiai susitarimai, pasirašyti jau anksčiau minėtų menedžerių ir kontraktorių (angl. contractor = rangovas). Kontraktas (lot. contractus angl. contract, vok. Vertrag des bürgerlichen Rechts, pranc. contrat) – sandoris, sutartis (pvz., bendradarbiavimo sutartis, darbo sutartis, draudimo sutartis ir pan.). Rėminis susitarimas – tai pažodinis vertimas iš anglų kalbos framework agreement. Tarptautinius susitarimus, sutartis, konvencijas ar kitokius dokumentus, kuriuos pasirašančios šalys susitaria dėl tam tikrų bendriausių, pagrindinių dalykų, reikėtų vadinti bendraisiais, pagrindiniais (arba pagrindų) susitarimais, sutartimis, konvencijomis. Pavyzdžiui, vienas iš Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų dokumentų yra Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Minėtina, kad teikiami terminai gali būti pamatinis susitarimas (angl. framework agreement); pagrindų sprendimas (angl. framework decision); pagrindinė programa (angl. framework programme); mokslo tyrimų ir plėtros pagrindų programa (angl. Framework Research and Development Programme).
Pardavimų vadybininkas – neteiktinos pareigos?
Anglų kalbos įtaka pastebima ne tik naudojant neteiktinas svetimybes, bet ir, atrodo, visiškai „lietuviškos“ pareigose, pavyzdžiui, pardavimų vadybininkas. Daugiskaitinė forma pardavimai atsirado dėl anglų kalbos įtakos (angl. sales), o bendrinėje lietuvių kalboje abstraktieji daiktavardžiai paprastai vartojami vienaskaita, pvz.: aptarnavimas, balsavimas, finansavimas, registravimas ir pan. Kaip vis dėlto vadinti vadybininkus? Asmenys, atsakingi už produktų, gaminių ir paslaugų pardavimą, naujų klientų paiešką, nuolatinių ryšių su jais išlaikymą ir plėtojimą, rinkos tyrimą bei analizę, ryšius su tiekėjais, vadinami pardavimo vadybininkais (angl. sales manager). Asmenys, vadovaujantys pardavimo vadybininkų veiklai, vadinami pardavimo vadovais, prekybos direktoriais.
Dažnai verslininkai dvejoja, kurį terminą naudoti – sandoris ar sandėris, frančizė ar franšizė? Sandoris – veiksmas, kuriuo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (dvišalis, daugiašalis, sąlyginis sandoris). Sandėris bendrinėje kalboje paprastai vartojamas reikšme „slaptas, savanaudiškas susitarimas“: Sudarė slaptą sandėrį.
Taisyklingai adaptuota prancūziško žodžio franchise forma – franšizė.
Prie kokio stalo vyksta derybos?
Iš tikrųjų derybos vyksta prie „apskrito stalo“, o ne prie „apvalaus“. Nereikia būti kalbos specialistu, užtenka pasitelkti logiką – būdvardis apskritas pirmiausia reiškia „apskritimo, rato formos“, o apvalus – „ritinio ar rutulio formos“. Taigi stalas gali būti tik apskritas.
Įdomu, kad pasakymas apskritas stalas vartojamas daugelyje pasaulio kalbų, pavyzdžiui, latvių aplš galds, rusų kruglyj stol, anglų round table. Šio frazės vartojimas išlikęs dar nuo garsiojo britų karaliaus Artūro laikų. Karalius Artūras ir jo Apskritasis stalas yra viena iš ilgiausiai gyvuojančių Didžiosios Britanijos legendų. Anot legendos, riteriai puotaudami ir ką nors svarstydami susėsdavo apie Apskritąjį stalą. Tačiau istorikai teigia, kad Apskritasis stalas iš tiesų visai nėra baldas, jie teigia, kad tai tiesiog apskrita erdvė senovės Romos laikų amfiteatre Česterio mieste Anglijos vakaruose. Šiame amfiteatre karalius Artūras sušaukdavo tūkstančius žmonių. Karalius Artūras įsteigęs net Apskritojo stalo riterių ordiną.
Kalbant apie apskritojo stalo derybas, šis žodžių junginys įgyja kitokią reikšmę: derybose dalyvaujantys turi lygias teises, derybų dalyviams nėra pateikta jokių išankstinių sąlygų.
Taigi terminai yra su įvardžiuotinės formos būdvardžiais – apskritasis stalas, apskritojo stalo derybos.
Ar egzistuoja tarptautinė verslo kalba?
Kalbant apie užsienio kalbų įtaką lietuvių kalbai, kyla natūralus klausimas – o kokią pasaulio kalbą galima įvardyti kaip tarptautinę verslo kalbą? Pradedant vystyti šią mintį, galima pateikti ir vieną „tarptautinį“ pavyzdį. Briuselio interneto dienraštyje „EUobserver“ buvo rašoma, kad Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas atsistojo ir išėjo iš Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, kai vienas iš Prancūzijos atstovų prabilo angliškai. Prancūzijos vadovas tokiu būdu išreiškė savo protestą, kai Prancūzijos pramonės ekspertas pradėjo kalbėti angliškai, pridūręs, kad „verslo kalba yra anglų kalba“. Ž. Širakas ir dar du Prancūzijos ministrai paliko labai svarbų posėdį, per kurį ES lyderiai svarstė silpnėjančią bendrijos ekonomiką.
Šis pavyzdys puikiai rodo, kad turbūt daugelis populiariųjų užsienio kalbų norėtų pretenduoti į tarptautinės verslo kalbos titulą. Visgi didžioji dauguma neabejodami tvirtintų, kad būtent anglų kalba yra tarptautinė komunikacijos kalba. Didelės kompanijos įsikuria tose vietose, kur joms lengviau vystyti savo verslą, taigi logiška, kad vystyti tarptautinį verslą anglakalbėje visuomenėje yra kur kas lengviau ir patogiau. Žinoma, kalba – tai ne vienintelis ir galbūt net ne lemiamas faktorius, bet jis labai svarbus. Tačiau yra daugybė sėkmingų Vakarų Europos valstybių pavyzdžių, kurios ir be anglų kalbos pasiekė gerovę, kurios galėtų pavydėti net ir sėkmingiausios anglakalbės valstybės.
Vis dėlto verslo kalboje (bet kurioje šalyje) svarbiausias dalykas yra tos kalbos taisyklingumas, raiškumas, tinkamos leksikos naudojimas. Kalbant apie Lietuvą, iš tiesų didelę įtaką verslo kalbos tobulinimui padarė valstybinės kalbos institucijos, per kelerius metus atlikusios tikrai nemažą darbą, taip pat ir daugelis skaitančiųjų paskaitas apie verslo etiką, kurie pabrėžia ir verslininkų kalbos taisyklingumo reikalavimą. Klientas, matydamas netaisyklinga kalba parengtus dokumentus, dažnai susidaro ne itin gerą įspūdį ir apie visą įmonės veiklą, taigi taisyklinga kalba yra ir gero įmonės įvaizdžio dalis.
