Kategorija: Publikacijos

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia bylos, kurių pagrindinis akcentas – kalba. Kalba kaip kalbinės agresijos – šmeižto, įžeidimo, netolerancijos ir pan. – priemonė.

Į teismą kreipiamasi dėl to, kad pirkėjas paliko neigiamą atsiliepimą apie įmonės produkciją, kad vienas asmuo įžeidė kitą rasiniu atžvilgiu, kad skatino smurtą ir t. t. Vienas iš paskutinių spaudoje mirgėjusių atvejų: R. Kurlianskis padavė į teismą prokurorą, tam tikrame kontekste paminėjusį, kad R. Kurlianskis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas, nes yra ligotas ir turtingas.

Tokių ir dar keistesnių atvejų bylų nuosprendžiai neretai būna kontroversiški, beprecedenčiai. Dažniausiai tai priklauso nuo to, ar teisme dalyvavo lingvistikos ekspertas (labai retu atveju), ar nuosprendis skelbtas nesiremiant lingvistinėmis išvadomis. Vis dėlto yra keletas esminių momentų, pagal kuriuos kiekvienas gali identifikuoti kalbinę agresiją ir įvertinti savo šansus laimėti tokią bylą.

Esminis žodis. Dažniausiai visa kalbinė agresija sukasi apie vieną žodį – patį bjauriausią ir įžeidžiausią. Pvz., žodžiai „ligotas“ ir „turtingas“ patys savaime neturi jokio neigiamo atspalvio. Kaip bebūtų keista, tokio atspalvio neturi ir daugelis „smarkesnių“ žodžių. Prieš septynetą metų A. Valinskas, šalies prezidentę pavadinęs „boba“ buvo karštai ginamas kalbininkų, nes juk „boba“ – normalus žemaitiškas žodis.

Netgi yra nemažai pralaimėtų bylų dėl žodžio „negras“: pats savaime jis nėra įžeidimas, nes lietuviai neturi jokios negatyvios istorinės praeities su juodaodžiais. Šis žodis tiesiog reiškia „juodosios rasės žmogų“ ir yra atėjęs per literatūros vertimus.

Kontekstas. Dėl šių priežasčių žodžiai niekada neanalizuojami be konteksto. Labai svarbūs kiti šalia vartojami žodžiai ir istorinis, kultūrinis, situacinis ir pan. kontekstas. Kaip vertimų biuras, dažniausiai susiduriame su kultūriniu kontekstu, kuomet vienas ar kitas žodis, netinkamai perteikiamas mūsų šalies kontekste, įgyja neigiamas konotacijas. Čia galima minėti vieną bylą, kurios ašimi tapo žodis „welcome“.

Vienos nacionalistų eisenos metu keli studentai iškabino plakatą su užrašais „Sudegink Ruklą deportuok vyriausybę imigrantai welcome!“ kaip vertimą anglakalbėse šalyse populiaraus judėjimo šūkio „Burn Detention Centres, Deport the Government Immigrants Welcome“. Teisme kilo esminė diskusija: kas kviečiama žodžiu „welcome“? Juk ne imigrantai, bet ir karinis dalinys yra įsikūręs Rukloje. Taip pat kas kviečiama? Atsižvelgus į kultūrinį kontekstą, priimtas labai nepalankus teismo sprendimas.

Intencija. Kita vertus, lieka nesvarbu nei žodžio reikšmės, nei kontekstas, jeigu oponentas įrodo, kad jo išsakyti žodžiai buvo jo asmeninė nuomonė, o ne sąmoningas noras įžeisti. Anot Lietuvos teismo ekspertizės centro, „kalbinė agresija yra tikslinga komunikacinė veikla, kuria siekiama asmeniui sukelti negatyvią psichologinę būseną“. Šiuo principu remdamiesi, dažnai politikai ir vienas kitą, ir rinkėjus išvadina visokiausiais žodžiais. Ne vienas yra ir išrašą iš medicinos tam tikrų medicinų įstaigų ėmęs, kad įrodytų priešingai, nes teisme tik tokia alternatyva: arba įrodysi, kad nesi kvailas, arba įrodysi, kad noras įžeisti buvo sąmoningas, o ne nuomonė.

Taigi kur visa veda? Visuomenėje, kurioje vis labiau įsigali negatyvi komunikacija (juk ne be reikalo atsirado valdžios siūlymų apriboti tokią komunikaciją žiniasklaidoje), vis dažniau kyla noras, dažnai teisiniu keliu, ne, aš nesu toks, kaip apie mane kalba. Kurlianskiui nepavyko. Kitiems galbūt pavyks laikantis pirmiau nurodytų gairių. Bet jeigu savo įmonėje šalia diplomų ir padėkų pakabinsite gydytojų išvadą, kad įmonės direktorius yra psichiškai sveikas, kiek tai įmonei suteiks pridėtinės vertės? Kalbininkai taip pat nuolat vadinami „kalbainiais“, „kalbajobais“ ir pan. Galima arba pykti, arba džiaugtis gaja žodžių daryba – kalbinės agresijos pobūdis visada priklauso tik nuo požiūrio.

Informaciją parengė vertimų biuras „Ars libri“.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

„Eksportas: Rusija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Rusija – jaunų verslininkų svajonių šalis. Pasirodo, kad kas 22-as Rusijos gyventojas yra pradedantysis verslininkas. Tai maždaug 30 metų vyras, turintis aukštąjį išsilavinimą, bet nebūtinai jo verslas būna susijęs su išsilavinimu. Rusijos verslininkai optimistai, romantikai, tikintys, kad jų sugebėjimų ir žinių užteks verslui plėtoti.

Verslo etiketas

Kaip ir Europoje, taip ir Rusijoje kiekvienas susitikimas ir atsisveikinimas lydinimas rankos paspaudimu. Skirtumas tik tas, kad ranką visuomet ištiesia žemesnes pareigas einantis žmogus, ir gal mums pasirodys kiek keista, bet visuomet moteris tiesia ranką vyrui. Ši taisyklė negalioja tik kuomet susitinkama su savo viršininku, tuomet visada pirmas ranką ištiesia pavaldinys. Bendraujant su rusų verslininkais nereikėtų pamiršti auksinės taisyklės – visuomet kreipkitės į juos tėvavardžiu. Taip pat nesistebėkite, jei ir į jus kreipsis juo. Kadangi rusų kalba yra turtinga įvairiais žodžiais ir išsireiškimais, vertėtų prisiminti, kad bendraujant su rusų verslininku jo gimtąja kalba didelę reikšmę turi ne tik žodžio vieta sakinyje, bet ir intonacija. Kaip kai kurie ekspertai teigia, jų kalba pilna tuščiažodžiavimo ir iš 10 žodžių tik vienas bus svarbus jums. Būtent tai dažnai ir pakiša koją verslininkams iš Vakarų Europos, jie vertina rusus iš savo vakarietiškos pasaulėžiūros. Derėtų nepamiršti, kad rusams pažadėti ir neištesėti yra normalu. Taip pat nemėginkite jų gąsdinti įstatymais ir įsidėmėkite, kad jokios sutartis jiems negalioja, jei jie norės nutraukti su jumis bendradarbiavimą, taip ir padarys.

Pirmasis susitikimas

Turbūt visi esame girdėję, kad norint sulaukti ruso palankumo, reikėtų jį pakviesti į pirtį ir, žinoma, išgerti rusiškos degtinės. Verslininkai dažnai dalijasi juoku apie partnerystę su rusais, kad svarbiausia yra išgerti kuo daugiau, bet neapgirsti. Visgi tai yra mitas. Kaip ir visoje Europoje, taip ir Rusijoje priimtas, kad susitikimai vyktų oficialioje patalpoje, o ne išsirengus pirtyje. Susitikimai pirtyse propoguojami tik tuomet, kai darbiniai santykiai jau perėję į „kitą lygį“.

Komunikacija

Visuomet atvykę į susitikimą turėkite su savimi vizitinę kortelę. Jei net jums ir nėra įdomu, kas parašyta ruso verslininko kortelėje, niekuomet to neparodykite, atvirkščiai – visuomet atidžiai ją panagrinėkite. Kaip visoje Europoje, rusai neprašo, kad jūsų vizitinė būtų išversta į rusų kalbą, užteks, kad ji būtų anglų kalba ir suprantama abiem pusėms. Norint padaryti gerą įspūdį verslo partneriui iš Rusijos, derėtų pasakyti gerą žodį apie Rusiją, atrodyti nepriekaištingai, bendrauti atvirai, nuoširdžiai ir atsipalaidavus, gebėti palaikyti kompaniją, niekada nepertraukti pašnekovo.

Nepamirškite, kad rusų verslininkai yra itin kovingi ir visuomet nusiteikę gauti tai, ko nori. Todėl derybos su jais nebus lengvos, visuomet būkite pasiruošę keletą argumentų ir, žinoma, nebijokite ginti savo nuomonę. Nors darbo kabinete jie tikri kovotojai, po darbo mėgsta kartu pavakarieniauti su savo verslo partneriais, todėl, jei rusų verslininkas jums pasiūlė pavakarieniauti ar išgerti bokalą alaus, neatsisakykite, nes taip galite įžeisti jo svetingumą.

Vieni svarbiausių kultūrinių aspektų, vyraujančių versle: kantrybė ir tikslo siekimas, skrupulingas pasirengimas deryboms, ilgas posėdžiavimas netaupant laiko. Verslo susitikimuose su užsieniečiais paliečiamos skaudžios temos, bet niekuomet nešnekėkite apie politiką, tai ne verslo susitikimams skirta tema, geriausia jei galite šią temą išvis ignoruoti. Taip pat vis dar vyrauja nerimtas požiūris į moterį verslo partnerę.

Atvejis	Lietuvių k.	Rusų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis.	Variantą reikėtų rinktis priklausomai nuo to, kur pavadinimas bus naudojamas. Jei marketingo medžiagoje ir pan. –palikti originalų variantą – UAB Ars libri. Sutartyse ir panašiai geriau nurodyti abu variantus – ЗАО «Арс либри» (UAB Ars libri), ar УАБ «Арс либри» (UAB Ars libri).
Procentai	15 %	15 % (tarp skaičiaus ir procento ženklo reikalingas jungiamasis tarpas)
Matavimo vnt.	100 g	100 г
Pavadinimo šriftas	Pajuodintas. Pvz., Adžikos PADAŽAS	Dažniausiai pajuodintas, pvz., Aджика.
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vienaskaita. Pvz., „Сельдь соленая“.

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Šiuolaikinis verslas neįsivaizduojamas be nuolatinio bendravimo su klientais, dažnai šis bendravimas vyksta ne tik žodžiu, bet ir raštu, todėl labai svarbu, kad Jūsų tekstų kalba būtų taisyklinga ir sklandi.

Svarbu, ką apie savo įmonę ir produktus skelbiate rinkoje. Nepamirškite atkreipti dėmesį į tai, ar Jūsų kalba yra sklandi ir lengvai suprantama klientui ar partneriui, ar vartojami rišlūs sakiniai be gramatikos ir prasmės klaidų, ar tinkamai pateikiami kontaktiniai duomenys (telefono numeriai turi būti rašomi su tarptautiniu kodu) ir ar lietuvių kalba įprasti pareigų ir skyrių pavadinimai išversti parinkus tinkamus atitikmenis užsienio kalba.

Šį kartą, remiantis „Ars libri“ kalbos redaktorių patirtimi, pranešime spaudai pateikiamos aktualiausias dokumentų rašybos taisykles, kurias turi išmanyti ir mokėti kiekvienas rašantis tekstus.

1. Vardų ir pavardžių rašyba

Elementaru, kad vardai ir pavardės visada rašomi didžiąja raide (nors viena didžiausių šalies televizijų ir bando įvesti mažųjų raidžių „madą“). Reikėtų įsiminti tik tiek, kad pirmą kartą tekste pateikiant vardą ir pavardę rašomas visas vardas, o antrą, trečią ir daugiau kartų – jau tik pirmoji vardo raidė ir pavardė (būtinai su tarpu tarp vardo ir pavardės!). Kiek sudėtingesnė situacija su nelietuviškais asmenvardžiais. Čia svarbiausia visur išlaikyti vienodumą. Pvz., jei rašote „šis laiškas skirtas ponui Amster“, kitur jau negali būti rašoma „atsižvelgus į tai, ką pasakė ponas Amsteras“.

Visgi, jei nusprendėte lietuvinti vardus ir pavardes, turite įsidėmėti keletą dalykų:

1) Jei kalbama apie moterį ir jos pavardė baigiasi priebalsiu, galūnė nepridedama pvz.: „Lisher“, „Carmen“ ir t. t.

2) Jei pavardė ar vardas baigiasi galūne „e“ – visuomet rašomas apostrofas, pvz., „Leauforte‘as“, išskyrus tuos atvejus, kai „e“ yra tariama, pvz., vokiškose pavardėse – „Heinke“.

3) Jei pavardė ar vardas baigiasi priebalsiu, pridedamos galūnės „as“, „is“, „us“. Pvz., „Ebsteinas“, „Šileris“.

4) Daugiskaitinių vardų galūnės, adaptuojamos taip pat pasitelkiant daugiskaitos formą. Pvz., „Sardes“ – „Sardai“.

Vietovardžių pavadinimų rašyba

Ne mažiau svarbus ir aktualus yra ir vietovardžių rašybos išmanymas. Juk tokios klaidos niekam neteikia garbės. Su lietuviškų geografinių objektų pavadinimais viskas aišku, o kitas dalykas yra nelietuviškų vietovardžių pavadinimų rašymas. Turėtumėte pasirinkti, kaip savo dokumentuose, raštuose rašome užsienio valstybių ar miestų pavadinimus.

Pvz., jei visur rašome „France“, tokia rašyba turi būti išlaikyta ir visuose dokumentuose, jokiu būdu negalite vieną kartą rašyti „France“, o kitą – „Prancūzija“. Taip pat ir atvirkščiai, negali viename dokumente būti „Deutschland“, o kitur jau „Vokietija“. Kaip ir visur kitur, taip ir čia labai svarbu išlaikyti vienodumą.

2. Institucijų pavadinimai:

Rašant oficialius raštus, labai svarbus valstybės institucijų pavadinimus parašyti be klaidų. Dėl to verta įsidėmėti, kad oficialūs valstybės institucijų pavadinimai rašomi didžiąja raide. Pvz.: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija ir t. t. Visgi reikėtų įsidėmėti, kad yra ir tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų, tarptautinių institucijų pavadinimai rašomi didžiosiomis raidėmis: Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir t. t.

O ką daryti, jei ta institucija yra ne Lietuvoje? Turbūt daugelis verslininkų ir netgi vertėjų, ar kitų su kalba dirbančių žmonių, neretai pagalvoja, o jei tai yra pvz., „University of Cambrige“? Ar versti, ar palikti originalo kalba. Valstybinė Lietuvių kalbos komisija tokiais atvejais, jei yra patvirtintas lietuviškas atitikmuo, rekomenduoja visada versti tokių institucijų pavadinimus. Taigi, šiuo atveju būtų „Kembrižo universtitetas“.

3. Pareigybių rašymas

Ne mažesnis galvos skausmas yra pareigybių rašymas. Vykdantysis direktorius, ar vykdomasis? Ministras ar ministras, prezidentas ar Prezidentas? Reikėtų įsidėmėti, kad visos pareigybės rašomos mažosiomis raidėmis, nebent jos rašomas sakinio pradžioje, ar nurodoma, kad tai, pvz., Lietuvos Respublikos Prezidentas. Apibūdinant darbuotoją, kuriam pavesta vykdyti kokia nors užduotis, tinka ir veikiamosios rūšies dalyvis (vykdantis (priežiūrą) darbuotojas), bet, kai pareigų pavadinime įvardijama pastovioji darbuotojo ypatybė, vartotina vykdomasis direktorius.

4. Dažniausias vartojamos įsidėmėtinos santrumpos

Lietuvių kalboje yra nemažai santrumpų, kuriuos yra oficialios ir dažniau vartotinos nei visi žodžiai, čia rasite keletą jų, kurias reikia įsidėmėti rašant oficialius raštus ar pristatymus.

Numeris – Nr.

Telefono numeris – Tel. Nr.

Elektroninis paštas – El. p.

Faksas – Faks.

Apygarda – Apyg.

Apylinkė – Apyl.

Banko kodas – B. k.

Laikinai einantis pareigas – L. e. p.

Gerbiamasis ir (ar) gerbiamoji – Gerb.

Šių metų – Š. m.

Taigi, šiuo trumpu pradžiamoksliu siekiame padėti visiems verslininkams, ypač tiems, kurie rašo oficialius pranešimus spaudai, kolegoms ar pan. Kiekvienas save gerbiantis verslininkas privalo puikiai mokėti gimtąją kalbą ar tą kalbą, kuri vyrauja jo verslo aplinkoje, nes tai puikiai parodo, kaip vertiname savo verslą ir kaip gerbiame savo klientus.

Informaciją parengė vertimų biuras „Ars libri“.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Kur esame?

Kalbinė agresija viešajame diskurse tampa vis dažnesniu visuomenės diskusijų ir lingvistinių tyrimų objektu. Sąmoningas vertinamojo pobūdžio žodžių vartojimas, šiurkštus slengas, žurnalistų etikos kodekso pažeidimas ne tik žurnalistų, bet ir viešų asmenų tekstuose nieko bendro neturi su kalbos laisve ir, deja, turi įtakos ne tik kalbai, bet ir sąmonei. Kyla keblus klausimas, ar ta žiniasklaida (viešoji komunikacija platesne prasme), kurią matome, yra veidrodis, atspindintis agresyvias visuomenės nuotaikas, ar priemonė kontrasto principu rodyti nuomonių įvairovę ir leisti pasirinkti savąją, ar nuomonės formuotojas. Vieningo atsakymo regis neradome, nes matome visus variantus: pagal žurnalistinius principus dirbantieji atspindi tikrovę vienaip, pagal rinkodaros, politinius užsakymus – kitaip, ištikimieji savo vidiniam moraliniam, vertybiniam, įsitikinimų, sąžinės balsui atspindi trečiaip.

Kalbant apie informaciją kaip rinką, aš, kaip verslininkė, suprantu žurnalistų motyvus patraukti skaitytojo dėmesį per stilistiškai nuspalvintus žodžius – tokie yra rinkos dėsniai, informacijos rinkos taip pat – kokia paklausa, tokia pasiūla. Informacijos rinkoje šalia tikrų dalykų apstu ir klaidinančių, ir manipuliatyvių, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, priemonėmis, nulemtomis didelės konkurencijos ir su reklamos biudžetais susijusiais su „klikais“ ant antraščių, o ten, kur dėmesys, ten, kur auditorija, ten didesni reklamos biudžetai, ten rinkėjai, ten pirkėjai… Taigi informacija pateikiama taip, nes mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitom, o skaitom todėl, kad pateikiama taip. Taigi ratas užsidaro, paklausa formuoja pasiūlą, pasiūla formuoja paklausą – negatyviai nuspalvintas žodynas maitina agresyvias visuomenės nuotaikas. Ir klausimas, ar kaltinti ar tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra toks pats retorinis, kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?

Kokie jos požymiai?

Pažiūrėkim, kokie jos požymiai kalboje. Numanoma, netiesioginė kalbinė agresija yra sąmoningai nuslėptas poveikis auditorijai, į skaitytojų sąmonę įsiskverbiantis per vertinimą, aliuzijas, ironiją, daugiaprasmiškumą, dviprasmybes, nutylėjimus, – teigia O. Gunko tyrime „Kalbinė agresija žiniasklaidoje kaip skaitytojų poveikio būdas“. Kita tyrėja, A. Strokova, atkreipia dėmesį, kad žodis „islamistas“, kuris savaime yra neutralus (islamo išpažinėjas, pasekėjas), tampa žiaurumo, terorizmo ar agresijos simboliu ir medijoje virsta radikaliojo sparno pasekėju: „islamistai nužudė 56 Sirijos karius“ (RBT), „islamistai suplanavo teroro atakas JAV“ (News.ru). Taigi žurnalistai praleidžia numanomą aiškinamąjį žodį „radikalus“ ir tokių auditorijos disorientavimo būdų matome kasdien net informaciniuose straipsniuose, tarkim, prieš savaitę skelbtame politikų reitingų „Vilmorus“, regis, sausuose statistiniuose tyrimuose, kur pateikiami skaičiai, pokyčiai ir statistika, apstu vertinamųjų, negatyvios konotacijos žodžių.

Tereikia suskaičiuoti, kiek taiką, o kiek karą skatinančių veiksmažodžių, ir žinosime, kokią tikrovę autorius kuria, nes, pasak Heideggerio, įvardijimas sukuria egzistavimą. Kalbinės priemonės pereina į socialines, institucines, valstybines ir lemia veiksmus. Williamas C. Gay straipsnyje „Kalbinė agresija“ teigia, kad „kalbinės poveikio priemonės yra visuomenės poveikio priemonės, čia kaip ir visur politikai eina priekyje“. Taigi ir mes pradėkim nuo politikų. Davidas Matsumotas ir Hyisungoas C. Hwangas tyrime „Politinės agresijos kalba“, išanalizavę diskusijas, kilusias po rugsėjo 11-osios įvykių tarp pacifistų ir agresorių, teigia, kad agresyvios komunikacijos tikslas parengti dirvą ir motyvuoti kitus veiksmams.

1. Agitavusieji už agresiją vartojo daugiau pirmojo ir trečiojo asmens įvardžių daugiskaitos (pvz., mes, jie), prieš karą – daugiau pirmojo asmens vienaskaitos. Lingvistikoje įvardžių funkcija – atkreipti dėmesį (Chung & Pennebaker, 2007). „Aš“ patraukia dėmesį į asmenį, asmeniui, kalbančiam savo vardu ir neskatinančiam imtis jokių veiksmų, nebūtina sustiprinti savo žodžių rodant priklausymą grupei. „Mes“ kelia artumo, solidarumo, panašumo, priklausymo, vertybių bendrumo jausmus. Grupių, agitavusių už agresiją, lyderiai turėjo pabrėžti savo priklausymą grupei taip, kad jų interpretacijos rodytų grupės interpretacijas, tai taip pat svarbu parodant, kad kalbėtojas kalba ne savo, o grupės vardu, išreikšdamas ne savo, o grupės vertybes ir nuomonę.

2. Kitas tyrėjas, Bobas Litke, teigia, kad „tam tikros grupės įdarbina kalbos figūras autoritarine, puolamąja maniera, objektyvizuodamos savo poziciją jos pozicionuoja save kaip elito grupes, uzurpavusias „teisę į tiesą“, arogantiškai kalbančias atskirtį ir susvetimėjimą lemiančia kalba, nors, perfrazavus posakį prieš Dievą visi lygūs, kalboje visi vienodi ir turim vienodas teises į tiesą, nes esam visi subjektai, todėl matantys pasaulį subjektyviai, tai yra nulemta mūsų lyties, patirties, išsilavinimo ir pan., tai ir nuomonės mūsų subjektyvios. Rinkėjų atskirtis tarp runkelių ir elito, tarp klasikinių partijų ir populistų prasidėjo visų pirma žodyne ir, regis, kuo daugiau komunikuojama, to labiau gilėja. Ši mintis man siejasi su kita išvada:

agitavusiųjų prieš karą diskursas pažintine prasme sudėtingesnis, nei agitavusiųjų už karą, kur pati agresija buvo sprendimas neargumentuojant, neparodant nuomonių įvairovės, keleto viena kitai prieštaraujančių alternatyvų, požiūrio taškų iš įvairių perspektyvų ir pan.

3. Kitas agresorių bruožas – stiprus emocinis poreikis dehumanizuoti, sukurti socialinį atstumą tarp agresoriaus ir aukos, atsieti socialinius ryšius. Mūsų jau girdėti avinai, buožgalviai, nes taip lengviau įvykdyti žodinį (kol kas) antpuolį. Vėliau pagal pirmiau minėtą logiką – institucinį ir psichologinį.

Kaip tai mus veikia?

Taigi informacijos užsakovams, nuomonės formuotojams, o ne mums naudinga, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų, ir kai rinka panaudoja visas psichologines komunikacines poveikio priemones, imant analogiją su maisto pramone, kur morkai prieš „McDonald‘s“ mėsainį atsilaikyti? O kodėl skanu? Kodėl negalim sustoti ir vis valgom? Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, programuojančių smegenis tiksliai taip, kaip užsakyta – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tas pats programavimas, tik veikiantis ne kūną, o protą, pasireiškiantį tuo, kad rinkodaros dėsniai, siekiant rezultato, reikalauja pirmiausia pateikti ne į sąmoningumą, o į instinktus nukreiptą informaciją, šokiruojančias neigiamas ar nešvankias antraštes, nes:

1)  girdint agresyvią leksiką įsijungia užpakalinė smegenų dalis: mušk, bėk, stok (sustink) ir prikausto mūsų dėmesį, nes ši smegenų funkcija, išlikusi nuo pirmykščių laikų yra susijusi su išlikimu, todėl į ją smegenys reaguoja greičiau ir dėmesingiau nei į pozityvią. Kadangi ji aktyvuoja mūsų žemesniuosius instinktus, verčia daryti jais ir baime paremtus sprendimus, blokuoja aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Todėl neigiama ir agresyvi kalba yra paveikesnė.

Mahos Nasrallah, Davido Carmelo ir Nilli Lavie pirmiau pateiktą prielaidą, kad smegenys neigiamus dirgiklius apdoroja greičiau nei teigiamus, ir mūsų smegenys į negatyvią informaciją reaguoja jautriau nei į pozityvią, įrodė eksperimentu, kurio dalyviams prieš akis trumpą sekundės dalį blykstelėdavo žodis, tuomet buvo klausiama, ar jis neutralus (pvz., „horizontas“), ar turi emocinį atspalvį. Emocinis atspalvis galėjo būti ir pozityvus („meilė“, „premija“ ir pan.), ir negatyvus („gėda“ ar „kalėjimas“). Negatyvūs žodžiai buvo rodomi taip greitai, kad sąmoningai nebuvo įmanoma jų apdoroti, tačiau tiriamieji daug dažniau atsakydavo, kad jie kelia emocijas.

Knygoje „Žodžiai gali keisti jūsų smegenis“ anot mokslininkų Andrew Newbergo ir Marko Roberto Waldmano, gali užtekti vienos trumpos frazės, kad pradėtų veikti mūsų genai, reguliuojantys stresą. Priešiški ir šiurkštūs žodžiai (pvz.: „kerštas“, „neapykanta“) gali paskatinti mūsų organizme išsiskirti specifines neurochemines medžiagas, sukeliančias nerimą ir stresą. Taip pat stimuliuoja smegenis baimę provokuojantys žodžiai skurdas, liga, mirtis. Svarbiausia tai, kad smegenys vienodai reaguoja į teisybę atitinkančius ir neatitinkančius žodžius. Pozityvūs žodžiai („taika“, „meilė“ ir pan.) gali sustiprinti pažintines smegenų funkcijas ir įjungti stresą mažinančius genus.

Taigi žodžiai keičia mūsų smegenų veiklą. Pakanka visiškai nedidelės porcijos negatyvių žodžių, kad būtų suaktyvintas baimės centras mūsų smegenyse. Tarkim, užtenka trumpą akimirką parodyti žodį „ne“ mums prieš akis, kad į smegenis plūstelėtų dozė stresą keliančių hormonų ir cheminių medžiagų. Jos iš dalies blokuoja smegenų centrus ir sutrikdo sklandžią mūsų smegenų veiklą (įskaitant gebėjimus logiškai mąstyti, apdoroti informaciją, argumentuoti ir sklandžiai dėstyti savo mintis). Tiriamasis patirs didėjantį nerimą ir susierzinimą, pakertantį bendradarbiavimą ir pasitikėjimą. Tik kelias sekundes žvelgdami į neigiamų žodžių sąrašą neramūs ar depresyvūs žmonės pasijus dar blogiau. Kuo ilgiau jie apie juos mąstys, tuo labiau tai žalos atmintį, jausmus ir emocijas reguliuojančias struktūras. Taigi užtenka būti tarp negatyvių žmonių, kad didėtų išankstinis nusistatymas.

Tos grupės, kurios nariams buvo pateikiami sakiniai su šiurkščiais žodžiais, dalyviai vėliau dažniausiai pertraukdavo kitų žmonių pašnekesį. Dar viename Apo Dijksterhuiso ir Ado van Knippenbergo tyrime asmenys, kurių smegenys būdavo suaktyvintos senatvę apibūdinančiais žodžiais, koridoriumi eidavo lėčiau negu kiti! Haityje teigiama: „Kuo daugiau jūs kritikuojate valdžią, tuo labiau ji kenkia jums, o kuo labiau girsite gerus jos darbus, tuo daugiau tokių darbų bus padaryta.“

2)  Karas yra griaunanti energija, kare nėra nieko bendro, išskyrus bendrą karo lauką, kuriame vienintelis tarpusavio santykis – žudymas. Agresyvi komunikacija yra griaunanti, o ne kurianti, taigi, kai aplink save generuoji griaunančią energiją, ji ilgainiui neišvengiamai ims griauti ne tik aplinkinius, bet tavo gyvenimą ir tave patį. Rusijos mokslo akademijos instituto mokslininkai ištyrė, kad DNR molekulės, atsakingos už paveldėjimą, priima žmogaus kalbą. Dėl kalbos jos keičia savo formą ir struktūrą. Vadinasi, žmogus savo kalba veikia asmeninio gyvenimo programą. Pasirodo, jeigu kalbėdamas nuolat vartoji keiksmažodžius, kurie skatina griaunamąją jėgą, chromosomos gali išsigimti ir deformuotis. Net gali visiškai pasikeisti molekulės DNR, ji ims gaminti neigiamą programą, vedančią į savęs sunaikinimą. Anksčiau minėti tyrėjai teigia, kad galite juos performuluoti dėmesį perkėlę į pozityvius žodžius ir vaizdinius. Fredricksonas, Losada, and Gottmanas sukonkretino teigdami, kad, jei siekiate verslo ar asmeninių santykių klestėjimo, jūs turite kiekvieną negatyvų teiginį atsverti bent penkiais pozityviais.

Psichologija, neurologija, fizika atranda tai, ką senai žinojome – senovėje Havajuose žmonės labai bijojo prakeiksmo (dabar kritikos), prakeiksmą (kritiką) galėjo neutralizuoti tik šamano palaiminimas (dabar pagyrimas, komplimentas, geras žodis). Taigi jei piktas žmogus palinkėdavo valstiečiui: „tegu tavo derlius supūva ir pražūva“, valstietis kviesdavo šamaną, ir šis, su meile pažvelgęs į lauką, tardavo: „tegu viskas auga ir veša, tegu derlius būna gausus“, kad neutralizuotų neigiamų žodžių poveikį („Miesto šamanas“).

3)    Kalba ir žodžiai yra galinga priemonė, veikianti mūsų pasaulio matymą, suvokimą ir kūrimą. Mokslininkai atranda, kad ryšys tarp kalbos ir jutiminių sistemų yra gilesnis, nei įprasta manyti. Anot G. Lupyano, kai pateikiamas vaizdas, išgirdę žodį „moliūgas“ tikimės pamatyti kažką, kas primins moliūgo formą, nes ši informacija staiga tampa prasminga ir padeda suvokti. O jei žodžio negirdim, smegenys tos informacijos, kuri ateina iš akies, neapdoroja, ir paveiksliuke mes nematome jokio objekto. Tą jau seniausiai žinojo visų prigimtinių kultūrų žmonės ir ką pastebime pasakose, mitologijoje nuo Haičio, kurių pirmas principas yra „pasaulis yra toks, kokį jį įsivaizduojame“ iki lietuvių folkloro, kur ne tik matome, bet ir kuriame  (sužinok debesies vardą, jis virs ežeru, tai yra iš neregimojo nusileis į regimąjį pasaulį).

Jei žodžiai, pamatyti tik sekundės dalį, lemia mūsų elgesį, tai nuolatinis neigiamų ir agresyvių  žodžių skaitymas, girdėjimas ir kalbėjimas vienareikšmiškai mus keičia.

Taigi matome, kad instinktus galima sužadinti, sąmoningumo nelabai  ̶  jam reikia pačiam nubusti.

Ką galime?

Esme banalūs: mes visuomet įsitikinę, kad problema – kitas, o patarasis visada įsitikinęs, kad problemą keliame mes, teigia D. Stone; B. Patton, S. Heen knygoje „Sudėtingi pokalbiai”. Mes be vargo savo pašnekovui priklijuojam etiketes: „Jis egoistas, naivus, nori viską kontroliuoti ar vadovaujasi emocijomis, tačiau sau niekad tų etikečių neklijuojam, kažkodėl galvodami, kad problema pašnekovo, todėl mūsų šventas ir teisėtas tikslas jį perkalbėti. Kadangi pašnekovas mano taip pat, tai abu einam į aklavietę. Jie siūlo perkelti suvokimo akcentus:

1)    ne išsakyti savo poziciją, o suprasti kito;

2)    ne keistis informacija, o klausti. To tikslas – ne faktų nustatymas, o suvokti, kaip kitas mato situaciją.

Kiekvienas iš mūsų esame linkę komunikuoti savaip. Tačiau dažnai nesuprantame, kad kiti mūsų žodžius girdi ne taip, kaip norime pasakyti, kad, klausydami kitų, jų žodžius interpretuojame tik pagal savo suvokimą, todėl komunikuojame prastai to nesuprasdami. Nieko nuostabaus, kad tuomet konfliktuojame su kitais, kai mūsų logika ir supratingumas pasiduoda trikdančioms emocijoms ir sumišimui.

3)  Atsisakyti koncepcijos „tiesa“. Iš jos išvestines etiketes „kvailas“, „protingas“, „teisus“, „klaidingas“ keisti į „skirtingos nuomonės“, „skirtingi požiūriai“.

Visų svarbiausia pripažinti kito teisę į savo nuomonę, lygiai taip pat, kaip mano teisę į mano. Nuomonė – tai išvados, atsiradusios iš interpretacijų, prielaidų, apibendrinimų, šios – iš stebėjimo ar emocijų, o šios – iš gautos informacijos. Kai mes keičiamės išvadomis ir pozicija, esame sustabarėję, visad geriau pažiūrėti, kas už jų. Juk smalsu, kas jį verčia taip galvoti, ką jis tokio žino, ko nežinau aš. Ne daryti prielaidą ir nuspręsti už jį, o klausti. Priimti kito požiūrį nereiškia atsisakyti savo, nes, pasikartosiu, mes neieškom, kas teisus, nes, deja, tas niekur neveda. Net tai, kad tu tikrai teisus, tau nesuteikia nei daugiau teisių, nei daugiau šansų, nes jei nesusitarsi, kitas gins savo poziciją jau ne racionaliai, o iracionaliai ir buku užsispyrimu ir vietoj to, kad abiejų energija sinchronizuotųsi ir sinergizuotųsi, tai jei jos priešpriešinės, silpnina abu dalyvius ir visų pastangų geriausias rezultatas nulinis. Ne tik neetiška, bet ir neracionalu.

Taigi esminis klausimas kaip pakeisti tą kryptį  ̶  iš priešpriešinės į lygiagrečią?

Faktas, mes matom skirtingai. Viename tyrime auditorijai buvo pasakytas žodis „obuolys“ ir paprašyta jį apibūdinti. Niekas neatsakė vienodai, nes mes turim skirtingą patirtį, ir tai mūsų skirtingos tiesos pagrindas.

2000 m. liepos 11–25 d. derybose tarp Izraelio ir  Palestinos, Izraelis, remdamasis vakarietišku požiūriu, pateikė, jo manymu, patį geriausią pasiūlymą, atitinkantį 93 procentus palestiniečių reikalavimų, ir todėl, Izraelio manymu, Palestina sužlugdė istorines derybas, jo atsisakiusi, o Palestinos lyderis Jasiras Arafatas savo ruožtu rėmėsi Rytų tradicija, pagal kurią nematė tolesnių galimybių derėtis, nes a) nebuvo turgaus – į kraują įaugusi mąstysena, jei žydai tiek siūlo, tai yra žemutinis atspirties taškas, nuo kurio jau galima derėtis toliau, o tie kažkodėl nesidera; b) už jį priėmė sprendimą primetę savo derybų modelį, c) nepaaiškino modelio pranašumų (derybose grėsmės argumentacija veikia prasčiau nei laimėjimo), todėl tokį derybų modelį jis vertino ne kaip derybas o kaip elementarų spaudimą.

4)  Taigi, kaip matėme, geri ketinimai sukelia blogas pasekmes. Deja, ketinimus mes klaidingai vertiname ne iš veiksmų, o iš pasekmių mums. Labai retai ketinimai būna vien blogi.

Tarptautiniuose konfliktuose mes kitam pripaišome blogus ketinimus, remdamiesi savo suvokimu. Veiksmas, pasekmės, prielaidos – mes darome prielaidas ne iš veiksmo, o iš pasekmių.

5)    Atsisakyti koncepcijos „kaltas“. Ją keisti „atsakomybė“, „indėlis, pasekmės abiejų“.

Kai ieškom kalto, mes užstringam praeity, o mūsų tikslas – ateitis, išspręsti klausimą ir išmokti jo pamokas ateičiai. Jei mes kaltiname, vertinime, etiketes klijuojame, tik skatiname kito gynybines reakcijas. Be išimčių.

Suvokti, kad emocijos – viena pagrindinių varomųjų agresyvios komunikacijos jėgų. Žodinių karų pagrindinė sudedamoji dalis – emocijos, mes jas tik apvelkam kitu rūbu, taigi svarbu leisti pasakyti, kaip jaučiuosi. Taigi dalintis savo jausmais, o ne prielaidomis, jų racionalizacijomis, kaltinimais, apibendrinimais. Kai suteikiama galimybė pasidalinti emocijomis, sumažėja noras ieškoti kaltųjų. Emocija iš esmės yra reakcija į faktą, informaciją, įvykį, taigi pirma yra mintis. Galima neleisti emocijoms įsisiautėti, bet čia jau ne šios straipsnio tema. Svarbu atskirti, kad emocingas pokalbis nėra emocijų išreiškimas. Emocijos nėra komunikacija, jos turi būti valdomos, ir jei pokalbis jas skatina, juo siekiama ne komunikacijos. Labai svarbu jas išsakyti neutraliais žodžiais, be vertinimo ir kaltinimo.

Konstruktyviam pokalbiui reikia:

6)  Išsigryninti tikslą. Jei nėra aiškaus tikslo, nėra ko keliauti.

7)  Atskirti poziciją nuo asmenybės. Už visų pozicijų yra asmenybė, mes visada bijome, kad, jei atsitrauksime nuo savo pozicijos, bus suabejota, ar aš kompetentingas, ar aš geras žmogus, ar nusipelniau būti mylimas, svarbus, gerbiamas… O tai jau mūsų tapatybė, kuriai iškyla grėsmė, todėl kovosim už ją kaip už savo išlikimą. Todėl labai svarbu maksimaliai atskirti problemą nuo asmenybės, tačiau kartu svarbu suvokti, kad mes, kaip kalbėta pirmiau, klystam, mūsų ketinimai gali būti nevienareikšmiai, mes visada esame iš dalies atsakingi už sudėtingą situaciją, kurią sprendžiam. Mums nebūtina nei patikti pašnekovui, nei kontroliuoti jo reakcijų, nei kad patiktume tam, kad susitartume.

8)  Mediacijos principais – tiesumu, atvirumu, skaidrumu, konkretumu, objektyvumu, proaktyvumu paremto ir pokalbį tikslingai sprendimo link kreipiančio elgesio.

Partneriškai: aš darbe sakau: mes dabar iškeliame problemą ir kartu kaip komanda partneriškai ieškome sprendimo. Tai eliminuoja „teisus“ – „kaltas“, „aukščiau“ – „žemiau“; „geriau“ – „blogiau“, „protingesnis“ – „kvailesnis“, todėl išjungia mąstymą blokuojančias ir įjungia kūrybines galias.

Galima kalbėti tiesiai, bet ne tiesmukai; nuoširdžiai, bet pagarbiai; nesistengti sušvelninti ar leisti pačiam susiprasti iš užuominų ar dar blogiau – iš juokų, ironijos, sarkazmo; vengti prielaidų vertinamųjų žodžių o jei jau vertini, bent pridedi: „Mano subjektyvia nuomone.“

Kalbėti pašnekovui suprantama kalba: pavyzdžiui, mano darbe klientas dažnai sako: „Man reikia išversti per naktį 300 lapų.“ Jei jis iš statybų sektoriaus, sakau: „Bet pas jus yra natūralūs procesai, tarkim, betono džiūvimo, kad statinys būtų patvarus, reikia jų paisyti, o jei tau pasakytų: pastatyk namą per naktį.“

Konkrečiai: vengti apibendrinimų („tu visada – aš niekada“). A. Newbergas ir M. R. Waldmanas siūlo padėti pašnekovui savo galvoje nusipiešti paveikslą iš jūsų žodžių. Tam vartokite konkrečius daiktavardžius ir aktyviuosius veiksmažodžius. Žodžiai „saulėlydis“ ir „valgyti“ lengvai vizualizuojami, bet žodžiai „laisvė“, „nustatyti“ turi per daug abstrakčių koncepcijų, ir mūsų protas linkęs ne sutelkti dėmesį, o praleisti visus sudėtinguosius, abstrakčiuosius žodžius, todėl gilieji prasminiai ir jausminiai klodai praleidžiami.

Surinkti informaciją. Išsiaiškinti, kas kitam svarbu. Klausti ten, kur nesupranti. Sakyti, kas mane įtikintų. Klausti, kas jį įtikintų. Klausti jo patarimo, suvokti, kad susitarti turi abu, abu turi išeiti su tuo jausmu.

Vesti pokalbį sprendimo link, vesti iš iracionalumo į konstruktyvumą.

Na, visi atvirkštiniai metodai aptartiems pradžioje ir stebimiems viešojoje erdvėje.

P. S.

Jei, kaip minėjau, kiekviename pokalbyje svarbiausia – tikslas, o kalbinės agresijos naudotojai man teigia, jog tikslas pateisina priemones, aš tada klausiu: o kas pateisins tikslą? Nes sakoma: parodyk, kokios tavo priemonės, ir aš pasakysiu, koks tavo tikslas. Taigi, jei tavo priemonės agresyvios lingvistikos, patyčių retorika, jei ryškini neigiamas puses, skirtumus, atskirtį, tu vieningumo nesukursi, jei tavo žodžiai griaunantys, tavo tikslas – agresija.

Kaip matome, žodžiai galinga valdymo priemonė, kaip ir valdžia ar pinigai. Kaip ir kiekviena valdymo priemonė, jos turėtojui labai gerai lyg lakmuso popierėlis išryškina mūsų moralines savybes, nes suteikia mums dvi alternatyvas – ar ja piktnaudžiauti, ar prisiimti atsakomybę. Kuo didesnė valdžia, tuo didesnė atsakomybė. Intelektas, nesubalansuotas išmintimi ir meile, yra griaunantis. Intelektas, patirtis, branda taip pat uždeda atsakomybę, tai galingas įrankis siekti rezultato, padėti kitam, o ne rafinuočiau sumenkinti kitaip mąstantįjį, kai žodžiais nieko nekuriama, o kiekviena pusė rausiasi gilyn į savo apkasus ir iš jų svaidosi žodžiais kaip ginklais – propaganda, melu, šmeižtu, patyčiomis. Sakau ir sakysiu, kad ironija, sarkazmas, vertinimas ir kitos atskirtį kuriančios priemonės yra intelekto ligos, kai kuo labiau laviniesi, tuo labiau natūraliai didėja atskirtis, nes pastebi kitų menkumą, nuomonės silpnumą ir kyla noras kitus pastatyti į vietą, bet…

„Kuo mažiau vertinimo, tuo daugiau meilės“ – Haičio išmintis. Išmintis, meilė tuos skirtumus sušvelnina, pakeičia empatija, tolerancija, pakantumu kito nuomonei, šviečiamąja ugdomąja veikla, perkėlimu akcento iš kieno pusėje tiesa, į aš galiu su tavim nesutikti, bet aš gerbiu ir ginu tavo teisę į savo nuomonę. Ir pažiūrėjus toliau ir giliau už to, kas skiria, už skirtingų pozicijų ir priemonių, rasim tą, kas vienija – panašių poreikių, tikslų ir vertybių. Nes supranti, kad mes visi, nepaisant skirtumų, galime remtis jungiančiais dalykais – žmonėmis, kuriems reikia meilės, taikos, saugumo, gerovės, palaikymo, pagarbos, o ne skiriančiais. Tam reikalingi visiškai kiti instrumentai, nei dabar matome. Ta pati bendruomenė, ta pati visuomenė, ta pati žmonija, turinti teisę į savo nuomonę ir į pagarbą. Ir jei nugalėsim kito sąskaita, įsijungs kompensaciniai mechanizmai, revanšas per kerštą orumui atkurti, taigi griaunančia jėga pažadinsim griaunančią jėgą.

Siūlau perkelti akcentus į stiprinančius, kuriančius, įkvepiančius žodžius: W. Goethe sakė: „Jei aš su tavim elgsiuosi taip, koks tu esi dabar, tai tu toks ir liksi. Jei aš elgiuosi su tavimi, koks tu gali būti, tai yra kreipdamas savo energiją, dėmesį ir lūkestį į tavo potencialą, – tu toks ir tapsi.“ Žodžiai kaip sėklos sėjami ne tik į sąmonę, bet ir pasąmonę, kad gautume norimą rezultatą, sėkim su meile, rūpesčiu ir atsakomybe. Nepriklausomybė pirmiausia atėjo į sąmonę, paskui – į kalbą, dainą, ir tai buvo vieningas pozityvo, drąsos, atsidavimo idėjai, ryžtingumo diskursas. Taigi mūsų rankose, ar Lietuva realizuos savo juodžiausią scenarijų, ar savo galingiausią potencialą.

 

Plačiau > Publikuota: www.bernardinai.lt

Austrija – klestinti Europos širdis
Vertimų biuras „Ars libri“

„Eksportas: Austrija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Kaip ir anksčiau dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Austrijos nedarbingumo rodiklis nuo 1960 m. iki 2013 m. buvo 4,59 procentai, tai – antras šalis pagal mažiausią nedarbingumą Europoje.
Verslo etiketas
Austrai, kaip ir vokiečiai, garsėja savo punktualumu. Nevėluokite į susitikimus, nes austrai gali įsižeisti net dėl kelių minučių vėlavimo. Jei nors truputį vėluojate, paskambinkite ir paaiškinkite savo situaciją. Geriausia į susitikimus atvykti 5–10 minučių anksčiau.
Dovanų reikėtų vengti, nebent artėja šventės ar dėl ko nors sėkmingai susitarus artimiems kolegoms. Dovanos turi būti kuklios. Galima dovanoti kokybišką alkoholį ar panašiai, tai, ko būtų sunku gauti Austrijoje. Jokių būdu nedovanoti asmeninių, aštriais kampais, su įmonės logotipu ar labai brangių dovanų.
Austrams labai svarbus aprangos kodas, todėl patariama rengtis konservatyviai. Verslo susitikimų metu vyrai vilki juodą kostiumą su baltais marškiniais ir vienspalviu kaklaraiščiu, tokia apranga vyrauja ir šiltuoju metų sezonu. Moterims dera rengtis madingais kostiumėliais ar konservatyviomis suknelėmis su elegantiškai aksesuarais.
Svarbu išlaikyti geras elgesio manieras, per daug nejuokauti ir netuščiažodžiauti, susitelkti į tikslų siekimą. Bendraujama formaliai, į kolegas kreipiamasi „sie“ („jūs“), kol jie patys pasiūlo kreiptis „du“ („tu“). Taip pat į žmones kreipiamasi pavarde ir jų akademiniu laipsniu.
Austrams įtarimą kelia hiperbolizavimai ir didelis emocionalumas, todėl patariama viską sakyti taip, kaip yra. Jiems svarbi argumentacija, todėl visos prezentacijos turi būti su tiksliomis diagramomis ir be abejotinų duomenų. Patariama pristatomą medžiagą išversti į vokiečių ir anglų kalbas.
Pirmasis susitikimas
Susitinkant su partneriais ranką paspausti reikėtų tvirtai ir žiūrėti tiesiai į akis, taip pat paspausti ranką visiems, dalyvaujantiems susitikime. Austrų kultūra labai formali, todėl neverta tikėtis didesnio fizinio kontakto nei rankos paspaudimo. Labai svarbu kreiptis garbės titulais, kurie paprastai pristatomi pirmajame susitikime. Į asmenis, neturinčius tokių titulų, kreipiamasi „herr“ ir pavarde, jeigu tai vyras, ir „frau“ ir pavarde, jei tai moteris. Nesikreipkite vardu, kol šie to nepradės daryti pirmi.

Atvejis	Lietuvių k.	Vokiečių k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis.	Įmonių pavadinimai neskiriami kabutėmis: Bäckerei & Café BayerGmbH.
Procentai	15 %	15%
Matavimo vnt.	100 g	100 g
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vartojama daugiskaita. „gesalzene heringe“.

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Esu filologė, visą gyvenimą dirbusi su žodžiais, save ir pasaulį suvokdavusi daugiausia per žodžius, sugertus iš knygų, iš iki manęs pasakytų iškilių asmenybių žodžių, apie juos rašanti ir kalbanti, tačiau jaučiu, kad nebūtų sąžininga man toliau kalbėti apie žodžius, apie tekstus, apie kalbą apskritai, nežvilgtelėjus į jos metamą šešėlį, į tai kas tarp žodžių – pauzę ir kas iki jų, kas anapus jų – tylą. Kaip nuotrauka negatyvą, kiekvienas daiktas turi savo kitą pusę, savo šešėlį. Nesuvoktume šviesos be tamsos, bet be šviesos nebūtų šešėlio, nesuvoktume sakinio be pauzių tarp žodžių, nesuvoktume garso be tylos, kaip nesuvoktume gėrio be blogio, džiaugsmo be skausmo, atradimų be praradimų, gyvybės be mirties. Dualumas neišvengiamas visame kame, kaip ir mumyse ir dėl jo egzistuoja suvokimas, sąmoningumas ir augimas.

Taigi ką aš vadinu kalbos metamu šešėliu? Mus kasdien užtvindantis informacijos srautas man primena pramoniniu būdu pagaminto ir paruošto vartoti greitojo maisto pasiūlą, mums pateikiamą pagal visus rinkodaros dėsnius. Regis, kiekvienas teoriškai ir praktiškai žinome tokio peno žalą mūsų kūnams ir kuo tampam vyresni, brandesni ir sąmoningesni, tuo mažiau jo lieka mūsų kasdieniame racione, tad greitas maistas siejamas su paauglyste, su mažesniu sąmoningumu, atsparumu reklamos įtakai ir pasidavimu savo silpnybėms, dar neišvengiamybe, kai taip beprotiškai lekiant nebelieka laiko kokybiškesnėms alternatyvoms. O tokiose turtingose šalyse kaip Šveicarija, JAV – ir su skurdu, nes alternatyvos per brangios arba jos per toli, joms nėra laiko „ariant“ po keliolika valandų per dieną arba jas suvokti reikia išsilavinimo ir sąmoningumo, taigi tenka vartoti tai, kas arčiausia, kas greičiausia. O tai, ką mes valgome, yra tai, kas mes esame.

O ką kasdien informacijos pavidalu valgo mūsų protai? Kas mūsų kasdieniam proto meniu ir kaip tas „maistas“ siejasi mūsų psichine, emocine ir dvasine sveikata? Informacija yra galinga poveikio priemonė, tiek politinio, tiek rinkodarinio. Anksčiau gyvenome informacijos vakuume, kur turėjome tiesos monopolį, tad ji nelabai mums ir terūpėjo, tačiau alkom tikro dvasinio ir intelektinio peno, galimybės patiems rinktis mums reikalingą informaciją. Laisvos rinkos, agresyvios rinkodaros ir, taip sutapo, kad interneto, užtvindžiusio mus galybe lengvai pasiekiamos ir per atsiradusius mobiliuosius išmaniuosius įrenginius visad šalia esančios informacijos, laikotarpiu gyvenam tik daugiau nei 20 metų, kai iš vakuumo ir trūkumo pakliuvom į gausybę ir perteklių, informacijos kaip ir visos kitos pasiūlos prasme. Taigi mes tiek pagal amžių, tiek pagal elgseną esame jos vartotojo paauglystės stadijoj.

Pasaulis sunkiai tvarkosi su interneto atneštais informacijos pasiūlos ir jos milžiniško poveikio sprendimams nulemtais jos pateikimo pokyčiais ir pasekmėmis, kitaip nematytume rinkimuose laiminčio populizmo, ar fake news, savo kiekiu kone susilyginančio su tikra informacija, laiminčios informacijos kaip poveikio priemonės, nesvarbu ką parduodančios ar automobilį, ar mėsainį, ar ideologiją, ar politiką, pateikiamos rinkai kaip greitas maistas pagal visus tokios prekės rinkodaros modelio dėsnius. Taigi turime visą „Karą ir taiką“ kalboje: valstybės kariauja žodžiais, karai dėl įtakos, zonų, dėl rinkų virsta viešųjų ryšių, reklaminiais, propagandiniais ir informaciniais karais, ką visi stebime JAV rinkimų ar karo Ukrainoje ar Sirijoje metu, kai viena šalia kitos valstybės pateikia ir vienodą svorį suteikia ir tiesai, ir propagandos apdorotai informacijai taip, kad ji būtų priimta už tiesą.

Kodėl tai vyksta? Todėl, kad duoda rezultatą, nes nėra atsparumo agresyviam tikslingam informaciniam poveikiui, nėra gebėjimo atsirinkti kas tikra, kas naudinga, kas ne, kuomet melas ar informacija, apdorota taip, kad būtų priimama nekritiškai, pateikiama šalia tiesos, o to meluojančiojo biudžetai ir poveikio priemonės gerokai didesnės ir jo nevaržo jokie teisuolį stabdantys moraliniai skrupulai. Ir tas didesniu ar mažesniu masteliu vyksta tiek valstybiniu lygiu, tiek mūsų kasdienybėje, kaskart kai savo išmaniuosiuose naršome po internetą ar įsijungiame televizorių. Mums, vyresnei kartai, tenka dvigubas krūvis susitvarkyti tiek su interneto, tiek su laisvojo pasaulio atneštos informacijos pasiūla, o tam dar neturim nei ilgametės patirties, nei įgūdžių, nei daug ta tema kalbančių ir rašančių asmenybių.

Puikiai pamenu, kaip prekių gausybė parduotuvėse mus išmušdavo iš vėžių ir nuo to ilgamečio trūkumo kas galėjo, tas šlavė viską, nes nebuvo susiformavę dar gebėjimo atsirinkti, kas kokybiška, kas ne, nebuvo saiko jausmo, kaip pas tą ilgai badavusį žmogų ryjantį viską iš eilės. Tad kiekvienas kaip mokam, taip tvarkomės su kiekvieną dieną mus atakuojančia galybe informacijos, kurią mes visą nekritiškai susikišam į savo protus. Pirmiausia į protus patenka ta, kuri arčiausiai, kuri ryškiausia, kuri garsiausiai rėkia, turi daugiausiai dirgiklių, daugiausiai žada, taigi labiausiai moka užkabinti mūsų dėmesį pagal rinkodaros dėsnius apdorota informacija, kuria iš mūsų kažko norima, o ne ta, kuri sveikesnė mūsų asmenybėms.

Aš neieškau sąmokslo teorijų, nemoralizuoju, aš konstatuoju, kad tokie yra rinkos dėsniai, informacijos rinkos taip pat: kokia paklausa, tokia pasiūla, infomacijos rinkoje yra ir tikrų dalykų ir manipuliatyvių, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, kaip ir visur kitur, informacija ne išimtis, ir klausimas, ar kaltinti tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra toks pats retorinis, kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?

Taigi jei informacija kaip prekė, kodėl mes imame viską iš eilės mokėdami ne tiesiogiai, ne iškart, bet daug didesnę už pinigus kainą – savo ramybe, laiku, sąmoningumu, laisva valia, neprimestu iš išorės sprendimu?  Tęsiant analogiją su maistu, kodėl mes tą valgome, kodėl mums taip patrauklu ir skanu?

Pirma, jis arčausiai mūsų, jis visuomet šalia – agresyvios rinkodaros priemonės nukreiptos tikrai ne į morką, bet į mėsainį ar žuvų pirštelius, šaldytus koldūnus, morkų reikia paieškoti, morkos prie kasų neišdėliotos, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų. Taigi informacijos užsakovams, o ne mums naudinga, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų. Kai rinka panaudoja visas psichologines komunikacines poveikio priemones, kur jau morkai prieš milijonines investicijas atsilaikyti?

O kodėl skanu? Kodėl negalim sustoti ir valgom dar ir dar? Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, veikiančių smegenis tiksliai taip kaip reikia – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tie patys dirgikliai ir stiprikliai. Antra savybė ta, rinkodaros dėsniai reikalauja pirmiausia pateikti ne į samoningumą, o į instinktus nukreiptą informaciją, šokiruojančias neigiamas ar nešvankias antraštes, nes tarkim neigiama informacija analogiškai kaip gamtoje grėsmė, prikausto mūsų dėmesį, aktyvuoja mūsų žemesniuosius instinktus, versdama daryti jais ir baime paremtus sprendimus, blokuodama aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Instinktus galima sužadinti, sąmoningumui reikia pačiam nubusti. Žmonių instinktus galima valdyti, sąmoningumo nelabai. O ten kur dėmesys, ten kur auditorija, ten didesni reklamos biudžetai… ir ratas užsisuka. Taigi informacija pateikiama taip, todėl, kad mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitom, o skaitom todėl, kad pateikiama taip.

Visų trečia, toliau kalbant ne apie informacijos pateikimo eiliškumą, o turinį, reklamos plačiąja prasme užsakovai žino, kokie norime būti ir su informacija pateikia regimybę, kad tokiais galime tapti, vartodami vieną ar kitą produktą, ar balsuodami už vieną ar kitą partiją. Rinka žino, kaip tą pateikti patraukliai, kokias spalvas panaudoti, kokius žodžius parinkti, kaip ir ką apie juos pasakyti, kokių trūkumų norime atsikratyti, kokius kompleksus ir lūkesčius turime.

Ketvirta savybė greitojo informacinio šlamšto ta, kad jis labai lengvai vartojamas, jam gaminti (suvokti) nereikia pastangų nei laiko, jis jau paruoštas, proto maisto prasme net ir jau suvirškintas, nereikia kramtyti, nereikia mąstyti, tik imk ir ryk. Jis užpildo dabar esantį suformuotą poreikį imti tai, kas patrauklu, o ne kas sveika nemąstant apie pasekmes ilgesnėje perspektyvoje.

O vartojam visa tai, nes manom, kad mums reikia žinoti kas vyksta, todėl, kad jau suformuotas mumyse įsitikinimas, kad tas būtina pažangiai asmenybei, kad kažką praleidę naujienų sraute praleisim kažką svarbaus savo gyvenime. Taigi iš principo jei imam viską nekritiškai, ta eilės tvarka, kuria mums pateikiama informacija, mūsų smegenys tampa prikištos pagal rinkodaros dėsnius pateikto greitojo informacinio maisto turinio šlamšto. Kiek iš mūsų pradeda dieną nuo naujienų portaluose peržvalgos, perleisdami pro save viską, už ko labiausiai kliūva akis ir kas geba užlaikyti dėmesį, tos, kuri pagal rinkodaros dėsnius formuoja kokį nors mūsų poreikį, o baigia dieną tuo, ką rodo populiariausiu laiku populiariausi kanalai? Dauguma…

Ir mažumai lieka laiko jėgų ir noro pasiieškoti kokio kito peno protams ar sielai. Tai lyg pigesnė alternatyva geram gurmanišam ekologiškam maistui sąnaudų (arba laiko pagaminti arba finansinių įsigyti prasme) analogiškai kaip ir su ta informacija, kurią reikia surasti, atsirinkti, priimti sąmoningai ir įsigilinti – tai reikalauja laiko, pastangų, sąmoningumo, disciplinos ir ji paprastai nėra taip patrauklia pateikiama ir nėra pirmosiose skiltyse, nes jos vartojimas neduoda grąžos kažkam kitam, o tik mums. Apie pusfabrikačių poveikį mūsų kūnams po kiek metų jau supratom, o apie tokios informacijos poveikį mūsų pasirinkimams, mūsų jausmams mūsų visai psichinei sveikatai? Taigi tęsiant analogiją su maistu, kas būna, kai prisivalgom šlamšto? Mes apsinuodijame ir kūnas jį stengiasi pašalinti lauk, bet kaip išauklėtos personos tą darom pasišalinę nuo visų vienumoje, bet kažkodėl kai prisivalgom negatyvo, mumyse prisikaupusias emocijas mes išvemiame viešai, ant kitų, savo artimųjų ar po ranka pakliuvusių pokalbiais, tekstais, ant artimųjų, draugų, komentaruose… Ir klausimas ar čia objektyvus esamos realybės konstatavimas, ar susikaupusio negatyvo išmetimas, kurį prisirinkom vartodami neigiamą, bevertį informacinį šlamštą.

Ir tik sąmoningėdami, susimastydami apie vartojimo pasekmes savo fizinei sveikatai imame ne reaktyviai imti ką mums siūlo, o patys rinktis, ko ir kiek mums reikia, nevartodami viso aplink mus esančio šlamšto. Taigi kaip ir visame kame svarbu saikas, geriau mažiau nei daugiau, nes tęsiant toliau, blogis gali būti ne tik blogas maistas, bet ir per daug maisto. O kaip su informaciniu maistu, besibraunančiu į mūsų smegenis? Kadangi gyvename tokioj aplinkoj kiek daugiau nei 20 metų tai daug kur neturim dar susiformavusių įgūdžių atsirinkti ne tik ko, bet ir kiek vartoti, kaip ir su maistu, piktnaudžiaujame ir jau tampam informacijos narkomanai, pripratę prie kasdieninių dozių ir vis jas didinančių, kol kūnas pasako stop, ir tai kone labiausiai žalojanti mūsų asmenybes penktoji jo savybė.

Man stop kūnas pasakė kaip kompiuteris, kuriame vienu metu atidaryta 30 failų dirba kiaurą parą maksimaliu pajėgumu, nepalankioje jo sistemas ardančioje streso terpėje, daugybę metų iš eiles. Jis padarė restart ir perėjo į safe mode, tai yra leido dirbti tik minimaliu, gyvybinėms funkcijoms palaikyti leidžiančiu režimu. Todėl kalbu iš asmeninės patirties, tačiau apie tą kasdienybę, kurioje gyvenam dauguma iš mūsų. Per dieną daugiau nei 100 darbinių laiškų, 20–30 asmeninių laiškų, žinučių, skambučių, keli susitikimai, visada didesnis kiekis spręstinų klausimų, nei laiko jiems išspręsti ir visa tai neša savo emocinį šleifą, kelia stresą, su kuriuo reikia susidoroti, taigi išmoksti multitaskinti, regis, visuomenė mano, kad sėkmingas žmogus tampa sinonimu produktyvaus žmogaus, tad vairavimo, stovėjimo eilėse, ėjimo gatve, pietų laiką išnaudoji tikrinti paštą, skaityti naujienas portaluose, bendrauti su artimaisiais telefonu, nes tik valgyti, tik vairuoti – laiko švaistymas.

Du, trys darbai vienu metu, pavyksta? Krauni dar. Ir smegenys nuo informacijos pertekliaus ima karščiuoti, jos veikia nuolatiniu parengties režimu belaukiant naujos informacijos porcijos apdorojimui. Vienoje konferencijoje girdėjau, kad vadovai, anksčiau neskaitydavę laiškų nuo nepažįstamų asmenų ir nekeldavę ragelių matydami nepažįstamą numerį ėmė viską skaityti visiems atsiliepti, nes tai kažkas naujo, smegenys jau ima reikalauti kažko naujo, naujos porcijos apdorojimui, jos įpranta šokinėti nuo vieno punkto prie kito, prie trečio, reikalaudamos dopingo, ir nebesugeba išlaikyti dėmesio ilgesnį laiką ant vienos užduoties.

Su tokiais žmonėmis bendraujate arba save atpažįstate – regis, sėkmingų, efektyvių žmonių akys laksto po šonus, ieškodamos kokio naujo peno, nes vieno pašnekovo ir vieno pokalbio jau per maža – reikia multitaskinti, nuolat žvilgčiojama į telefoną naujų skambučių žinučių, o į laikrodį laiko, temos karštligiškai šokinėja nuo vienos prie kitos ir tai vyksta tuo pat metu dar esant koncerte ar apžiūrinėjant parodą. Kiek matote vairuotojų, kurių vienoje rankoje vairas, kitoje telefonas, o kavinėse, kurių akys įbestos į telefoną, o kaire ranka keliančių šaukštą prie burnos ar gatvėje nematančių kur einančių, nes akys įbestos į telefoną? O kur mes patys ar tik dirgliai reaguojančios, apdorojančios didžiulius informacijos srautus ir neutralizuojančios dirgiklius autopiloto režimu veikiančios sistemos.

Kai taip beprotiškai lekiam, kai niekam nebeturim laiko, maisto pusfabrikačiai mums tampa išsigelbėjimu ir progreso regimybe, lygiai taip pat, kaip ir žinių pusfabrikačiai. Kinai sako į pilną puodelį nieko nebeįpilsi, į pilną netvarkingai prigriozdintų daiktų kambarį nieko nebepadėsi, jo funkcija tampa sandėliu, saugykla. Taip ir su protu, jis geba esamą informaciją kaip lego kaladėles sudėlioti įvairiomis formomis, bet nieko naujo kurti negali, nes kūrybai, įkvėpimui, naujų įgūdžių formavimui reikia vidinės tylos, įkvėpimas iš informacijos pertekliaus neateina. Todėl nebežinome kur mes, kur mūsų mintys, mūsų požiūris, o kur kitų mintys, įtaka, o kur rinkodaros įteigtos mintys, suformavusios paklausą vartoti, nes tai madinga, tai siekiamo statuso, sėkmes ir laimės atributai.

Anksčiau sakydavau, kad kai kalbasi du protingi žmonės tai ne jie kalbasi, o per juos ginčijasi jų skaitytos knygos, juos suformavusios asmenybės. Nes mes esame tai, ką perleidom per savo protus, dabar gi, matyt, tektų sakyti, kad per mus ginčijasi ir diskutuoja tarpusavyje tos informacijos, kurią per save prafiltravom visuma, ginčijasi valstybių, partijų viešųjų ryšių specialistų parengtos praryti nekramtant mintys, ginčijasi kanalai, portalai. Dar informacinio srauto suformuotas požiūris su tyliu vidiniu intuityviu vis slopstančiu jausmu, kad mums to visai nereikia.

Sudėtinga situacija ir neturiu nei atsakymų, nei receptų, tik vieną mažytį, neužimantį daug laiko, visiškai nieko nekainuojantį, bet gana brangiai už jį sveikata sumokėtą. Pauzę. Analogiškai, kaip tarp sakinių ir žodžių, taip pat tarp minčių galvoje ir laike. O jei tiesiog stabtelti, išlaukti pauzę pasidaryti erdvės ir laiko ir paklausti savęs, besiginčijant su kitais: ar čia mano mintis, ar čia reklamos, portalų, populizmo įteigta ir nekritiškai kaip mano paties perimta mintis? O jei skaitant internete informaciją stabtelti, atsitraukti, luktelti, klustelėti, ar ta informacija man naudinga, ar ji mane sustiprina, įkvepia, suteikia daugiau žinių, tvirtybės ir drąsos, ar nuo jos jaučiuosi stipresnis, ar jaučiu, kaip ji mane slegia, gąsdina, riboja?  Ir trečia, apskritai paimti pauzę. Nuo visko, kai jauti, kad jau reakcijos tampa automatinės, o ne sąmoningos, tuomet ne didinti tempą, o sulėtinti ir sustoti, trumpam. Veiksme, kalboje, mintyje.

Didžosios Britanijos psichologas Ričardas Vaizmanas, tyrinėjęs sėkmingų asmenų savybes, pastebėjo, kad jie geriau už kitus moka išbūti nieko neveikimo būsenoje, tai yra leidžia sau išlaikyti pauzę ir išbūti vidinėje proto tyloje, neveiklumo, laukimo būsenoje, jos neužpildant karštligišku telefono maigymu, ieškant naujos dar nematytos porcijos informacinio šlamšto, ar kitų išorinių informacinių dirgiklių. Juk kai netenkam vieno vieno pojūčio, aktyvuojasi kiti, tik tyloj aktyvuojasi vidinis balsas, mūsų vidinė intuicija, įkvėpimas, taigi mūsų vidinis pats tinkamiausias, teisingiausias, aktualiausias ir labiausiai reikalingas mums šią akimirką mūsų informacijos kanalas ir portalas. Tik jis labai tylus, tad jam išgirsti reikia tylos ir aplink, ir viduj.

Taigi prieš reklamą, prieš propagandą, prieš sistemą kaip visada vienas senas kaip pasaulis atsakymas – sąmoningumas, kad tikrai nebūtina stengtis patikti pasauliui, pasaulis turi stengtis patikti tau. Morkai prieš mėsainį neatsilaikyti, bet sąmoningai asmenybei tai pagal jėgas. Jei esi čia ir dabar mintimis ten kur savo kūnu, priimdamas informaciją, o ne klaidžiodamas praeity, ateity ar problemose, vėl analogiškai kaip su maistu, kurio, anot visų dietologų, negalima valgyti žiūrint televizorių, skaitant, ar dirbant, nes jei nesi sąmoningai tame procese, nestebi, ką dedi į burną, nejausi, kiek ir ko suvalgai, tada nepajausi, ar tas maistas tau tinkamas ir kokio kiekio gana, taip ir su informacija.

Man tokio sąmoningumo apraiškos programuojamos galimybės portalų turinį prisitaikyti pagal savo interesus nematant to, kas neaktualu, pagal propaguojamas vertybes, tikėjimą besikuriantys portalai ir kanalai, prenumeruojamos įdomios temos, autoriai, pirmųjų žiniasklaidos puslapių aplenkti, tačiau socialiniuose tinkluose masiškai besidalijami renginiai ir visuomeninės iniciatyvos. Ir esu įsitikinusi, kaip anksčiau žmonija skirstydavosi teritoriniu, valstybiniu principu, taip kuo toliau, tuo ryškiau skirstysis vertybių interesų ar profesiniu principu į vieną ar kitą komunikacinį lauką. Ir mes sąmoningai filtruosime, koks informacinis maistas į mus patenka ir kiek.

Ir ilgainiui tas penas, kuris nereikalingas žmogui augti, kuris neatskleidžia jo potencialo, nenaudingas jo protui ir sielai, stumsis vis toliau į komunikacines paraštes kaip kad dabar kiti marginaliniai straipsniai, analogiškai kaip iš savo gyvenimų stengamės išstumti negatyvius, manipuliatyvius, egoistiškus, kažko tik iš mūsų norinčius, mūsų laiką ir energiją siurbiančius žmones. Mano pasirinkimas būti sąmoningu infantilu, sąmoningai atsirenkančiu ir vartojančiu aplink esančią ir į mane pakliūvančią informaciją, pagal mano asmeninius kriterijus, aš žinau, kad taip aš išsaugosiu daugiau gyvybinės energijos ir laiko, tokia aš galėsiu būti naudingesnė visuomenei, kurdama kažką pozityvaus, o ne preciziškai tiksliai skaitydama tokią ne pagal fizikos, ne pagal objektyvumo, o pagal rinkos dėsnius veikiančią „realybę“, kokią į save susigeriu kartu su visu šlamštu ir negatyvu, nes vadovaujuosi taisykle, kad geriau sprendimus priiminėti paveiktai meilės, nei baimės.

Taigi pauzė reikalinga tam, kad susivoktum, kad atsirinktum, kad nesirinktum, nes refleksijai reikia stabtelėjimo, reikia atsitraukimo, taip pat kaip santykiui kurti reikia sveiko atstumo, nes jei per artimas turim simbiozę, kai du tampa vienu, jei per tolimi, jie trūksta, tinkamo atstumo nustatymas ir yra didysis santykių menas, nes sąmoningumui reikalingas atstumas laike, erdvėje, tyloje.

Pauzėse tarp žodžių yra tyla. Erdvėje tarp daiktų – tuštuma. Toj tyloj ir tuštumoj randam save. Pažiūrėkim, gamta yra labai efektyvi, bet ji yra tyli. Tyliai žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę didesniu greičiu nei žmogus gali pasiekti, tyliai gilė tampa ąžuolu, taip gamtoje yra triukšmo, tik jis ten, kur gelmė susisieja su paviršiumi, vandenyno gelmėje tyla, bangos, dūžta į krantą garsiai, vėjas tylus, kelia garsą tai, ką jis paliečia. Taip pat gamtoj garsas sklinda ne iš gyvybės, o iš gerklės. Žmogus daugiau padaro tylėdamas, o ne kalbėdamas, nes savo turimą gyvybinę energiją išeikvojame skirtingomis formomis arba per žodžius, arba per veiksmą. Jei ją visą sudėjome į žodžius, šnekėjimą, jos proporcingai mažiau lieka veiksmui, taigi tie, kurie daug kalba, mažiau daro.

Taigi tyla nėra garso, veiksmo nebuvimas. Jei imi atsirinkti ir riboti tą informacijos, garso, triukšmo srautą, tai nebūtinai reiškia, kad kažką prarandi, bet, deja, tik išėjęs iš to srauto, gali suprasti, ką atrandi, nes tyla turi savybę, kurios niekaip nei aprašyti, nei argumentuoti žodžiais nepavyks. Kaip tam posakyje „žodžiai tėra upelio brastos akmenys, reikalingi pereiti į kitą krantą, bet perėjus jų jau nebereik“. Kaip prieš daug metų man draugai aiškindavo, kiek daug aš praradau metusi valgyti mėsą, vartoti alkoholį, rūkyti, bet tik uždarius tas duris, išsivalius juslėms, atsiveria kitos, kuruos duoda tokią gyvenimo kokybę, kurios niekas kitas atstoti negali.

„Mes visi gyvename labai triukšmingai“, – sako Sara Maitland savo „Tylos knygoje“. „Žmonės įsitikinę negalintys gyventi be mobiliųjų telefonų, be perstojo į aplinką, namus ir ausis plūstančių garsų, jie jaučiasi nejaukiai ar išsigąsta, jei tenka susidurti su tikra tyla. Bendravimas mums reiškia kalbėjimą. O vienas ir vienišas tapo beveik sinonimais, bet turbūt dar blogiau, kad žodžių „tylus“ ir „nuobodus“ prasmės irgi artėja viena prie kitos.“ Taigi triukšmo siena patikimai mus saugo nuo akistatos su savimi, o tai vienu metu ir viliojanti, ir bauginanti patirtis, kur pasaulis į tave išsilieja tiesiogiai aplenkdamas protą, žodžius ir tik iš tylos ateina tikrumas, kad tavo santykis su juo, tavo žodžiai yra tavo autentiški, o ne kieno nors nulemti.

Žodis be tylos negali būti, be pauzių nesuprastume kalbos. Žodžis yra logos, jis kuria pasaulį, kuria asmenybę, kuria individualumą, kuria ego, bet nuo jo ir atskiria, bet jų nebuvimas su juo sujungia, o per tą jungtį su pačiu savimi giliai giliai. Mes esame sociumo dalis, mes tapome tokie, kokie tapome protu, mes kuriame ir įtvirtiname savo pasaulį savo žodžiais, bet mes esame ir gamtos dalis, savo biologija ir savo dvasia ir tik tyloje mes susisiekiame su savimi pačiu ir toj pačioj giliausioj jungty su visu pasauliu, supratę, kad tai viena ir iš ten vėl kryptis atgal į pasaulį, į žodžius, su įkvėpimu, išreiškiant savo autentišką požiūrį. Tačiau tam reikia sąmoningumo ir atsisiejimo nuo tos triukšmo sienos kiek giliau į save tam, kad atsirastų santykis, mokytis (-iš)būti minčių tyloje, toje būsenoje iki gimstant žodžiui. Taigi be žodžių nebus pauzių, be pauzių nebus žodžių, o be sąmoningumo nebus nei vieno, nei kito. Taigi sąmoningai žiūrėkim, kiek ir kokio peno dedam ne tik į savo kūnus, bet ir į protus ir širdis.

Plačiau > Publikuota: www.bernardinai.lt

„Eksportas: Čekija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Čekija kaip ir kiekviena užsienio valstybė turi savų ypatumų, pasižymi kitokiu elgesiu verslo aplinkoje.

Verslo etiketas

Čekai, kaip ir lietuviai, mėgsta bendravimą akis į akį. Panašiai kaip ir dauguma lietuvių Čekijos verslininkai yra labai santūrus. Pirmieji susitikimai būna itin dalykiški, dažniausiai nebūna pašalinių kalbų „apie orą“. Susitikimų metu svarbu palaikyti akių kontaktą, kad potencialus verslo partneris suprastų, jog domitės tuo, ką jis kalba. Jūsų susitikimo metu nuleistas akis ir nedrąsų kalbėjimą jie priima labai asmeniškai, todėl galvodami apie jus ir patys pradeda jaustis nejaukiai, lyg būtų kažką padarę ne taip. Dėl to patariama nebūti labai išsišokusiam, bet ir ne visiškam tyleniui. Visgi, nors verslo santykiai su čekais vystosi pamažu, nereiškia, kad jie niekada nepereis į kitą lygį ir netaps draugiškesni. Tiesiog, šioje šalyje viskam reikia laiko. Verslo reikalai kaip ir santykiai su potencialiais verslo partneriais  Čekijoje tvarkomi lėtai, todėl būtina apsišarvuoti kantrybe ir jokiu būdu neskubinti įvykių. Čia labai tinkamas posakis: „Viskas ateina su laiku tiems, kurie moka laukti.“ Taip pat svarbu suprasti, kad galutiniai sprendimai priimami aukščiausias pareigas einančių asmenų, todėl jei jūs buvote susitikime ne su pvz., generaliniu direktoriumi, o jo pavaduotoju, nors ir atrodė, kad viskas sekėsi puikiai, nereikėtų iš anksto džiaugtis, kol nesulaukėte sprendimo ir galutinio patvirtinimo, kad jūs ar jūsų siūlomas projektas tikrai tiks jūsų partneriui Čekijoje.

Susitikimai būna iš anksto planuojami, jiems visuomet ruošiamasi. Dėl to niekada nesitikėkite, kad jums pavyks užklupti nepasiruošusį partnerį iš pasalų. Žinoma, ir patys visuomet būkite pasiruošę artėjančiam susitikimui. Kaip ir minėjome pirmiau verslo reikalai Čekijoje tvarkomi gana lėtai, sandoriai retai sudaromi be daugybės susitikimų, verslo pietų ir pramogų. Ypač mėgstami susitikimai ne oficialioje darbo aplinkoje, todėl niekada neatsisakykite jų, dažniausiai čekai į tokius susitikimus kviečia tik tos įmonės atstovus apie kuriuos rimtai galvoja, kaip apie savo būsimus verslo partnerius. Jeigu turite laiko, atsidėkokite jiems tuo pačiu.

Pirmasis susitikimas

Kadangi, sklando juokai, kad Čekijoje „alus yra pigesnis už vandenį“, nenustebkite, kad jau pirmo susitikimo metu, čekai jums pasiūlys paragauti tradicinio čekiško alaus. Žinoma, iš pagarbos jiems nevalia atsisakyti, tačiau pasistenkite ir ne padauginti. Pasisveikinimą lydi trumpas, bet tvirtas rankos paspaudimas ir, kaip ir susitikimo metu, tiesioginis akių kontaktas. Kreipiamasi išskirtinai pavarde ir atitinkamai pridedamas žodeliais „pone“ ar „ponia“. Vardu kreiptis darbinėje aplinkoje nėra priimtina, ypač kalbant apie partnerius ir bendradarbiavimo pradžią. Kaip ir daugumoje Europos šalių penktadieniai yra šventa diena ir susitikimai tuo metu nėra skiriami. Tą patį galima pasakyti apie rugpjūčio mėnesį, daugumoje verslo sferų tai sąstingio mėnuo, kurio metu visi ilsisi. Punktualumas yra vienas svarbiausių reikalavimų norint sėkmingai bendradarbiauti. Tarp čekų verslininkų itin vertinama asmeninė erdvė, todėl bendraujant būtina išlaikyti tam tikrą atstumą. Vyrauja konservatyvus aprangos kodas, o ypač per pirmą susitikimą. Vyrams patariamas rinktis kostiumus, o moterims šviesios spalvos kostiumėlius.

Komunikacija

Vizitinėmis kortelėmis keičiamasi be ritualo. Viena jos pusė turėtų būtų išversta į čekų kalbą. Šioje pusėje jūsų pavardė turėtų būti parašyta prieš vardą, o ne priešingai. Taip pat patartina įtraukti išsilavinimo laipsnį. Įdomus faktas, kad jiems itin patiks, jei savo vizitinėje kortelėje dar būsite nurodę ir įmonės įkūrimo dieną. Ypatinga nepagarba laikomas susitikimo atšaukimas paskutinę minutę. Taip rizikuojama ne tik pakenkti verslui, bet ir užverti bendradarbiavimo duris.

Kadangi šis straipsnis susijęs ne tik su Čekija ir jos kultūra, bet ir su verslu bei eksportu, todėl pabaigai norėtume pateikti lentelę, kurioje rasite etikečių lenkų kalba įdomybes ir skirtumus nuo lietuvių kalbos.

Atvejis	Lietuvių	Čekų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“ Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis	Kabučių nėra: UAB Ars libri
Procentai	15 %	Tarpas nededamas 15%
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vartojami abu variantai

Plačiau > Publikuota: verslilietuva.lt

„Eksportas: Lenkija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Gali atrodyti, kad neblogai pažįstame savo kaimynus lenkus – jie visai šalia mūsų, turbūt beveik kiekvienas lietuvis yra aplankęs Lenkiją ar bent pro ją važiavęs, taip pat susijusi mūsų šalių istorija, panašus ir mentalitetas. Visgi Lenkija, kaip ir kiekviena užsienio valstybė, turi savų ypatumų, pasižymi kitokiu elgesiu verslo aplinkoje.

Verslo etiketas

Tarp mūsų yra daugiau panašumų nei skirtumų. Lenkai, kaip ir lietuviai, mėgsta bendravimą akis į akį. Verslo kultūroje kol kas nėra nusistovėjęs bendravimas internetu, pvz., „Skype“ ar kitomis internetinėmis programomis, kaip Vakarų šalyse. Lenkai itin vertina tiesmukumą. Pažinę savo verslo partnerį, jie nesistengia gražbyliauti, o rėžia viską tiesiai į akis. Dėl to pradžioje tai gali išgąsdinti ar net įžeisti, bet laikui bėgant tai tampa ypač vertinama savybe, nes žinai, kad jie tau nemeluoja ir nesistengia įtikti.

Susitikimų metu svarbu palaikyti akių kontaktą, kad potencialus verslo partneris suprastų, jog domitės tuo, ką jis kalba. Taip pat lenkai yra puikūs diplomatai, todėl tarp verslo pokalbių nevengia įterpti ir pašnekesių apie gyvenimą, orą ar šių dienų naujienas. Susitikimai būna iš anksto planuojami, jiems visuomet ruošiamasi. Dėl to niekada nesitikėkite, kad jums pavyks užklupti nepasiruošusį partnerį iš pasalų. Žinoma, ir patys visuomet būkite pasiruošę artėjančiam susitikimui. Ypač mėgstami debatai ir įvairios diskusijos. Taip pat Lenkijos verslininkai nevengia susitikimų metu ir pajuokauti, taip sumažindami įtampą. Lenkai nėra tokie santūrūs, kaip lietuviai. Jie mėgsta ir kalba išties daug. Kalbėdami vartoja daug sparnuotų frazių, palyginimų, frazeologizmų ir pan. Ilgaainiui bendravimą stengiamasi padaryti atviresnį. Paprastai gana greitai pasiūloma pereiti prie „tu“. Susitikimo ar pokalbio metu visada atsiras ir trumpų pokalbių ne verslo temomis. Pvz., lenkas, su kuriuo esate pažįstami jau kurį laiką, į klausimą „kaip sekasi“ greičiausiai neatsakys vien sausu „ačiū, gerai“, o trumpai užsimins apie darbus, šeimą, orą ar, pvz., atostogas. O jei jis neatsakė į laišką ar neatsiliepė telefonu tam tikrą laiką, tai vėliau bent trumpai užsimins, kur tuo metu buvo ir ką veikė. El. laiškų ar telefoninių pokalbių pabaigoje prie tradicinio „pagarbiai“ ar „iki“ lenkai paprastai prideda ir „pozdrawiam“ – „siunčiu linkėjimus“. Vienas didžiausių skirtumų nuo lietuvių verslininkų yra tas, kad Lenkijoje bendravimas yra glaudesnis, pokalbio pabaigoje, be linkėjimų, dažnai gali atsirasti ir „bučkiai“ „buziaki“ (jei vienas iš bendraujančiųjų yra moteris).

Pirmasis susitikimas

Lenkai maloniai priima suvenyrus ir kitas dovanėles, susijusias su jūsų atstovaujama šalimi. Vis dėlto atkreipkite dėmesį, kad jos neturi būti itin brangios, nes galite sudaryti įspūdį, kad norite juos papirkti, todėl nedidelis suvenyras, susijęs su jūsų šalies atributika, – puikus pasirinkimas.

Tam, kad pirmasis susitikimas būtų sėkmingas, gerai jam pasiruoškite, būkite gerai susipažinęs su aptariamu klausimu. Tvirtu rankos paspaudimu ir akių kontaktu lydimas kiekvienas pasisveikinimas ir atsisveikinimas. Lenkijoje priimta, kad pirma ranką ištiesia moteris. Vyriškos lyties atstovai gali pabučiuoti moteriai į ranką, tai bus suprasta kaip visiškai normalus ir įprastas gestas. Akademiniai laipsniai gerbtini ir vartojami kreipiantis kartu su pavarde ar be jos. Vizitinėmis kortelėmis keičiamasi. Pageidautina, kad vienoje jos pusėje informacija būtų pateikta lenkų kalba. Vyrauja konservatyvus aprangos kodas, todėl moterys turėtų vengti gausiai puoštis. Mėgstami ir verslo pietūs, kurie skiriami į vakarą, dažniausiai 15–16 val.

Komunikacija

Didžioji dalis lenkų moka daugiau kaip vieną kalbą. Be valstybinės lenkų kalbos, lenkai puikiai kalba anglų, rusų kalbomis. Verslo susitikimai su užsienio partneriais įprastai vyksta anglų kalba, tačiau išmokę keletą žodžių lenkų kalba tikrai pradžiuginsite verslo partnerius. Net paprasčiausias pasisveikinimas lenkų kalba gali padėti sukurti geresnį įspūdį. Lenkai labai vertina verslo partnerius, mokančius lenkų kalbą. Jei tik yra galimybė bendrauti lenkų kalba – būtent šia kalba jie ir bendraus. Jiems pateikiami dokumentai taip pat turėtų būti išversti į lenkų kalbą.

Verta prisiminti keletą populiariausių frazių: „sveiki ir (ar) laba diena“ – „witam, dzień dobry“, „kaip sekasi?“ – „Jak się pan, pani ma?“, „ačiū“ – „dziękuję“, „iki pasimatymo“ – „do zobaczenia“.

Kadangi šis straipsnis susijęs ne tik su Lenkija ir jos kultūra, bet ir su verslu ir eksportu, todėl pabaigai norėtume pateikti lentelę, kurioje rasite etikečių lenkų kalba įdomybes ir skirtumus nuo lietuvių kalbos.

Atvejis	Lietuvių k.	Lenkų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutes nedadamos pvz., UAB ARS LIBRI.	Kabutės nėra būtinos: UAB „Ars libri“ arba UAB Ars libri.
Procentai	15 %	Tarpas nededamas 15%
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai pvz., „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“	Vartojami abu variantai

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt

Vertimų biuras „Ars libri“ tęsia seriją apie verslo kalbą ir etiketą įvairiose pasaulio šalyse. Japonija – ypač europiečius dominanti šalis, nes jos kultūra kaip jokia kita atrodo nepažįstama.

Tai šalis, puikiai atsitiesusi po Antrojo Pasaulinio Karo, o jos produktai dažnai asocijuojasi su kokybe. Ko būtų galima pasimokyti prieš vykdant verslo derybas Japonijoje? Kaip išvengti klaidų, po kurių antro šanso gali ir nebūti? Apie visa tai šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.

Kaip reikėtų elgtis?

Viena vertus, Japonija taip pat gyvena XXI amžiuje, todėl joje nebėra likę kažkokių keistų papročių siekiant sudaryti partnerystę, bendradarbiaujant. Dažniausiai taikomos tokios pačios elgesio normos, kaip ir Europoje. Visgi yra keletas niuansų, į kuriuos privalu atkreipti dėmesį. Vienas iš jų yra tas, kad Japonijoje į verslo susitikimus visada privaloma neštis vizitinę. Su ja taip pat svarbu elgtis pagarbiai. Ji yra perduodama grakščiai, dvejomis rankomis. Šiukštu negalima mėtyti, greitai perduoti viena ranka, ar numesti per stalą. Dar blogiau yra vizitinės neatsinešti, nes tuomet japonai manys, kad jų verslas jums nerūpi. Japonai ypač linkę atkreipti dėmesį į smulkmenas ir jas atsiminti visą gyvenimą. Dėl to per susitikimus reikėtų gerai pagalvoti, kas yra sakoma.

Šie žmonės yra linkę užsirašinėti, kas vyksta susitikimo metu, ir tikėsis, kad jūs darysite tą patį. Niekuomet nesiūlykite pasirašyti konfidencialumo sutarčių susitikimo metu, nes taip tik sugėdinsite partnerius. Jei reikia, susitarkite dėl pasirašymo prieš susitikimą. Susitinkant nederėtų spausti rankų, nes japonai apskritai nelabai leidžia save liesti. Ypač reikia vengti tokių veiksmų kaip tapšnojimo per nugarą. Vėluoti į susitikimus taip pat yra nuodėmė. Privalu apie atvykimą patvirtinti telefonu likus valandai ar dviem iki susitikimo. Japonai itin griežtai laikosi dienotvarkės, todėl susitikimas ir pasibaigs tada, kai buvo suplanuotas. Atvykus reikia leisti jiems pasodinti jus ten, kur jiems atrodo geriausia, nes jie žmones sodina hierarchijos būdu. Niekuomet nepūskite nosies prieš japonų kolegas ir nerodykite pirštais. Pakvietimas į namus – ypatingos pagarbos ženklas, todėl jei esate kviečiami, priimkite kvietimą.

Aprangos kodas

Aprangos kodas panašus kaip ir daugelyje šalių. Tiesa, jis yra sezoninis. Spalio–balandžio mėnesiais vyrai rengiasi juodais švarkais ir baltais marškiniais. Gegužę–rugsėjį – pilkais švarkais trumpesnėmis rankovėmis. Niekuomet šalia juodo švarko nenešiokite juodo kaklaraiščio, nes tai laidotuvių apranga. Programinių įrangų, interneto, dizaino ar mados įmonių viršininkai gali nešioti į kuodą surištus plaukus. Niekada negalima būti su barzda. Moterys japonų versle yra matomos rečiau. Dėl to norėdamos, kad į jas žiūrėtų rimtai, jos turėtų būti arba trumpesniais plaukais, arba surištais ir nešioti sandaresnius drabužius. Atminkite ir tai, kad Japonijoje moterys ypač daug nutuokia apie madą ir yra linkusios atkreipti dėmesį į žymių dizainerių prekių ženklus. Vengtina nešioti juvelyrikos gaminius, mūvėti labai trumpus sijonus ar aukštakulnius.

Dovanos

Galimų dovanoti dovanų sąraše yra įvairios prekės su žymiais tarptautiniais prekių ženklais, importuotas viskis, brendis, konjakas ar aukščiausios kokybės vynas, šaldyti kepsniai, gurmanų produktai, švieži vaisiai, rankogalių segtukai, tušinukai, parkeriai ir pieštukų rinkiniai ir įsimintina, su susitikimu susijusi nuotrauka. Geriau nedovanoti jokių baltų gėlių, nes jos susijusios su laidotuvėmis. Japonai tiki, kad 4 ir 9 yra nelaimingi skaičiai, todėl reiktų vengti duoti dovanų, susijusių su jais.

Gavus dovaną, reiktų padėkoti ir padėti ją į šalį, nes iškart prieš visus ją atidaryti yra nemandagu. Dovana yra teikiama abejomis rankomis ir ją teikti reikėtų susitikimo pabaigoje. Dovanojant reiktų pasakyti, kad dovana visai neįdomi. Esmė ne ta, kad ji įdomi ar neįdomi, o ta, kad šiuo pasakymu parodoma, kad bendravimas yra daug svarbesnis už dovanas. Negalima dovanoti tos pačios dovanos skirtingo rango žmonėms, nes taip juos tik įžeisite. Taip pat dėl tos pačios priežasties negalima susitikimo metu ko nors dovanoti tik vienam žmogui. Prieš priimdami dovaną, bent du kartus jos atsisakykite. Japonų kultūroje kuklumas yra didelė vertybė, dėl to dovanų nereikėtų iš karto priimti, kaip ir komplimentų.

Kadangi kultūra susijusi ne tik su elgesiu, bet ir su kalba, toliau pateikiama lentelė, kurioje surašyti keli pagrindiniai punktai, kaip tam tikri dalykai rašomi lietuvių ir japonų kalbomis.

Atvejis	Lietuvių k.	Japonų k.
Pavadinimas	Dažniausiai skiriamas kabutėmis, pvz., Vertimo įmonė „Ars Libri“, AB „Liūtas“	Dažniausiai pavadinimas jokiais ženklais neskiriamas, pvz., アルス・リブリ翻訳会社, 獅子株式会社
Procentai	15 proc.	15 (japoniškas simbolis priklausomai nuo skaičiaus)
Matavimo vnt.	100 g	100g

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Yra tokių profesijų, kurių niekas neperpranta. Ar programuotojas, sistemų administratorius, informatikas, kompiuterių technikas, IT inžinierius yra vienas ir tas pats asmuo? Dažniausiai laikomasi nuomonės, kad taip: jeigu koks nors žmogus yra susijęs su IT, tai jis moka ir kompiuterius taisyti, ir programuoti, o svarbiausia – perrašyti „Windowsus“. Dažnai taip, bet nebūtinai: žmogus gali tai mokėti, bet būti specialistas konkrečios veiklos, pvz., programėlių testavimo, žaidimų kūrimo, serverių priežiūros ir t. t. Ir neprašykite jo sutaisyti rimto kompiuterio gedimo, nes liksite nieko nepešę.

Kone analogiškai yra iš su vertėjais. Jie – verčia raštu visomis temomis, verčia žodžiu, redaguoja užsienio kalba parašytus tekstus ir… moko užsienio kalbų. Tokia yra oficiali LR Seimo pozicija. Kaip ir IT specialistų atveju, vertėjai yra aplipinami nebūtais dalykais, sąvoka išpučiama tiek, kad gali sprogti. Teisinių tekstų vertėjas. Medicininių teksto vertėjas. Techninių tekstų vertėjas. Grožinės literatūros vertėjas. Vertėjas sinchronu. Vertėjas nuosekliai. Toks yra minimalus vertėjų sąrašas, kiekvienas atskirai, o ne visi viename. Jau nekalbant apie tai, kad „mokytojo“ sąvokos šitoje srityje niekada nebuvo.

Žinoma, nereikia absoliutinti: unikaliais atvejais vertėjas sugeba ir versti, ir mokyti. Bet bendra tendencija tokia, kad tai visiškai kitos kvalifikacijos reikalaujantis darbas. Juk negali anglų filologiją baigęs asmuo eiti mokyti vaikų neįgijęs papildomos mokytojo kvalifikacijos. O kur dar suaugusiųjų švietimas: visi žino, kad vaikai gerokai imlesni kalboms. Įsivaizduokite save šių Seimo vertėjų vietoje: tobulai mokate anglų kalbą, kasdien verčiate įvairiausius dokumentus raštu ir žodžiu. Ir štai į duris pasibeldžia kuklus 55-erių Seimo narys. Į pamokėlę. Nuo ko pradėtumėte? „My name is…“, „cat“, „dog“ ar „shoulder to shoulder“? Nuo tarimo ar nuo rašybos?

Nesinori sumenkinti Seimo narių įgūdžių mokantis kalbų, bet kokį rezultatą galima gauti iš tų, kurie mokyti bus nepasiruošę? Tikriausiai tokį pat, kaip po garsiai nuskambėjusio dantisto-siaubūno atvejo: neturint įrankių ir reikiamo išsilavinimo pacientai su cementuotomis dantų plokštelėmis patyrė didelių skausmų ir nuostolių. Kas liks kaltas, jeigu po intensyvių pamokų Seimo narys vis tiek nesugebės tinkamai komunikuoti? Ar kas nors paskaičiavo tai, kiek laiko turės būti skiriama mokymo programos paruošimui? Ir ne vienos, o kiekvienam individualiai: su šituo jau galima „shoulder to shoulder“ kalbėti, o anas dar „cat-dog“ lygio. Ar ruoš Seimo nariai namų darbus? Juk iš esmės kalbos mokėjimo lygis daug priklauso nuo individualių pastangų. 

Nuostabu, kad apie užsienio kalbų mokėjimo svarbą kalbama garsiai. Bet argi esminė problema ne ta, kad nėra kaip užkirsti kelią į Seimą patekti nemokant užsienio kalbų? Ar į kokią nors privačią tarptautinę įmonę priimtų užsienio kalbos nemokantį žmogų ir leistų jam mokytis laisvu nuo darbo metu iš įmonės išteklių? Tikrai ne. Tikėtina, kad šiandien įvedus reikalavimą Seimo nariams privalomai mokėti anglų kalbą, iki kitų rinkimų visi savo lėšomis gerokai pasitobulintų įgūdžius. Ir neatiminėtų mokytojų duonos atiduodami ją vertėjams. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai siauros srities specialistas įgyja vis didesnę reikšmę: verčia specializuoti vertėjai, kalbų moko tos srities mokytojai, kompiuterius taiso technikai, dantis traukia burnos chirurgai. Ir negriaukite, gerbiami Seimo nariai, šios tvarkos.

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt