Verslo prezentacija

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Prezentacija – tai formalus kalbėjimas vienam ar daugiau žmonių, kurio metu aiškiai, laikantis tam tikros struktūros pristatomos idėjos ar informacija. Asmeninei karjerai ir įmonės sėkmei didelės įtakos turinčios situacijos, kai tenka kalbėti viešai, yra daugelio įmonių darbuotojų kasdienybė. Neretai kalbėtojui keliami sunkūs, itin svarbūs uždaviniai, informaciją tenka pristatyti labai užimtiems asmenims, todėl prezentacija privalo būti kruopščiai parengta ir apgalvota. Literatūroje gausu patarimų, kaip paruošti kokybišką prezentaciją, kuri padėtų jums pasiekti savo tikslus. Toliau aptarsime pagrindines rekomendacijas.

Reikalavimai prezentacijos kalbai

Paprastumas ir aiškumas. Jei norite, kad auditorija jus suprastų, kalba turi būti paprasta ir aiški. Tai pirmiausia reiškia trumpų sakinių ir žodžių vartojimą. Laikantis šios taisyklės, kalba bus sklandesnė ir gyvesnė, klausytojams bus lengviau suvokti ir apdoroti pateikiamą informaciją. Labai svarbu vengti žargono, jei nesate visiškai tikri, kad auditorija jį supras. Sudėtingi tarptautiniai žodžiai, siauros specializacijos terminai priimtini tik tuo atveju, jei kalbama atitinkamos srities profesionalams. Nepritaikytas auditorijai žodynas ne tik nepadeda sukurti solidumo ir erudicijos įspūdžio, bet ir labai sumažina klausytojų dėmesingumą, kuris yra vienas iš kertinių bet kokios prezentacijos sėkmės elementų. Taip pat svarbu, kad kur tik įmanoma, būtų kalbama apie konkrečius faktus, o ne apie abstrakčias idėjas.

Taisyklingumas. Be abejo, būtina skirti pakankamai dėmesi kalbos taisyklingumui, pagalbinės medžiagos rašybos kokybei. Remiantis tyrimų duomenimis, rašybos klaidos paprastai auditorijos vertinamos ne kaip atidumo stoka, o kaip nepakankamos kompetencijos požymis. Tad niekada nesuklysite prieš prezentaciją skyrę laiko įsitikinti, ar ketinamose naudoti skaidrėse arba dalijamoje medžiagoje nėra korektūros klaidų.

Vadinamieji „kelio ženklai“ (angl. signposting). Tai specialios frazės ar intarpai, padedantys auditorijai orientuotis jūsų prezentacijos struktūroje. Važiuodami automobiliu žinome, kur esame ir kur link judame, nes matome kelių, namų numerius, kryptį nurodančius ženklus. Prezentacijos metu maršrutą „ženklina“ kalbėtojas. Įžangoje pristatoma prezentacijos struktūra, toliau atskiri jos elementai, perėjimai nuo vieno elemento prie kito, apibendrinimai žymimi atitinkamomis frazėmis, pavyzdžiui: Norėčiau pradėti nuo…; Taigi apžvelgėme <…>, dabar pereikime prie…; Kokia gi viso to reikšmė?; Pabaigai trumpai apibendrinsiu pagrindines mintis, ir pan.

Struktūra

Sėkminga prezentacija – tai įtaigi, auditorijos dėmesį prikaustanti istorija. Kaip ir kiekviena istorija, jūsų kalba turi turėti tris pagrindines dalis: įžangą, dėstymą ir pabaigą (papildomai – klausimai). Jei kuris nors prezentacijos elementas iš šios pasakojimo struktūros iškrenta, rekomenduotina jo atsisakyti arba pakeisti kitu.
Specialistai pabrėžia pakartojimo svarbą prezentacijoje. Patariama laikytis šios auksinės taisyklės:
– pasakykite, ką ketinate pasakyti;
– pasakykite tai;
– pasakykite, ką prieš tai pasakėte.
Kitaip tariant, akcentuokite pagrindinę savo mintį pakartodami ją kiekvienoje iš pagrindinių prezentacijos dalių.

Įžanga.
Kai kurių specialistų nuomone, tai bene svarbiausia prezentacijos dalis. Nuo jos sėkmės priklauso pirmasis – ir dažnai lemtingas – auditorijai paliekamas įspūdis. Taigi reikėtų pasistengti, kad ji būtų nepriekaištinga, t. y. tiksli, aiški, suteikianti klausytojams visą pradžioje žinotiną informaciją, bet kartu ne per daug ištęsta, ir, be abejo, skatinanti susidomėjimą. Įžangoje reikėtų:
– pasisveikinti;
– pristatyti temą;
– pristatyti savo prezentacijos struktūrą;
– nurodyti, kuriuo metu lauksite auditorijos klausimų.

Dėstymas.
Tai prezentacijos esmė. Po gerai paruoštos, sėkmingos įžangos dėstymas taip pat turėtų vykti sklandžiai, jei tik turės aiškią, logišką struktūrą, bus tinkamai naudojamos vaizdinės priemonės. Norint parengti gerą dėstomąją dalį, svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
„Apverstos piramidės“ metodas. Norint parengti efektyvų verslo pasiūlymą, geriausia išdėlioti savo mintis pasitelkiant žurnalistikoje išplėtotą vadinamąją „apverstos piramidės“ strategiją. Tai toks pristatymo būdas, kai svarbiausia informacija pateikiama pradžioje, o toliau kalbant aptariamos vis mažiau svarbios detalės. Taip parengta prezentacija išliks efektyvi, net jei dėl laiko stokos tektų ją sutrumpinti. Jei klausytojai pritaria pagrindinei jūsų išsakytai minčiai, toliau pateikiami papildomi argumentai ir duomenys tik dar labiau sustiprins jų pritarimą. Nepritariantys klausytojai nuo pat pradžių bus sutelkę dėmesį į jūsų požiūrį, ir jūsų logika galiausiai gali juos įtikinti.
Taisyklė „4×4“. Ko gero, niekas taip neapsunkina auditorijos, kaip smulkiu šriftu prirašytos skaidrės. Skaidrių paskirtis – pabrėžti, iliustruoti kalbėtojo žodžius, todėl geriausia, kai jose dominuoja paveikslėliai, schemos, lentelės, o kur reikalingas tekstas, jo naudojama ne daugiau kaip keturios eilutės po keturis žodžius. Labiau nei įprastiniai sakiniai tinka punktai, antraštinės frazės. Neperkrautos skaidrės labai svarbu auditorijos dėmesingumui ir gebėjimui įsisavinti informaciją – jei vienoje skaidrėje pateikiama daugiau nei viena mintis, klausytojai neišvengiamai pradeda rinktis svarbiausius teiginius, sunkiai išlaiko dėmesį. Nepamirškite, kad kalbant negalima kartoti skaidrėse parašyto teksto.
Skaidrių apipavidalinimas. Patartina vengti dėmesį blaškančių įmantrių raštų, ryškių spalvų. Rinkitės paprastą, geriausia – baltą foną ir juodą „Times new Roman“ arba „Tahoma“ šriftą. Visada pagalvokite, ar tekstas bus įskaitomas ir toliausiai sėdintiems klausytojams. Jei nesate tikri dėl patalpų dydžio, patartina apsidrausti ir rinktis 44 dydžio šriftą antraštėms ir 32 – tekstui.
Vaizdinė medžiaga. Atminkite, kad net 80 procentų informacijos pasiekia mūsų smegenis per regą. Taigi vaizdinė medžiaga yra itin efektyvi komunikacijos priemonė, kuriai paruošti iš tiesų verta nepagailėti laiko. Lygiai taip pat svarbu neapsunkinti auditorijos per dideliu informacijos srautu. Komunikacija neįmanoma be supratimo, tad tiek kalbėdami, tiek ir pasitelkdami vaizdines priemones nepateikite daugiau informacijos nei klausytojai gali suprasti – schemos, paveikslėliai, diagramos neturi būti perkrautos, joms peržiūrėti ir suvokti turi būti skiriama pakankamai laiko. Tyrimų duomenimis, net nesudėtingam paveikslėliui suvokti reikia bent 7 sekundžių.

Pabaiga.
Ši dalis skirta išsakytoms mintims apibendrinti (jei reikia, pateikiamos rekomendacijos, raginama veikti), padėkoti auditorijai, paskatinti klausytojus užduoti klausimus. Gera pabaiga padės užtvirtinti prezentacijos metu perteiktą informaciją ir palikti gerą paskutinį įspūdį, todėl verta pasistengti šią dalį tinkamai išnaudoti.
Pabaigoje patartina apibendrinti tik svarbiausias mintis, vengiant per daug išsiplėsti. Būtina pakartoti pagrindinę temą ar tezę, ir, jei tai buvo klausimas, į jį atsakyti, jei teiginys – jį pakartoti ir dar kartą paaiškinti, kodėl jis svarbus.
Jei jūsų prezentacija skirta pasiūlymui pristatyti (pvz., norima parduoti produktą ar paslaugą, pasiūlyti tam tikrą veiksmų planą), nesuklysite aiškiai įvardiję, ko siekiate. Nors gali atrodyti, kad nurodyti klausytojams, ką jie turėtų daryti, yra pernelyg agresyvu, ekspertų teigimu, tai iš tiesų efektyvi priemonė, padedanti pasiekti tikslą.

Šaltiniai:
„Business Presentations & Public Speaking in English“,
http://www.englishcl.com/speaking/presentations.htm
„Business Presentations. Proposals and Pitches.“ Toastmasters International,
http://www.toastmasters.org/MainMenuCategories/FreeResources/NeedHelpGivingaSpeech/BusinessPresentations.aspx
Dario Maloinowski, „Kaip parengti gerą prezentaciją? Keli patarimai norintiems sužavėti publiką.“ „Bzn start“,
http://www.bznstart.lt/verslas/verslo-gidas/768/Kaip-parengti-gera-prezentacija-Keli-patarimai-norintiems-suzaveti-publika

Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.15min.lt

Verslo laiškų kalba

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Viena iš pagrindinių verslo komunikacijos dalių yra verslo laiškų rašymas. Ko gero, neįmanoma nevertinti verslo laiško reikšmės kuriant organizacijos įvaizdį ir reputaciją, užmezgant ir palaikant dvišalius santykius. Nuo jų priklauso tolesnis bendradarbiavimas, jie net gali tapti sutarties pagrindu. Todėl rašant verslo laiškus aplaidumas nedovanotinas.

Dalykiniai laiškai paprastai rašomi ant tipografiniu būdu atspausdintų blankų, kurių viršuje būna išskirtiniu šriftu užrašytas oficialiai įregistruotas įmonės pavadinimas, greta pateikiamas sutrumpintas pavadinimas arba logotipas, trumpas įmonės veiklos apibūdinimas, kontaktinė informacija. Patį laišką sudaro šios dalys: antraštė, laiško data, adresatas (vidinis adresatas), įžanginis kreipinys, laiško turinys, atsisveikinimas ir parašas. Be šių formalių atributų, norint parašyti verslo laišką, kuris iš tiesų padėtų jums pasiekti savo tikslus, labai svarbu tinkamas pateikimas kalbos požiūriu.

Užsienio literatūroje išskiriamos vadinamosios vidinės verslo laiško savybės, pagal kurias nusakoma kalbos kokybė. Pagal šiuos kriterijus geras laiškas užtikrina, kad informacija bus greitai suvokta ir apdorota, ir dėl to bus nedelsiant reaguojama, imamasi veiksmų. Galima išskirti kelis pagrindinius reikalavimus verslo laiško kalbai:

– Paprastumas. Bendra tendencija yra tokia, kad verslo korespondencijos kalba vis labiau artėja prie šnekamosios. Vartokite paprastą ir lengvai skaitomą kalbą. Būtina vengti sudėtingų žodžių – nereikėtų tikėtis, kad skaitytojas nuolat žvilgčios į žodyną. Verslo laiške netinka per daug oficialios, pompastiškos, teisinę kalbą primenančios frazės. Jos būtinos teisiniuose dokumentuose, tačiau nėra jokio reikalo jų vartoti kituose tekstuose, taip pat ir verslo korespondencijoje. Iš verslo laiško turite atrodyti kaip paprastai kalbantis, praktiškas žmogus. Tačiau venkite ir žargono.

– Aiškumas. Kalba turi būti aiški – tokia, kad gavėjas suprastų jūsų norimą perteikti žinią iš karto ir teisingai. Neaiški, dviprasmiška kalba sukelia painiavą, o jūsų tikslas yra išvengti bet kokių nesusipratimų ir pasiekti, kad adresatas suprastų informaciją būtent taip, kaip numatėte.

– Tikslumas. Laiško formuluotės turi būti kiek įmanoma tikslesnės. Tikslumas reikalauja, kad kalba būtų vartojama taisyklingai – be gramatikos, rašybos, skyrybos klaidų. Tikslus, taisyklingas laiškas visada vertinamas.

– Išsamumas. Išsamus laiškas yra toks, kuriame pateikiama visa reikalinga informacija. Pavyzdžiui, siunčiant užsakymą reikėtų aiškiai ir tiksliai nurodyti visas pageidaujamas prekių savybes: kokybę, spalvą, dizainą, kiekį, taip pat pristatymo laiką bei būdą, ir kt.

– Reikšmingumas. Verslo laiške pateikiama tik reikalinga, aktuali informacija. Jokių nereikšmingų, nebūtinų detalių verslo korespondencijoje neturėtų būti.

– Mandagumas. Be abejo, mandagumas labai svarbus siekiant skaitytojo palankumo. Tai – gerų santykių pamatas. Norint pasiekti savo tikslų, dalykinėje korespondencijoje mandagumui tenka net svarbesnis vaidmuo nei bendraujant akis į akį. Verslo laiškuose mandagumas reiškiamas žodžiais prašau, ačiū, kitomis pagarbą rodančiomis frazėmis. Būkite nuoširdūs, taktiški, atidūs.
Greta šių bendrųjų principų specialistai pateikia įvairių konkretesnių patarimų, kaip parengti verslo laišką, kad jis būtų lengvai skaitomas ir paliktų nepriekaištingą įspūdį. Čia apžvelgsime dažniausiai pasitaikančius ir aktualiausius iš jų.

Laiško tikslas ar pagrindinis jame aptariamas klausimas pristatomas laiško pradžioje. Nepamirškite, kad gavus verslo laišką skaitytojui pirmiausia rūpi išsiaiškinti, apie ką jame kalbama, ir kodėl reikėtų skirti laiko tam laiškui perskaityti. Todėl venkite nekonkrečios pradžios – informuokite apie laiško tikslą pačiu pirmu sakiniu.

Jei siunčiate atsakymą, pirmoje laiško pastraipoje ar sakinyje nurodykite laiško, į kurį atsakote, pavadinimą ir datą. Užimti adresatai, kurie patys rašo daug laiškų, gali neprisiminti savo laiškų jums. Taip padėsite sutaupyti laiško gavėjui brangaus laiko ir kartu galėsite tikėtis greitesnio atsakymo.

Verslo laiško pastraipos turėtų būti trumpos. Visiškai priimtina bei įprasta yra ir vieno sakinio pastraipa. Verslo laiškai skaitomi kitaip nei straipsniai ar knygos – paprastai jie skaitomi greitai. Todėl yra didelė tikimybė, kad ilgos, perpildytos, apie dešimt eilučių apimančios pastraipos, kurioms perskaityti reikia didelio susikaupimo, nebus skaitomos atidžiai, arba, dar blogiau – visai nebus skaitomos. Kad adresatai galėtų jūsų laiškus perskaityti greičiau bei įsiminti svarbius faktus ir  mintis, rašykite sąlyginai trumpomis – 3–8 eilučių – pastraipomis.

Suskirstykite laiško turinį aiškiais segmentais. Kiekvienai laiško minčiai skiriama atskira pastraipa. Pavyzdžiui, rašant nusiskundimo laišką dėl savo kompiuterio gedimo, pastraipos gali būti tokios:
– problemos apibūdinimas;
– ankstesni nesėkmingi taisymo darbai;
– kokios kompensacijos pageidaujate ir kodėl.
Išnagrinėkite kiekvienos pastraipos tikslą ir turinį. Jei pastraipa atlieka daugiau nei vieną funkciją, verta pagalvoti, ar nebūtų geriau ją padalyti į dvi, ir atvirkščiai.

Pastraipos pagrindinė mintis turėtų atsispindėti pirmame jos sakinyje. Pasistenkite pirmame kiekvienos pastraipos sakinyje įterpti žodį ar frazę, nurodančią dominuojančią tos pastraipos temą. Pavyzdžiui, jei rašote dėl savo kompiuterio problemų, pirmame sakinyje turėtų būti žodis „problemos“ ar frazė „mano kompiuterio problemos“. Taip skaitytojas galės lengvai susidaryti įspūdį apie kiekvienos pastraipos turinį ir paskirtį.

Jei įmanoma, suskirstykite punktais. Taip suskirstytas tekstas daug lengviau skaitomas, laiško gavėjas greičiau suvoks svarbiausias tekste dėstomas mintis.

Svarbią informaciją pateikite strategiškai palankioje vietoje. Pirmoje ir paskutinėje pastraipos eilutėse pateikiama informacija skaitoma atidžiau ir įsimenama geriausiai, o esanti ilgos pastraipos viduryje – dažnai praleidžiama ar pamirštama. Šia strategija galite naudotis tiek siekdami akcentuoti tai, kas svarbiausia, tiek norėdami, kad tam tikra informacija mažiau kristų į akis, jei turite pasakyti ką nors nemalonaus. Jei laikysitės šių patarimų, laiškas išliks sąžiningas ir išsamus.

Raskite būdų pozityviai išreikšti blogoms žinioms. Gana dažnai verslo laiškais pranešamos prastos naujienos, pavyzdžiui: sugedusi kompiuterio klaviatūra negali būti pakeista, asmuo nepriimamas į darbą. Jei nenorima, kad verslo santykiai su prastą žinią gavusiu adresatu nutrūktų, tokie dalykai turėtų būti pateikiami taktiškai. Kiek įmanoma, venkite tokių žodžių: neįmanoma, draudžiama, nepavyko, atsisakome, atmestas, ir pan. Šalto, nedraugiško atsisakymo pavyzdys: Savo laiške jūs prašote labai daug informacijos, tad tiesiog negaliu jums padėti visiškai nesuardydamas savo darbotvarkės. Daug pozityviau, taktiškiau būtų tą pačią mintį formuluoti taip: Savo laiške jūs prašote iš tiesų nemažai informacijos, kurią labai norėčiau padėti jums gauti. Tačiau dėl savo darbų krūvio galėsiu atsakyti tik į kelis jūsų klausimus.

Susitelikite ties adresato poreikiais, tikslais ir interesais. Venkite egocentriško dėmesio tik savo interesams verslo laiške. Net jai tenka daug kalbėti apie save, pasistenkite tai pateikti taip, kad jums rūpimi dalykai sietųsi su laiško gavėjo interesais. Netinkamas pavyzdys: Norime jums pranešti apie kainų politikos pasikeitimą, padėsiantį sutaupyti mūsų įmonei laiko ir pinigų. Į adresatą orientuotas variantas: Norime jums pranešti apie naują politiką, kuri leis mums teikti paslaugas jūsų įmonei dažniau ir išvengiant vėlavimų.

Užbaikite laišką taip, kad skaitytojui būtų aišku, ko ir kada iš jo tikitės. Verslo laiškas neturėtų baigtis vien tokiomis neįpareigojančiomis frazėmis kaip Tikiuosi greitai sulaukti iš jūsų žinių. Geriau aiškiai nurodyti veiksmą, kurį adresatas turėtų atlikti, ir pageidaujamą laiką, pavyzdžiui – Ar galėčiau tikėtis sužinoti jūsų sprendimą per savaitę?
Geras, apgalvotai parengtas dalykinis laiškas ne tik sustiprins teigiamą jūsų įmonės įvaizdį, pelnys partnerių palankumą, bet ir padės lengviau ir greičiau pasiekti tikslą kiekvienu konkrečiu atveju.

Toliau pateikiama keletas dalykinių laiškų pavyzdžių lietuvių ir anglų kalbomis.

Atsiprašymo laiškas

 
Laiškas su neigiamu atsakymu

Pasiteiravimo laiškas (anglų k.)

Pritaikyta iš „Business correspondence“,
http://old.nios.ac.in/Secbuscour/cc14.pdf

Užsakymo laiškas (anglų k.)

Šaltinis: McMurrey.

Šaltiniai:
David A. McMurrey, „Introduction to technical communications“,
http://w3.gel.ulaval.ca/~poussart/gel64324/McMurrey/texte/genlett.htm
„Tarptautiniai verslo laiškai“, Enterprise Europe Network (Europos verslo ir inovacijų tinklas), 2009,
http://www.paramaverslui.eu/go.php/lit/Metodine_informacija_ir_leidiniai/149

Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.delfi.lt

Nepriekaištinga komunikacija – kelias į sėkmingą verslą

Įmonės komunikacijos, tiek išorinės, tiek vidinės, tikslas – reprezentuoti įmonę ir išreikšti jos tikslus. Turbūt kiekvienas vadovas žino, kad vos kelios taiklios įtikinančios frazės daro stebuklus, o ne vietoje, ne laiku ištartas žodis gali padaryti neištaisomą poveikį. Ko gero, protingiausia būtų vadovautis koncepcija „kalbėk tik tai, ką nori pasakyti“.
Įmonių, taikančių veiksmingas kalbos valdymo strategijas tikslinėms rinkoms, veikla paprastai yra sėkmingesnė, joms pavyksta užtikrinti didesnį pardavimo augimą. Dažniausiai pirmasis įmonės pristatymas yra būtent žodinis – vadovai pristato verslo strategiją, diskutuoja įvairiomis verslo temomis, veda susirinkimus, pardavimo vadybininkai daro prezentacijas pristatydami įmonės produkciją ar teikiamas paslaugas. Dažniausiai įmonių strategija susiveda į daugelį dalykų, vienas svarbiausių – jūsų įmonės pristatymas klientams. Apskritai verslo kalba, o ypač žodine, siekiama ne tik perduoti informaciją – ne mažiau svarbu ir grįžtamasis ryšys. Neretai vadovai stengiasi sudaryti profesionalių oratorių įvaizdį, todėl naudoja specifines, dažnai auditorijai negirdėtas frazes, sudėtingus ilgus sakinius, kurie ne tik „neužkabina“ adresato, bet jam tiesiog būna nuobodu. Nors kiekviena verslo sritis turi savo specifinių terminų, tačiau įmonės atstovui nebūtina jais jau pirmojo susitikimo metu apkrauti verslo partnerį ar potencialų klientą.
Tas „drabužis“, į kurį įvelkamas verslo pristatymas, neabejotinai yra labai svarbus. Jei kalbama auditorijai, kurią sudaro įvairių sričių atstovai, kalbančiajam reikėtų stengtis padaryti savo kalbą suprantamą daugeliui, nevartoti nesuprantamų santrumpų. Taigi vertėtų atkreipti dėmesį į svarbiausius šnekamosios verslo kalbos bruožus:
• tinkamų terminų vartojimas,
• nuoseklumas, koncentruotumas,
• tinkama intonacija.
Daugybė verslo atstovų pripažįsta, kad yra labai svarbu užmegzti santykį su klientais ir įgyti jų pasitikėjimą. Kitaip tariant, gebėjimas sukurti glaudžius tiesioginius ryšius gali būti gyvybiškai svarbi sėkmingo verslo dalis. Įmonės kalbos valdymo strategijos sėkmę lemia tikslinė įvairių elementų kombinacija. Siekiant sudaryti (ir palaikyti!) nepriekaištingą savo įmonės įvaizdį bei vystyti kalbos valdymo strategiją, galima pasitelkti įvairias kalbines priemones:
• pasitelkiant kalbos specialistų pagalbą atlikti kalbinį auditą pagrindinėse įmonę reprezentuojančiose srityse (interneto svetainė, darbuotojų paieškos skelbimai, vizitinės kortelės);
• interneto svetainė turi būti sukurta ir pritaikyta konkrečiai kultūrinei ir (arba) kalbinei aplinkai;
• verčiant teisinių sutarčių, reklaminę, pardavimo ir (ar) techninio pobūdžio medžiagą naudotis profesionalių vertėjų raštu (žodžiu) paslaugomis;
• užsienio filialuose įdarbinti žmones, kuriems atitinkama kalba yra gimtoji;
• pasitelkti el. prekybą, kurioje galima atlikti operacijas įvairiomis kalbomis;
• tarptautinėje prekyboje gaminius ar jų pakuotes pritaikyti prie vietos kalbinių tradicijų;
• pasitelkti taisyklingą ir tinkamą kalbą rinkodaros ir pardavimo literatūrai, reklamos kampanijoms, vizitinėms kortelėms, kainų politikai, korespondencijai, jūsų siunčiamiems el. laiškams ir žinutėms.

Jei tinkamai panaudosite šiuos aspektus savo įmonės kalbos valdymo strategijoje, tai padės pamatus sėkmingam verslui. Yra tvirtinančių, kad sėkmė priklauso tik nuo gaminio kainos ir kokybės. Žinoma, šie du dalykai jūsų verslui labai svarbūs, tačiau sėkmė taip pat priklauso ir nuo jūsų komunikacijos kokybės. Nekreipiant dėmesio į tai, kaip jūsų įmonė kuria savo teigiamą įvaizdį rinkoje, net ir didesnis kainos ir kokybės santykis neužtikrins jūsų verslo sėkmės. Jūsų įmonės pristatymas klientui ir jos įvaizdis yra tai, kaip jūs komunikacijos pagalba vykdote rinkodarą, kaip reklamuojate, viešinate ir pristatote savo produktą ar paslaugas rinkoje.
Atvejai, kai tinkama komunikacija ir kalbėjimas „kliento kalba“ gali suteikti papildomos naudos:
• kai reikia užmegzti palankius santykius ir sukurti svarbių klientų pasitikėjimą,
• kai reikia įrodyti ilgalaikį įsipareigojimą tikslinei rinkai,
• kai reikia parodyti klientams (ir darbuotojams!), kad į verslą žiūrite rimtai,
• kai reikia padidinti žinių apie rinką supratimą ir klientų atgalinio ryšio srautus,
• kai reikia, kad klientai jus laikytų patikimais.

Visa tai priklauso nuo jūsų rašytinės ir žodinės komunikacijos su jais kokybės.
Rašytinė įmonės kalba ne mažiau svarbi ir labai aktuali, nes ji, atsispindėdama dokumentuose, sutartyse, elektroniniuose laiškuose, naujienlaiškiuose, lygiai taip pat reprezentuoja įmonę, kaip ir žodinis pristatymas. Tvarkingi, parašyti be klaidų vidiniai, o juo labiau į išorę patenkantys įmonės dokumentai yra neatsiejama įvaizdžio dalis, galiausiai vienas praleistas kablelis lemia visą diplomatinę mintį!
Komunikacijos segmentui labai svarbus ir užsienio kalbų mokėjimas. Aukščiausios kokybės įeinanti ir išeinanti komunikacija užsienio kalba gali būti labai galingas įrankis, kuris, jį veiksmingai įvaldžius, sustiprins jūsų ir užsienio verslo partnerių (ar klientų) rezultatus. Tačiau jei ji bus valdoma prastai, pavyzdžiui, dėl užsienio klientams skirtos sutarties netinkamo vertimo, gali ne tik nukentėti jūsų įvaizdis, bet gali tekti už tai brangiai sumokėti. Remiantis ELAN tyrimu, iš beveik 200 įmonių, kurios dėl užsienio kalbų nemokėjimo neteko galimybės sudaryti sutarčių, 37 įvertino, kad nuostoliai siekė 8–13,5 mln. eurų. Kitos 54 įmonės nepasirašė sutarčių, kurių vertė siekė 16,5–25,3 mln. eurų, o 10 įmonių nepasirašė sutarčių, kurių vertė siekė daugiau kaip 1 mln. eurų.
Ne mažiau svarbu ir taisyklingas daugiakalbės interneto svetainės ir reklaminės medžiagos parengimas ir pritaikymas prie tikslinių užsienių rinkų kultūros. Labai svarbu, kad vertimas būtų atliktas ir lokalizuotas gimtakalbio vertėjo. Verslo komunikacija užsienio kalba gali būti naudinga ir jums asmeniškai – galite ne tik reikšti pagarbą savo įmonės teikiamų paslaugų partneriams ir klientams, padėti geriau suprasti užsienio verslo aplinką, bet ir padidinti savivertę, pasitikėjimą ir savikliovą užsienyje, padidinti jūsų pačių įsidarbinimo galimybes.
Kaip iš kelių pirmųjų pašnekovo frazių galima spręsti apie žmogaus inteligenciją, priklausymą vienai ar kitai socialinei grupei ir dar daugelį dalykų, taip iš įmonės atstovo kalbos ar dokumentų galima susidaryti įspūdį apie pačią bendrovę, kas gali nulemti tolesnį bendradarbiavimą. Taigi išmanyti elementariuosius verslo kalbos kodus tam tikroje situacijoje yra naudinga visiems. Tačiau gyvybiškai svarbi jūsų verslo kalbos valdymo strategijos dalis yra užtikrinti jūsų išorinės informacijos srauto kokybę ir jo poveikį jūsų klientui.

Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.delfi.lt

ES teisinių tekstų vertimo ypatumai

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Viena iš pagrindinių Europos Sąjungos (ES) ypatybių visada buvo jos daugiakalbystė. Pačioje Bendrijos kūrimo pradžioje nuspręsta oficialiomis kalbomis laikyti šalių narių (iš pradžių – keturių) kalbas. Visi ES teisės aktai leidžiami visomis oficialiomis kalbomis, tad vertimai į kiekvieną kalbą laikomi greičiau ne vertimais, o vienodai autentiškomis ir lygiavertėmis versijomis. To priežastis – Bendrijos teisė turi būti prieinama kiekvienam piliečiui jo gimtąja kalba, siekiant užtikrinti, jog nebus pažeidžiami skaidrumo ir demokratijos principai. Tačiau esama padėtis, kai ES yra 23 oficialios kalbos, kelia tam tikrų problemų. Teisės aktų leidybos proceso metu naujų tekstų originalus privaloma versti į visas šias kalbas, be to, visos esamos teisinės priemonės verčiamos į kiekvienos naujos valstybės narės kalbą. Be abejo, kaip ir bet kokio vertimo atveju, neišvengiama klaidų, neretai skirtingos vertimų versijos nebūna identiškos teksto prasmės požiūriu.

Tokios klaidos teisės dokumentuose ypač būdingos tais atvejais, kai didelės apimties vertimus tenka versti daugeliui skirtingų vertėjų. Klaidos gali turėti įtakos Bendrijos teisės subjektų teisėms ir pareigoms, kyla teisinio netikrumo pavojus. Problema pastebima kalbant ne tik apie tiesiogiai taikomas Bendrijos priemones (pvz., reglamentus), bet ir apie į nacionalines teisės sistemas perkeliamas direktyvas. Jų normos dažnai tiesiog kopijuojamos, tad, jei direktyva išversta klaidingai, netikslumai automatiškai perkeliami ir į atitinkamus nacionalinės teisės aktus.

Vertimo kokybė – tai labai abstrakti sąvoka, kurios reikšmė priklauso nuo vertintojų teorinio požiūrio ir bendros sociokultūrinės aplinkos, kurioje vertimas atliekamas. ES vertimams būdinga tam tikra specifika, ir, kaip pažymi Vilelmine Sosoni, kai kurios klasikinės vertimo taisyklės jiems sunkiai pritaikomos. Europos Komisijos vertimo raštu generalinis direktoratas savo išleistame Išorinių vertėjų vadove (angl. Guide for External Translators) suformulavo kokybės reikalavimus ES vertimams. Kai kurie iš jų yra universalūs ir savaime suprantami, tačiau problemiškesnius reikalavimus verta panagrinėti atidžiau.

Kalbų lygybės principas

Laikant vertimus į visas oficialias kalbas lygiavertėmis dokumento versijomis, didelis dėmesys skiriamas kuo didesniam šių versijų teksto tapatumui, kuris turėtų užtikrinti, kad skirtingų kalbų skaitytojams bus perteikta ta pati mintis. Vertimo raštu generalinio direktorato pateiktuose reikalavimuose nurodoma, kad išverstame tekste  negali nieko trūkti ar būti pridėta papildomai – tai turi būti tikslus, nuoseklus šaltinio vertimas, kartu išlaikant identišką formatavimą. Akivaizdu, kad tai reiškia tam tikrus apribojimus vertėjams: tenka akylai sekti tekstą, iš kurio verčiama, nuo jo nenukrypti, ir tai dažnai daroma deramo dėmesio vertimo kalbai, atitinkamai kultūrai bei normoms sąskaita. Čia susiduriama su tam tikru paradoksu, nes vertėjai prašomi „užmiršti“ tai, ko anksčiau buvo mokomi, – kad jų tikslas turėtų būti parengti tekstą, kuris atitiktų būtent vertimo kalba kalbančių dokumento skaitytojų lūkesčius, būtų jiems suprantamas.

Kalbos aiškumas

Natūralu, kad vienas iš ES teisės aktų vertimų ir apskritai vertimų praktikoje taikomų kokybės kriterijų yra vertimo aiškumas, nedviprasmiškumas ir suprantamumas skaitytojui. Be abejo, toks reikalavimas taikytinas tik tuo atveju, kai šaltinio tekstas taip pat yra aiškus, lengvai skaitomas ir suprantamas. Kalbant apie ES tekstus, situacija šiuo požiūriu yra gana sudėtinga. Neaiški kalba juose neretai vartojama, ir ji pasitelkiama ne vien sąmoningai (kaip, anot kai kurių ekspertų, tam tikrais atvejais daroma teisiniuose ir kituose tekstuose). Šiuose tekstuose iš tiesų gausu sudėtingų, sunkiai apčiuopiamo turinio sąvokų, stokojančių teisės semantikai būdingos gilios semantinės struktūros. Taip yra todėl, kad ES teisės sistema yra sąlyginai jauna, vis dar besiplėtojanti. Vertėjų įgaliojimai šiuo atveju nesuteikia laisvės perteikti teksto savo nuožiūra pasitelkus interpretaciją, net taisyti klaidų – juos, kaip jau minėta, riboja reikalavimas nenukrypti nuo šaltinio kalbos, tad aiškumas vertimuose įmanomas ne visada.

Intertekstualumas

Dar vienas iššūkis ES teisės aktų vertėjams – reikalavimas patikrinti visas nuorodas į anksčiau išleistus dokumentus ir tiksliai juos cituoti. ES tekstų intertekstualumas, arba teksto ryšiai su kitais tekstais, yra daugiau norma nei išimtis. Tai susiję su prieš tai aptartu kalbų lygybės principu, kai kartu rengiamos dokumentų versijos visomis kalbomis, bet pirmiausia intertekstualumas pasireiškia kaip naujų tekstų ryšiai su ankstesniais dokumentais, naudojant daugybę nuorodų, tiesioginių ir netiesioginių citatų bei kalbos šablonų, nuosekliai naudojant terminus. Labai svarbu, kad vertėjas suvoktų tokių nuorodų, tekste nebūtinai pažymėtų išnašomis, svarbą ir būtų itin atidus.

Terminija

Verčiant bet kokios srities specializuotus tekstus ypač svarbu terminų tikslumas. Be abejo, iš ES teisinių tekstų vertėjų taip pat tikimasi vartojamų terminų ir žodyno nuoseklumo, tačiau praktikoje šį reikalavimą įvykdyti nelengva. Visų pirma, kalbant apie terminų nuoseklumą šiame kontekste, omenyje turimas minėtas ES tekstų intertekstualumas ir su juo susiję reikalavimai. Siekdamas nuosekliai vartoti terminus, vertėjas turi išnagrinėti daugybę ankstesnių dokumentų, į kuriuos verčiamame tekste pateikiamos nuorodos. Tai, kad terminų ieškoma konkrečiuose tekstuose, o ne terminų bankuose, iš dalies palengvina užduotį, pati ES terminijos situacija yra gana sudėtinga. Daugiakalbė, daugiakultūrė terpė lemia naujų, nacionaliniu lygiu nebūdingų sąvokų vartojimą. Šias sąvokas verčiant į visas oficialias ES kalbas, pasitelkiamas vadinamasis eurožargonas (angl. Eurojargon, Eurospeak, ir kt.), kuriam būdinga naujadarų ir skolinių gausa. Eurožargonas kelia vertėjams nemažai problemų, nes, norint suprasti tokių kasdien vis pasirodančių naujų sąvokų prasmę ir tinkamai perkelti jas į vertimo kalbą, būtinos gilios ES istorijos ir teisės žinios. Galimas šios problemos sprendimas, kaip nurodo V. Sosoni, galėtų būti terminų standartizavimas. Vis dėlto teisiniuose vertimuose standartizavimą labai apsunkina tai, kad teisinių terminų reikšmės retai būna nekintamos – jas teisės kūrėjai linkę nuolat apibrėžti iš naujo. Taigi terminijos nuoseklumą ES teisiniuose tekstuose dažnai sunku pasiekti. Tam reikalingas kruopštus tiriamasis darbas, intensyvi praktika, svarbu vadovautis ES institucijų teikiamomis gairėmis.
Nors kiekviena šalis narė turi savo ES terminų kūrimo strategiją, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir kalbos grynumą, reikėtų laikytis tam tikrų bendrų pamatinių principų. Remiantis K. Gibova galima išskirti tokius pagrindinius principus:
– Vengti naudoti nacionalinės teisės terminus ES sąvokoms žymėti.
– Remtis daugiau nei vienu originalu (pvz., vokiečių ir prancūzų kalbomis), juos tarpusavyje lyginti. Pageidautina, kad tai būtų daroma ne vien susidūrus su neaiškumais pirminiame tekste.
– Nuosekliai vartoti terminus. Sutarus dėl tam tikro termino, vertėjai privalo jį vartoti, net jei nemano, jog tai – geriausias pasirinkimas.
– Netaisyti jau patvirtintų vertimo versijų.
– Stengtis išlaikyti aiškumą, nedviprasmiškumą, skirti dėmesio kalbos, į kurią verčiama, struktūrai.
– Versijose visomis kalbomis privalu išlaikyti tokį patį atitinkamų sakinių skaičių (angl. full-stop rule – taškų taisyklė). Tai būtina, kad būtų galima vienodai cituoti.
– Laikytis tikslumo, atsižvelgti į verčiamo dokumento tikslą (teisės aktų leidėjų ketinimą), poveikį ir reikšmę (išvardyta pagal svarbą, tačiau esant kalbos neatitikimų tarp skirtingų versijų, pirmenybę reikėtų teikti numanomam ketinimui ir teisės akto poveikiui).Šaltiniai:
Klaudia Gibova, „EU Translation as the Language of a Reunited Europe Reconsidered.“ Language, Literature and Culture in a Changing Transatlantic World, tarptautinės konferencijos medžiaga, Prešov, 2009.
Andrej Glezl, „Lost in Translation: EU Law and the Official Languages – Problem of the  Authentic Text.“ Konferencijos medžiaga, Varšuva, 2007.
Vilelmini Sosoni, „Traning translators to work for the EU instititions: luxury or necessity?“ The Journal of Specialised Translation, 16, July 2011.

Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.vz.lt

Teisės kalbos terminija

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė G. Rudnickaitė 

   „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ terminas apibūdinamas kaip tiksliai kurią nors mokslo, meno, technikos sąvoką išreiškiantis žodis ar žodžių junginys. Svarbu pridurti, kad terminais laikomi ir kiti sąvokų žymikliai – pavadinimai, simboliai, santrumpos. Specialioji teisės kalba, visų pirma – terminija, yra pagrindinis teisininko darbo įrankis. Tiek rašytinėje, tiek sakytinėje kalboje specialistai terminus turėtų vartoti taisyklingai, atsižvelgdami į kontekstą. Iš kalbos galima spręsti apie kalbėtojo kompetenciją, taigi terminijos neišmanymas verčia rimtai suabejoti teisininko profesionalumu. Kadangi teisininkai yra ne tik terminijos vartotojai, bet ir kūrėjai, jie turėtų išmanyti terminų požymius, sudarymo taisykles, atsiradimo šaltinius, gerai perprasti kalbos reikalavimus, leksiką. Kaip žinoma, administracinio stiliaus tekstai turi būti oficialūs, tikslūs, aiškūs, logiški, glausti. Panašūs reikalavimai keliami ir terminijai. Norint sukurti terminą, pirmiausia reikia išsamiai išnagrinėti konkrečią sąvoka, ir tik tuomet parinkti jai terminą. Tačiau verčiant kitų kalbų teisės tekstus, ši metodika ne visuomet tinkama.
Dėl istorinių aplinkybių lietuvių kalbos administracinis stilius pradėjo formuotis gana vėlai –  1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę. Tik tuomet lietuvių kalba tapo teisės kalba. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota lotynų, kanceliarinė slavų ir lenkų kalba, o Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, – rusų kalba. Po 1918 metų visi įstatymai, dokumentai, nutarimai, įvairūs raštai, pareiškimai, prašymai turėjo būti rengiami specialia kalba. Lietuviškų teisės terminų būtinai reikėjo teismams, ypač baudžiamajai ir civilinei teisei, taigi imta intensyviai rūpintis administracinės terminijos kūrimu. Šiame procese dalyvavo ne tik įvairios atsakingos institucijos, bet ir atskiri asmenys. 1918–1940 m. laikotarpis laikomas pamatiniu lietuvių teisės terminijos kūrimo ir raidos etapu. Šiandien jau turime turtingą teisės kalbą, kompetentingų specialistų, įvairių šaltinių, kuriuose galima pasitikrinti terminus, pavyzdžiui: LR terminų banką, Lietuvos teisės aktus, Europos žodyną „Eurovoc“, Lietuvos standartus, VLKK aprobuotus žodynus, enciklopedijose ir t. t.
Šių dienų aktualija – teisinių tekstų vertimai. Terminijos vertimai ypač reikšmingi tapo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pradėjus bendradarbiauti su įvairiomis kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Skirtingas teisės sistemas turinčių šalių juridinė kalba labai įvairuoja. Terminų kūrimo tendencijos lietuvių ir, pavyzdžiui, prancūzų kalboje skiriasi. Verčiant iš kitų kalbų ir į kitas kalbas ir ieškant lietuvių kalbos terminų atitikmenų, kyla problema, kad sunku ar net neįmanoma surasti absoliučių šios srities atitikmenų. Kai skiriasi pats teisinės sistemos turinys, sąvokos, natūralu, kad skiriasi ir terminų semantika. Vis dėlto teisės tekstai verčiami ir ieškoma kuo adekvatesnių variantų. Į mūsų kalbą daug terminų pakliūva per verstinius tekstus. Kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, vienas pagrindinių teisės terminams keliamų reikalavimų yra glaustumas. Tačiau kai kurių šalių teisės tekstai ir terminai yra sudėtiniai, labai ilgi, išplėtoti. Pasitaiko labai ekspresyvių, perkeltinę reikšmę turinčių terminų. Taigi sukurti kuo tikslesnę teisės kalbos terminiją ir tinkamai ją vartoti nėra lengvas uždavinys. Dėl to organizuojamos dalykinės kalbos studijos ir rengiami aukštos kvalifikacijos vertimų specialistai. Tačiau tobulinti terminiją turėtų būti kiekvieno save gerbiančio teisininko siekis.
Remiantis Gintauto Akelaičio sistemišku terminų aprašymu knygoje „Specialybės kalba: administracinės kalbos vadovėlis“, šiame straipsnyje toliau pristatoma teisės terminų požymiai, rūšys ir atsiradimo šaltiniai.

Terminų požymiai

    Kaip jau buvo užsiminta, terminams keliami griežti reikalavimai – žodžiai turi būti kodifikuoti, norminiai. Jie turi atitikti šiuos požymius:
   Tikslumas. Terminas turi būti aiškus, labai tiksliai išreikšti sąvokos turinį.
   Sistemiškumas. Terminai, kaip ir visi kalbos žodžiai, priklauso sistemai.
   Vienareikšmiškumas. Terminas gali turėti tik vieną reikšmę ir tik ja turėtų būti vartojamas.
   Terminų sinonimų vengimas. Sąvoką turi atitikti tik vienas terminas – pastovus, nekeičiamas.
   Stilistinis terminų neutralumas. Terminai negali turėti emocinio ekspresinio atspalvio.
   Patogumas. Žodis ar žodžių junginys patogus vartoti, kai yra trumpas, lengvai ištariamas. Taip pat svarbus žodžio darumas – galimybė iš konkretaus termino padaryti kuo daugiau dūrinių ir vedinių.
   Taisyklingumas. Terminai turi atitikti bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijus.

Terminų rūšys

   Terminų yra daug ir įvairių, todėl nesunku pasimesti. Administracinės kalbos terminai pagal tam tikrus kriterijus skirstomi į kelias rūšis. Visų pirma, skiriami bendrieji mokslo terminai ir atskiro mokslo, arba specialieji, terminai. Bendrieji mokslo terminai vartojami tomis pačiomis reikšmėmis beveik visuose moksluose, pavyzdžiui: santykis, sistema, teorija. Specialieji terminai būdingi konkretaus mokslo, pavyzdžiui, teisės, kalbai. Teisės ir kai kurių kitų mokslų terminai klasifikuojami dar smulkiau – pagal specializacijas. Pavyzdžiui, skiriami konstitucinės teisės terminai (valstybės teritorijos vientisumas, tautos suverenitetas), baudžiamosios teisės terminai (sulaikymas, būtinoji gintis, baudžiamoji byla), komercinės teisės terminai (komercinė paslaptis, tarpininkavimas, užstatas). Kaip rašo Gintautas Akelaitis, „skiriamoji teisės terminijos ypatybė yra ta, kad teisės tekstuose vartojama terminų iš tų sričių, kurias teisė reguliuoja.“ (50 p.).
Pagal turinį
terminai skirstomi į gimininius ir rūšinius. Gimininiai terminai paprastai yra platesnės reikšmės, vienažodžiai. Jie išreiškia pačias bendriausias giminines konkretaus mokslo sąvokas. Pavyzdžiui, teisės terminai: byla, ekspertizė, teisė. Rūšiniais terminais išreiškiamos konkretesnės sąvokos, pavyzdžiui: bylos nagrinėjimas, apygardos teismas, baudžiamoji byla. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, rūšiniai terminai dažniausia yra sudėtiniai.
Pagal formą skiriame
vienažodžius ir sudėtinius terminus. Nors vienažodžiai terminai patogesni vartoti, teisės ir kitų mokslų srityse vyrauja daugiažodžiai terminai (turintys daugiau nei vieną žodį). Žodžių junginiais paprasčiau nusakyti specifiškumą, detalizuoti sąvoką. Palyginkime: vienažodis terminas – ginčas ir sudėtiniai terminai – civilinis ginčas, šalių ginčai teisiamajame posėdyje. Sudėtiniai terminai sudaromi pagal tam tikrus modelius, beveik visų jų pagrindas yra vienažodis terminas.

Terminų atsiradimo šaltiniai

   Teisės ir kitų sričių terminai kuriami keliais būdais. Jie į teisės kalbą patenka per vidinius ir išorinius šaltinius. Vienas iš vidinių terminų šaltinių yra terminų daryba, kuri dar skirstoma į naujadarus ir naujus žodžius. Kuriant terminus, visų pirma, naudojamasi savos kalbos ištekliais – tai vadinamoji liaudinė (paveldėtoji) terminija. Bendrinės kalbos, tarmių žodžiai nevirsta terminais savaime, jie, kaip ir paprastieji bendrinės kalbos žodžiai, tampa konkrečių mokslo žinių terminais, kai yra terminizuojami, t. y. paverčiami terminais. Toks pavertimas nėra paprastas procesas. Ne visuomet lengva surasti bendrinės kalbos žodį, kuris būtų stilistiškai neutralus, turėtų aiškios motyvacijos leksemą, iš tiesų būtų savas žodis, o  ne skolinys ir pan. Reikia akcentuoti, kad terminizuotas daugiareikšmis bendrinės kalbos žodis turi turėti tik vieną reikšmę. Bet kokį bendrinės kalbos ar tarmės žodį pavertus terminu, jis gauna specialią, jam būdingą reikšmę: gali būti suteikiama nauja reikšmė, praplečiama arba susiaurinama senoji, atsirasti perkeltinė prasme. G. Akelaitis pateikia konkrečių minėtų terminizavimų pavyzdžių:
1.
Paprastieji bendrinės kalbos žodžiai gauna naują reikšmę. Pavyzdžiui, žodis šalis be turimų reikšmių (vieta prie kieno nors šono, nuošalė, kraštas, pusė ir pan.) įgyja teisės termino reikšmę, kuri galėtų būti apibūdinama kaip žmonės ar žmonių grupės, arba turinčios priešingų interesų, arba susijusios sutarties sudarymo interesais.
2.
Paprastųjų bendrinės kalbos žodžių reikšmė praplečiama. Tai reiškia, kad išlaikoma paprastojo žodžio reikšmės komponentai ir jie praplečiami naujais. Pavyzdžiui, žodis ginčas (savo nuomonės, savo reikalo gynimas žodžiu; disputas ir pan.), teisės termino reikšmė – tarpusavio pretenzijos ką nors valdyti, sprendžiamos teisme. Taigi terminu apibrėžiama konkreti ginčo vieta, valdymo siekimas ir taip praplečiama paprastojo žodžio reikšmė.
3.
Paprastųjų bendrinės kalbos žodžių reikšmė susiaurinama. Paverstas terminu paprastasis žodis išlaiko tik savo prasmės branduolį ir tampa abstraktesnis. Pavyzdžiui, žodis galia (gyvos būtybės fizinė ar psichinė  galia ką nors veikti; stiprybė, reikšmė ir pan.). Teisinis terminas siejamas tik su dokumentus pavadinančiais žodžiais, pavyzdžiui: teisės aktas jau neteko galios.
4. Paprasti žodžiai terminizuojami
reikšmės perkėlimo būdu. Virtęs terminu, paprastas žodis netenka vaizdinio komponento, pavyzdžiui, teisės terminas užkardymas kasdienėje kalboje reiškia kliūties padarymą dažniausiai kartimi.

   Daug teisės ir kitų terminų į lietuvių kalbą patenka per išorinius šaltinius. Skoliniai yra svetimų kalbų kilmės žodžiai, kurie į mūsų kalbą ateina kartu su naujais reiškiniais, daiktais, sąvokomis ir kt. Vieni jų yra norminiai, teiktini vartoti, kiti – ne. Vertingais ir norminiais skoliniais laikytini tarptautiniai žodžiai, vartojami daugelyje pasaulio kalbų. Nors kalbininkai ir teisininkai siūlo geriau vartoti savą terminą, visuomet reikia atkreipti dėmesį į kontekstą ir konkretų atvejį, o ne automatiškai rinktis lietuvišką atitikmenį. Norminiais laikomi ir senieji skoliniai. Jų svetimumas kalboje nejaučiamas, nes esame įpratę juos vartoti, pavyzdžiui: liudytojas, liudininkas, seimas.
Nenorminiai skoliniai yra
svetimybės, vadinamieji barbarizmai, kurie neatitinka lietuvių kalbos normų ir keistini lietuviškais žodžiais. Pavyzdžiui, parėdymas = potvarkis, nurodymas, įsakymas. Lietuviškais žodžiais reikia keisti ir naujuosius skolinius, daugiausia ateinančius iš Vakarų Europos kalbų. Pavyzdžiui, labai gajūs teisės kalboje: barteriniai mainai = natūriniai (prekių) mainai; lizingas = ilgalaikė nuoma, išperkamoji nuoma.
Terminų skolinamasi ne tik iš kitų kalbų, bet ir lietuvių kalbos viduje. Kai vienos srities specialistai bando pritaikyti sau kitos srities terminus, vyksta
vidinis leksikos skolinimasis. Administracinėje kalboje nemažai pavyzdžių, kai žodžių skolinamasi iš technikos mokslų: rezonansinė byla, teisiniai svertai, įstatymo mechanizmas ir t. t. Toks terminų skolinimasis kalbininkams kelia daug abejonių.
Terminai (žodžiai) daromi ir pagal kitos kalbos modelį. Tokie terminai vadinami
vertiniais. Morfologiškai (dalimis) išversti žodžiai atitinkantys mūsų kalbos normas yra teiktini vartoti terminai, pavyzdžiui: aplinkybė, padėtis, posėdis. Tačiau daug problemų kelia vertalai – netaisyklingi vertiniai, lietuvių kalbai nebūdingos sandaros žodžiai. Teisės kalboje vis dar gajūs: išdava = padarinys, rezultatas; atstovėti = apginti ir t. t.
Neteiktina gali būti ne tik morfologinė, bet ir semantinė vertyba.
Semantizmai – reikšmės vertiniai, žodžiai, vartojami jiems neįprasta reikšme. Teisės kalboje pasitaikančių semantizmų pavyzdžiai: dukterinė (= antrinė, priklausoma, giminiška) įmonė; grubus (= šiurkštus) pažeidimas; teisinė plonybė (= subtilybė); teisingas (= tinkamas) išteklių naudojimas; uždėti (= paskirti) areštą, baudą, bausmę; veikiantys (= galiojantys) įstatymai, teisės aktai; žinoti (= išmanyti, suprasti) įstatymus, teisės aktus.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo XX a. pr. buvo populiarūs visi išvardyti terminų kūrimo būdai. Kaip jau buvo minėta, šiandien labai aktualūs kitų kalbų teisiniai vertimai, todėl vis dažniau terminų skolinamasi iš kitų kalbų. Svarbiausia, kad nauji terminai ne tik praturtintų teisės kalbą, bet ir atitiktų bendrinės kalbos normas.

Šaltinis:
Akelaitis G., Pečkuvienė L., Žilinskaitė V., Specialybės kalba: administracinės kalbos vadovėlis, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2009.

Plačiau > Atsisiųsti PDF

Publikuota: JURISTAS, 2012/7

Teisės aktų kalba ir forma

 Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė G. Rudnickaitė

   Teisės aktai paprastai apibrėžiami kaip kolegialios institucijos ar teisės aktų nustatytus įgaliojimus turinčio asmens leidžiami nutarimai, sprendimai, įsakymai, potvarkiai ir jais tvirtinami nuostatai, taisyklės, programos, kiti dokumentai. Teisės aktų rengimą ir įforminimą reglamentuoja keletas teisės aktų, iš kurių svarbiausi yra šie: Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas, LR teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos, Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu patvirtintos Dokumentų rengimo taisyklės. Minėtuose teisės aktuose ir rekomendacijose nustatomi bendrieji teisės aktų rengimo reikalavimai, šio proceso stadijos, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimai. Teisės akto griežta forma turėtų padėti lengviau ir greičiau suvokti dokumento turinį. Jeigu dokumentai iš tiesų yra aiškios formos, tikslūs, taisyklingai parengti, nekils keblumų norint operatyviai susipažinti su jų turiniu. Tai svarbus žingsnis tinkamo jų įgyvendinimo link.
Teisės aktai turi būti nepriekaištingai parengti ir formos, ir turinio atžvilgiu. Jeigu konkrečiame dokumente stigs aiškumo, nuoseklumo, kils grėsmė, kad suinteresuotiems asmenims bus sunku jį suvokti ir įgyvendinti. Taigi
teisės aktai privalo būti:
• aiškūs, lengvai suprantami ir nedviprasmiški;
• paprasti, glausti, aiškios struktūros, neturintys nereikalingų elementų;
• tikslūs, skaitytojui nesukeliantys neaiškumų.
Paprastumą suderinti su tikslumu ne visada lengva. Paprastas – tai nesudėtingas, o tikslus – tai detalus. Akivaizdu, šie reikalavimai vienas kitam prieštarauja. Kaip nurodoma įvairių teisės aktus analizuojančių, aprašančių tyrėjų darbuose, dažnai paprastumas pasiekiamas tikslumo sąskaita, ar priešingai.
Svarbiausia, kad teisės aktų tekstuose būtų vartojami griežtai apibrėžtą reikšmę turintys terminai ir žodžiai, pateikiama informacija detalizuojama tiek, kiek reikalinga. Teksto jokiu būdu negalima apkrauti papildoma nereikšminga informacija, kad jis netaptų sunkiai suprantamas. „Bendrijos teisės aktų rengimo bendrajame praktiniame vadove‟  pateikiamas teksto, kuriame nepavyko pasiekti tikslumo ir paprastumo pusiausvyros pavyzdys: „Įdiegiama privaloma [prekių] ženklinimo sistema ir nuo 2000 m. sausio 1 d. ji tampa privaloma visose valstybėse narėse. Tačiau ši privaloma sistema iš valstybių narių neatima galimybės nuspręsti, kad sistema bus taikoma pasirinktinai [prekėms], parduodamoms toje pačioje valstybėje narėje.‟ Siektina, kad panašių netikslių formuluočių pavyzdžių būtų kuo mažiau.
Teisės aktuose reikia vengti bet kokio stiliaus įmantrumo. Sausa, sustabarėjusi, šabloninė, sakytume, negraži, bet tiksli kalba puikiai tinka teisės aktams.
Konkreti sąvoka visuomet turi būti išreiškiama tuo pačiu žodžiu – būtina vengti sinonimų, kad neatsirastų galimybės suvokti tekstą nevienareikšmiškai. Savaime suprantama, kad teisės aktų rengėjai negali išreikšti asmeninio santykio su akto turiniu, vertinti ar nuspalvinti jo emociškai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į rengiamo teisės akto rūšį ir kam jis skiriamas. Asmenys, kuriems bus taikomi teisės aktai, turi gebėti iš dokumentų aiškiai suprasti savo teises ir pareigas, lygiai taip pat suprantamas tekstas turi būti ir asmenims, atsakingiems už aktų įgyvendinimą. Kai kurie teisės aktai taikomi plačiajai visuomenei, kiti – siauroms grupėms, konkrečios srities specialistams ar pavieniams asmenims. Visais atvejais adresatas tikisi, kad jam skirtas teisės aktas bus suprantamas. Atsižvelgiant į adresatą, konkrečios rūšies aktą, specializuojant jį tam tikrai adresatų kategorijai, negalima pamiršti teisės aktų rengimo ir įforminimo reikalavimų.
Kokybiškai parengtus teisės aktus ne tik lengviau teisingai suprasti, bet ir paprasčiau išversti į kitas kalbas. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, taip pat Lietuva ir įvairios individualios organizacijos bendradarbiauja su kitomis šalimis, teisės aktų vertimai mūsų dienomis labai aktualūs.
Jau buvo užsiminta apie teisės aktų nuostatų glaustumą ir vientisą turinį. Akcentuotina, kad visas tekstas turi būti nuoseklus.
Jei tik įmanoma, sakiniu turėtų būti reiškiama tik viena mintis. Kaip žinia, kartais daug lengviau mintį išreikšti ilgu, sudėtingu sakiniu nei glaustai. Jeigu dėl teisės akto specifikos nepavyksta išvengti ilgų sakinių, juos reikia suformuluoti aiškiai, paisant sintaksės taisyklių. Prireikus sudėtinga mintis gali būti išreikšta ir labai ilgu sakiniu, svarbiausia neįmantrauti ir stilistiškai neapsunkinti teksto. Kartais labai ilgus sakinius suvokti padeda tik formaliosios priemonės. Pagrindinės teksto idėjos turi būti išdėstytos logiškai, padalytos į lengvai susiejamas dalis, kaip nurodoma įforminimą reglamentuojančiuose dokumentuose. Vengtini ir per ilgi sakiniai ar straipsniai, ir pernelyg dažnas santrumpų vartojimas.
Teisės aktai turi būti rengiami laikantis gramatikos ir skyrybos taisyklių. Tarp teisės aktų rengimo taisyklių
yra reikalavimas laikytis bendrinės kalbos normų ir teisinės terminijos, o tarptautinius žodžius vartoti tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų. Ypač atsakingai reikėtų įtraukti į teisės aktus naujus terminus, nes aktai yra sąvokų išteklius įvairioms juridinės kalbos atmainoms. Visa terminija turi būti suderinta ir pačiame akte, ir su tos pačios srities terminais kituose šaltiniuose. Kaip jau buvo minėta, konkreti sąvoka visuomet reiškiama tuo pačiu terminu. Privalu stengtis nenukrypti nuo konkretaus termino reikšmės bendrinėje, teisinėje ir kitų sričių kalboje.
Turiniui keliami ir daug konkretesni reikalavimai. Vienas tokių – priklausomai nuo teisės akto rūšies, akto sudedamosios dalies skiriasi veiksmažodžių vartojimas. Pavyzdžiui, privalomuose aktuose konstatuojamojoje ir dėstomojoje dalyse vartojamas esamasis laikas. Tam tikrais atvejais galima vartoti ir formuluotę su „turi būti“. Griežti reikalavimai keliami teisės aktų pavadinimams. Pavadinime kuo tiksliau nurodomas akto reguliavimo dalykas, susijusios nuorodos, kad būtų aišku, kam taikomas / netaikomas konkretus aktas. Kaip ir nuostatų, pavadinimo nereikėtų perkrauti papildoma informacija. Pavadinimas turi būti taip suformuluotas, kad suinteresuotiems asmenims nebūtų sudėtinga surasti reikiamą aktą.
Kalbinė raiška turi būti suderinta su formaliaisiais reikalavimais, kurie yra itin griežti. Formaliųjų reikalavimų esminė paskirtis – palengvinti teisės akto suvokimą. Grafinėmis priemonėmis išskiriamos teisės aktų dalys, akcentuojami tam tikri dalykai. Speciali forma reikalinga, nes mažesnės apimties teksto dalis yra daug lengviau skaityti ir suvokti. Tačiau dėl to sakiniai neturi būti dirbtinai ir nepagrįstai suskaidyti. Kompozicija turi daug įtakos ir kalbinių raiškos priemonių pasirinkimui.
Teisės aktų struktūra priklauso nuo rūšies, paskirties, reikšmės ir kitų dalykų. Tik kai kuriems teisės aktams būdingos bendrosios ir specialiosios dalys, preambulės, papildomi elementai. Visgi daugeliui būdinga tokia struktūra:
1.
Įvadinė dalis:
• subjekto, išleidusio norminį teisės aktą, pavadinimas;
• teisės normų akto rūšis; akto turinio pavadinimas;
• teisės akto priėmimo data, numeris ir priėmimo vieta;
• preambulė, kurioje nurodomi norminio teisės akto išleidimo tikslai, motyvai ir kita.
2.
Norminė dalis – pagrindinė, nes joje išdėstomos pačios teisės normos.
3.
Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti norminio teisės akto dalis.
4.
Baigiamoji dalis. Joje formuluojami tokie teisės akto požymiai:
• nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus naujosioms;
• akto įsigaliojimo laikas;
• teisės aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė.
Teisės norminio akto struktūra gali būti papildyta priedais, nuorodomis.
Teisės aktų įforminimą reguliuojančiuose dokumentuose smulkiai apibūdinamas punktuacinių priemonių vartojimas, pavyzdžiui,
„Įstatymo dalys ir skyriai žymimi romėniškais skaitmenimis iš eilės. Skirsniai žymimi žodžiais, išreikštais skaitmenimis. Straipsniai žymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruojami iš eilės. Po žodžio „straipsnis“ dedamas taškas, ir straipsnio pavadinimas rašomas toje pačioje eilutėje.“ Šriftai, numeravimo sistemos, teksto skaidymas į pastraipas ar eilutes padeda atskleisti teisės akto struktūrą, išryškinti teksto dalių hierarchiją. Rašant teisės aktus, sutartinai naudojamos įvairios grafinės priemonės. Skirtinguose teisės aktuose šriftai, numeravimo sistemos ir t. t. gali varijuoti – svarbiausia, kad tame pačiame ar susijusiuose aktuose būtų išlaikytas nuoseklumas ir vienodumas. Rasuolė Vladarskienė straipsnyje „Teisės akto formos įtaka jo kalbai‟  teigia, kad grafinės priemonės ir savita punktuacija teisės aktuose daro įtaką sintaksiniam vienetui – sakiniui. Paprastai sakiniu laikome baigtinę mintį reiškiantį žodžių darinį. Anot R. Vladarskienės, teisės aktuose tekstas grafinėmis ir punktuacinėmis priemonėmis taip organizuojamas, kad sunku nusakyti sakinio ribas: kartais į sakinio modelį įspraudžiamas didžiulis tekstas.
Kad teisės aktai būtų teisingai įgyvendinti, visų pirma jie turi būti preciziškai parengti. Teisės aktų rengėjai turi vadovautis ir teisės aktų rengimui keliamais reikalavimais, rekomendacijomis ir logika.

Šaltiniai:
„Bendrijos teisės aktų rengimo bendrasis praktinis vadovas“, Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras, 2008.
Vladarskienė Rasuolė, „Teisės akto formos įtaka jo kalbai“, Jurisprudencija: Mokslo darbai, 2006 8(86); 51–55 p.

Plačiau > Atsisiųsti PDF

Publikuota: JURISTAS, 2012/9