Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė
Viena iš pagrindinių Europos Sąjungos (ES) ypatybių visada buvo jos daugiakalbystė. Pačioje Bendrijos kūrimo pradžioje nuspręsta oficialiomis kalbomis laikyti šalių narių (iš pradžių – keturių) kalbas. Visi ES teisės aktai leidžiami visomis oficialiomis kalbomis, tad vertimai į kiekvieną kalbą laikomi greičiau ne vertimais, o vienodai autentiškomis ir lygiavertėmis versijomis. To priežastis – Bendrijos teisė turi būti prieinama kiekvienam piliečiui jo gimtąja kalba, siekiant užtikrinti, jog nebus pažeidžiami skaidrumo ir demokratijos principai. Tačiau esama padėtis, kai ES yra 23 oficialios kalbos, kelia tam tikrų problemų. Teisės aktų leidybos proceso metu naujų tekstų originalus privaloma versti į visas šias kalbas, be to, visos esamos teisinės priemonės verčiamos į kiekvienos naujos valstybės narės kalbą. Be abejo, kaip ir bet kokio vertimo atveju, neišvengiama klaidų, neretai skirtingos vertimų versijos nebūna identiškos teksto prasmės požiūriu.
Tokios klaidos teisės dokumentuose ypač būdingos tais atvejais, kai didelės apimties vertimus tenka versti daugeliui skirtingų vertėjų. Klaidos gali turėti įtakos Bendrijos teisės subjektų teisėms ir pareigoms, kyla teisinio netikrumo pavojus. Problema pastebima kalbant ne tik apie tiesiogiai taikomas Bendrijos priemones (pvz., reglamentus), bet ir apie į nacionalines teisės sistemas perkeliamas direktyvas. Jų normos dažnai tiesiog kopijuojamos, tad, jei direktyva išversta klaidingai, netikslumai automatiškai perkeliami ir į atitinkamus nacionalinės teisės aktus.
Vertimo kokybė – tai labai abstrakti sąvoka, kurios reikšmė priklauso nuo vertintojų teorinio požiūrio ir bendros sociokultūrinės aplinkos, kurioje vertimas atliekamas. ES vertimams būdinga tam tikra specifika, ir, kaip pažymi Vilelmine Sosoni, kai kurios klasikinės vertimo taisyklės jiems sunkiai pritaikomos. Europos Komisijos vertimo raštu generalinis direktoratas savo išleistame Išorinių vertėjų vadove (angl. Guide for External Translators) suformulavo kokybės reikalavimus ES vertimams. Kai kurie iš jų yra universalūs ir savaime suprantami, tačiau problemiškesnius reikalavimus verta panagrinėti atidžiau.
Kalbų lygybės principas
Laikant vertimus į visas oficialias kalbas lygiavertėmis dokumento versijomis, didelis dėmesys skiriamas kuo didesniam šių versijų teksto tapatumui, kuris turėtų užtikrinti, kad skirtingų kalbų skaitytojams bus perteikta ta pati mintis. Vertimo raštu generalinio direktorato pateiktuose reikalavimuose nurodoma, kad išverstame tekste negali nieko trūkti ar būti pridėta papildomai – tai turi būti tikslus, nuoseklus šaltinio vertimas, kartu išlaikant identišką formatavimą. Akivaizdu, kad tai reiškia tam tikrus apribojimus vertėjams: tenka akylai sekti tekstą, iš kurio verčiama, nuo jo nenukrypti, ir tai dažnai daroma deramo dėmesio vertimo kalbai, atitinkamai kultūrai bei normoms sąskaita. Čia susiduriama su tam tikru paradoksu, nes vertėjai prašomi „užmiršti“ tai, ko anksčiau buvo mokomi, – kad jų tikslas turėtų būti parengti tekstą, kuris atitiktų būtent vertimo kalba kalbančių dokumento skaitytojų lūkesčius, būtų jiems suprantamas.
Kalbos aiškumas
Natūralu, kad vienas iš ES teisės aktų vertimų ir apskritai vertimų praktikoje taikomų kokybės kriterijų yra vertimo aiškumas, nedviprasmiškumas ir suprantamumas skaitytojui. Be abejo, toks reikalavimas taikytinas tik tuo atveju, kai šaltinio tekstas taip pat yra aiškus, lengvai skaitomas ir suprantamas. Kalbant apie ES tekstus, situacija šiuo požiūriu yra gana sudėtinga. Neaiški kalba juose neretai vartojama, ir ji pasitelkiama ne vien sąmoningai (kaip, anot kai kurių ekspertų, tam tikrais atvejais daroma teisiniuose ir kituose tekstuose). Šiuose tekstuose iš tiesų gausu sudėtingų, sunkiai apčiuopiamo turinio sąvokų, stokojančių teisės semantikai būdingos gilios semantinės struktūros. Taip yra todėl, kad ES teisės sistema yra sąlyginai jauna, vis dar besiplėtojanti. Vertėjų įgaliojimai šiuo atveju nesuteikia laisvės perteikti teksto savo nuožiūra pasitelkus interpretaciją, net taisyti klaidų – juos, kaip jau minėta, riboja reikalavimas nenukrypti nuo šaltinio kalbos, tad aiškumas vertimuose įmanomas ne visada.
Intertekstualumas
Dar vienas iššūkis ES teisės aktų vertėjams – reikalavimas patikrinti visas nuorodas į anksčiau išleistus dokumentus ir tiksliai juos cituoti. ES tekstų intertekstualumas, arba teksto ryšiai su kitais tekstais, yra daugiau norma nei išimtis. Tai susiję su prieš tai aptartu kalbų lygybės principu, kai kartu rengiamos dokumentų versijos visomis kalbomis, bet pirmiausia intertekstualumas pasireiškia kaip naujų tekstų ryšiai su ankstesniais dokumentais, naudojant daugybę nuorodų, tiesioginių ir netiesioginių citatų bei kalbos šablonų, nuosekliai naudojant terminus. Labai svarbu, kad vertėjas suvoktų tokių nuorodų, tekste nebūtinai pažymėtų išnašomis, svarbą ir būtų itin atidus.
Terminija
Verčiant bet kokios srities specializuotus tekstus ypač svarbu terminų tikslumas. Be abejo, iš ES teisinių tekstų vertėjų taip pat tikimasi vartojamų terminų ir žodyno nuoseklumo, tačiau praktikoje šį reikalavimą įvykdyti nelengva. Visų pirma, kalbant apie terminų nuoseklumą šiame kontekste, omenyje turimas minėtas ES tekstų intertekstualumas ir su juo susiję reikalavimai. Siekdamas nuosekliai vartoti terminus, vertėjas turi išnagrinėti daugybę ankstesnių dokumentų, į kuriuos verčiamame tekste pateikiamos nuorodos. Tai, kad terminų ieškoma konkrečiuose tekstuose, o ne terminų bankuose, iš dalies palengvina užduotį, pati ES terminijos situacija yra gana sudėtinga. Daugiakalbė, daugiakultūrė terpė lemia naujų, nacionaliniu lygiu nebūdingų sąvokų vartojimą. Šias sąvokas verčiant į visas oficialias ES kalbas, pasitelkiamas vadinamasis eurožargonas (angl. Eurojargon, Eurospeak, ir kt.), kuriam būdinga naujadarų ir skolinių gausa. Eurožargonas kelia vertėjams nemažai problemų, nes, norint suprasti tokių kasdien vis pasirodančių naujų sąvokų prasmę ir tinkamai perkelti jas į vertimo kalbą, būtinos gilios ES istorijos ir teisės žinios. Galimas šios problemos sprendimas, kaip nurodo V. Sosoni, galėtų būti terminų standartizavimas. Vis dėlto teisiniuose vertimuose standartizavimą labai apsunkina tai, kad teisinių terminų reikšmės retai būna nekintamos – jas teisės kūrėjai linkę nuolat apibrėžti iš naujo. Taigi terminijos nuoseklumą ES teisiniuose tekstuose dažnai sunku pasiekti. Tam reikalingas kruopštus tiriamasis darbas, intensyvi praktika, svarbu vadovautis ES institucijų teikiamomis gairėmis.
Nors kiekviena šalis narė turi savo ES terminų kūrimo strategiją, siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir kalbos grynumą, reikėtų laikytis tam tikrų bendrų pamatinių principų. Remiantis K. Gibova galima išskirti tokius pagrindinius principus:
– Vengti naudoti nacionalinės teisės terminus ES sąvokoms žymėti.
– Remtis daugiau nei vienu originalu (pvz., vokiečių ir prancūzų kalbomis), juos tarpusavyje lyginti. Pageidautina, kad tai būtų daroma ne vien susidūrus su neaiškumais pirminiame tekste.
– Nuosekliai vartoti terminus. Sutarus dėl tam tikro termino, vertėjai privalo jį vartoti, net jei nemano, jog tai – geriausias pasirinkimas.
– Netaisyti jau patvirtintų vertimo versijų.
– Stengtis išlaikyti aiškumą, nedviprasmiškumą, skirti dėmesio kalbos, į kurią verčiama, struktūrai.
– Versijose visomis kalbomis privalu išlaikyti tokį patį atitinkamų sakinių skaičių (angl. full-stop rule – taškų taisyklė). Tai būtina, kad būtų galima vienodai cituoti.
– Laikytis tikslumo, atsižvelgti į verčiamo dokumento tikslą (teisės aktų leidėjų ketinimą), poveikį ir reikšmę (išvardyta pagal svarbą, tačiau esant kalbos neatitikimų tarp skirtingų versijų, pirmenybę reikėtų teikti numanomam ketinimui ir teisės akto poveikiui).Šaltiniai:
Klaudia Gibova, „EU Translation as the Language of a Reunited Europe Reconsidered.“ Language, Literature and Culture in a Changing Transatlantic World, tarptautinės konferencijos medžiaga, Prešov, 2009.
Andrej Glezl, „Lost in Translation: EU Law and the Official Languages – Problem of the Authentic Text.“ Konferencijos medžiaga, Varšuva, 2007.
Vilelmini Sosoni, „Traning translators to work for the EU instititions: luxury or necessity?“ The Journal of Specialised Translation, 16, July 2011.
Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.vz.lt