Giedrė Liutkevičiūtė, Giedrė Petreikienė, vertimų biuras „Ars libri“
Tai pirmi rinkimai, kuriuose politikai prisipažino, kad gramatika tapo valstybinės reikšmės klausimu, nulėmusiu ne vieno kandidato likimą, tad mums, kalbos žmonėms, bent jau šiuo klausimu rinkimai buvo sėkmingi – laimėjo kalba. Taigi vertimų biuras „Ars libri“ nutarė apžvelgti partijų rezultatus ir paskelbti savus rinkimų laimėtojus, kurios partijos kalba taisyklingiausiai, švariausiai, o kuriems prasižiojus ima lįsti neišmanymas, neišsimokslinimas ar sovietinis palikimas ir ne tik. Juk kalba ne veltui vadinama tautos siela, mes kalbame, o mūsų kalbà kalba apie mus – mūsų charakterį, išsimokslinimą, apie mūsų vertybes, pagarbą pašnekovui, tikruosius, o ne deklaruojamus mūsų ketinimus. Kaip kūno kalba gali kalbėti visai kita, nei norime pasakyti, taip ir kalba atskleidžia kitką, nei manome sakantys.
Vis dėlto reikėtų pradėti nuo to, kad kai kurių partijų politiniuose tekstuose sunku rasti gyvą kalbą, visa tokia suredaguota, sukoreguota, sušukuota politiškai ir ideologiškai, persunkta šūkių ir lozungų, kad, regis, visi (o gal jų kalbos redaktoriai) iš vieno demagogijos vadovėlio mokėsi ir tas pačias klišes kalė, kol niveliavosi visa, kas bent kiek gyva ar individualu. Gali būti, kad ir ne kalbos klišės čia blogiausia, galbūt pats mąstymas ir matymas klišinis? Daugiausia rinkimuose redaktorėms po itin didelių ir skaudžių kalbinių nesėkmių, išleido, regis, Darbo partijos atstovai, jau tampa dėsninga, kad jų biudžetas kliūva ne tik teisininkams, bet ir kalbininkams.
„Ars libri“ analizuojant politikų tekstus ir pasisakymus, norėjosi pamatyti kiek daugiau autentiško stiliaus, savitos gyvos kalbėsenos, nes laimėti galima ne kartojant tas pačias klišes, o kalbant apie tai, kas svarbu sava kalba, tik viena „smulkmenėlė“ – ta kalba turi būti taisyklinga ir sklandi. Negali nuolat slėptis už išdailintų reklaminių lankstinukų (na, ne visiems ir čia pasisekė) ir lygiomis eilutėmis sudėliotų „Facebook“ įrašų. Tikrosios kalbos žinios atsiskleidžia šnekamojoje kalboje, kuomet atsiranda tokios sparnuotos frazės kaip „finansų bus suvartojama“, „labiausiai esu patyrusi Seime“, „klausos manyje nerado“ ir t. t.
Visgi kur kas įdomesnių įžvalgų galima padaryti iš rašte užfiksuotų sakinių (ir nemanykite, kad „Facebook“ raštas negali būti fiksuojamas dėl galimų korekcijų, tą puikiai parodė A. Tapinas, atskleidęs vieno politiko redagavimo istoriją nuo „dėja“ iki „dėjau“). Tai, kas rašte, gali būti daug kartų perskaitoma ir giliau nusėda rinkėjų galvose.
Taigi dažnas „rašytojas“, pasitikintis savo komunikaciniais gebėjimais, todėl nesinaudojantis redaktorių paslaugomis, jau nebe į lankas eina, o į dirvonus ir dar apaugusius didžiųjų kalbos klaidų piktžolėmis. Va skardžiabalsės ekonomistės, linkusios dėlioti žmones į Sąrašus (tikėkimės, ne Šindlerio), kalboje visiškas chaosas, nėra tvarkos, korektūros klaidos, sakiniai pradedami mažąja raide, nėra tarpų tarp skyrybos ženklų, gramatinės klaidos ir kt. Tokiu stiliumi ji burnoja, kad viena žurnalistė nežino elementarių ekonomikos prognozavimo prielaidų, tačiau pati galėtų žinoti elementarias gramatikos taisykles, kurias jos minėta „žurnalSItė“ tikrai žino, galėtų perskaityti, ką parašiusi, prieš publikuodama iš pagarbos skaitytojams ir iš pagarbos kalbai, kaip pačiai didžiausiai savo mylimos valstybės vertybei.
Kita dalis viešosios politikų komunikacijos – graži, raiški, gyva, autentiška kalba su menkomis klaidomis (kurias iš esmės gali pastebėti tik kalbininkai, nors bent jau rinkimų metu vertėtų įsidėmėti, kad atstovaujama ne „rinkėjus“, o „rinkėjams“). Tos klaidos rodo, kad nebuvo prisiliesta redaktoriaus, rašantieji patys turi kalbos jausmą. Taigi ir vertimų biuro „Ars libri“ rinkimuose laimi esantys arčiausiai žemės ir arčiausiai gamtos. Jų kalba tokia marga ir tokia skirtinga, nors džiugina savo autentiškumu, bet pasimeta bendra mintis, bendra kryptis ir nebežinai žmogus, kokį Nojaus laivą jie čia stato ne tik iš savo idėjų, kokį tą Darbo kodeksą, energetikos politiką, alkoholio įstatymą, banką ar vaistines pasiims į būsimą Lietuvą, belieka tikėtis, kad tas margumynas nesibaigs kaip Babeliui. Ironiška, tačiau šiuo aspektu viešojoje komunikacijoje laimi ir tautinės mažumos, nes savo rinkėjams rašo jiems, bet ne visiems suprantama jų gimtąja, o ne valstybine kalba.
