Lingvistinis teisės aiškinimo metodas

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Teisės aiškinimas plačiąja prasme – tai procesas, kurio metu nustatoma rašytinio dokumento – konstitucijos, įstatymo, sutarties ir kt. – prasmė. Būdamas neatsiejama teisės praktikos dalimi, rašytinių dokumentų aiškinimas vyksta visada, kai tik yra poreikis atskleisti dokumento prasmę. Šiam tikslui teisėjai ir advokatai pasitelkia įvairius metodus bei taisykles. Sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį (prasmę), vadinama teisės aiškinimo metodu. Teisinėje literatūroje galima rasti įvairių teisės aiškinimo metodų klasifikacijų, tačiau vyrauja sutarimas, kad tokių metodų yra dešimt: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologinis, precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjų teisės principų, analoginis ir loginis.

Dominuojantis teisės aiškinimo būdas

Lingvistinis, t. y. kalbos mokslo (lot. lingua – kalba), metodas (teisės teorijoje taip pat vadinamas gramatiniu, filologiniu, semantiniu ir kt.) yra plačiausiai taikomas aiškinant teisę. Teisės aiškinimo metodų eiliškumo prasme, šis metodas yra taikytinas pirmiausiai. Kiti metodai aiškinimo procese pasitelkiami tik siekiant patvirtinti ar paneigti lingvistinio aiškinimo būdu gautą rezultatą.

Trumpai apibendrinant lingvistinio teisės aiškinimo metodo esmę, teisės normos prasmė šiuo metodu nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžių reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Taigi šio metodo pagrindą sudaro kalbos mokėjimas, sintaksės, morfologijos taikymas ir taisyklingas žodžių vartojimas. Nustatant terminų ir žodžių prasmę, būtina turėti omenyje jų daugiareikšmiškumą (polisemantiką) – įstatymų leidėjas išrenka ir suteikia žodžiui vieną iš daugelio galimų jo reikšmių.

Taikant šį teisės aiškinimo metodą, analizuojama:

– aiškinama teisės normos tekste vartojamų bendrinės kalbos žodžių prasmė;
– aiškinama teisės normos tekste vartojamų teisinių sąvokų ir jų apibrėžimų prasmė;
– žodžių ir posakių sandara, jų jungtys ir ryšiai;
– aiškinami teisės normos teksto stiliaus ypatumai;
– kontekstas, kuriame vartojami aiškinamieji žodžiai ir tais žodžiais įvardyti objektai,
– aktuali informacija, samprotavimai, pateikiami kalbos ir specialių terminų žodynuose bei kitokioje lingvistinėje literatūroje.

 Siekiant užtikrinti aiškinimo racionalumą, taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Toliau pateiksime V. Mikelėno suformuluotas pagrindines lingvistinio teisės aiškinimo taisykles.

 Kontekstinio aiškinimo taisyklė. Ši kertinė taisyklė numato, kad aiškinant žodžius bei sakinius turi būti atsižvelgiama į jų vartojimo kontekstą, nes būtent jis lemia žodžio ar sakinio prasmę. Kadangi teisės aktuose pasitaiko nemažai tiksliai neapibrėžtų sąvokų, kurių prasmė priklauso nuo subjektyvaus suvokimo (pvz., didelis neatsargumas, stambus mastas, ir kt.), šiai taisyklei teikiama ypač didelė reikšmė.

 Vienodas aiškinimas. Tie patys žodžiai ar posakiai, esantys skirtingose vieno teisės akto dalyse, turėtų būti aiškinami vienodai. Išimtys galimos tais atvejais, kai skirtingas aiškinimas reikalingas dėl rimtų priežasčių, pateikiant svarius argumentus, arba jei pačiame teisės akte nurodyta, kad tam tikras žodis vartojamas kita reikšme. Ši taisyklė užtikrina teisės aiškinimo nuoseklumą ir visuotinumą.

 Bendrinės kalbos prasmės pirmumo taisyklė. Pagal šią taisyklę, aiškinamos teisės normos tekste vartojamus bendrinės kalbos žodžius reikia aiškinti taip, kaip jie suprantami bendrinėje kalboje, išskyrus atvejus, kai svarūs argumentai leidžia daryti kitaip.

 Specialiosios kalbos pirmumo taisyklė. Jei aiškinamos normos tekste vartojamos specializuotos kalbos sąvokos, nepaaiškintos teisės akte, jos turi būti aiškinamos pagal specialią jų prasmę ir reikšmę, nusistovėjusią atitinkamoje srityje. Šiuo atveju pasitelkiami tos srities žodynai, enciklopedijos, kiti šaltiniai.

  Expresio unius est exclusion alterius (vieno paminėjimas reiškia kito pašalinimą) taisyklė. Ši taisyklė nurodo, kad tais atvejais, kai aiškinamoje teisės normoje yra pateiktas baigtinis tam tikrų dalykų sąrašas, negalimas aiškinimas, jog teisės aktų leidėjas turėjo omenyje ir kitus dalykus, kurie nepaminėti sąraše.

 Rūšinės priklausomybės taisyklė. Pagal šią taisyklę, kai teisės akte kokiais nors apibendrinamaisiais žodžiais pateikiamas tam tikrų daiktų sąrašas, negalima aiškinti, kad tie patys platesnės prasmės žodžiai apima ir kitos – aukštesnės arba žemesnės – klasės daiktus.

 Pamatinė lingvistinio teisės aiškinimo metodo ypatybė yra tai, kad toks aiškinimas nepakeičia, nepatobulina raidinės aiškinamo įstatymo išraiškos. Teisės aktą aiškinantis asmuo neturi galios perteikti įstatymo savais žodžiais. Tačiau, pasitelkus šį metodą, aiškinamas tekstas yra tikslinamas ir aprašomas pagal bendrinę ar specialiąją jame vartojamų žodžių reikšmę.

 Taikant šį metodą, turi būti įvertintas kiekvienas aiškinamos teisės normos žodis, sakinio konstrukcija, skyrybos ženklai ir t. t. Be to, aiškinant teisės normas lingvistiškai, būtina laikytis ne tik lingvistikos, bet ir logikos taisyklių – labai svarbu atsižvelgti į tekste vartojamų žodžių loginę prasmę. Pavyzdžiui, tokie žodžiai, kaip „draudžiama“, „privalo“, „neturi teisės“ ir pan., teisės normos tekste paprastai reiškia, kad norma yra imperatyvi, t. y. griežtai formuluojanti paliepimą ir neleidžianti jo suprasti dviprasmiškai. Žodžiai „gali būti“, „sutarties numatytais atvejais“ ir pan., priešingai, paprastai nurodo, kad tokia norma yra dispozityvi arba paliekanti teisinių santykių dalyviams teisę tam tikrose ribose elgtis savarankiškai.

Lingvistinio metodo taikymo apribojimai

 Tam tikrų problemų taikant lingvistinį aiškinimą kyla dėl tekste vartojamų žodžių neapibrėžtumo, daugiaprasmiškumo, dėl to paties žodžio vartojimo skirtinguose kontekstuose ir pan. Šie iš pačios kalbos prigimties kylantys dalykai neretai apsunkina iš pirmo žvilgsnio paprastų pirmiau išvardytų taisyklių taikymą. Pavyzdžiui, ne visada paprasta nustatyti, ar tam tikras žodis pavartotas bendrinėje kalboje įprasta, teisine ar dar kita specialiąja reikšme. Skirtingi atsakymai į šį klausimą gali lemti radikaliai skirtingus tos pačios teisinės normos aiškinimo rezultatus.

 Net jungtukai „ar“, „arba“ aiškinamame teisės normų tekste gali sukelti sunkumų, nes žodis „arba“ formaliosios logikos požiūriu gali reikšti tiek ekskliuziją (kai iš kelių galimybių ar sąlygų gali būti įgyvendinta tik viena), tiek disjunkciją (kai galima įgyvendinti ir vieną, ir kitą alternatyvą atskirai arba abi kartu, neatsižvelgiant į tai, ar viena kuri iš jų jau yra įgyvendinta). 

 Lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas leidžia užtikrinti formalių teisės reikalavimų paisymą ir atitinkamo teisinio turinio vienodą supratimą. Todėl nenuostabu, kad tai yra dominuojantis metodas, kurio pagrįstumą ir svarbą būtų sunku paneigti. Vis dėlto šis teisės aiškinimo būdas ne visada yra lengvai pritaikomas ir gali padėti atskleisti tikrąją teisinių normų prasmę. Tad, kaip ne viename iš savo nutarimų pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, lingvistinis aiškinimas nėra vienintelis ir visais atvejais tinkamas metodas – tiek Konstitucija, tiek visi žemesnės galios teisės aktai negali būti aiškinami vien pažodžiui, būtina pasitelkti įvairius teisės aiškinimo metodus.

Šaltiniai:
Valentinas Mikelėnas, Dalia Mikelėnienė, „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“. Vilnius: „Justitia“, 1999.
„Konstitucinis Teismas apie lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymą“.
http://jurisprudencija.wordpress.com/2011/04/03/konstitucinis-teismas-apie-lingvistinio-teises-aiskinimo-metodo-taikyma/

Publikuota: JURISTAS, 2013/7-8

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *