Giedrė Liutkevičiūtė: Piliečių ir politikų santykių serialas „Prezidento rinkimai“ 7-as sezonas – ar iš meilės, ar iš reikalo

A.Camus suklydo, gyvename ne permainų, o paradoksų amžiuje. Štai, rinkimai į Prezidentus straipsniuose, laidose, socialiniuose tinkluose ir užstalėse vyksta metus, tačiau rinkimai dar nė neprasidėjo, renkame, reitinguojame, tačiau kandidatų dar nė neturime, ir renkame tuos, kurių darbas paprastai būdavo rinkti, analizuoti, komentuoti kalbinti kandidatus, tai yra renkame žodžio žmones, dar renkame taip emocionaliai lyg žiūrėdami pirmą kartą vergę Izaurą ar gavę istorinį šansą krepšinyje atsilošti prieš CSKA.

Žinoma, nebūtų į ką žiūrėti jei nebūtų reginio. O reginį, kuris leidžia mums tikėti archetipiniais dalykais, gėrio pergale prieš blogį, istoriniu teisingumu, lygybe, turime. Tokia jau žmogiška prigimtis, mums reikia asmens, į kurį sudėsime visus savo lūkesčius ar mėginsime permesti atsakomybę už savo gyvenimą, o jei neduokdie, kažkas gyvenime nepasiseks, negalėsime rasti darbo, ar nuvykti atostogų, renkame tą, kurį kaltinsime, kad gyvenimas negerėja. Lūkesčiai juk ribų neturi nors ir Prezidento galios labai ribotos, todėl kandidatai, siekdami reitingų pasirenka žaisti lūkesčių, o ne teisybės korta. O statymai dideli, todėl lyg šiol aiškaus supratimo apie prezidento galias ir atsakomybių sritis plačioje visuomenėje, aiškių pasirinkimo kriterijų nebuvimas sudaro erdvę demagoginei populistinei retorikai iš vienos pusės ir neadekvatiems lūkesčiams, sudedantiems viltis į gelbėtoją iš kitos pusės.

Kuo mažiau aiškumo ir skaidrumo, tuo daugiau iliuzijų ir lūkesčių, o kai nesuderinami lūkesčiai su galimybėmis, viskas visuomet baigiasi bibliniu siužetu: laukiame mesijo į kurį sudėsime lūkestį atpirkti visas mūsų ligšiolines nuodėmes ir mus kankinančias jų pasekmes, o paskui vėl kalsime prie kryžiaus. Nes kaip gamtoje taip ir visuomenėse – viskas visuomet siekia grįžti į pusiausvyrą – kuo didesnė euforija pradžioje, tuo didesnė neapykanta paskui. Ir tokia strategija puikiai veikia, ką rodo per Europą ir pasaulį nuvilnijusi populizmo laimėjimo banga ir pokalbių šou žanras rinkimuose. Ar yra kokių priešnuodžių tam klystkeliui, dėsningai užprogramuotam interneto, neatsakingo žodžio galių sustiprėjimo, „fake news“ įsigalėjimo, kurio pavilioti pasukome ne tik mes, bet ir pasaulis? Sumaniai naudojant komunikacines strategijas ir spaudant mygtukus ant pirmiau minėtų lūkesčių sužadinimo dėmesys garantuotas, nes žmonėms reikia „duonos ir žaidimų“, tai yra vilties dėl geresnio gyvenimo ir pramogos. Taigi, ir mes tiek Seimo rinkimuose turėjome, tiek Prezidento rinkimuose turime visus populiaraus šou formato komponentus ir pagal visas pramogų verslo taisykles besielgiančius veikėjus. Šį kartą, regis pagal neblogo detektyvo žanrą besirutuliojančius – turime rinkimus, turime favoritus, tačiau neturime…. pačių kandidatų. Jie, kaip tie įtariamieji, slepiasi iki paskutinio momento, stebėdami visuomenės simpatijų barometrą, kad išsaugotų „veidą“ ir galėtų sakyti: „aš čia ne prie ko“, „aš čia tik pro šalį ėjau“, „nė neketinau kandidatuoti“ ir kad išlaikytų intrigą.

Žinome juk, kuo pramoginiai serialai prikausto visas namų šeimininkes – laiko draminę intrigą, emocinę įtampą iki pat paskutinėje serijoje įvyksiančios atomazgos – rinkimų, ups vestuvių nakties, nes po to siužetas „ilgai ir laimingai“ ne be toks įdomus. Pilkoje rutinoje nublanksta emocijos ir tie priešvestuviniai, priešrinkiminiai pažadai pamirštami. O kuo prikausto varžybos vyrus? Kova, taktikomis, strategijomis, kovomis be taisyklių, kraujo kvapu, rezultato laukimo įtampa. Taigi, kone kiekvieną savaitę po naują seriją, po naują gandą, po naują jo versiją, po naują tikėtiną pretendentą į Mrs. / Mr. Lietuva. Visi įsitraukę naršome po kaulelį, kišame nosį po antklodėmis ir verčiame lauk apatinius marškinius, rausiamės praeities sąvartynuose, t.y. bylose ir archyvuose, dalijamės į stovyklas, galandam arba ploninam liežuvius. Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, vieniems patinka platūs pečiai, kitiems fantazija ar nostalgija antrankiams, kietai rankai, tretiems šviesioms sruogoms. Tačiau daugumos komentaruose matau vieną bendravardiklį – mes įtraukti pokalbių formato ir komunikacinių „spec. efektų“, vertiname tik tai, ką girdime t.y. kalbas. Aplinkui vis girdime, „Nuomonės lyderis“, „Nuomonės formuotojas“, „Išsiskyrė tvirta nuomone“, „Tvirta retorika“, „Šaunuolis, taip gerai sudirbai oponentą, ko neini į prezidentus“, „Kaip gražiai pasisakė tuo klausimu“ ir pan. Taigi, tie, kurių amatas kalbėti, kurių įrankis žodžiai ir kurie tiesiog geri savo amato meistrai, gerai dirba savo darbą – t. y. gerai, įtaigiai, argumentuotai kalba, tampa matomais, girdimais, tampa žinomais, tada dėsningai lyderiais ir atsiduria tarp tų, kuriuos visuomenė nori matyti tarp kandidatų į prezidentus. O tai, mano galva, jau rizikinga. Todėl nebejuokinga, ir aš jau surimtėjusiu tonu klausiu, ar prezidentą rinksimės, taigi ir savo gyvenimą lemsime keliems metams į priekį pagal muilo operų ar pagal profesionaliuosius kriterijus? Pagal tokias žaidimo taisykles ne tik kad tarp kandidatų ėmė šmėžuoti kalbų, o ne veiksmo žmonės – žurnalistai, analitikai, bet ir grumiasi jau ne tik ne kandidatas su kandidatu, o komunikacijos agentūra su komunikacijos agentūra ar specialistu.

Plačiau www.15min.lt

Jie ruošia taktiką ir strategiją, aiškinasi oponentų silpnąsias vietas ir spendžia spąstus debatų metu, įvaizdžio ir nuomones, formuotojai, kandidatams į lūpas įdeda tai, ką žmonės nori girdėti, sužinoję iš visuomenės apklausų… Užsakomieji straipsniai, serialai, koncertai, laiku paviešintos arba ne saugumo tarnybų pažymos reikalingos, nes atliktų darbų ir rezultatų trūksta, kurie kalbėtų už juos. O žiūrovams juk reikia šou… Visi gauna ko nori – vieni pramogą, kuri prikausto dėmesį, o kiti galimybę paslėpti už žodžių savo kompetencijų ar rezultatų trūkumą. Tik ką gauna Lietuva ir mūsų gyvenimai? Nors suprantu, kad šmaikštus tekstas ir humoras skaitosi lengviau, taip pateikta žinia įtaigesnė, bet šou žanrui savas laikas ir vieta. Ar galime sau leisti praryti į patrauklų formatą įpakuotą netinkamą turinį ir taip apnuodyti savo ateitį?

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/giedre-liutkeviciute-pilieciu-ir-politiku-santykiu-serialas-prezidento-rinkimai-7-as-sezonas-ar-is-meiles-ar-is-reikalo-500-941448

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *