Svetimybės dabartinėje lietuvių kalboje: rusizmų ir anglizmų dinamika

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė
Viešojoje erdvėje pasigirsta svarstymų, kurios iš kalbų – rusų ar anglų – įtaka dabartinei lietuvių kalbai yra didesnė, kiek ryškūs šių kalbų pėdsakai vienoje ar kitoje srityje. Be abejo, neatlikus išsamių įvairių kalbos sričių tyrimų, šių įtakų objektyviai išmatuoti neįmanoma. Vis dėlto vertimų biuro „Ars libri“ specialistų nuomone, apibendrintai galima teigti, kad šiuo metu didžiausios grėsmės mūsų kalbos savitumui sietinos su vis labiau įsigalinčiais anglizmais.

Bene svarbiausia anglizmų ir rusizmų dinamikos priežastis – istorinės aplinkybės. Sovietiniu laikotarpiu buvo skatinamas rusų kalbos mokymasis ir vartojimas. Dabartinė vyresnioji ir vidurinioji gyventojų karta augo stipriai veikiama rusų kalbos ir kultūros, o lietuvių kalbos vaidmuo buvo ribojamas, ypač tokiose srityse, kaip mokslas ir valstybės administravimas. Nenuostabu, kad tuo metu į lietuvių kalbą pateko nemažai skolinių – administracinės kalbos konstrukcijų, terminų ir pan. Rusų kalbos įtaka vis dar juntama kanceliarinėje kalboje, taip pat kai kuriose periferinėse kalbos atmainose, tokiose kaip žargonas, nenorminė leksika.

Pavyzdžiui, vis dar gajus neteiktinas vertinys „iš to seka“ (iš to plaukia, kyla, išeina; iš to matyti). Kartais tebevartojami sudurtiniai sutrauktiniai žodžiai, sudaryti iš vieno ar kelių žodžių pradžios ir paskutinio viso žodžio pvz.: „vyrbuhalteris“ (vyriausiasis buhalteris), „specskyrius“ (specialusis skyrius), „medsesuo“ (medicinos sesuo), „genrangovas“ (generalinis rangovas). Neretai tenka išgirsti barbarizmą „papkė“ (aplankas, aplankalas, segtuvas).
Iš rusų kalbos įsibrovęs priešdėlis -da, kuris mūsų kalbai visiškai netinkamas ir priklausomai nuo konteksto turi būti keičiamas priešdėliais ap-, į-, pa-, pri-, su- arba reikiamu žodžių junginiu, pvz., „dasiklausti“ (išsiklausti), „dadirbti“ (padirbti, baigti darbą), „davažiuoti“ (privažiuoti). Pagal rusų kalbą netinkamai vartojamas priešdėlis pra-. Veiksmažodžiai su šiuo priešdėliu paprastai reiškia veiksmą pro šalį, pro ką nors, tad jis visiškai netinkamas tokiems vertalams kaip „prabalsuoti“ (balsuoti, pabalsuoti), „prakonsultuoti“ (pakonsultuoti), „praanalizuoti“ (išanalizuoti) ir t. t.

Per pastaruosius keliolika metų drauge su politiniais, socialiniais ir kultūriniais integracijos į Vakarus procesais vyko itin sparti lietuvių kalbos žodyno kaita. Vakarų Europos valstybių patirtis rodo, kad, vykstant globalizacijai, anglų kalba neišvengiamai vis labiau išstumia nacionalines kalbas iš įvairių gyvenimo sričių, ir lietuvių kalba, be abejo, nėra išimtis. Atsivėrusios naujos su anglų kalba siejamos galimybės, intensyviai besiplėtojančios informacinės technologijos, anglakalbė populiarioji kultūra padarė savo – vien 1991–1996 m. laikotarpiu lietuvių kalbos žodyną papildė per 10 tūkst. naujažodžių, vėliau šis procesas, tikėtina, tik spartėjo.

Anglų kalba įsigalėjusi oficialiojoje vartosenoje, dokumentuose, internete. Vienos labiausiai anglų kalbos veikiamų sričių – mokslo kalba, verslas, taip pat tos sritys, kuriose kreipiamasi į jaunimo auditoriją. Nors nėra atlikta daug išsamių tyrimų, galima pastebėti, kad labiausiai anglų kalbos skoliniai ar ištisos konstrukcijos būdingos jaunimo, ypač priklausančio tam tikroms subkultūroms, kalbai. Nemažai jaunų žmonių, nebemokančių rusų kalbos, anglų kalba susikalba su rusakalbiais. Taigi anglų kalba, būdama lingua franca ir apskritai labai plačiai vartojama, neišvengiamai atneša naujovių, kurios neretai kenkia mūsų kalbos savitumui.

Vienas giliai įsišaknijusių anglizmų pavyzdžių – hibridinės darybos žodis „marketingas“, kurį siūlyta keisti „rinkodara“ ar „rinkotyra“. Žodis vartojamas net aukštųjų mokyklų programose, knygų pavadinimuose. Dėl anglų kalbos įtakos atsirado ir labai paplitusi daugiskaitinė forma „pardavimai“ (angl. sales), nors bendrinėje lietuvių kalboje abstraktieji daiktavardžiai paprastai vartojami vienaskaita (pvz., aptarnavimas, finansavimas ir t. t.), taigi geriau – pardavimo vadybininkas, pardavimo skyriaus vadovas, pardavimo (prekybos) direktorius.

Verslo kalboje ir kasdieniame bendravime dažnai net nesusimąstant vartojami tokie žodžiai, kaip „raportas“ (ataskaita), „printeris“ (spausdintuvas), „menedžeris“ (vadybininkas). Nors 2014 m. sausio 30 d. VLKK nutarimu Nr. N-3 (152) papunktis „Nevartotinos naujosios svetimybės“ išbrauktas iš didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, geriau vengti anglizmų, kuriems turime lietuviškus atitikmenis, pvz.: „e-mailas“, „imeilas“ (elektroninis paštas), „sponsorius“ (rėmėjas), „parkingas“ (automobilių aikštelė). Neretai nelietuviškai pavadinamos ir įmonės, pramogų centrai, pavyzdžiui, „Forum Palace“ ar „Mambo Club“ ir t. t.

Mes dažnai prisiimame gynybinę poziciją ir stengiamės sumažinti svetimų kalbų poveikį. Todėl kalbininkai, įvairių sričių atstovai siūlo pakaitus naujiems žodžiams, kad vertiniai, perimtos svetimų kalbų sakinių konstrukcijos ir t. t. nepakenktų lietuvių kalbos sistemai. Svarbu dėti pastangas, kad šis darbas būtų atliekamas laiku, kad poreikius atitinkantys lietuviški žodžiai būtų pasiūlomi svetimybėms dar netapus įpročiu.

Šaltiniai:
Daiva Vaišnienė, Jolanta Zabarskaitė, „Lietuvių kalba skaitmeniniame amžiuje“, „META-NET“ baltųjų knygų serija, 2011.
„Žodžio dalių vartojimas“, Gerbkime žodį!,
http://ualgiman.dtiltas.lt/zdv_priesdelis.html.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija,
http://www.vlkk.lt/.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Valdžia keičiasi, o klaidos lieka tos pačios

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė G. Rudnickaitė
Prancūzų rašytojas, menotyrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas Andrė Malro (André Malraux) sakė: „Politikoje, kaip ir gramatikoje, klaida, kurią daro visi, įteisinama kaip taisyklė.“ Jei galima vienam, galima ir kitam. Regis, A. Marlo neklydo. Dažnai įprastu dalyku laikome ir politikų klaidingus veiksmus, ir netaisyklingą kalbą.

Iš vertimų biuro „Ars libri“ vertėjų neretai tenka išgirsti skundų, kad sunku suprasti politikų kalbas. Didžiausi iššūkiai tenka vertėjams žodžiu. Prieš išverčiant dviprasmiškus politikų kalbas, vertėjui neretai tenka atlikti kruviną „iššifruotojo“ darbą. Nerišlų minčių dėstymą apsunkina ir klaidų gausa. Sakoma, kad kalba demaskuoja žmogaus išsilavinimą, iš dalies charakterį ir kitas savybes. Ir politikai, ir kiti asmenys, kuriems rūpi klausytojų nuomonė, turėtų rūpintis savo viešosios sakytinės kalbos taisyklingumu.

Kaip žinia, už viešai padarytas net ir dideles kalbos klaidas mūsų valdžios atstovams negresia jokios baudos. Tačiau jei jiems, kaip ir, pavyzdžiui, žurnalistams, būtų taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės, reikia pripažinti, valstybės biudžetas smarkiai papilnėtų ir pensijas grąžinti būtų lengviau. Naujų mokesčių nesiūlome, bet patariame įsidėmėti bent keletą labai dažnai kartojamų klaidų, kad protingų minčių ir gerų idėjų politinių diskusijų metu neužtemdytų netaisyklinga kalba.

Politikų netaisyklingos kalbos perlas yra šiai dienai. Iš kadencijos į kadenciją perduodamas netaisyklingas šios frazės vartojimas politikų lūpose jau seniai įteisintas kaip taisyklė. Deja, tikroji taisyklė skamba taip: naudininkas nevartotinas konkretaus laiko ribai ar momentui reikšti, kai nežymima paskirtis. Taigi, priklausomai nuo konteksto, reikia sakyti iki šios dienos, šiandien, šiuo metu ir pan. Pavyzdžiui: „Šiai dienai (= šiuo metu) biudžete trūksta pinigų sveikatos apsaugai.“

Politikai ypač mėgsta sakinius pradėti fraze to pasėkoje (arba pasekoje). Tai nepriimtinas žodis bendrinėje kalboje. Sakant to pasėkoje, dažniausia omenyje turimas rezultatas, padarinys, išvada, priežastis, tad pasirinkti tikrai turime iš ko. Be to, didelė klaida yra ir vietininko linksnis. Jį reikia keisti konstrukcijomis su dėl, todėl ir pan. Panaši vietininko klaida yra ir to rezultate (= rezultatas, konstrukcijos su dėl), viskas tvarkoje (= tvarka, viskas gerai). Kai kalbama apie laiką, netinka sakyti pirmoje eilėje. Sėdėti pirmoje eilėje galima, tačiau laiką nusakyti – netinka: „Pirmoje eilėje (= pirmiausia, pradžioje) aptarkime veiksmų planą“. Laikas su vieta painiojami ir sakant tame tarpe. Kai kalbame ne apie, pavyzdžiui, plyšį grindyse, o nusakome įskaičiavimą į ką nors, tame tarpe reikia keisti iš jų, taip pat, beje ar pan., pavyzdžiui: „Suvažiavime dalyvavo dešimties šalių atstovai, tame tarpe (= tarp jų) Vokietijos ir Ispanijos delegatai.“

Kadangi kalbame apie „klaidų tradicijas“, norisi paminėti kelis gerus lietuviškus žodžius, kurie tradiciškai vartojami netinkama reikšme. Dažniausia taip atsitinka dėl kitų kalbų poveikio. Pavyzdžiui: „Pilnai (= visiškai) sutinku su kolegos nuomone“. Labai pamėgtą dirbtinį žodį ženkliai galima keisti gausybe sinonimų: daug, labai, smarkiai, itin, gerokai, kur kas, nemažai. Norėtųsi, kad kalbėtojai pagaliau įsidėmėtų, jog skaitome knygas, raštus, o ne savo nuomonę: „Skaitau (= manau), kad ši įstatymo pataisa nieko nepakeis“. Dėl rusų kalbos įtakos dažnai vartojamas žodis ypatingai. Įsidėmėtina, kad norint ką nors pabrėžti, akcentuoti, reikia vartoti ypač: „Ši partnerystė ypatingai (= ypač) svarbi šalies žemės ūkiui“.

Labai gajus vertinys iš rusų kalbos – įtakoti. Jį reikėtų keisti junginiais su žodžiu įtaka (daryti įtaką, turėti įtakos) arba kitais žodžiais, pavyzdžiui, atsiliepti, lemti, veikti, formuoti. Neatlikus išsamios analizės sunkų būtų tvirtinti, kad senosios ir naujosios kartos politikų kalba labai skiriasi, bet vis dėlto galima pastebėti, kad jaunesniųjų politikų kalboje mažiau senųjų slavizmų, knyginių posakių. Tačiau jų kalboje vis dažniau justi anglų kalbos įtaka.

Kreipiantis į valstybines institucijas, neretai tenka išgirsti: „Klauskite pas jį.“ Taisyklingai nukreipti reikėtų taip: „Klauskite jo.“ Kalbant apie kreipinius, verta prisiminti šauksmininko linksnį. Diskusijų metu politikai įnirtingai stengiasi būti išgirsti, tad dažnai vienas į kitą kreipiasi asmeniškai: ponas Paulauskai. Visgi linksniuoti reikia abu žodžius: pone Paulauskai.

Junginys tuo tarpu vartojamas laikui reikšti, bet dažnai tenka išgirsti jį netinkamame kontekste, pavyzdžiui: „Ligoninei iš valstybės biudžeto skirta 30 000 litų parama, tuo tarpu kai vien būtiniausiai įrangai reikia 50 000 litų.“ Dažnai tuo tarpu tinka keisti jungtukais o, nors. Politikams dažnai tenka kalbėti apie skaičius, tad vertėtų įsidėmėti, kad kiekio, svorio, laiko trukmės viršijimui reikšti nevartojama virš: „Mokesčių nemokėjo virš (= daugiau nei tūkstantis) tūkstančio verslininkų.“

Klausant kasdienių politikų kalbų, susidaro įspūdis, kad ne visada skiriama, kada vartoti bendratį, padalyvį, kada asmenuojamąją veiksmažodžio formą, pavyzdžiui: „Siekiant (= siekdami) pagerinti taisykle, pakeitėme taisykles.“ Dažnai netinkama reikšme vartojamas prieveiksmis pakankamai, pavyzdžiui: „Mokytojų atlyginimai pakankamai maži.“ Akivaizdu, kad sakinyje yra prieštaravimas – norima pasakyti, kad atlyginimai per maži, labai maži, o pakankamai turi visiškai priešingą reikšmę. Politikai šnekamojoje kalboje labai pamėgo sakyti skubos tvarka. Knyginį pasakymą galima keisti žodžiu skubiai.

Sveikintina, kad kai kurios savivaldybės, institucijos stebi viešąjį kalbėjimą ir savo tinklalapiuose skiria vietos kalbos „pamokėlėms“ – su didaktiškomis įžangomis ar be jų. Norėtųsi, kad ir šis klaidų sąrašėlis padėtų sulaužyti bent kelias nepageidaujamas kalbos tradicijas.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Neverbalinė komunikacija dalykinėje aplinkoje

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė
Neverbalinė komunikacija, apimanti veido išraišką, gestus, laikyseną, balso toną, yra svarbus bendravimo komponentas daugelyje gyvenimo sričių. Neverbalinius signalus bendraudami siunčia beveik visi, be to, tyrimais atskleista, kad tokie signalai net 60–90 proc. lemia, kaip bus suvokta perduodama informacija. Tad ekspertai visiškai teisūs sakydami, kad dėmesys neverbalinei kalbai mūsų pačių labui turėtų tapti kasdieniu dalykinio bendravimo įpročiu.

Neverbalinės komunikacijos reikšmė

Verslas – tai sritis, kuriai būdingas dažnas tiesioginis bendravimas. Neverbalinei komunikacijai čia tenka svarbus vaidmuo – ji gali patvirtinti arba paneigti mūsų žodžius. Svarbu, kad žodiniai ir nežodiniai mūsų siunčiami signalai sutaptų – tik tada informacija perduodama sklandžiai ir efektyviai, pašnekovas gali ją tinkamai „iššifruoti“. Todėl gebėjimas suprasti įvairius neverbalinės komunikacijos elementus gali suteikti didelį pranašumą dirbant su kolegomis, konkurentais, esamais ar potencialiais klientais.

Pozityvi neverbalinė komunikacija – tai tiesiausias kelias į pozityvius dalykinius santykius. Nesunku įsitikinti, kaip tokios komunikacijos puoselėjimas padeda kurti draugiškus ir produktyvius ryšius su kolegomis, o negatyvūs neverbaliniai signalai tampa konfliktų ir kitokių nesusipratimų priežastimi.

Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?

Trumpai aptarsime keletą neverbalinės komunikacijos aspektų, kurie specialistų paprastai išskiriami kaip pagrindiniai siekiant tobulinti savo dalykinį bendravimą.

Akių kontaktas

Tiesioginis akių kontaktas parodo, kad domitės tuo, ką kalba pašnekovas, todėl bet kokiame pokalbyje vertėtų jį išlaikyti. Prezentacijos kolegoms ar klientams metu patartinas akių kontaktas su auditorija skiriant vienodai dėmesio kiekvienam klausytojui mažame rate ir visoms didelės auditorijos dalims – tai padės sukurti įspūdį, jog tikite tuo, ką kalbate, ir kartu paskatins klausytojus įsitraukti į diskusiją, užduoti klausimus.

Veido išraiška

Veido išraiška yra gana universalus neverbalinės kalbos elementas, kuriuo, neatsižvelgiant į kultūrinius skirtumus, perteikiamos emocijos. Suraukti antakiai – tai akivaizdus nepasitenkinimo, nepritarimo ženklas, tad norėdami sukurti draugišką, jaukią atmosferą, nepamirškite šypsenos.

Rankų gestai

Ši neverbalinės komunikacijos sritis labiau priklauso nuo konkretaus asmens. Nors ne visiems įprasta „kalbėti“ rankomis, tai iš tiesų veiksminga norint sustiprinti įspūdį ar pabrėžti savo argumentų svarumą. Svarbu įsidėmėti, kad visada reikėtų vengti rodyti į pašnekovą pirštu – tai parodo norą dominuoti, sukuria priešiškumo įspūdį. Be to, labiau pakenkti nei padėti gali pernelyg intensyvūs, nekoordinuoti rankų judesiai, blaškantys klausytojo dėmesį.

Erdvė

Atstumas tarp komunikacijos partnerių perteikia įvairias emocijas. Pavyzdžiui, agresyviai besielgiantis asmuo, tikėtina, stovi labai arti kito. Asmeninės erdvės suvokimas yra gana individualus nuo kultūrinių veiksnių priklausantis dalykas, tad reikia visada stebėti, ar žmogus, su kuriuo bendraujate, nesijaučia nepatogiai – tai gali reikšti, kad tiesiog stovite per arti.

Bendra kūno kalba

Tikriausiai yra tekę girdėti, kad sunertos ant krūtinės rankos – aiškus nepritarimo, atsiribojimo ženklas. Nenustygimas vietoje, pavyzdžiui, siūbavimas koja, paišinėjimas, betikslis vaikštinėjimas ar spragsėjimas rašikliu išduos, jog nelabai domitės tuo, ką pašnekovas turi pasakyti.

Laikysena

Net visai nejudant daug ką gali išduoti laikysena. Stebėdami, kaip žmonės stovi ar sėdi vienas kito atžvilgiu, galite nemažai sužinoti apie jų emocinę būseną ir preferencijas. Pavyzdžiui, sėdėjimas atsilošus rodo nesidomėjimą ar net atvirą prieštaravimą. Jei norite parodyti, kad esate įsitraukę į pokalbį, sėdėkite tiesiai, atsisukę ir lengvai palinkę savo klausytojų ar kalbančiojo pusėn.

Intonacija ir garsai

Jūsų balso tonas, intonacijos ir skleidžiami garsai dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Jie gali atskleisti aplinkiniams pyktį, neviltį ar sarkazmą. Siekiant harmoningo bendravimo darbo aplinkoje, bendriausi patarimai būtų kalbėti ramiai, vengti pakelto tono, per dažnų atodūsių ir kitų nuobodulio bei nepasitenkinimo ženklų.

Klausymasis

Prie neverbalinės komunikacijos taip pat priskiriamas klausymasis, kuris pagrįstai laikomas vienu iš pamatinių komunikacijos elementų. Klausymosi sąvoka apima kur kas daugiau nei žodžių ir frazių girdėjimą. Suvokimas ir stebėjimas yra ne mažiau svarbios klausymosi proceso dalys. Taigi siekiant sklandesnio dalykinio bendravimo, įvairiapusis neverbalinės komunikacijos įgūdžių tobulinimas turėtų tapti vienu iš pirmųjų uždavinių.

Šaltiniai:
Marie Huntington, Demand Media, „How Nonverbal Communication Can Help in the Workplace“, http://smallbusiness.chron.com/nonverbal-communication-can-workplace-21523.html;
Rose Johnson, Demand Media, „Techniques for Improving Your Nonverbal Communication Skills in the Workplace“,
http://smallbusiness.chron.com/techniques-improving-nonverbal-communication-skills-workplace-21411.html

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Teismo proceso kalbos ypatybės

 Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė D. Baumilienė

   Juridinė kalba – administracinio stiliaus postilis. Galima skirti tokias juridinės kalbos sritis: įstatymų kalba, administravimo kalba, politikos kalba, teismo proceso kalba, nereglamentuojamos sritys. Šiame straipsnyje bus aptariama teismo proceso kalba ir jos ypatybės.
Kalbant oficialioje aplinkoje tiesiog privaloma jausti atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį, ypač jeigu kalbą sako teisinės srities atstovai – advokatas, prokuroras ar teisėjas. Šių asmenų kalbos priskiriamos prie formaliųjų kalbų.
Atsakomybės prisiėmimas yra svarbiausias formaliosios kalbos reikalavimas. Nors teismo procese dalyvauja daug veikėjų, pati ryškiausia, labiausiai reglamentuota ir ištyrinėta yra kaltinimo ir gynybos kalba. Tiek gynėjas, tiek kaltintojas siekia paveikti teisėją: kaltintojas – įrodyti, gynėjas – įtikinti. Jie naudoja tą patį vertinamąjį kalbos pobūdį, kurį atskleidžia dorovinis-teisinis pagrindas, psichologinė charakteristika, motyvų paieška. Teismo procese jie varžosi, lenktyniauja, siekdami kuo labiau paveikti teisėjus pasitelkdami kaip įmanoma stipresnę ir įtikinamesnę kalbą.
Prokuroro padėtis teismo posėdžio metu lengvesnė, nes jis yra kaltintojas, atstovaujantis valstybės įstatymams, vertinantis faktus, tardymo išvadas ir kt. Jo kalba baigiama rekomendacija, siūlymu, reikalavimu vienokios ar kitokios bausmės arba išteisinimo. Advokatas, atstovaudamas klientui, visame bylos procese ieško, kas galėtų sukelti teisėjų palankumą. Jis atskiria esminius dalykus nuo neesminių. Advokatas prieš teismo procesą privalo kuo daugiau žinoti apie bylą, apie kaltinamąjį ir būti pasirengęs teismo metu keisti išankstinį nusistatymą.
Rengdamasis kaltinti ar ginti teismo kalbėtojas turi išsiaiškinti: kas atsitiko ir kodėl atsitiko; ką reikia įrodyti teismo posėdžio dalyviams; kuo galima paveikti jų nutarimą.
Teismo proceso kalbai keliami reikalavimai
1)
Kalbėjimo būdo kontroliavimas. Kalbėtojas turi nuolat kontroliuoti, kaip ir ką sako, įvertindamas kiekvieną žodį. Žodinės kalbos pagrindinis skirtumas nuo rašytinės ir yra tas, kad to, ką pasakei, jau nebeatstatysi. Tai ypač svarbu teismo kalbose, nes kiekvienas jų žodis bus analizuojamas. Taigi formaliosios kalbos sakytojas visada be išlygų moraliai atsako už kiekvieną garsiai ištartą žodį. Prokuroro ir kaltintojo kalba turi būti ne tik objektyvi, bet ir korektiška. Prokurorui nevalia tuščiažodžiauti. Kiekvienas jo žodis turi būti tikslus, vienareikšmis. Jo kalba adresuojama ne tik teismui, bet ir visuomenei. Pagrindiniai teismo dalyvių požymiai: dalykiškumas, logiškumas, teiginių tikslumas, aiškumas, glaustumas, objektyvumas, informatyvumas, polemiškumas, įtikinamumas.
2)
Kalbos, kuri bus sakoma teisme, teksto parengimas. Tokios kalbos tekstą būtina rengti. Kalbėtojas turėtų iš anksto domėtis, ruoštis ir surinkti svarbius faktus, kurie padėtų atskleisti pasirinktą temą. Tada reikėtų pasirašyti konkretų, logišką ir aiškų, kiek įmanoma išsamesnį, kalbos planą ir jį keletą kartų garsiai perskaityti. Idealiausias variantas – pasirašyti visą kalbą ir ją parengti stilistiškai. Tik iš anksto pasirašius kalbą, kuri bus naudojama teisme, arba bent parengus išsamų kalbėjimo planą, galima aiškiai, konkrečiai ir dalykiškai pristatyti ir atskleisti temą. Savo amatą išmanantys žmonės, pradedant Ciceronu, visais laikais teigė, kad kalba, kuri bus sakoma teisme, turi būti nuo pradžios iki galo parašyta. Be to, iš anksto parengęs kalbą, teismo dalyvis daug labiau savimi pasitiki.
3)
Improvizacijos vengimas. Improvizacijos reikia vengti dėl to, kad galima praleisti tai, kas svarbiausia. Netiksliai samprotaudamas, teismo kalbėtojas gali net pasitarnauti gerai pasirengusiam savo priešininkui.
4)
Kalbėjimo raiškumas. Vienų reikalavimų reikia laikytis rašant tekstą, visai kitų – sakant kalbą. Netgi pasirašytos kalbos tinkamai nepasakysime, jei nesusikirčiuosime kai kurių žodžių ir nepasižymėsime loginių pauzių. Gerai neišsinagrinėję savo teksto, negalėsime jo gerai intonuoti ir kalbėdami vizualiai bendrauti su auditorija. Kalbėtojas turi mokėti naudotis visomis savo balso išgalėmis. Nuobodi kalba nėra įtaigi, ji neveikia, vadinasi, nepasiekia tikslo. Labiausiai vargina monotoniškas kalbėjimas, o svarbiausia – jis neveiksmingas. Tai, kas spausdintame tekste pažymėta skirtingais šriftais (kursyvu, petitu, kabutėmis), sakomame tekste turi būti išskiriama balsu.
Teismo kalbos taisyklingumas
Kai teismo kalbėtojas, manydamas, kad kalba bendrine kalba, iš tikrųjų tiek tarties, tiek kirčiavimo, tiek gramatikos
požiūriu kalba beveik žargoniškai, jis klausytojams nepadaro to įspūdžio, kurio tikisi.
Ausį rėžia ypač dažnai vartojamas žodis
pasisakyti reikšme „kalbėti“: leisti pasisakyti; paprašysiu pasisakyti; aš ne pasisakyti noriu, bet… (geriau – ne kalbėti); aš pasisakysiu apie (geriau – aš kalbėsiu apie?); kas nori pasisakyti? (geriau – kas nori kalbėti?); prokuroras nepasisako dėl bausmės skyrimo; parengtinio tardymo metu reikia pasisakyti. Susidaro įspūdis, kad kai kur teismo kalboje žodis pasisakyti yra tapęs savotiška hipernorma: įstatyme nepasisakyta (=nepasakyta); teisės aktas, kuriame pasisakoma (=teigiama, skelbiama).
Teismo kalbėtojai turėtų įsidėmėti bent kelių dažniausiai savo kalbose vartojamų žodžių kirčiavimą. Pastoviai kirčiuojami žodžiai
klausimas ir medžiaga: gal turite klausimų? (ne klausimų); tokiais klausimais (ne klausimais); trūksta medžiagos (ne medžiagos); susipažinti su medžiaga (ne medžiaga). Žodžiai dokumentas, procesas ir nusikaltimas turi tris galūninio kirčiavimo linksnius: su dokumentu (kaip su lietuviu), su procesu, su nusikaltimu, kame – dokumente, procese, nusikaltime ir ką – dokumentus, procesus, nusikaltimus. Visų kitų linksnių kirtis yra pastovus: suklastotas dokumentas (ne dokumentas), teisiniai dokumentai, nėra dokumentų, už dokumentų neišsaugojimą.
Teismo kalbėtojų kalbos tikslai
Advokato, prokuroro ir teisėjo kalbos tikslai teisme yra skirtingi. Todėl ir jų kalbų leksika, sakinių sandara ir ilgis, kalbėjimo greitis, intonacijos įvairovė, pauzių dažnis ir trukmė turi būti skirtingi.
   Advokato kalba. Advokato kalbos tikslas yra paveikti klausytojų jausmus. Advokatas turi apginti, išteisinti žmogų. Nusikaltėlio biografijoje paprastai būna daugiau neigiamų savybių nei kitų žmonių biografijose. Advokato užduotis išties sudėtinga – tas blogąsias savybes kitų akyse sumažinti iki niekuo nenusikaltusio asmens savybių lygio. Išties talentingas ir profesionalus advokatas sugeba taip įtikinti klausytojus, kad šie ima gailėti nusikaltėlio ir manyti jį esant aplinkybių auka. Tuomet advokato tikslas yra pasiektas. To tikslo pasiekimo pagrindinė priemonė – kalba.
Advokatas, siekdamas pirmiau minėto savo tikslo, naudoja visas įmanomas kalbos priemones: kalbėjimo greitį ir balso aukštį, kalbos melodiką (ypač ritmą), pauzes ir intonaciją. Jeigu intonacijos skalę įsivaizduosime nuo 0 iki 100, tai advokato balsas dažniausiai bus pakilęs per 50, o kartais sieks net beveik 100.
Advokatas siekia įtikinti, paveikdamas jausmus ir vaizduotę. Jis, norėdamas apginti, viešumon kelia visas abejones, griaunančias kaltinimą. Tam jis pasitelkia klausiamųjų sakinių intonaciją, pasikartojančių frazių ritmą ir tam tikrą kalbėjimo greitį. Jo leksika yra vertinanti ir emocionali:
nelaimingas, vargšelis, pavargęs, išalkęs, vienišas, visų paliktas. Geras advokatas moka kalbėti vaizdais ir naudotis pauze, kuri turi trukti tiek, kad klausytojai spėtų perprasti mintį. Jis paveikia klausytojų jausmus ir vaizduotę, ir šie ima tikėti tuo, ką girdi.
   Advokato leksikos emocionalumas. Advokato žodynas yra vertinantis ir emocionalus, jis naudoja tokius žodžius, kaip: Niekšiškiausias melas, žiauri žmogžudystė, niekingas, itin žiaurus kerštas, absurdiški kaltinimai, šėtoniškas gundymas, dvasingi mokytojai, senukas, žmogelis, pikti žmonės).
   Vaizdo kūrimas. Vaizdui kurti advokatai savo kalbose vartoja asociatyvius palyginimus: Į ledkalnį irgi galima žiūrėti iš visų pusių ir matyti tik iš vandens iškilusią jo dalį ir visiškai nesusimąstyti, kad po vandeniu slepiasi kelis kartus daugiau, negu matoma vandens paviršiuje; byla gali subliūkšti kaip pradurtas balionas; priežodžiai ir patarlės: melo kojos trumpos; melas duris atidaro, bet akis uždaro; tiesos (=ylos) maiše nepaslėpsi; atskirti pelus nuo grūdų.
Netikrumo įspūdžiui kurti vartojamos būtojo kartinio laiko dalyvinės formos:
kad buvo susitikę, kad liepę; Neva… ; Girdėjome, lyg… ; taip pat ironija: Deja, nė vienas…negalėjo persiplėšti krūtinės ir parodyti širdies liudydamas tiesą.
Jausmams sukelti ir įkaitinti kartojami periodai: klausiamieji sakiniai, šaukiamieji tikslinamieji intarpai, po kurių vėl klausiama, ironizuojama, žodžiai vartojami perkeltine prasme, menkinamos prasmės priesaga – el-. Kartojamos
Ir…., ir…. , konstrukcijos, priešpastatymai Nors…., tačiau…. , apibendrinimai Taigi ….Taigi, kaip matome, … Mums čia buvo pasekta pasaka ir nieko daugiau.
Visa tai sukuria atitinkamą kalbos ritmą ir kelia emocinę įtampą:
Argi neturėjo… Argi nebuvo aišku… Ar galėjo… žmogelis? Ar galėjo Jonas Jonaitis nepajusti traškant braškant to žmogelio šonkaulius? Ar gali žmogelis… (…….!) ….?.
   Advokato kalbėjimo tempas. Balsas ir kalbėjimo maniera nemaža dalimi lemia bendravimo su auditorija sėkmę. Per greitai kalbančio sunku klausytis, nepaliekama laiko suvokti ir įsivaizduoti to, apie ką kalbama. Kalbėtojo nerimas erzina, o neaiški tartis piktina. Greitakalbė nemaloni klausytojų protui ir ausiai, todėl advokatai teismo metu to vengia. Advokato kalboje kalbėjimo dažnį reikia nuolat keisti, todėl patartina naudotis visomis įspūdį ir vaizdą kuriančiomis priemonėmis, bet pačiam kalbėtojui viduje išlikti ramiam, be jokios įtampos.    Kalba yra žmogaus įrankis, kuris sąmoningai ar nesąmoningai padeda siekti savo tikslo. Advokato kalbą galima apibūdinti pasinaudojant patarle: ne jėga kovoti reikia, bet mokėjimu. Jei žmogus neturi greitos reakcijos, įgimtos improvizacinės iškalbos, jis neturėtų rinktis teisininko, ypač advokato ar prokuroro darbo.

ŠALTINIAI

Irena Elžbieta Čekmonienė. Viešosios teismo kalbos ypatumai
Antanas Smetona. Teisininkų kalba

Plačiau > Atsisiųsti PDF

Publikuota: JURISTAS, 2012/6

 

Radijo laida apie naujametinius tostus

Ką reikia žinoti, jeigu per Naujuosius metus vieši svečioje šalyje ir prie šventinio stalo yra sakomi tostai?

Ar tostui reikia iš anksto pasiruošti ar sakyti ekspromtu?

Ar naujametiniai tostai iš esmės skiriasi nuo tostų kitomis progomis?

Kokios tos naujametinių tostų sakymo tradicijos skirtingose Europos šalyse, ko dažniausiai linkima? Kas pirmiausia turi sakyti tostą?

Ar tostai būdingi tik vakarietiškai tradicijai, ar jie paplitę ir rytų šalyse?

Ar mūsų ir kaimyninių šalių naujametinių tostų sakymo tradicijos panašios? Kas įprasta mūsų šalyje?

Į visus šiuos klausimus atsakome Lietuvos radijo laidoje „60 minučių“. Klausykite nuo 47.40 val.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1009339049/60_minuciu_2013-12-31_17_00

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt

Tostai Naujųjų metų sutikimui – Lietuvoje ir ne tik

Vertimų biuro „Ars libri“ direktorė G. Guobytė

Tradicinis airių tostas Naujųjų metų proga linki, kad mūsų rankos kitais metais visada būtų ištiestos draugystei ir niekada – elgetavimui. Nesvarbu, ar šįmet švęsite draugų, kolegų ar šeimos apsupti – keletą palinkėjimų visada verta prisiminti ir, atsiradus progai, pasidalyti.

Vertimų biuro veikloje dažnai susiduriame su „mažais“ klientų prašymais padėti galvojant ir parenkant vieną kitą tostą verslo susitikimams. Ši neformalios žodinės komunikacijos dalis skirtingose visuomenėse yra vertinama nevienodai, kai kada neatsargiai ėmusis iniciatyvos galima patekti ir į nemalonias situacijas.

Pavyzdžiui, švęsdami Vokietijoje visada pirmojo tosto teisę palikite šeimininkui. Vėliau, vakaro eigoje jau galite imtis iniciatyvos ir grąžinti savo palinkėjimus. Tačiau turėkite mintyje, jog svečių tostai taip pat sakomi pagal svečių hierarchiją – pradeda garbingiausias, vėliau perleidžiama kitiems. Palinkėjimą Vokietijoje įprasta baigti trumpu paskatinimu, tačiau jis priklauso nuo gėrimų rūšies – mėgaujantis vynu įprastu linkėti geros sveikatos (vok. Zum Wohl!), o mažiau įpareigojančioje aludėje tiks neformalus „Prost!“. Sakant tostą būtina išlaikyti akių kontaktą su konkrečiu asmeniu, kuriam adresuojamas tostas, arba apžvelgti visus sėdinčius, jeigu linkima visiems. Tostą užbaigus įprasta taurėmis sudaužti su visais, kuriuos ranka galite pasiekti.

Tosto pabaiga linkint sveikatos – įprasta daugeliui mūsų kaimynų. Pavyzdžiui, baltarusiai dažniausiai linki „На здоровье!“ („į sveikatą!“), tačiau populiarus ir senovinis lenkų palinkėjimas „Sto lat!“ („šimtą metų!“). Svečiuojantis Lenkijoje tostai – įprastas valgio palydovas. Kaip ir Vokietijoje, šeimininkui priklauso pirmojo tosto teisė. Tačiau čia gyvuoja įdomi tradicija – jeigu šeimininkas tostą sako atsistojęs, tai atsistoję jo klausyti turi ir visi svečiai. Taip pat tostas dažniausiai reiškia, jog iš mažų taurelių geriamas stiprus alkoholis (dažniausiai degtinė). Palinkėjimą lenkai užbaigia trumpuoju sveikatos palinkėjimu „Na zdrowia!“.

Norvegijoje po pirmojo šeimininko pasveikinimo nėra privaloma, tačiau bus tikrai įvertinta, jeigu atsakysite savo tostu, ypač svečiuojantis privačiuose namuose. Puotos metu tostai dažnai sakomi vienas po kito, atsistojus. Įprasta, kad kairėje šeimininko pusėje sėdintis asmuo sako specialią „takk for maten“ (padėkos už maistą) kalbą. Trumpasis norvegiškas sveikatos palinkėjimas – „Skol!“. Įprasta prieš šį palinkėjimą nežymiai linktelėti, o prieš pastatant stiklą, susirasti sveikinamojo akis ir vėl linktelėti. Įdomu, jog Norvegijoje alus netinka tostui (etiketo žinovai iš viso siūlo jo vengti, ne tik Norvegijoje), o moterys po tosto privalo pirmosios pastatyti ant stalo savo stiklines.

Jeigu svečiuojatės JAV ir esate garbingiausias svečias, tai neabejokite, kad būsite pasveikintas ir iš Jūsų bus laukiama atsakomojo tosto. Paprastiems neformaliems tostams užtenka trumpojo „Cheers!“, tačiau labiau įpareigojančiais atvejais po sveikinimo kalbos pakeliamos taurės ir padėkojama kartu.

Žinoma, be tradicinių palinkėjimų verta prisiminti ir vieną kitą proginę frazę. Naujųjų metų proga tam puikiai tinka Bilo Vono (Bill Vaughn) pastebėjimas: „Jaunystė – tai laikas, kai leidžiama ilgai nemiegoti Naujųjų metų naktį. Vidurinis amžius – kai Jūs esate priverstas“. Nuo savęs palinkėsiu, kad šį vakarą miegančių nebūtų!

Keletas garsių palinkėjimų Naujųjų metų proga:

  • Gyvenkite 100 metų ir tegu paskutinis balsas, kurį girdėsite, bus mano. (Frank Sinatra)
• Turite smegenis galvoje. Turite kojas batuose. Vis dar galite pasukti į bet kurią pusę, į kurią
norite. (Theodore Seuss Geisel)
• Dievas parenka mums giminaičius. Padėkokime Jam, kad patys galime rinktis draugus.
(Autorius nežinomas)
• Valgyk, gerk, linksminkis, nes rytoj prasidės Dieta. (Autorius nežinomas)
• Geri Naujųjų metų pasižadėjimai yra tik kaip Jūsų parašai ant čekių, kurių banke Jūs neturite
sąskaitos. (Oscar Wilde)
• Daug žmonių Naujuosius metus vertina už naują senų įpročių pradžią. (Autorius nežinomas)
• Šok, tarsi niekas nematytų, dainuok, tarsi niekas nesiklausytų, ir gyvent, tarsi tai būtų Tavo
paskutinė diena. (Autorius nežinomas)
• Kiekvieni Naujieji metai yra tiesioginiai daugelio atpažintų melagių palikuoniai, ar ne?
(Ogden Nash)

Šis straipsnis taip pat buvo publikuotas:
http://www.alfa.lt/straipsnis/15190357/Populiariausi.Naujuju.metu.tostai.Lietuvoje.ir.pasaulyje=2013-12-30_19-00/?pn=1
http://www.balsas.lt/naujiena/769044/tostai-naujuju-metu-sutikimui-lietuvoje-ir-ne-tik/1
http://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ivairenybes/tostai-naujuju-metu-sutikimui-ko-linki-skirtingu-tautu-atstovai-61-395406?cf=vl

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Taisyklinga verslo kalba – verslo pranašumas

Vertimų biuro „Ars libri“ direktorė G. Guobytė

Kokios įtakos dalykinės kalbos vartojimas turi verslui: ar atveria duris, o gal atvirkščiai –  uždaro?

Vertimų biuro kasdienybė – įvairaus pobūdžio dalykiniai tekstai, todėl didžiosios kalbos klaidos mums nėra tik teorija. Versdami kone visų verslo sričių tekstus, turime unikalią galimybę stebėti dalykinę kalbą kaip gyvą organizmą, matyti, kiek kalbininkų siūlomos kalbos normos, lietuviški terminų atitikmenys „prigyja“ kasdieninėje vartosenoje, kiek kalbą keičia elektroninio bendravimo erdvė, socialiniai puslapiai. Pavyzdžiui, vyresnės visuomenės dalies kalba – vis dar rusicizmų virtinė. O iš jaunesnių klientų dažnai girdime dar didesnį anglizmų srautą.

Taisyklingos kalbos svarba

Taisyklinga, stilinga savo profesinės srities kalba – neatsiejama verslininko įvaizdžio dalis. Kaip ir kitų etiketo normų laikymasis – aprangos kodo, tinkamo elgesio. Iš kalbėsenos ir neverbalinių savybių sprendžiama apie verslininko išprusimą, kompetenciją, pagarbą pašnekovui. Jei tinkamai rengtis bei elgtis viešoje erdvėje jau išmokome (nes matome to naudą atstovaujamam verslui), tai supratimas, kad dalykinės kalbos normų išmanymas ir paisymas irgi lemia, kaip mus priima verslo aplinkoje, dar vėluoja.

Dažnas nežino kalbos normų, nesuvokia, kokių rizikų verslui kelia jų nepaisymas, nemoka atskirti taisyklingai parašyto teksto nuo klaidingo, nereikalauja kokybės iš savo darbuotojų ar vertimų biurų. Tai formuoja bauginančią tendenciją, kad ir darbuotojai, ir vertimų biurai mažiau dėmesio skiria kokybei, konkuruojama vien kainų mažinimo, taigi, ir kokybės, sąskaita. Ar visiems tai priimtina?

Deja, su vertimais susijusiose srityse dirbančios kalbų mokymo ar akademinės įstaigos vienos negali išspręsti šios verslo problemos. Todėl vertimų biurai, pavieniai vertimo specialistai turi prisiimti atsakomybę ir nuosekliai keisti situaciją, ugdyti verslininkų įgūdžius, didinti reikalavimus taisyklingai verslo kalbai. Žinoma, ne visiems verslininkams toks požiūris suprantamas, tačiau kokybės visuose verslo procesuose reikalaujama vis daugiau įmonių.

Kalbėdami viešai kai kurie žmonės mėgsta į lietuvišką tekstą manieringai įterpti angliškų žodžių ar frazių: „Dirbu full time‘u“ (= visu etatu), „Metiniuose reportuose pateikiama visų ES šalių statistika“ (= metinėse ataskaitose), „Šiuo metu freelancinu“ (= esu laisvai samdomas darbuotojas ar pan.). Kalbėtojai nori pademonstruoti savo anglų kalbos išmanymą arba nesąmoningai pavartoja šiuos žodžius, nepaisydami lietuvių kalbos taisyklingumo ir viešojo kalbėjimo etiketo.

Kartais vienas žodis ar frazė gali lemti teismo proceso, konkurso ar kito verslo proceso baigtį (pavyzdžiui, panašiai skambančios frazės „sudaryti sandorius bendrovės vardu“ ir „daryti pareiškimus bendrovės vardu“ turi skirtingą teisinę reikšmę). Todėl ypač svarbu išmanyti kalbą žmonėms, rengiantiems įgaliojimus, sutartis, raštus ir kitus oficialius dokumentus. Dokumentuose negali likti jokių netikslumų ar dviprasmybių. Būtina įvertinti sąvokų, terminų skirtumus, kad vėliau nereikėtų aiškintis, ką norėta pasakyti vienu ar kitu žodžiu.

Gresia net ir baudos

Viešoje erdvėje netyla kelių radikaliai skirtingas nuomones turinčių asmenų diskusijos apie lietuvių kalbos puoselėjimą. Vieni bando neigti taisykles ir visus pavojus. Kiti atvirkščiai – stengiasi nė per žingsnį nenutolti nuo klasikinių principų ir taisyklių. Vertimų biuro praktikoje siekiame verslo situacijas spręsti ieškodami kompromisų. Ne visos kalbos klaidos yra netoleruotinos, kai kurioms priskirtina tik rekomendacija „vengti“.

Verslo įmonės turėtų atminti ir pinigines baudas verslui už netinkamą lietuvių kalbos taisyklių laikymąsi. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato, jog už didžiąsias kalbos klaidas, kaip ir kitų VLKK nutarimų nesilaikymą, Valstybinė kalbos inspekcija gali skirti nuo 300 iki 1500 litų baudą. Tačiau didžiausia žala verslui – tai verslo partnerių ir klientų įspūdis ir prastas įvaizdis.

Dažniausios klaidos

Nusprendę prisidėti prie taisyklingos dalykinės kalbos puoselėjimo verslo aplinkoje sukūrėme specialų „Facebook“ puslapį „Verslo kalbos patarimai“ ir  pradėjome klientams organizuoti teminius seminarus. Daug pastangų renkantis temas nereikėjo – klientų klausimai ir užsakomuose tekstuose randamos klaidos natūraliai išryškino poreikį pradėti nuo didžiųjų dalykinės kalbos klaidų priminimo.

Pradėję analizuoti ir sisteminti verslo kalboje dažniausiai pasitaikančias klaidas išskyrėme tris dideles grupes – tai žodyno ir žodžių sandaros, linksnių ir prielinsknių vartojimo, veiksmažodžių formų klaidas.

Žodyno klaidos pastaraisiais metais dažniausiai susijusios su anglų kalbos įtaka – pavyzdžiui, tokios svetimybės kaip „ofisas“ (= įstaiga, biuras ar pan.), „sponsorius“ (= rėmėjas), „apart“ (= be to) yra atkeliavusios iš vakarų, o anksčiau dažnai vartoti rusiški terminai iš vartosenos jau baigia išnykti. Tiesa, visa dar gajūs įvairūs vertiniai „kaip taisyklė“ (= paprastai), „kas liečia“ (=dėl) ir kt.

Pasikartojanti verslo kalbos klaida – linksnių ir prielinksnių vartojimas. Pavyzdžiui, „kilo nauji klausimai“ (= klausimų), „susirinko posėdžiui“ (= į posėdį), „vyko aukštame lygyje“ (= buvo aukšto lygio), „projektą siūloma imti už pagrindą“ (= pagrindu), „kilo ginčas apie pelno paskirstymą“ (= dėl pelno paskirstymo).

Dažnai verslininkai dar nėra įsisavinę skirtingų veiksmažodžių formų vartojimo: „savaitę dirbsime, kad suskaičiuoti nuostolius“ (= kad suskaičiuotume), „komplektuojančios detalės“ (= komplektuojamosios), „kuo remiantis laikraštis skelbia“ (= remdamasis).

Patarimai – ir internete

Ne tik verslo lyderiai, bet ir eiliniai specialistai, puikiai įvaldę savo darbo sritį, dažnai būna tiek atitolę nuo lietuvių kalbos reikalavimų, kad nežino ir nesirūpina savo kalba. Tuo metu nesant aktyvaus ir nuoseklaus taisyklingos lietuvių kalbos populiarinimo, daugelis neturi žinių, kur būtų galima pasitikrinti, ieškoti dominančios informacijos.

Per pastarąjį dešimtmetį įvairios valstybinės ir mokslo įstaigos, institucijos pasinaudodamos ES struktūriniais fondais ar valstybės lėšomis sukūrė ne vieną puikų įrankį ir beveik visi yra nemokami. Atsakymus į daugelį su kalba, vertimais susijusių klausimų galima rasti žodyne „Eurovoc“, „Terminų banke“, „Kanceliarinės kalbos patarimuose“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje ir t. t. Verta paminėti ir kalbininkus profesionalus, dirbančius prie tokių naudingų komercinių įrankių kaip „Tildės Biuras“, „Juodos avys“ ir kt.

Taisyklinga dalykinė kalba padeda išvengti nesusipratimų, užtikrina sklandžią komunikaciją ir susikalbėjimą, kuris labai svarbus bet kokiam verslui. Kalbos normų paisymas rodo, kad rūpinatės savo įmonės prestižu. Tad taisyklinga rašomoji ir šnekamoji kalba turėtų būti kiekvieno save ir kitus gerbiančio verslininko siekiamybė.

Plačiau > Atsisiųsti PDF Publikuota: www.vz.lt

Retorikos vaidmuo juridinėse kalbose

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Retorikos, kaip įtikinimo meno, ištakos – Senovės Graikijoje. Dėsninga, kad šis menas atsirado demokratijos lopšyje, nes būtent demokratinė santvarka suteikė naujų galimybių įtikinti klausytojus aiškinant, argumentuotai vertinant ir interpretuojant teisės normas. Teisės ir iškalbos sąsajas atskleidžia žodžio retorika etimologija – reo senąja graikų kalba reiškia „kalbu tiksliai pagal rheton“, arba nustatytą teisės normą, galiojančią tiems, kurie ją priėmė kaip tiesą. Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad ir mūsų laikais šie dalykai neatsiejami – teisininkui be fundamentalių teisės žinių būtini ir retorikos mokslo pagrindai. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime pagrindinius juridinės kalbos rengimo ir  kompozicijos principus.

Teismų kalbų rengimo etapai

Specialistai išskiria du teismų kalbų rengimo etapus. Visų pirma gerai ištiriama faktinė bylos medžiaga, surenkami įrodymai, išnagrinėjami atitinkami įstatymai. Taip pat šiame etape būtina apsibrėžti temą, aiškiai suformuluoti problemą, strategiškai numatyti tikslus ir adresatą, apmąstyti kalbos kompozicijos dalis. Šio kalbos rengimo etapo, vadinamo profesionaliuoju, planą sudaro tam tikri teismo proceso klausimai, kuriuos privaloma aptarti. Apibendrintai galima išskirti tokius pagrindinius punktus, pagal kuriuos gali pasirengti kalbėtojas, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje:

– visuomeninis politinis veiklos įvertinimas;
– faktinių bylų aplinkybių išdėstymas ir surinktų bei ištirtų įrodymų analizė;
– kaltinamojo charakteristika;
– priežasčių ir sąlygų analizė;
– nusikaltimo kvalifikavimo pagrindimas;
– bausmės dydžio rekomendacijos.

Antrasis, arba retorinis, kalbos rengimo etapas gali būti vadinamas profesionaliojo etapo tąsa. Pirmasis etapas iš esmės susijęs su kalbos strategija, o retorinis etapas apima taktinius aspektus – retorinių priemonių bei metodų pasirinkimą ir patį teksto kūrimą, atsižvelgiant į jau apmąstytus motyvus, tikslą bei adresatą. Šioje kalbos rengimo stadijoje rūpinamasi motyvuotu visų plano dalių išdėstymu, jų loginiu ir stilistiniu ryšiu. Be abejo, gera pirmojo etapo parengtis lemia ir tinkamą taktiką, tad abu etapai yra neatsiejami.

Kalbos struktūra

Trys kompozicinės dalys, būtinos bet kokiai teisininko kalbai, yra įžanga, pasakojimas ir pabaiga. Toliau apžvelgsime kiekvieną iš jų.

Teismo kalbos įžanga. Įžangos paskirtis – parengti klausytojus priimti bylos turinį. Įžangos pobūdį ir tipą lemia tai, ko ja yra siekiama. Nors retorikos teorijoje išskiriama daugiau galimų įžangos tikslų, šiame straipsnyje tikslinga paminėti du, būdingus būtent teismo kalboms.
Vienas iš  tokių įžangai keliamų tikslų – intelektualiai parengti klausytojus, kad jie susidarytų įspūdį, apie ką bus kalbama. Ši įžanga vadinama įprastąja, nes ji teismui skirtose kalbose pasitaiko dažniausiai. Pasirinkus tokio tipo įžangą, ji turėtų aiškiai atskleisti temą, pakreipti klausytojus tinkama linkme, tiesiai ir konkrečiai pereiti prie reikalo.

Kitas galimas įžangos tikslas, taip pat aktualus teisinėje retorikoje, – prikaustyti klausytojų dėmesį ir kartu įgyti jų palankumą. Tokios įžangos funkcijos apima klausytojų parengimą tokiu būdu, kad būtų pelnomas jų pasitikėjimas, sudaroma palanki nuomonė apie kalbėtoją arba – dažniau – ginamąjį. Šio tipo įžanga, kurią, savaime suprantama, paprastai pasitelkia ne kaltintojas, o gynėjas, vadinama paveikiąja. Kadangi teisme susirinkusi publika natūraliai yra linkusi labiau tikėti visuomenės interesą ginančio prokuroro, o ne advokato žodžiais, paveikioji įžanga vyrauja būtent ginamosiose kalbose. Taip pat ji pasitelkiama tais atvejais, kai nagrinėjama byla yra sulaukusi politinio ar visuomeninio atgarsio. Retorinės priemonės klausytojų dėmesiui atkreipti gali būti, pavyzdžiui, koks nors svarbus faktas, retorinis klausimas, įtaigi citata, supriešinimas, kontrastas ir panašiai.

Pasakojimas. Pasakojimas, arba dalyko aplinkybių išdėstymas, yra pagrindinė kalbos kompozicijos dalis. Specialistai išskiria tokius esminius reikalavimus, keliamus pasakojimui: aiškumas, glaustumas, įtikinamumas. Pasakojant ir vertinant aplinkybes, labai svarbu laikytis chronologinio ir loginio nuoseklumo, viena aplinkybė turi natūraliai išplaukti iš kitos. Be to, labai svarbu pasakojimu pakankamai sudominti, prikaustyti teisėjų ir auditorijos dėmesį. Čia jau reikalinga paties kalbėtojo išmonė parenkant efektyviausias retorines priemones, galbūt sukuriant intriguojantį pasakojimą, kurio metu klausytojų dėmesys sutelkiamas išgirdus kažką netikėto, neįprasto.

Pačią juridinės kalbos esmę sudaro įrodinėjimas ir argumentavimas. Įrodinėjimas šiame kontekste suprantamas kaip faktinių aplinkybių visuma (kitaip tariant – buvo faktas ar ne?). siekiant parengti sėkmingą kalbą, surinkti įrodymai turi būti grupuojami pagal tam tikrą sistemą, parodant, kokiais įrodymais remiantis, kokios aplinkybės nustatytos, kuo pagrįsta teisiamojo kaltė. Daiktinius ar rašytinius įrodymus, teikiančius duomenų dėl kelių nagrinėjamų aplinkybių, reikėtų sugrupuoti atitinkamai, tokia pat tvarka.

Po įrodinėjimo eina teisinis argumentavimas. Kiekvienoje teismo kalboje privaloma argumentuoti, kodėl taikoma viena ar kita teisės norma, pagrįsti išvadas dėl kaltinamojo kaltumo, nusikalstamos veiklos kvalifikavimo ir bausmės dydžio. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai – išimtinai profesinė sritis, reikalaujanti specializuotų teisės žinių. Tačiau ne ką mažiau svarbu argumentuojant yra gebėjimas įtikinti, tad teismo kalbėtojams reikia išmanyti ir retoriką. Be abejo, teisinis-procesinis ir retorinis-psichologinis įrodinėjimas ir argumentavimas skiriasi savo esme. Logikai svarbu įrodyti, o retorikai – įtikinti auditoriją savo teisumu. Juridinėse kalbose abu šie aspektai turi būti meistriškai derinami.

Pelnytai populiariose teismų kalbose yra įvairių sentencijų. Ši priemonė vertinama pirmiausia dėl glaustumo (vienu trumpu sakiniu pasakoma daug), tikslumo ir aiškumo (žodžiai tiksliai atitinka mintį) ir, žinoma, vaizdingumo. Pastaroji ypatybė skatina klausytoją regėti ir jausti, taigi didina kalbos įtaigumą. Pavyzdžiui, turime abstraktų pasakymą: Jei padarei kažką blogo, nesitikėk išvengti bausmės. Palyginkime jį kad ir su šia banalia, visiems gerai žinoma sentencija: Į balą papuolęs, sausas nekelsi. Sentencijomis kuriamas konkretus regimas vaizdas ne tik suteikia kalbai grakštumo, ją pagyvina, bet ir leidžia klausytojams geriau įsijausti į situaciją.

Pabaiga. Kaip ir bet kokioje kitoje, juridinėje kalboje pabaiga skiriama išvadoms ir apibendrinimams. Teismo kalbos pabaiga – tai išvada, išplaukianti iš viso to, kad pasakyta. Siekiant galutinai įtikinti išvadų teisingumu, pabaigą reikėtų formuluoti trumpą, aiškią ir ryškią. Pasak psichologų, geriausiai klausytojų atmintyje išlieka būtent pabaigoje pateikta informacija. Taigi, vietoje šių laikų advokatų kalbose įprastų ritualinių frazių verta kaip pagrindinį akcentą pasirinkti stiprią, provokuojančią mintį, skatinančią teisėjus veikti ginamųjų naudai. Pabaigoje svarbu dar kartą pakartoti pagridinę kalbos mintį, aiškiai įvardyti, kokio sprendimo tikimasi.

Sėkmingai teisininko kalbai būtinas tinkamas profesinis pasirengimas, specialybės žinios. Tačiau šių dalykų nepakanka. Menas įtikinti – tai kruopščiai apgalvota taktika, apimanti nušlifuotą kalbos struktūrą, sklandų argumentų dėstymą ir tinkamai pasirinktas retorines priemones.

Šaltiniai:
Regina Koženiauskienė, „Juridinė retorika“, Vilnius, 2005.
Regina Koženiauskienė, „Retorikos genezė iš Justum et aequum dualizmo: teisės ir retorikos sąsajos“, Jurisprudencija, 2006, 8 (86).

Publikuota: JURISTAS, 2013/11

Lingvistinis teisės aiškinimo metodas

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Teisės aiškinimas plačiąja prasme – tai procesas, kurio metu nustatoma rašytinio dokumento – konstitucijos, įstatymo, sutarties ir kt. – prasmė. Būdamas neatsiejama teisės praktikos dalimi, rašytinių dokumentų aiškinimas vyksta visada, kai tik yra poreikis atskleisti dokumento prasmę. Šiam tikslui teisėjai ir advokatai pasitelkia įvairius metodus bei taisykles. Sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį (prasmę), vadinama teisės aiškinimo metodu. Teisinėje literatūroje galima rasti įvairių teisės aiškinimo metodų klasifikacijų, tačiau vyrauja sutarimas, kad tokių metodų yra dešimt: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologinis, precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjų teisės principų, analoginis ir loginis.

Dominuojantis teisės aiškinimo būdas

Lingvistinis, t. y. kalbos mokslo (lot. lingua – kalba), metodas (teisės teorijoje taip pat vadinamas gramatiniu, filologiniu, semantiniu ir kt.) yra plačiausiai taikomas aiškinant teisę. Teisės aiškinimo metodų eiliškumo prasme, šis metodas yra taikytinas pirmiausiai. Kiti metodai aiškinimo procese pasitelkiami tik siekiant patvirtinti ar paneigti lingvistinio aiškinimo būdu gautą rezultatą.

Trumpai apibendrinant lingvistinio teisės aiškinimo metodo esmę, teisės normos prasmė šiuo metodu nustatoma analizuojant jos tekstą pagal bendrinėje ar specialiojoje kalboje priimtas žodžių reikšmes ir taikant įvairių kalbotyros sričių suformuluotas kalbos taisykles. Taigi šio metodo pagrindą sudaro kalbos mokėjimas, sintaksės, morfologijos taikymas ir taisyklingas žodžių vartojimas. Nustatant terminų ir žodžių prasmę, būtina turėti omenyje jų daugiareikšmiškumą (polisemantiką) – įstatymų leidėjas išrenka ir suteikia žodžiui vieną iš daugelio galimų jo reikšmių.

Taikant šį teisės aiškinimo metodą, analizuojama:

– aiškinama teisės normos tekste vartojamų bendrinės kalbos žodžių prasmė;
– aiškinama teisės normos tekste vartojamų teisinių sąvokų ir jų apibrėžimų prasmė;
– žodžių ir posakių sandara, jų jungtys ir ryšiai;
– aiškinami teisės normos teksto stiliaus ypatumai;
– kontekstas, kuriame vartojami aiškinamieji žodžiai ir tais žodžiais įvardyti objektai,
– aktuali informacija, samprotavimai, pateikiami kalbos ir specialių terminų žodynuose bei kitokioje lingvistinėje literatūroje.

 Siekiant užtikrinti aiškinimo racionalumą, taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Toliau pateiksime V. Mikelėno suformuluotas pagrindines lingvistinio teisės aiškinimo taisykles.

 Kontekstinio aiškinimo taisyklė. Ši kertinė taisyklė numato, kad aiškinant žodžius bei sakinius turi būti atsižvelgiama į jų vartojimo kontekstą, nes būtent jis lemia žodžio ar sakinio prasmę. Kadangi teisės aktuose pasitaiko nemažai tiksliai neapibrėžtų sąvokų, kurių prasmė priklauso nuo subjektyvaus suvokimo (pvz., didelis neatsargumas, stambus mastas, ir kt.), šiai taisyklei teikiama ypač didelė reikšmė.

 Vienodas aiškinimas. Tie patys žodžiai ar posakiai, esantys skirtingose vieno teisės akto dalyse, turėtų būti aiškinami vienodai. Išimtys galimos tais atvejais, kai skirtingas aiškinimas reikalingas dėl rimtų priežasčių, pateikiant svarius argumentus, arba jei pačiame teisės akte nurodyta, kad tam tikras žodis vartojamas kita reikšme. Ši taisyklė užtikrina teisės aiškinimo nuoseklumą ir visuotinumą.

 Bendrinės kalbos prasmės pirmumo taisyklė. Pagal šią taisyklę, aiškinamos teisės normos tekste vartojamus bendrinės kalbos žodžius reikia aiškinti taip, kaip jie suprantami bendrinėje kalboje, išskyrus atvejus, kai svarūs argumentai leidžia daryti kitaip.

 Specialiosios kalbos pirmumo taisyklė. Jei aiškinamos normos tekste vartojamos specializuotos kalbos sąvokos, nepaaiškintos teisės akte, jos turi būti aiškinamos pagal specialią jų prasmę ir reikšmę, nusistovėjusią atitinkamoje srityje. Šiuo atveju pasitelkiami tos srities žodynai, enciklopedijos, kiti šaltiniai.

  Expresio unius est exclusion alterius (vieno paminėjimas reiškia kito pašalinimą) taisyklė. Ši taisyklė nurodo, kad tais atvejais, kai aiškinamoje teisės normoje yra pateiktas baigtinis tam tikrų dalykų sąrašas, negalimas aiškinimas, jog teisės aktų leidėjas turėjo omenyje ir kitus dalykus, kurie nepaminėti sąraše.

 Rūšinės priklausomybės taisyklė. Pagal šią taisyklę, kai teisės akte kokiais nors apibendrinamaisiais žodžiais pateikiamas tam tikrų daiktų sąrašas, negalima aiškinti, kad tie patys platesnės prasmės žodžiai apima ir kitos – aukštesnės arba žemesnės – klasės daiktus.

 Pamatinė lingvistinio teisės aiškinimo metodo ypatybė yra tai, kad toks aiškinimas nepakeičia, nepatobulina raidinės aiškinamo įstatymo išraiškos. Teisės aktą aiškinantis asmuo neturi galios perteikti įstatymo savais žodžiais. Tačiau, pasitelkus šį metodą, aiškinamas tekstas yra tikslinamas ir aprašomas pagal bendrinę ar specialiąją jame vartojamų žodžių reikšmę.

 Taikant šį metodą, turi būti įvertintas kiekvienas aiškinamos teisės normos žodis, sakinio konstrukcija, skyrybos ženklai ir t. t. Be to, aiškinant teisės normas lingvistiškai, būtina laikytis ne tik lingvistikos, bet ir logikos taisyklių – labai svarbu atsižvelgti į tekste vartojamų žodžių loginę prasmę. Pavyzdžiui, tokie žodžiai, kaip „draudžiama“, „privalo“, „neturi teisės“ ir pan., teisės normos tekste paprastai reiškia, kad norma yra imperatyvi, t. y. griežtai formuluojanti paliepimą ir neleidžianti jo suprasti dviprasmiškai. Žodžiai „gali būti“, „sutarties numatytais atvejais“ ir pan., priešingai, paprastai nurodo, kad tokia norma yra dispozityvi arba paliekanti teisinių santykių dalyviams teisę tam tikrose ribose elgtis savarankiškai.

Lingvistinio metodo taikymo apribojimai

 Tam tikrų problemų taikant lingvistinį aiškinimą kyla dėl tekste vartojamų žodžių neapibrėžtumo, daugiaprasmiškumo, dėl to paties žodžio vartojimo skirtinguose kontekstuose ir pan. Šie iš pačios kalbos prigimties kylantys dalykai neretai apsunkina iš pirmo žvilgsnio paprastų pirmiau išvardytų taisyklių taikymą. Pavyzdžiui, ne visada paprasta nustatyti, ar tam tikras žodis pavartotas bendrinėje kalboje įprasta, teisine ar dar kita specialiąja reikšme. Skirtingi atsakymai į šį klausimą gali lemti radikaliai skirtingus tos pačios teisinės normos aiškinimo rezultatus.

 Net jungtukai „ar“, „arba“ aiškinamame teisės normų tekste gali sukelti sunkumų, nes žodis „arba“ formaliosios logikos požiūriu gali reikšti tiek ekskliuziją (kai iš kelių galimybių ar sąlygų gali būti įgyvendinta tik viena), tiek disjunkciją (kai galima įgyvendinti ir vieną, ir kitą alternatyvą atskirai arba abi kartu, neatsižvelgiant į tai, ar viena kuri iš jų jau yra įgyvendinta). 

 Lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas leidžia užtikrinti formalių teisės reikalavimų paisymą ir atitinkamo teisinio turinio vienodą supratimą. Todėl nenuostabu, kad tai yra dominuojantis metodas, kurio pagrįstumą ir svarbą būtų sunku paneigti. Vis dėlto šis teisės aiškinimo būdas ne visada yra lengvai pritaikomas ir gali padėti atskleisti tikrąją teisinių normų prasmę. Tad, kaip ne viename iš savo nutarimų pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, lingvistinis aiškinimas nėra vienintelis ir visais atvejais tinkamas metodas – tiek Konstitucija, tiek visi žemesnės galios teisės aktai negali būti aiškinami vien pažodžiui, būtina pasitelkti įvairius teisės aiškinimo metodus.

Šaltiniai:
Valentinas Mikelėnas, Dalia Mikelėnienė, „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“. Vilnius: „Justitia“, 1999.
„Konstitucinis Teismas apie lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymą“.
http://jurisprudencija.wordpress.com/2011/04/03/konstitucinis-teismas-apie-lingvistinio-teises-aiskinimo-metodo-taikyma/

Publikuota: JURISTAS, 2013/7-8

Teismo vertėjo darbo ypatybės ir iššūkiai

Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė

Teisė į profesionalias vertėjo paslaugas kiekvienam nesuprantančiam teismo kalbos (ypač kaltinamajam baudžiamojoje byloje) laikoma viena pamatinių teisingumo taisyklių. Ši teisė paprastai būna įtvirtinta šalių nacionalinėse konstitucijose, teisių deklaracijose, teisinę sistemą apibrėžiančiuose įstatymuose arba teismų precedentais. Europos Sąjungoje, užtikrinant galimybę pasinaudoti teise kreiptis į Sąjungos teismus visiems piliečiams, sudaromos sąlygos Sąjungos teismų bylose dalyvaujančioms šalims kalbėti savo kalba pasitelkiant sinchroninį vertimą viešų posėdžių metu (paprastai proceso kalbą iš 23 ES oficialiųjų kalbų pasirenka ieškovas).

Vertėjavimas teisme – tai atitinkamą kvalifikaciją turinčio profesionalo viena kalba teismo apklausose ar posėdžiuose išreikštos informacijos perteikimas kita kalba. Žvelgiant plačiau, vertėjavimas teisinėje aplinkoje taip pat apima darbą teisėsaugos tyrimų metu, bendraujant klientui ir advokatui, ir daugelio kitų teisinių procedūrų metu.

Tarp vertėjo žodžiu ir vertėjo raštu funkcijų jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo. Vertimas žodžiu – tai kiek įmanoma tikslesnis kalbėtojo minties perteikimas kita kalba, realiu laiku dirbant kartu su kalbėtoju ir klausytoju, tad jo specifika labai skiriasi nuo iš anksto parašyto teksto vertimo.

Asmens, vertėjaujančio teismo posėdžiuose ir kitose susijusiose situacijose, funkcija yra perteikti tai, kas pasakyta, tiksliai, nieko nekeičiant, nepraleidžiant ir nepridedant. Vertėją galima palyginti su abiejų krypčių tiltu, jungiančiu skirtingomis kalbomis kalbančius teismo dalyvius. Vertėjo žodžiu vaidmuo neapima aiškinimo, kas yra sakoma; jis neturėtų duoti patarimų, konsultuoti ar teikti kokių nors kitų paslaugų.

Nuoseklusis ir sinchroninis vertimas

Teismo proceso metu pasitelkiami du pagrindiniai vertimo žodžiu būdai. Nuoseklusis vertimas – tai vertimas žodžiu, kurio metu tai, kas buvo pasakyta, vertėjas išverčia kalbėtojui baigus savo kalbą arba jos dalį. Tokiu atveju kalba paprastai suskirstoma segmentais, vertėjas atidžiai klauso ir konspektuoja kalbančiojo žodžius ir, pastarajam padarius pauzę, perteikia dalį kalbos. Neretai verčiant šiuo būdu tenka išklausyti ilgą tekstą, tačiau vertėjui keliamas griežtas reikalavimas išversti viską, ir atlikti tai tiksliai – neleistinas perfrazavimas, kalbos pagražinimai, gramatikos patobulinimai ar apibendrinimai.

Sinchroninis vertimas atliekamas naudojant specialią įrangą – mikrofoną, ausines. Vertėjas sinchroninio vertimo metu perteikia pasakytą tekstą vertimo kalba iš karto, kai tik tampa įmanoma jį suformuluoti. Visas procesas vyksta asmeniui nepertraukiamai kalbant. Vertėjas privalo išversti viską. Labai svarbu, kad jis gerai suprastų viską, ką išgirsta, nes vertimo tikslumas reikalauja teisingai perteikti pačią mintį, o ne vien žodžius. Ko gero, tai ir yra didžiausias iššūkis kalbant apie šį vertimo būdą, nes atsiliekant nuo kalbančiojo vos keliais žodžiais dažnai yra sudėtinga suprasti visą kalbos kontekstą.

Specializuota kalba

Vertėjavimui teisme reikalingas itin aukštas kompetencijos lygis. Savaime suprantama, kad būtinos itin geros kalbų žinios bei jų vartojimo įgūdžiai. Be puikaus abiejų kalbų mokėjimo, vertėjas privalo sugebėti dirbti su itin specializuota kalba. Net dvikalbių žmonių abiejų kalbų žinios neretai nebūna pakankamai geros, teisinis žodynas nebūna pakankamai išvystytas, trūksta vertėjavimo įgūdžių darbui teisme. Su tuo susijęs kitas tokio specializuoto vertimo aspektas yra tai, jog vertėjas turi turėti taip pat ir solidų žinių bagažą apie pačią teisėsaugos ir teisinę sistemą. Būtinybė tiksliai perteikti prasmę kita kalba dažnai turint tik akimirką atitinkamiems žodžiams ir frazėms rasti, be abejo, reikalauja puikių protinių gebėjimų.

Funkcinis stilius

Dar vienas iššūkis teismo vertėjui – tai darbas su labai įvairiais žmonėmis. Reikalingi gebėjimai maksimaliai tiksliai vertėjauti dalyvaujant tiek išsilavinusiems asmenims, kurių kalba pasižymi turtingu, rafinuotu žodynu, tiek asmenims, vartojantiems labai ribotą kalbą. Be to, reikia tai daryti išlaikant kalbėtojo funkcinį kalbos stilių.

Dažnai vertimo teisme tikslumo reikalavimas suprantamas per daug tiesmukai – manoma, jog siekiamybė yra pažodinis atitikimas tarp šaltinio ir vertimo kalbos. Iš tiesų yra kiek kitaip. Verčiant tiksliai pažodžiui, rezultatas kartais gali būti klaidinantis arba tiesiog absurdiškas tekstas. Taigi tikslus vertimas – tai visų pirma toks, kuriuo teisingai perteikta kalbančiojo žodžių prasmė. Tačiau geras vertėjas, kaip jau minėta, turėtų rūpintis ne vien prasmės perteikimu, bet ir pasirinkti atitinkamą stilių. Įvairių teisinių procedūrų metu vertėjams tenka susidurti su daug kuo – pradedant kalėjimo žargonu, necenzūriniais žodžiais, ir baigiant rafinuotomis baigiamosiomis kalbomis. Būsimiesiems teismo vertėjams patartina įvaldyti visus šiuos kalbos lygius dar iki pradedant mokytis paties vertėjavimo meno.

Komunikacinis aspektas

Ne mažiau reikšmingi teismo vertėjo darbe yra ir viešo kalbėjimo bei bendravimo įgūdžiai. Net jei, pavyzdžiui, teismo proceso metu pateikiami parodymai yra šokiruojantys, vertėjas privalo sugebėti susitvardyti ir neįsitraukti į situaciją emociškai, versti toliau neparodydamas savo reakcijos. Be to, teismo vertėjui reikalinga greita reakcija, leidžianti tinkamai dirbti streso sąlygomis, greitai spręsti sudėtingas lingvistines ir etines problemas. Sugebėjimas efektyviai dirbti komandoje – tai dar viena savybė, labai svarbi geram vertėjui žodžiu.

Kad galėtų įveikti visus šiuos iššūkius, vertėjas žodžiu turi nuolatos dėti pastangas gerinti savo įgūdžius skaitydamas įvairią aktualią literatūrą, tyrinėdamas naujus terminus ir sąvokas, tobulindamas darbo techniką. Paprastai būtinos pradinės žinios ir įgūdžiai, reikalingi tokio tipo veiklai, įgyjami baigus solidžias akademines vertimo žodžiu studijas kartu su keletu metų praktikos, po kurios eina specializuotas teisinio vertėjavimo mokymasis ir galiausiai – prižiūrimas darbas teisinėje aplinkoje.

Į ką turėtų atkreipti dėmesį teisėjai ir advokatai

Vertėjo darbo kokybė turėtų būti visų teismo dalyvių rūpestis. Atsižvelgiant į galimybes, turėtų būti pasirenkami kiek įmanoma aukštesnės kvalifikacijos teismo vertėjai, taip pat vertėtų atkreipti dėmesį ir į keletą kitų aspektų.

Su atsakovu ar liudytojais reikėtų kalbėtis tiesiogiai, pirmuoju asmeniu. Pavyzdžiui, užuot sakius vertėjui: „Paklauskite jo, ar jis pirmą kartą dalyvauja teisme“, geriau tiesiogiai adresuoti klausimą apklausiamajam: „Ar jūs pirmą kartą dalyvaujate teisme?“. Trečiojo asmens vartojimas gali išmušti vertėją iš vėžių, nes vertėjai žodžiu mokomi atlikti kalbančiojo „balso“ funkciją, o ne būti tarpininkais, kurie perfrazuoja tai, kas pasakyta.

Bet kokie teisiniai paaiškinimai yra advokato darbas, tad niekada nereikėtų prašyti vertėjo aiškinti teisinių sąvokų ar procedūrų, pildyti formų advokatui nedalyvaujant.

Vertėjui turėtų būti suteikta galimybė užduoti klausimus. Dėl kalbų ir kultūrų skirtumų gali kilti įvairių nesusipratimų, tad, siekiant užtikrinti vertimo tikslumą, vertėjui gali prireikti pasitikslinti dėl nepakankamai aiškių sąvokų prasmės.

Galiausiai, atkreiptinas dėmesys, jog akcentas yra ganėtinai paviršutiniškas kriterijus sprendžiant apie užsienio kalbos išmanymo lygį. Žinoma, labai ryškus vertėjo akcentas, trukdantis suprasti kalbą, yra problema. Vis dėlto, net tikrai geras vertėjas, išmokęs kalbą vėlyvesniame gyvenimo etepe, gali išlaikyti lengvą akcentą.

Vertėjavimas teisme yra išties nelengvas darbas, reikalaujantis išskirtinių gebėjimų, žinių ir įgūdžių. Be įgimto talento ir atitinkamo išsilavinimo, iš teismo vertėjo tikimasi nuolatinių savarankiškų pastangų siekiant profesinio tobulėjimo. Kad šis svarbus ir sudėtingas darbas vyktų kuo sklandžiau, taip pat reikalingas ir kitų teismo procedūrų dalyvių dėmesys bei tokio tipo vertimų specifikos supratimas.

Šaltiniai:

Haydee Claus, „Court Interpreting: Complexities and Misunderstandings“,
http://justice.uaa.alaska.edu/forum/13/4winter1997/a_interp.html
Vertimų žodžiu direktoratas, http://curia.europa.eu/jcms/jcms/Jo2_12357/
„How to Become a Court Interpreter“,  http://www.utcourts.gov/resources/interp/faq.html 

Publikuota: JURISTAS, 2013/5-6