„Su šia mašina jis aplamai nevažinėja“, rašoma viename gana svarbiame šaltinyje, kurį galima aptikti interneto platybėse. Skamba suprantamai ir neblogai. Ar visgi blogai? „Ars libri“ vertimų biuro redaktoriai siūlo išsiaiškinti, kas čia ne taip.
Žodis, kuris turėtų sukelti įdėmiam skaitytojui įtarimų, yra „aplamai“. Dauguma mūsų yra pratę vartoti šį prieveiksmį apibendrinamąja prasme: „aplamai paėmus“, „aplamai visiems“ ir t. t. Tačiau svarbu žinoti, kad jis yra padarytas iš būdvardžio „aplamas“, kuris reiškia „paviršutiniškas; neapdairus, žioplas“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, 2000), todėl jokiu būdu negali būti vartojamas kaip „apskritai“ sinonimas. Tad jei nenorite savo profesinėje aplinkoje pasirodyti paviršutiniškas ar kvailokas, jį derėtų keisti į „iš viso“, „išvis“, „apskritai“.
Tokie žodžiai, tam tikruose kontekstuose pavartoti netinkama reikšme, lingvistų yra vadinami semantizmais. Anot lietuvių kalbos specialistų, jie sudaro didžiausią ir pavojingiausią klaidų grupę, nes gali niekais paversti jūsų ketinimus, mintį ar sudarytą teigiamą įspūdį. Mes linkę nepastebėti jų pavojaus, nes jie yra savi, formaliai taisyklingi ir todėl atrodo, kad yra tinkami, savo vietoje, kitaip nei svetimybės.
Netinkama reikšme vartojamų lietuviškų žodžių nėra daug. Dažniausiai tai retesni, užmiršti žodžiai, pvz., vartojami senuosiuose raštuose ar kokiose nors tarmėse. Be jau minėto „aplamai“, prie lietuvių kilmės semantizmų galėtume priskirti žemaičių „berods“, kuris iš tiesų reiškia „aišku, žinoma, neabejotina, be kalbų“, taip pat rašytojo Antano Baranausko vartotą žodį „tūlas“, kurio tikroji reikšmė „dažnas, daug kas, ne vienas“, ir jo nedera vartoti „kažkoks“ prasme.
Didžiausią semantizmų dalį sudaro svetimi, verstiniai žodžiai. Ypač daug tokių vadinamų reikšmės vertalų atsirado tarybiniais laikais, verčiant iš rusų kalbos. Pavyzdžiui, žodis „eilė“, kuris turėtų reikšti tik eiliškumą, deja, neretai vartojamas frazėje „Buvo atlikta eilė bandymų“, o žodis „šviežias“, pavartotas kalbant ne apie maistą, pvz., „šviežias laikraštis“, būtų semantiškai netinkamas variantas. Išties blogai yra vartoti ir prieveiksmį „matomai“, išreiškiant spėjimą, abejojimą, vietoj jo reiktų sakyti „matyt“, „turbūt“, tą pabrėžia ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Kasdien tenka redaguojamuose tekstuose pastebėti daiktavardžių klaidingo vartojimo atvejus – „gaminio privalumai“, „kosmetinio pienelio privalumai“, „programos privalumai“. Ar žinojote, kad „privalumas“ kilęs iš žodžio „privalomas“, „būtinas, „reikalingas“? Taigi tiksliau būtų vartoti žodį „pranašumas“. Kitu atveju tuos pranašumus, tai ką turite unikalaus, kuo norite išsiskirti ir pasididžiuoti pateikdami būtinus, bazinius ingredientus, pasieksite atvirkštinį rezultatą tam kurio siekėte.
Neretai sutinkame ir klaidingus būdvardžio „pilnas“ ir jo vedinių vartojimo pavyzdžių: „iki pilno pasveikimo“, „pilnai sutinkame“. Šis žodis yra daugiaprasmis, bet reikšmės „visas“ ar „visiškas“ neturi, todėl tokio vartojimo reikėtų vengti. Neretai sutinkamas žodžio „sekantis“ klaidingas vartojimas reikšme „kitas“, „ateinantis“, būsimas“, „tolesnis“. Juk sekantis iš paskos – „šuo seka lapę“ o ne būsimas – „sekanti diena“.
Taip pat atsargiai reikėtų vartoti žodį „teisingas“, kurio pagrindinė reikšmė yra „kuris laikosi tiesos, nešališkas“. Negerai yra sakyti „teisinga informacija“, „teisingas vertimas“, šiuo atveju „Ars libri“ redaktoriai siūlo vartoti būdvardžius „tikslus“, „tinkamas“ ar „taisyklingas“. Atsargiai administracinėje kalboje vartokite žodį „atskiras“ (dokumentas potvarkis, sprendimas), nes jo pirminė reikšmė – atskirtas nuo ko nors. Jį geriau keisti tokiais žodžiais kaip „konkretus“, „tam tikras“, taip pat jei nėra sakinyje aiškiai nurodoma, kas atitinka ką, tokias frazes kaip „atitinkamas dokumentas“ keiskite į „reikiamas, tinkamas dokumentas“.
Iškreiptai yra vartojama daugybė veiksmažodžių. Pavyzdžiui, mūsų laikais yra plačiai paplitęs žodis „gautis“, vartojamas „pavykti“, „pasiekti“, „išeiti“ prasme. Jokiu būdu nedera sakyti „Man nesigauna“, „Kaip čia tau gavosi“ ir pan. Veiksmažodis „rastis“ tinkamai vartojamas tik atsiradimo reikšme („Ilgainiui Žemėje radosi gyvybė“), „skaityti“ – tik kalbant apie skaitymo procesą („Vaikas skaito knygą“), todėl tokias frazes kaip „Kur tu randiesi?“ ir „Aš skaitau, kad reikalas sutvarkytas“ reikėtų pamiršti.
Dar kasdien stebime žodžių iš kitų mokslo sričių „emigravimą“ – pvz., fizikos, astronomijos terminas „sfera“ iškeliauja į administracinę, teisinę kalbą ir nepastebimai ten prisitaiko, nors neturėtų. Žodis „elementas“, vartojamas chemikų, „emigruoja“ į vartotojų instrukcijas, išstumdamas „komponentus“, „ingredientus“ ar „produktų sudedamąsias dalis“. „Išsiplėsti“ gali bronchai, akių vyzdžiai, venos ir pan., taigi tinkamai gali būti naudojamas medikų, tačiau niekam nedera sakyti, kad jis „išsiplėtė“, pvz., kai kalba buvo ilga.
Bet kaip nepultume semantizmų, pastebėta, kad jie turi ir tam tikrų pranašumų. Kartais netinkama reikšme vartojami žodžiai padaro mūsų kalbą ekspresyvesnę, išraiškingesnę, pagyvina ją, todėl gali būti pavartoti specialiai. Be abejo, tai daryti reikėtų saikingai ir savo vietoje. Išlikime budrūs šiuo požiūriu – tik taip išvengsime ne tik gimtąjai kalbai, kultūrai, bet ir savo tikslams būti tinkamai suprastais, grėsmę keliančių klastūnų – semantizmų.
Šaltinis:
https://www.15min.lt/verslas/naujiena/pranesimai/ei-zodi-zinok-savo-vieta-231-1118192