Atskirai dar galima minėti jaunųjų politikų į rinkimus atneštus vėjus: dauguma jų gana aktyviai ir gana sklandžiai reiškėsi socialiniuose tinkluose, patraukdami jaunesnį elektoratą. Visgi jaunoji karta stengiasi savo minties svorį auginti ant akademinio stiliaus kalbėsenos, prikaišiotos tarptautinių žodžių ir sudėtingų konstrukcijų (pavyzdžiui, kiek žmonių galėtų tiksliai nusakyti, ką reiškia „Bet hope remains while the company is true (viltis susitarti yra, kol partijoje yra daugiau negu vienas žmogus – čia iš tos knygos, kur Tapinas pralošė”?). Įprastai po tuo slepiasi nepasitikėjimas savo jėgomis, o gal ir noras įrodyti pakankamą profesionalumą, patirtį ir stiprybę, tačiau žmones kabina ne idealūs variantai, juos kabina tai, kad tas politikas savas, jis kalba suprantamai kalba, reikia nueiti nuo tų keliaaukščių konstrukcijų ir mėginti tuos pačius dalykus paaiškinti kuo paprastesne, kuo natūralesne kalba (aišku, jaunųjų politikų natūrali kalba orientuota į jaunuosius rinkėjus, todėl turi būti kiek kitokia).
Dar pastebime, kad kalba yra užkrečiama, laiminčios partijos reikšminius žodžius pasigavę visi atkartoja savo kalboje – regis sakinys be žodžio „vertybės“ jau tampa nebevertingu. Naujausia mada turbūt bus žodis „profesionalai“, o kur „dar nauji vėjai“, „permainos“ ir „šviesesnė Lietuvos ateitis“. Visas šis užkratas turi ir tamsiąją reiškinio pusę: regis, politikai bus išradę šalia kitų kalbos stilių ir kaltinamąjį stilių. Štai buvusi krašto apsaugos ministrė kariauja savo karus žodžiais: tas apkaltino, tas išplatino, tas apšmeižė, iš ano sužinojo ir t. t., gal tai tiesa, tik nežinia ar kas nors kada nors kaltinimais, atskirties didinimu kažką yra įrodė, nei sukūręs kažką bendro ir atnešęs daugiau taikos su tais, su kuriais teks dirbti. Tų kaltųjų paieškų pilna visų kandidatų tekstuose, tai tapo vyraujančiu leitmotyvu tų, kurių ne tik programa, bet ir kalba užsikonservavusi. Juk ne be reikalo „prieš rinkimus netrūksta išpuolių. Iš pradžių į teismą padavė premjeras. Pralaimėjo. Dabar panašiu pagrindu padavė bendrovė „Trate“. Šiuo atveju tą būtų galima „nurašyti“ teisybės ieškojimui, bet būta ir kur kas labiau diskusijas provokuojančių (o kartu tam tikrą grupę rinkėjų atbaidančių) pasisakymų: „Ramūnas juokiasi. Smagu, kad prisijungė 😉 Iš jo pasisakymų didelė dalis Lietuvos juokiasi jau senokai“; „Orų prognozė sekmadieniui. Grius paskutiniai kolūkiai“.
Šiuo atveju minėtieji politikai galėtų eiti į koaliciją su liberalesniaisiais, taip pat mėgstančiais kritikuoti, bet kur kas rafinuočiau: „dėl Lietuvos neramu. Neatrodo, kad permainų vėjai per ateinančius metus atneš daugiau laisvės“. Tuo tarpu dominuojančioje partijoje, kaip minėta, tiek daug kalbos skirtybių, kad ji, viena vertus, patraukė gana skirtingus rinkėjus, kita vertus, gali skilti viduje, trečia vertus, gali rasti kalbą su bet kuria kita partija. Rinkėjai jau išrinko, belieka rinktis jiems: koalicija bus kartu ar atskirai. Visų daugiausia rinkėjų balsų gavusių partijų kalbinėje komunikacijoje buvo šis tas naujo, mažiau balsų surinkusios partijos arba samdė tuos pačius kalbos redaktorius, arba darė tas pačias klaidas, taigi dabar paskutinė proga pasimokyti iš lyderių ir nuspręsti: pozicija ar opozicija. Akivaizdu, kad visų partijų, visų pozicijų kandidatai nori tų pačių dalykų: saugumo, ramybės ir gerbūvio savo šeimoms bei vaikams ir būtent čia Lietuvoje, o ne emigracijoje. To pakanka ir to pakaktų rinkėjams. Jeigu tai būtų matyti žodžiuose. Bent jau žodžiuose, bent jau pradžiai.
Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt