Kategorija: Publikacijos

Neseniai priimtas naujas Darbo kodeksas bei su juo susiję ginčai akivaizdžiai parodė, kiek poliarizuota mūsų visuomenė šiuo klausimu.

Prieštaravimai, regis, esminiai: abu frontai, darbdavių ir darbuotojų, sėdi įsirausę savo apkasuose ir svaidosi savo argumentais, siekdami įtvirtinti savo pozicijas ir plėsti savo teritorijas.

Vieni gi pasitelkia į argumentus ekonomikos dėsnius, kad liberalizavus darbo rinkos reguliavimo teisinę bazę ir mokestinę sistemą, tai leis pritraukti daugiau investicijų, noriau ateis užsienio kapitalas, sukursiantis daugiau darbo vietų, atnešiantis daugiau mokesčių į biudžetą, kas reikš kylantį BVP, kylančią paklausą, savo ruožtu kelsiančią pasiūlą ir skatinančią steigti naujus verslus, naujas darbo vietas ir ratas užsisuks, tiesiog  reikia išeiti iš saugios komforto, tiksliau, menamo saugumo zonos, su saugikliais, garantijomis, nes toks saugumas veda į ūkio sąstingį ir izoliaciją ilgalaikėje perspektyvoje, dėl didesnio gėrio tiek pačiam darbuotojui, tiek darbo rinkai.

Kita vertus, darbdaviai jau dabar pasiruošę teikti visas darbuotojo pageidaujamas socialines ir papildomas garantijas, tokias kaip įmokos į antros pakopos pensijų fondą ir pan. geram specialistui, nes puikiai žino, kad pastarųjų rinkoje labai trūksta, nepaisant siūlomų didesnių nei vidutinis atlyginimų bei papildomų skatinimo priemonių, taigi profesionalams, regis, šių saugiklių nereikia – veikia savireguliaciniai darbo rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniai.

Taigi darbdavių logika aiški: jei esi nepaklausus darbo rinkoje, geriau investuok į savo tobulėjimą, o ne stenkis apsisaugoti garantijomis.  Čia toks pat pasirinkimas, ar eiti dirbti ir užsidirbti, ar gyventi iš bedarbio išmokų. Kiekvienam savo, gyvenantieji iš tokių išmokų pridėtinės vertės visuomenei nekuria, arba darbuotojui galioja tie patys rinkos dėsniai: kaina priklauso nuo kokybės, taigi atlyginimas – nuo kvalifikacijos.

Darbuotojas gi jaučiasi bejėgis prieš darbdavio dominavimą, jis mato realiais pavyzdžiais, kaip sistema neveikia, kuomet klausimas pasisuka link garantijų bei kompensacijų, o dabar dar ir tas sumažino, jis gyvena provincijoje, kur nėra labai iš ko rinktis, ir tenka imtis to, ką siūlo, tokiomis sąlygomis, kokiomis siūlo, ir tos garantijos – jo vienintelis bent minimaliai saugumo ir stabilumo teikiantis saugiklis. Kitas turi paėmęs paskolą butui, vieną mažą vaikutį, besilaukiančią žmoną, tėvai kaime, pagalbos tikėtis nėra iš ko, jo baziniai saugumo poreikiai neužtikrinti, koks dar ten tobulėjimas, kai galvoji apie išgyvenimą, galų gale, jis nejaučia gilaus vidinio poreikio didinti savo darbo efektyvumą, produktyvumą (didėjantį kylant kvalifikacijai) dėl dar didesnio pelno akcininkams auginimo.

Maslow piramidė irgi argumentas šiai logikai pagrįsti – kol nepatenkinami išlikimo (pakankamos pajamos esminiams poreikiams patenkinti) ir saugumo poreikiai (paskola, baimė prarasti darbą), aukštesnieji darbuotojui nėra svarbūs.

Atrodo, padėtis be išeities, lyg per siauros antklodės tampymas tai į vieną, tai į kitą pusę, vis tiek kažkas nukentės, nebent glaudžiau susiglaus, tik va tuo noru nė viena pusė netrykšta, o ir poreikis tampyti jau įpročiu senai virtęs. 

Slopinam simptomus ar gydom ligą?

Taigi ar įmanomas tas priešybes bent kiek sušvelninantis kelias, atsisakius iliuzijų, kad viena pusė staiga ims ir pradės suprasti kitą ir paisyti jos poreikių ir atvirkščiai, nors tai ir eitų prieš jos pamatinius interesus.

Matyt, kaip psichologai teigia, sveikimas prasideda nuo fakto pripažinimo ir jo priėmimo taip, kaip yra, –poliarizavimas, kurį pastebim, yra faktas, jį galima iš bėdos suvaldyti pasirenkant arba griežtesnio reguliavimo, arba kompromisų kelią, tačiau tai bus suvaldymas, o ne išsprendimas. Galų gale, Darbo kodeksu negalima spręsti situacijos ar dirbtinai kurti modelio, iš esmės besiskiriančio nuo esamo, juo esamą organizacijų modelį galima reglamentuoti, įteisinti, tačiau jei jis neatitinka poreikių ir realybės, tai nieko čia su reguliavimu nepakeisi, kaip negali dirbtinai betonuoti upės krantų kitur, nei natūraliai jos srovė teka.

Taigi kokia ta realybė? Mes gyvename permainų laikotarpiu, naujosios technologijos leidžia kurti naujus produktus ir paslaugas, auga prie jų įpratusi karta su pasikeitusiais įgūdžiais ir poreikiais, keičiančiais paklausą ir pasiūlą. Keičiantis visuomenei, keičiasi ir verslo modeliai: vietoj ilgalaikių tikslų, planų ir strategijų aktualizuojasi gebėjimas lanksčiai reaguoti į rinkos poreikius ir darbo aplinkoje esminėmis savybėmis tampa iniciatyvumas, kūrybiškumas, stiprėja poreikis neprisirišti prie darbo vietos, laiko ir procesų, tik prie rezultato. Tų apraiškų yra visur ir senos sistemos niekaip negali patenkinti naujų poreikių, o reglamentuoti tai, kas turi principinių prieštaravimų neefektyvu, nes bandyti jas koreguoti, tas pats, kas siekti lengvinti popierinių laiškų siuntimo paslaugą, kai visi seniausiai pasuko kitu keliu ir rašo elektroninius laiškus. 

Gal ir darbo rinka pasuko kitu keliu? Gal visuomenė pribrendo kitokiam, tarpusavio partneryste, vienu tikslu ir vienomis vertybėmis grįstam verslo organizavimo modeliui? Gal tos aistros dėl darbo santykių yra ligos simptomas o itin pelningi viruso principu augantys dalijimosi verslų pavyzdžiai yra perėjimo į kitą verslo raidos etapą apraiškos? Atsakymą, tikiuosi, rasim peržvelgę, ar funkcionalūs esami modeliai.

Paimkim klasikinį organizacijos modelį: galutinis jos tikslas  ̶̶̶  pelnas akcininkams, į tai nukreiptos visos verslo organizavimo priemonės, atitinkamas vadovavimo stilius, motyvacinės sistemos ir pan. ir  žmogiškųjų išteklių valdymo priemonės skirtos tam tikslui pasiekti. 

Jei priemonės autoritarinės, darbuotojo indėlis siekiant tikslo remiasi į baimę (prarasti darbą, saugumą, garantijas, paskolą), tai, mano giliu įsitikinimu, ta baimė neleidžia pasiekti organizacijai nė pusės įmanomo efektyvumo, nes įdarbina geriausiu atveju pusę žmogiškojo potencialo, nes įtampa, baimė paralyžiuoja visus aukštesniuosius žmogaus gebėjimus – kūrybiškumą, laisvą mąstymą, idėjų generavimą, iniciatyvumą ir pan., ji skatina tik išlikimo refleksus, kaip sakoma, specialistas tampa vykdytoju, kaip kad kare sakydavo generolai – kareiviams mąstyti nereikia, jiems reikia vykdyti, nes jie – patrankų mėsa.

Ką tada turime? Iš, tarkim, 10 mąstančių specialistų bendruomenės privalo mąstyti tik vienas, vadovas, kiti vykdo, prarandam 9-ių patirtį žinias ir potencialias įžvalgas, įvairiapusį situacijos matymą. Visi jie man įprastai guodžiasi identiškais žodžiais, kad jaučiasi lyg garvežiai, stumiantys visą sąstatą, jie pavargo tą daryti, nenori, bet negali sustoti, nes kažkodėl (išties įdomu kodėl gi), kai to nedaro, viskas sustoja. Natūralu, vienam žmogui ne pagal jėgas metų metus tempti savo energija visus kitus, bet su tokiomis priemonėmis kitaip ir nebus. Tai turi savų pliusų, centralizuotas valdymas, aiški komunikacija ir pan., bet visą sprendimų priėmimą sutelkus vienoje galvoje, nepavyksta pasiekti tokio efektyvumo kaip kad išnaudojant visų dirbančiųjų kūrybinį potencialą, patirtį ir kompetenciją ypač dabartinėj verslo aplinkoj, kur itin svarbus kūrybiškumas, iniciatyvumas, lyderystė savo profesijoje. Šiuos savo darbuotojų gebėjimus užslopinusi įmonė tampa mažiau konkurencinga.

Jei vadovo stilius biurokratinis, jis remiasi į tikslus, planus, strategijas, procedūras ir tvarkas. Tai ir dirba tuomet darbuotojai toms tvarkoms, susirinkimams ir tikslams, o ne rezultatui, ir važiuojama prieš penkmetį nutiestais bėgiais, nepaisant to, kad ateitis, kartu ir plėtra, ir pelnas pasuko nuo bėgių tuo siauru takučiu, taip ant tų bėgių ir nuvažiavo į bankrotą daugelis žymių dešimto dešimtmečio pasaulinių technologijų kompanijų, nes, kaip minėjau, besikeičiant socialinei ir verslo aplinkai, tokios savybės kaip iniciatyvumas ir kūrybiškumas leidžia greitai reaguoti, lanksčiai prisitaikyti, o tikslai ir žmogaus vertinimas pagal juos įstato į saugias tačiau siauras vėžes. Organizacija pralaimi dar ir todėl, kad jos darbuotojas siekia savo tikslų mažiausių sąnaudų keliu (beje kaip ir pati tokio tipo organizacija – maksimalaus pelno minimaliomis sąnaudomis). Kasdien susiduriame su tokio „valdiško“ požiūrio apraiškomis  visos tvarkos ir reglamentai gali būti veiksnūs ir realiai padėti, o galima už jų pasislėpus pasiteisinti nenorą efektyviai dirbti ir argumentuoti jo neveikimą. 

Priemonių yra ir daugiau, noriu pasakyti, kad jei organizacijos galutinis tikslas yra pelnas akcininkams,  tai organizacijoje taikomos sistemos bus nukreiptos į tikslą daugiau teoriniu nei praktiniu arba prievartiniu lygiu, taip neišnaudojant viso dirbančiųjų potencialo bei investuojant labai daug vadovų laiko ir pastangų sistemos veiksmingumui išlaikyti, nes jos prieštarauja dirbančiųjų natūraliems poreikiams ir polinkiams, todėl tampa neveiksmingos ar išsigimsta, ar sukuria priešpriešą dėl jausmo, kad darbuotojas išnaudojamas, ir tai visiškai natūralu – iš viršaus eina spaudimas rezultatams, nėra entuziazmo ir jokio noro atsiduoti bendrovei, kurios tikslas – pelnas akcininkams, tad susikuriamos apsaugos, kaip „praslysti“ su minimaliomis žmogiškosiomis sąnaudomis, bet maksimaliu rezultatu (turiu omeny ne kokybės, o produktyvumo prasme), įtikti vadovybei ar „praslysti“ nepastebėtam. Tuomet inertiškai važiuoja didesnė bendrovė kaip kokia sovietinio tipo kontora ant baimės, audringos veiklos imitavimo, manipuliacijų siekiant savo tikslų, konformizmo, darbo ataskaitoms ir susirinkimams, ryšiais-pakišomis paremto verslo modelio, nenoro matyti daugiau nei būtinai reikia savo pareigoms atlikti, nenoro bendradarbiauti su kitais skyriais dėl vieno tikslo, galų gale, savaiminio keliavimo seniai suplanuotais patvirtintais ir nutiestais bėgiais nematant, kad gyvenimas jau pasuko kitais.

Taigi, apibendrinant, sistema, kuri tik forma, visus jungia į bendrą struktūrą, tačiau neturi jokio turinio – vieningumo, bendrų tikslų, vidinio pasišventimo jiems, palaikoma arba prievartinėmis arba finansinėmis priemonėmis iš viršaus ir vykdoma darbo imitavimo, manipuliacinėmis, neefektyviomis ir inertiškomis, mechaninėmis priemonėmis iš apačios, yra nenatūrali ir todėl neefektyvi ir ilgainiui išsigimstanti. Neveiks tvarkos, jei nebus varomosios jėgos – vidinės, iš pačio žmogaus kylančios motyvacijos. Be srovės ir tėkmės vanduo yra stovintis. O stovintis vanduo pradeda rūgti.

Taigi kur nueitume išsukę iš senai nutiestų geležinkelio bėgių ir paėję nauju taku? 

Priminsiu visiems girdėtą istoriją apie tris darbininkus, paklaustus ką gi jie dirba.

Pirmasis atsakė – „akmenis skaldau“. Antrasis – „aš geriausias apylinkės akmenskaldys, per valandą suskaldau daugiausia akmenų iš visų“. Trečiasis gi – „o aš bažnyčią statau“.

Retorinis klausimas, kuris dirbo kokybiškiau, produktyviau, su didesniu atsidavimu darbui ir pasitenkinimo ir savirealizacijos jausmu dėl to, kad prisideda prie didelio ir prasmingo, nes reikalingo kitiems žmonėms darbo,  įprasminančio jo gyvenimą ir išliksiančio ilgai po jo? Kuriam reikėjo mažiau vadovo priežiūros bei kokybės ir produktyvumo parametrus nustatančių tikslų?

Verslas, kaip organizacija, mano nuomone, niekuo neturi skirtis savo esme nuo politinės, nuo visuomeninės organizacijos ar šeimos tam tikra prasme – tas lyderis, kuris turi aiškią idėją, aiškią viziją, tikslą ir vertybes, kaip to tikslo nori siekti, jis ne aplink save, o aplink idėją suburia žmones, kuriems ta idėja rezonuoja, su kuria jie gali susitapatinti kaip su sava, į bendruomenę asmenų, kurių savirealizacijos kryptys sutampa, kur jau ne valdybos patvirtintais ir seniausiai nutiestais geležinkelio bėgiais inertiškai rieda, o kaip daug vieningų  žmonių energijų, kaip daug upės intakų subėga į vieną upę ir visos pasroviui, ta pačia kryptimi teka link to paties tikslo, kiekvienu intaku ją praturtindami ir organiškai bei lanksčiai apeidami kliūtis o, atsiradus naujoms galimybėms, kūrybiškai ir iniciatyviai keisdami kursą.

Tokiai vienovei sukurti būtinos kelios prielaidos: idėja yra inovatyvi, ji kuria pridėtinę ir išliekamąją vertę visuomenei, todėl ji reikalinga, nes ji padeda žmonėms, taigi neišvengiamai paklausi, todėl pelninga, todėl tokiu pagrindu sukurtoje struktūroje laimi visi – tiek verslo organizacija, tiek visuomenė, tiek darbdavys, tiek darbuotojas

Idėja, regis, graži, bet utopinė: argi gali būti tvarus ir pelningas verslas, kurio tikslas nėra pelnas?

Sakoma, kai valstybė pamiršta savo šaknis, savo istoriją ir etninę kultūrą, ji praranda savo vertybes ir ilgainiui tapatybę. Ar ji gali sukurti aiškią strategiją ir išlaikyti tvarų kryptingumą, kai tą, kas prarasta, pakeičia jau ne prigimtiniai, o universalūs vartotojiškos kultūros substitutai, orientuoti į pajamų, daiktų ir galios kaupimą? Kaip šeimoje, kai nebelieka meilės, juokaujama kad ji virto „uab‘u“, besilaikančiu dėl bendro biudžeto ir bendros nuosavybės. Taip ir su organizacijomis, jei jos nesiremia į visų jos narių atpažįstamas ir priimamas vertybes ir neturi visiems artimos misijos, juos pakeitus finansiniais tikslais, ar ji gali išlikti gyvybinga ilgalaikėje perspektyvoje? Anot W. Pollardo: „Jei orientuotumėmės vien į pelną, būtume kompanija, pamiršusi pamaitinti savo sielą“. Visuomenės negali egzistuoti be kultūros, įmonės, kaip visuomenės dalis, kurioje mažesniu masteliu veikia visi visuomenės modeliai, negali taip pat, ji tada praranda savo identitetą, praranda kryptingumą, įkvėpimą, taigi produktyvumą, kokybę, ilgainiui, kaip pasekmę, klientus ir tą patį pelną.

Mano teiginys, kad įmanoma sukurti pelningą organizaciją, bet pelno nestatant tikslu, nes jis natūraliai atsiranda kaip efektyvaus darbo pasekmė ir tokia bendrovė turi visas prielaidas tapti pelningesne ir ilgaamžiškesne nei klasikinės to, kurių tikslas yra pelnas akcininkams. Pinigai nėra tikslas, pinigai maitina didingesnius tikslus, nei jie patys. Ar gali būti paklausus dailininkas ar muzikas, jei jo tikslas yra pinigai, jis tada stokos įkvėpimo, dėl kurio jo kūriniai ir tampa paklausūs, o be įkvėpimo jie nerezonuos su klausytojų ar žiūrovų jausmais ir mintimis. 

Siekdama pagrįsti šią mintį, siūlau pradėti nuo savęs pačių, kiekvieno kažkur dirbančio, priklausančio didesnei organizacijai, struktūrai. Viskas atsistoja į savo vietas, jei atsigręžiam į savo prigimtinius poreikius. Man regis, kad kiekvienai asmenybei būdinga siekti savirealizacijos savo gyvenime visuose savo vaidmenyse, turime poreikį realizuoti save kaip vyrai, moterys, kaip tėvai, realizuoti save sociume, būti pripažįstamais ir gerbiamais visuomenės nariais, realizuoti save kaip profesionalai,  savo mintis, savo idėjas savo patirtį, dirbti tą darbą kurį mėgstame ir gebame daryti. 

Savirealizacija neatsiejama nuo prasmės jausmo, turime poreikį savo laiką skirti tam, ką manom esant vertinga, prasminga, įnešti savo indėlį į visuomenę ir palikti kažką po savęs, daugiau nei patenkintus saugumo ir gerovės poreikius, tai, kas leidžia padėti kitam, kas turi išliekamąją vertę, taigi leidžia jaustis svarbiu ir reikalingu, tai mus įkvepia darbui, leidžiančiam atskleisti visą savo potencialą. Lygiai taip, kaip ir gamtoje, – tai ką turim savo viduje potencialo pavidalu, tas turi turėti išraišką išorėje, kaip kad gilė turi virsti ąžuolu. Iš to išplaukia, kad natūralus savirealizacijos poreikis neatsiejamas nuo progreso – gamta evoliucionuoja, mes, kaip gamtos dalis, irgi evoliucionuojam, jei darom tai kas mums patinka, ką mėgstam, ką sugebam, kam turim kompetencijos daryti, tuomet mylėdami tai ką darom natūraliai, žiūrim į tai kūrybiškai, todėl siekiam naujų efektyvesnių kelių, mokomės iš savo klaidų, mūsų darbas mus ugdo – mūsų koncentraciją, discipliną, poreikį struktūruoti. Ir tai galioja mums visiems, tiek darbdaviams, tiek darbuotojams.

Gerai jau, teoriniam lygmeny tai gal ir įmanoma, bet kad idėja  gyventų, jai reikia sveiko ir funkcionuojančio organizmo. Organizacijos.

Jei priėmėte mintį, kad organizacija gali būti kuriama ir aplink ją burtis žmonės, vedami tos pačios idėjos, leidžiančios su ja susitapatinti, ir realizuojantis savo vidiniams (asmeniniams) tikslams kartu realizuoti ir išorinius (organizacijos), kokia turi būti jos struktūra, kuri tą poreikį sustiprintų, išlaikytų ją gyvybingą, tvarią ir efektyvią.

Tęsiant upės analogiją, kurios upės srovė galingesnė: ar tos, į kurią suteka daug intakų ir jie visi teka viena kryptimi, ar kur slenksčiai, priešpriešinės srovės, sūkuriai, stovinčio vandens užutekiai? Taigi kaip tą natūralią tėkmę sujungti į vieningą organizacinę struktūrą, kad visi intakai darniai susibėgtų į vieną upę, ir ją praturtindami tekėtų viena kryptimi, o ne kas sau, ar viena prieš kitą? 

Regis, viskas elementaru: jei aš turiu idėją, kuri mane „veža“, kuri didingesnė už mano asmenį, todėl  leidžia man peržengti asmeniškumus dėl bendro tikslo, leidžia aktyvuoti visą mano potencialą ir geriausias savybes tai ir kitam, kurį ta idėja „veža“, ji leis realizuoti visą savo potencialą ir augins jį kaip profesionalą ją įgyvendinant, taigi su didesniu darbo efektyvumu didės organizacijos konkurencingumas ir pelnas. Jei mus į organizaciją jungia pelnas, tai pagal didžiausio pelno mažiausiomis sąnaudomis principą arba gamtoj veikiantį mažiausių energijos sąnaudų dėsnį, tada aktyvuojasi viskas, kas leidžia tą tikslą pasiekti, nekvaršinant galvos dėl priemonių: manipuliacija, protekcionizmas, veiklos imitacija, žema kokybė ir pan. Pati struktūra sukuria prielaidas tam klestėti ir tik nuo pavienės asmenybės individualaus vertybinio stuburo priklauso kur jo moralinės ribos, kiek jis jas peržengs ar neperžengs tų tikslų siekdamas. Tai labai apsunkina galimybes išlaikyti tvarią ir pelningą struktūrą ilgalaikėje perspektyvoje.

Taigi pirmiau pateiktai idėjai įgyvendinti reikia ją atitinkančio, t. y. visiškai naujo verslo organizavimo modelio. Taigi kaip įkūnyti tą idėją sistemoje, juk sakoma idėja be kūno (t. y. jos neįgyvendinus) tuščia, o pirmiau aprašytas kūnas (t. y. sistema be idėjos) negyvas kaip stovintis vanduo?

1.Labai aiškiai iškomunikuota ir gyvybinga įmonės misija, vizija, jos egzistavimo prasmė, jos egzistavimą pateisinanti idėja, turinti pirmiau aprašytas savybes, savo prasmingumu patraukiančius su ja galinčius susitapatinti vidumi darbuotojus, partnerius, klientus, kitus palaikančius, rekomenduojančius (t. y. „patinka“ spaudžiančius asmenis), ji turi atliepti universalius bendražmogiškus poreikius ir rezonuoti su didesne auditorija nei organizacijos nariai. Jie turi jaustis artimai su ja susiję, tai turi eiti iš vidaus. O jei tikslai ne pragmatiniai, jie visada atlieps kažkieno širdyje. Ta žinute turi būti persmelkta, iš tos perspektyvos organizuojama visa veikla, tiek jos struktūra, sistema, t. y. griaučiai (kokybės valdymo sistema, motyvacinė sistema, finansiniai tikslai), tiek darbuotojų elgesio motyvai. Jei teorija eis sau, o praktika sau, t. y. misijoje, vizijoje  bus deklaruojama viena, o visa organizacinė struktūra ir procesai realiai nukreipti į pelną, tik paslėpti po blizgiu misijos popierėliu – niekas neveiks, nebus rezonanso iš vidaus. Čia tas pats, kaip įsidiegti ISO standartus, kad galima būtų pasireklamuoti ir pildyti ataskaitas stalčiui, o jei tikrai nuoširdžiai rūpiniesi kokybe, tai ir ISO nereikia arba jis tik palaiko, struktūruoja tą atsidavimą kokybei. Taigi forma be turinio, sistema be tikslo, kūnas be sielos nebus gyvybingi. Viskas elementaru. Viskas iš gamtos.

Misija negali būti atsieta nuo vertybių. Prancūzų egzistencialistas Alberas Camus klausė: „Jei tikslas pateisina priemones, o kas tada pateisins tikslą?“. O mūsų rašytojas Donaldas Kajokas antrina, kad kiekvienas „tikslas renkasi savęs vertas priemones. Pasakyk, kokios tavo priemonės, ir aš pasakysiu, koks tavo tikslas“. Koks verslo tikslas, tokios ir verslo priemonės, tokios ir pasekmės – susipriešinimas, kurį rodo su Darbo kodekso priėmimu susijusios aistros.

2. Kryptingas įdarbinimo pokalbis: jau pradiniu pokalbio su darbuotoju etapu šalia kompetencijos, patirties mano esminiai klausimai būna susiję su vertybėmis, savirealizacijos kryptimi, kur kandidatas nori save realizuoti, kur link pats nori judėti, kur save mato po kelerių metų. Aš blaiviai suvokiu, kad ne aš renkuosi, kad ir mane renkasi, nes mūsų santykiai yra lygiaverti partnerystė – jis nori augti kaip specialistas ir vertina, kiek įmonė gali leisti jam tą padaryti, o aš noriu, kad augtų įmonė, ir vertinu, kiek jo paties karjeros planas, t. y. augimo kryptis, sutampa su mano įmonės nubrėžtomis augimo gairėmis. Taigi jei sutampa pagrindinės vertybės bei savirealizacijos kryptys, tai žinau, kad nereikės daug skirti laiko motyvuojant, argumentuojant, aktualizuojant tikslus, kad jį ves vidinė savimotyvacija, sustiprinama išorinės, kaip mano minėtas upės intakas darniai įsilies į pačią upę. 

3. Sakoma, gali valdyti tai, ką gali įvertinti ir suskaičiuoti, taigi tas natūralus augimas integruojamas į organizacinę struktūrą, vidinė motyvacija sinchronizuojama su finansine grąža. Siekiant, kad neliktų emocijų ir interpretacijų erdvės, augimas nusimatomas konkrečiais, tiksliai pamatuojamais etapais, vertinamas konkrečiais kiekybiniais parametrais ir tiksliai susiejamas su finansine motyvacine sistema. Ta struktūra mūsų bendrovėje primena šachmatų lentą ir ji viena ir bendra visiems: nuo redaktorės iki direktorės, taigi visi pagal kompetencijas, patirtį, įgūdžius, prisiimamas atsakomybes, gebėjimą pavaduoti kitą, t. y. gretutines kompetencijas ir augimo perspektyvas atsistoja vienam ar kitam šachmatų lentos lauke ir keliauja juo aukštyn savo tempu ir pagal savo ambicijas. Esant tokiai atlyginimo struktūrai, darbuotojui save realizuojant pasirinktoje srityje pasirinkta kryptimi, augantis atlyginimas, kylančios pareigos, didėjanti atsakomybė, natūrali asmeninio ir profesinio augimo pasekmė. 

Sinchronizuoti trys dalykai: finansiniai, kvalifikaciniai, pasitenkinimo iš paties darbo ir jo nešamos naudos prasmės ar išliekamosios vertės. Jei kurio nors trūks – niekas neveiks. Žmogui natūralu norėti, kad jo laikas, energija skiriami kažkam vertingam ir svarbiam. Kryptį duoda ir struktūrą gyvybinga paverčia, t. y. organizacijos variklį užkuria, tik tikras vidinis poreikis. Jei asmeniniai tikslai sutampa su įmonės tikslais aukščiausia, misijos prasme. Taigi kiekvienas darbuotojas, dirbdamas didesnėje struktūroje, progresuoja pagal tą pačią matricą, kaip ir visa struktūra: augant jo kvalifikacijai ir atsakomybėms, auga jo pajamos, kaip ir augant visai organizacijai, auga šios pajamos. Tuomet darbuotojo asmeniniai profesinės savirealizacijos tikslai sutampa su įmonės tikslais, išgaunamas sinerginis efektas, struktūros komponentai stiprina vienas kitą, o ne silpnina.

4. Mažėjančios sąnaudos ir auganti kokybė tampa natūraliu procesu ir prasideda nuo individualaus požiūrio į savo darbą pokyčio, asmeninio kiekvieno LEAN. Tikslas, kurį priimi kaip savą, kurio siekdamas jauti ir malonumą iš proceso, ir įkvėpimą, mobilizuoja, disciplinuoja, didina koncentraciją, produktyvumą, leidžia reikštis iniciatyvai ir kūrybiškumui, ieškant efektyviausių kelių. Toks tikslas aktyvuoja snaudžiantį potencialą, nes poreikis kyla iš vidaus, o ne kaip įtampos ir baimės pasekmė, kai eina iš išorės, tiksliau viršaus, kaip mano pirmiau aprašytoje autokratiškoje įmonėje. Čia baimei nėra vietos, nes pati sistema skatina skleistis geriausius profesinius bruožus. Jei darbuotojų ir darbdavių galutiniai tikslai skirtingi, daug laiko švaistoma motyvavimui ir priežiūrai, kad ištrauktum iš komforto zonos, kur mechaniškai dirbama su tais įgūdžiais, kurių pakanka įsakymams vykdyti. 

5. Komandinis darbas, kryptingumas. Jei kiekvienas suvoks, kaip jo konkrečiai atliekamas darbas nuo apskaitos iki vadybos tarnauja bendram tikslui, priešpriešą ar vidinį konkuravimą keis partnerystė ir bendradarbiavimas siekiant tų pačių tikslų ir vadovaujantis tomis pačiomis vertybėmis ir tikiu, kad taip didėja kritiškai svarbi organizacijos gyvybingumui vienybė, bendri tikslai leidžia susitapatinti su jais visiems – ir vadovams, ir pavaldiniams.

Bendradarbiavimas dėl vieno tikslo yra efektyvus, kūrybingas, lankstus, visi veikia kaip krepšinio komanda.  Jei ji turi tikslą parvežti Lietuvai pergalę, neįmanomi dalykai, mažos šalies, bet didelių pergalių fenomenas sukuriamas ne dėl piniginio prizo, o iš to jausmo, kad Tėvynei reikia tos pergalės, reikia, kad visi didžiuotųsi esantys lietuviai, tas prasmės ir svarbos jausmas įkvepia atskleisti kiekvienam individualiai viską, ką turi geriausio, tačiau žaidžiant pagal komandinio žaidimo taisykles: kiekvienas žaidėjas tiksliai žino savo atsakomybę, tačiau labai aišku, kada jis perduoda savo atsakomybę, t. y. kamuolį, kitam, kitas turi būti pasirengęs perimti, jei reikia pridengti, atsakomybės, specializacijos išlieka labai aiškios, tikslas efektyvina patį bendradarbiavimą. Žaidimo taisyklės galioja, privalo būti ir profesionalumas, ir patirtis, tiesiog į pirmą vietą pastačius tikslą, su kuriuo visi vienodai gali susitapatinti. Esamos verslo valdymo sistemos ne degraduoja, o aktyvuojasi. 

6.  Sistemos tampa gyvybingos: jos padeda. Suprantama esančios valdymo sistemos tą natūralią kryptį padaro nuoseklią, tvarią ir adekvačiai suteikia finansinę grąžą. Aprašai, ką darom, neturi būti atsieti nuo vertybių, t. y. kaip darom, ir nuo to tikslų, dėl ko mes darom. Kai tikslai idėjiniame lygyje bendri, tada orientacija ne į procedūrą, o į rezultatą. O procesai, tvarkos, pareiginės instrukcijos tiesiog suteikia stabilumo visai struktūrai ir tvarumo tikslams. Svarbu to organiško augimo neriboti esamomis tvarkomis, o jas apsirašyti pagal naujai atrastus sprendimus, taigi tvarkos dažnai parašomos, tačiau nuolat peržiūrimos, koreguojamos ir jei neveikia – vėl keičiamos. Misija – lyg poezija, o strategija, instrukcijos – jau proza, t. y. aprašanti, kokiomis realiomis priemonėmis mes tą pasieksim ir visi kiti vadybos komponentai turi būti integruoti į tą aukščiausiąjį – misiją. Kaip sakoma, įmonė turi turėti ir kūną (jai būtini tikslai, strategijos, tvarkos, procedūros, pareigybių instrukcijos ir aprašai, būtina reikiama kompetencija ir patirtis, tačiau jei yra siela (misija, vertybės), tai visi šie dalykai netampa savitiksliais, o sustiprina ir disciplinuoja tikslo siekimą.

7. O kur dėti darbdavį? Negi iš tiesų prisišnekėjom iki to, kad, regis, teks atleisti savo šefą, kaip siūloma to paties pavadinimo knygoje.

Iš dalies taip: nors visus ir vienys tikslai ir vertybės, pirmiau aprašytos organizacinės priemonės nebus iki galo efektyvios, kol jos bus nuleidžiamos iš viršaus žemyn.

Manau, teks išdrįsti pajudinti visą vadovo poziciją. Lyderis nėra komandos kapitonas, lyderis yra tos pačios komandos dalis, nes visi esam lyderių komanda, jei kiekvienas dirba pagal lyderystės principus savo specializacijos srityje pagal visiems aiškias žaidimo taisykles ir vadovaudamasis tomis pačiomis vertybėmis. Atsakomybės, kūrybiškumo, organizuotumo reikia tiek sekretorės, tiek buhalterės veikloje ir nelieka esminio kokybinio skirtumo tarp vadovo ir darbuotojo, skiriasi tik veiklos sritis ir aprėptis. Vadovas, kaip ir visi kiti žmonės, lyderių komandos narys, kur kiekvienas prisiima atsakomybę pagal savo kompetenciją – vienas už produktą, kitas už kokybę, trečias už komunikaciją, o ketvirtas – vadovas – už visos tos struktūros organizavimą. Vadovo veiklos sritis – tiesiog tų sistemų kūrimas, inicijavimas organizavimas, priežiūra, koregavimas ir gyvybingumo (t. y. misijos) palaikymas kasdienybėje. O ankstesnę lyderio vietą užima ne asmenybė, o idėja, misija ir vizija. Daugiau kaip dešimt metų darbuotojams kaip „poterius“ sakydavau, kad mūsų šefas – mūsų užsakovas, dabar sakau, kad mes visi įdarbinti mūsų misijos.

Tuomet lyderis nėra tas, kuris stovi ant statinės ir rampų šviesoje visiems aiškina ir prisiima visos komandos nuopelnus, nei tas, kuris lyg garvežys traukia visą sąstatą, jis toks pats komandos narys. Kaip nuostabiai išsireiškė Nelsonas Mandela, tikro lyderio neturi matytis, nes jis eina komandos užnugaryje juos įkvėpdamas, skatindamas, palaikydamas ir nukreipdamas. Apie jo efektyvumą gali spręsti iš jo komandos rezultatų ir užaugintų lyderių.

Tokiu atveju mes jau kalbame ne apie biurokratinį, ne apie autoritarinį, o apie autoritetinį valdymo modelį. Tai yra tas pats ugdomojo vadovavimo modelis, daugumos konsultantų linksniuojamas kaip pats perspektyviausias. Mano pirmiau aprašytas modelis suteikia platesnį kontekstą ir argumentus, kodėl jis vienintelis įmanomas efektyvus modelis,  labai organiškai įsiliejantis į idėją ir į vertybes orientuoto verslo organizavimo sistemą. 

Tačiau tas modelis neveiks, jei visa sistema nebus darniai suderinta su juo, tad nėra efektyvu apie jį kalbėti ir siūlyti diegti atsietai nuo sistemos. Vadyba išplaukia iš idėjos ir remiasi į vertybes. Esu įsitikinusi: jei mes turim tas pačias vertybes, dėl viso kito galima susitarti, nes mano patirtis sako, kad jos – didžiausia vienijanti jėga. Prisiimama atsakomybė, yra drąsos reikštis kūrybiškumui, iniciatyva siekiant rezultato, yra noro tobulėti tik tada, kai yra asmeninė vidinė vienybė su organizacijos tikslais ir pakankama kompetencija jų siekti. Jei šios dvi prielaidos yra, tai susitarus dėl rezultato įmonė kaip struktūra suteikia priemones, suteikia laisvę, suteikia įgaliojimus, jei reikia, suteikia informaciją ir grįžtamąjį ryšį.

8. Darna. 

Jei visi dirbantys organizacijoje jaučiasi tos misijos savininkais, manyčiau, kad nebėra prielaidų atotrūkiui tarp darbuotojo ir darbdavio. Visiems tikslas artimas, visi savo srity dirba pagal lyderystės principus ir visi dalijasi grąža pagal vienodus kompetencijos ir rezultatų principus. Misija, vizija, tikslai ir vienoda struktūra visiems – tai klijai, galintys sukabinti visus organizacijos narius į vieną darnią visumą. Tik svarbu tuos principus taikyti visuose įmonės valdymo aspektuose – visi komponentai turi būti labai tiksliai ir preciziškai suderinti tarpusavy kaip instrumento derintojas derina instrumentą tol, kol pasigirsta harmoninga melodija.

Darnos principas neapsiriboja darna įmonės viduje, tokiais principais sukurta įmonė negali disonuoti su aplinka, kurioje ji veikia. Pažiūrėkite klasikinę farmacijos, maisto ar buities pramonės organizaciją. Ji meta didžiules investicijas į agresyvią reklamą, siekdama suformuoti vartotojo poreikį pirkti brangiai tai, kas pigu, nes pelno maksimizavimo principas reikalauja mažinti sąnaudas, taigi maisto pramonėje natūralūs ingredientai verčiami pakaitalais, skatinama pirkti tai, ko nereikia, tą dirbtinį poreikį sukeliant per priklausomybę skatinančias medžiagas, greitai suyrančius drabužius, apeliuojant į prestižą, savivertę susiejant su vartojimu ir pan. Tam, kad juodosios technologijos netaptų prieinamos visuomenei, metami pinigai į komercinių technologinių paslapčių saugojimą, sienų statymą tarp įmonės ir darbuotojo, tarp įmonės ir vartotojo, kas kelia natūralų susipriešinimą ir didina atskirtį, ir, kaip matom, anksčiau ar vėliau pakliūna į dienos šviesą, kas sugriauna jei ne visą verslą (ar analogiškai visuomeninę, politinę struktūrą), bet bent jau jo reputaciją tai tikrai ir ilgam. Taigi pinigai, laikas, dėmesys, o, apibendrinus, energija vietoj to, kad eitų į kūrybiškumą, savirealizaciją, kurie gali būti tik atvirumo, skaidrumo principais paremtoje struktūroje kaip demokratiškoje visuomenėje, taip ir organizacijoje eina į vienos realybės slėpimą ir kitos kūrimą per reklamas ir įvaizdžio formavimo kampanijas. Tai tas pats principas, kurį matėm įmonės viduje, jei sutarėm, kad jis negali būti efektyvus ir tvarus, tai logiškai negali būti toks ilgalaikėje perspektyvoje ir įmonės išorėje, t. y. socialinėje, profesinėje aplinkoje, kurioje ji veikia.

Taigi, apibendrinus, reikšminis naujo tipo organizacijos žodis yra „darna“. Tam, kad organizacija veiktų efektyviai, turi būti darna tarp darbuotojo ir darbdavio, galų gale – tarp organizacijos ir profesinės bei socialinės aplinkos, kur ji veikia. Darna neįmanoma be skaidrumo ir atvirumo, reikia tam ryžtis siekiant norimo efekto, tačiau tik tokios darnios, į misiją orientuotos organizacijos, prisiimančios socialinę atsakomybę ir veikiančios pagal darnios veiklos principus surenka daug „like“ iš visuomenės, lygiai kaip ir kitos pozityvios iniciatyvos, ir tokių pavyzdžių kiekvienas gali rasti savo aplinkoje.

Taigi į naująjį Darbo kodeksą žiūrint iš platesnės perspektyvos, nepavyks priimti visus tenkinančio modelio, kol nebus visus tenkinančio modelio realybėje, nes jokiais draudimais, jokiais reglamentais nepriversi žmonių daryti to, ko jie iš vidaus nenori, nemato prasmės daryti, arba jie darys, bet ieškos įvairių landų. Retorinis klausimas – kas efektyviau: ar koreguoti realybę nuo jos nutolusiais, tačiau tik darbdavių, ar tik darbuotojų interesus atitinkančiais modeliais, ar verčiau analizuoti, sisteminti, apibendrinti matomas besikeičiančios visuomenės, besikeičiančio verslo, besikeičiančios kartos ir besikeičiančių jos poreikių apraiškas, išsigryninti tendencijas ir ieškant abi puses vienijančių, realią dabarties, o ne praeities situaciją atitinkančių modelių, kurti juos atitinkančias taisykles. Suprantama, kad tai ne dabarties, greičiau ateities, kurios apraiškos – dalijimosi ekonomika, socialiai atsakingi verslai, iššūkis. 

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

-Į karą išėjote kaip niekam nežinoma Ukrainos lakūnė, o beveik po dvejų metų grįžote iš kalėjimo garsi visame pasaulyje. Kada buvo sunkiau – kalėjime ar dabar su ta šlove?

-Negaliu sakyti, kad buvau niekam nežinoma. Savo aplinkoje visada buvau balta varna, todėl kariuomenėje buvau gana garsi. Pasaulyje – kas kita. Kalėjime buvo labai šlykštu. Blogiau negu Rusijos kalėjime niekad nesu jautusis, nes tai yra nuolatinis šleikštulys. Su šlove susidoroti nėra sunku, nes aš jos nejaučiu. Aš vaikštau visur, kaip anksčiau, važinėju metro. Jeigu žmonės nori man kažką pasakyti, aš sustoju, pasikalbu. Jei turiu laiko, galiu nusifotografuoti. Man ta mano šlovė neatrodo laimėjimas. 

-Kai grįžote į Tėvynę po to, kai jus paleido, kas jums buvo sunkiausia tomis pirmosiomis minutėmis?

-Pirmosiomis minutėmis nieko sunkaus, ko gero, nebuvo. Viskas buvo lengva – sava žemė, net tūpimo takelis atrodė labai savas. Gal bendrauti su žmonėmis buvo sunkiau, nes dvejus metus buvau atskirta nuo žmonių. Teko iš pat pradžių nusistatyti savo erdvės ribas, kad žmonės galėtų prieiti iki tam tikro atstumo, bet ne arčiau. Bet tai taip pat nebuvo sunku. Sunkiau gal yra jausti atsakomybę ir suvokti esant ne tokia visagale, kad ką nors pakeistum. Jauti bejėgystę, kai nori viską iš karto pakeisti, kad viskas akimirksniu būtų gerai, kad atsigautų ekonomika, o tada pajauti, kad tam neturi nei žinių, nei galimybių, nes daug kas tam priešinasi netgi šalies viduje. Ir tai yra blogai, iš tikrųjų sunku. 

-O kaip jaučiate, ar Jūsų paleidimas iš kalėjimo yra Jūsų asmeninė pergalė prieš V. Putiną?

-Manau, kad negalima sakyti, jog asmeninė. Asmeniškai aš vis vien būčiau V. Putiną nugalėjusi. Man buvo tas pats, kaip grįžti – gyvai ar negyvai. Svarbiausia – grįžti laisvai į Ukrainą. Niekada nelikčiau 22 metams Rusijoje, net kalėjime. Juolab kalėjime. Ta pergalė yra veikiau visos Ukrainos, viso pasaulio, visų gerų, sąžiningų, ukrainiečius palaikančių žmonių pergalė. Kitaip to nebūtų buvę ir tai nebūtų taip ryšku. 

-Skaičiau, kad ketinate dirbti, kad išvaduotumėte kitus Ukrainos karo belaisvius. Kaip galvojate tai daryti? Ar turite konkrečią programą?

-Aš jau tai darau – kaip tai buvo daroma dėl manęs, kai keliavo mano sesė, kalbėjosi su žmonėmis, siekė paramos. Buvo rašomi tyrimai, projektai, ataskaitos apie tai, kas vyko. Žmonės, kurie padėjo išvaduoti mane, lygiai taip pat šiuo metu padeda kitiems Rusijoje likusiems ukrainiečiams. Tikiu, kad mums pavyks. Juk, be manęs, paleido ir kitus – J. Afanasjevą ir G. Sološenką. Be abejo, vien todėl, kad jiems labai pablogėjo sveikata, ir Rusijos įvaizdis labai nukentėtų, jeigu ji pradėtų grąžinti ukrainiečius Ukrainai negyvus. Todėl ir teko paleisti anksčiau. Kitus ji tebelaikys, tyčiosis visaip iš vaikinų, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau pergalė tikrai bus mūsų. 

-Kiek tokių žmonių?

-9 žmonės, paimti pagal melagingą programą pavadinimu „Didžioji Ukrainos byla“ – kai Rusijos propaganda bandė visam pasauliui įteigti, kad ukrainiečiai yra žvėrys, kruvini banderininkai, valgantys rusų vaikus, pagal tą programą tie žmonės buvo paimti, jų dabar liko 9. Krymo totorių sąrašą, deja,  kol kas turime nebaigtinį. Šiuo metu tame sąraše yra 37 žmonės. Taigi šiuo metu devyni 2014 metų ir 28 [vėlesnių metų] Krymo totoriai. Bet tas sąrašas gali būti bet kada papildytas – gal šią minutę kažkas yra areštuojamas. Kiek žmonių iš viso bus – pasakyti negalime, bet šiuo metu jų yra iki 40. 

-Nadija, į karą Jūs išėjote kaip lakūnė, o grįžote kaip pasaulinio garso politikė. Kokia yra Jūsų politinė programa?

-Negrįžau kaip pasaulinio garso politikė. Gal ir išgarsėjau visame pasaulyje, mane pavadino politike, bet iš tikrųjų politikė tesu 1,5 mėnesio. Aš mokausi. Tai mano pirmoji programa. Visi klausia apie programą, bet aš negaliu pasakyti penkių punktų, kurie stebuklingai išgelbės Ukrainą. Aš turiu širdyje tuos punktus, bet pasauliui juos pristatysiu tada, kai juos baigsiu suformuluoti. Dabar pasakyti negaliu.

-Gal bent vieną?

-Nė vieno. Kai kuriama strategija, svarbiausia, kad apie ją nebūtų sužinota anksčiau laiko.

-Gerai, tada kitas klausimas: kiek pats stebėjau, Ukrainos politinis elitas kiek atsargiai Jus pasitiko – kaip naują veikėją politikos lauke. Kokie Jūsų dabartiniai santykiai su politiniais Ukrainos veikėjais?

-Turbūt tokie, kokie buvo Maidane. Aš praleidau dvejus metus, todėl dabar jaučiuosi tiesiog liaudis. Nesuprantu, kai politikai išeina ir kalba žmonėms: „Jūs buvote apvogti! Jūs buvote apgauti!“. Kodėl – jūs? Kodėl jie negali pasakyti – „mes“, visi mes? Jeigu JŪS apvogti, vadinasi, tai MES tą darėm. Tai labai aiškus pasidalijimas pasąmonėje. Nenoriu, kad į mane žiūrėtų įtariai. Noriu dirbti dėl tų pačių vertybių, tų pačių… baigiu pamiršti rusų kalbą… tų mechanizmų, kurie tarnautų žmonėms. Nenoriu, kad mes varžytumėmės, kuris esame geresnis politikas – tai neteisinga, tai trukdo dirbti būtinus darbus. Todėl jaučiuosi kaip liaudis ir [politikoje] tik pradedu apsiprasti. 

-Kodėl, Jūsų manymu, pralaimėjo Oranžinė revoliucija? Turbūt galima taip teigti – ji pirma lyg ir nugalėjo, bet turime tai, ką turime. Kokios priežastys?

-Labai dažnai manęs to klausia ir Ukrainoje, ir Lenkijoje neseniai teko atsakyti: esate tokia darbšti, protinga, stipri tauta – kodėl Jums visą laiką nesiseka? Tiksliai atsakyti kodėl sunku. Kažko mums, matyt, trūksta. Oranžinė revoliucija buvo taiki, o dabartinis Maidanas buvo kruvinas. Mes suvokiame, kad sumokėjome pernelyg brangiai, jog leistume dar kartą mus apgauti. Ieškosime išeities, kad tai nepasikartotų, bet priežasties įvardyti aš negaliu. Tiesiog žmonės neturi sąžinės, ir kiekvienas, kas ateina į valdžią, kažkodėl tą sąžinę praranda. 

-Ukrainos politikos lauke pasižymėjote tuo, kad Jūsų požiūris į Donbasą skiriasi nuo tipiško Ukrainos požiūrio. Pasiūlėte derybas. Šiandien skaičiau, kad tos nuomonės nebesate. Ar galite paaiškinti mums šią savo programą?

-(Juokiasi) Net nežinojau, kad tai vadinasi programa.

-Na, Jūsų nuostatą.

-Viskas labai paprasta. Ta nuostata yra tokia, kokia yra mūsų tautos nuostata. Pasaulyje ji išgarsėjo tik todėl, kad mūsų politikų požiūris visą laiką skiriasi nuo tautos požiūrio. Jie tik reklamuojasi ir iškelia dažnai nerealius, neadekvačius, neobjektyvius siekius. Reikia galvoti, kas yra realu, o ne gražiai kalbėti vien tam, kad pakalbėtum. Esu prieš tokį mūsų politikų būdą sudarinėti savo programas. Pasiūliau tai, ką galvoja visa tauta. Turime nuo Rytų iki Vakarų, nuo Pietų iki Šiaurės vieną mus vienijančią idėją – net ir su Donbasu. Į Maidaną ėjome su šūkiais – už decentralizaciją prieš V. Janukovyčių, už savivaldą! Tai būtų nauja valstybės veikimo forma. Yra sukurtų ir Maidane pasiūlytų programų, jos yra geros ir jomis galima vadovautis kuriant valstybę, kad žmonės jaustų atsakomybę ir siūlytų, kaip spręsti problemas, ir patys tai darytų, o ne tik reikalautų iš valdžios, kad ji padarytų jiems gerai. Ir tai svarbu – Maidane žmonės pradėjo galvoti, kaip patiems padaryti, užuot laukus, kad tau iš viršaus nuleistų. Tai vienija ir Donecką, ir Lvovą. Mums reikia referendumo – ne atskirose srityse, o bendro tautos referendumo, kur žmonės tartų žodį, kokią jie toliau mato Ukrainą. Nes šiuo metu valdžia tebetelkiama – nors Maidane kovojome visai už kitus dalykus, bet valdžia vėl telkiama, tik jau kito prezidento rankose. Tai nepatinka žmonėms visoje Ukrainoje. Labai norime rasti Ukrainai kūrybingą sprendimą, ir tai mus visus suvienys. Ką man bekalbėtų apie Donecką ir Luhanską, ten vis vien gyvena mūsų žmonės. Galbūt jie yra Rusijos apkvailinti, dalis jų negalėjo ištverti ir išėjo į Rusiją, bet jie turi teisę grįžti į savo namus, į savo žemę, kur gyveno jų protėviai. Mano pozicija yra teisinga, žmogiška, ir aš ją ginsiu.

-Pafantazuokime, kaip atrodytų tos derybos. Kiek suprantu, pati esate pasirengusi ten vykti.

-Čia nėra ką fantazuoti – viskas atrodo maždaug taip, kaip mūšyje. Ten nevykstama su delegacija. Esu pasirengusi ten vykti viena. Atrodo, viskas taip, kad žmonės susitinka lauko vidury, iš anksto su granata, kad apsisaugotų nuo kitos šalies snaiperio. Tai karo laikų derybos, kurių paprasti civiliai nesuprastų. Ten yra savas kodeksas, savi karo pojūčiai. Bet žinau, kad aš susikalbėčiau su A. Zacharčenka ir I. Plotnickiu, kad ir kiek nusikaltimų jie yra padarę Ukrainos valstybei ir kokie jie bebūtų. Vien todėl, kad esame karo vadai, esame siuntę žmones į mūšį ir pažįstame tokią atsakomybę. Noriu, kad jie nebeklūpėtų ir nustotų laižę Rusijai ir V. Putinui batą. Jie yra ukrainiečiai, jie turi savo išdidumą. Jie nori būti laisvi – tegu jie už tai kaunasi, tegu apie tai su mumis kalbasi, bet tegu neatstovauja Rusijos interesams Ukrainoje. 

-Ar nejaučiate noro atkeršyti už tai, ką patyrėte?

-Visiškai ne. Aš atleidžiu, tiksliau – net nekreipiu dėmesio į tai, ką jie man padarė. Bet niekad neatleisiu Rusijai to, ką ji padarė mano tautai, ir kad ji tebelaiko ukrainiečius nelaisvėje. Bet neturiu keršto [jausmo] konkretiems žmonėms. Tai karas, tai nieko asmeniško. Mąstyti reikia strategiškai, toliaregiškai. Koks galėtų būti mūsų politinis kerštas? Kad gyvenimo lygis Ukrainoje būtų geresnis, nei pas juos. Tai būtų tikrasis politinis kerštas. O eiti kažką paskersti – tai ne mano metodai. Dėl Donbaso derybų būtų tas pats – reikia iškeisti visus belaisvius į visus, paleisti žmones. Tuo baigiasi bet kuris karas. Kai vyksiu, apie tai kalbėsiu pirmiausia. 

-Šiomis dienomis Jūsų Prezidentas atsakė Rusijos žurnalistui dėl rinkimų Donbase: „Kai ten nebežudys mūsų žmonių, gali būti ir rinkimai“. Kaip Jūs matytumėte tokių rinkimų scenarijų?

-Rinkimai šalyje galimi tik atkūrus teritorines sienas. Rusija turi pasitraukti į savo teritoriją – pasitraukti iš tikrųjų, o ne tik deklaruoti, kaip buvo ir Kryme, kai ten būta „žaliųjų žmogeliukų“. Reikia pasitraukti iš tikrųjų ir sieną reikia uždaryti, kas metrą pastatyti po pasienietį, kad niekas niekada neprasmuktų. Tik pašalinus visą Rusijos propagandą, grąžinus Ukrainos televiziją ir informacinę erdvę, atlikus operacijas ir atėmus neteisėtai laikomus ginklus, įkalinus tuos, kurie neteisėtai kariavo – tai yra itin žiaurūs, išsigimę žmonės, tikri nusikaltėliai, kurių, deja, yra abiejose pusėse, ir juos reikia atskirti nuo visuomenės. Taip pat atlikus amnestiją, nes separatistais dabar galima laikyti ir moteris, ir vaikus, kurie ėjo į gatves su Rusijos ar kitokiomis neaiškiomis vėliavomis – jie irgi separatistai, nors ir tiesiog išdurti žmonės. Taigi po pusės metų, kai regionas aprims, bus atlikta amnestija, atleidimas ir susitaikymas, kai žmonės pakeliaus, pamatys Lvovą ir Europą, tik tada bus galimi rinkimai. Tas regionas turi atvėsti ir išmesti iš galvos tą šlamštą, kurio prikimšo Rusija. 

-Dėl karo daugmaž aišku, o kaip politinis Ukrainos žemėlapis? Ar žmonės dar pasitiki nauja valdžia, ar jau ja nusivylė? Ir Jūs pati?

-Kodėl „dar pasitiki“? Jie niekad ir nepasitikėjo jokia valdžia visiškai. Buvo pavienių protrūkių, kaip po Oranžinės revoliucijos. Po Maidano tam tikras pasitikėjimo kreditas irgi buvo, bet politikai mūsuose moka jį labai greit iššvaistyti. Šiuo metu didelio pasitikėjimo irgi nėra. Politikai tiesiog turi sparčiau ir kokybiškiau daryti žingsnius, kad pakeltų žmonių gyvenimo lygį. Tik tada atsiras pasitikėjimas.

-O ar pati kažkuo per tą laiką nusivylėte?

-Nenusivyliau, nes ir ypatingų vilčių neturėjau. Niekad neturėjau iliuzijų ar rožinių akinių. Visada žinojau, kuo tai baigsis Ukrainai, kas beateitų į valdžią. Nenusivyliau, tikėjausi būtent to, ką turime – ne geriau ir ne blogiau. 

-Ar nejaučiate, kad visi jau pavargo nuo karo ir apskritai nuo šios temos? Ne tik Ukraina, bet ir kitos šalys.

-Karas, be abejo, vargina – ir kariaujančiuosius, ir visus aplinkui, Europą. Šis karas neišsirutuliojo į kokius nors tikrus karinius laimėjimus. Jis buvo vangus ir niekam tikęs, ypač vadovavimo prasme. Labai gaila, kad dėl to paaukota tiek gyvybių. Be vadovavimo nėra pozicijos ir komandų. Dabar tą karą metas baigti kuo greičiau – tikiuosi, taip ir bus. 

-Ar tikite, kad Ukraina laimės? Ne tik kare, bet apskritai. 

-Žinoma. Apskritai – be abejo, laimės. 

-Iš kur tas tikėjimas?

-Aš gi nugalėjau – iš kur aš turėjau tikėjimo? Aš likau gyva, ir Ukraina nugalės, neabejoju tuo nė sekundei. Valdžioje niekada nebūna paprastų, tikrų ukrainiečių. Valdžioje visada yra kokie nors žmonės, kurie mums atrodo svetimi – lyg būtų kito kraujo ar išvis iš kosmoso. Ne mūsiškiai, kurie neaišku kaip pakliuvo valdžion. Bet gal trečiajame tūkstantmetyje jau esame išmokę galvoti, tai jau šį kartą mums viskas nusiseks. Aš tuo tikiu.

-Ko dabar lauktumėte, prašytumėte? Ką tik grįžote iš Varšuvos, kur vyko NATO viršūnių susitikimas. Vėl kalbėjote apie Ukrainą. Ko norėtumėte iš mūsų valstybių, savo kaimynių, kuo mes galėtumėte Jums pagelbėti?

-Pirmiausia norėčiau padėkoti. Lenkijai jau dėkojau – dabar norėčiau ir Lietuvos tautai padėkoti už suteiktą pagalbą. Kad supratote mus, mūsų skausmą. Labai daug savanorių padėjo gydant žmones ir Maidane, ir fronte. Esu už tai labai dėkinga, kaip ir už visas tas dėl manęs priimtas rezoliucijas. Lietuva labai nuosekliai ir atkakliai laikosi savo sprendimų, niekad nesitraukia. Dabar Jūsų Prezidentė labai man padeda dėl visų kitų ukrainiečių, kurie lieka V. Putino režimo įkaitais. Už tai esu labai dėkinga. Ko paprašyti? Nežinau…

-Gal ne paprašyti – pasakyti.

-Mes, tiesioginės Rusijos kaimynės, suprantame, kodėl mes tos kaimynystės baiminamės ir priešinamės. Vakarų Europa tos kaimynystės nėra patyrusi, todėl yra pratusi su Rusija sėkmingai prekiauti. Bet aš manau, kad pasaulis, ypač Eurazijos pasaulis, negali būti vienpolis. Turime daryti viską, ką galime, ir Europos Parlamente, ir apskritai Europos Sąjungoje, ir NATO, kad sutelktume jėgas prieš bendrą priešą – bet kurį priešą, kuris pakeltų prieš mus ranką.

-Kokie Jūsų asmeniniai, politiniai ateities planai? Eiti į prezidentes?

-Ne, noriu, kad Ukrainoje būtų viskas gerai ir man dėl to nereikėtų tapti prezidente. Jeigu taip pavyks. Jeigu nepavyks – esu pasirengusi dirbti bet kokį darbą užimant bet kokias pareigas – politines, profesines, karines – kur būsiu naudinga savo tautai. Politika ar valdžia man nėra tikslas, kaip daugumai mūsų politikų. Noriu, kad mano darbas būtų naudingas ir atneštų rezultatą. 

-Kiek suprantu, neatmetate galimybės, jeigu reikėtų, tapti ir prezidente.

-Vakar Lenkijoje mane kalbino ir sakė, kad ir jie turėjo prezidentą – deja, vardo neįsidėmėjau – kuris ėjo į rinkimus ir sakė: „Nenoriu, bet privalau!“ Aš irgi turiu pareigų savo tautai, nes prisiekiau ją ginti kaip karė, kaip pareigūnė. Kaip deputatė, prisiekiau dirbti tautos labui. Todėl nieko neatmetu. Ką reikės –viską padarysiu. Bet gal ir gerai, kai prezidentas nenori, bet gali, o tauta nori. Tada viskas pavyksta. Prezidentas neturi norėti tik sau (jeigu jis nori [būti prezidentu], tai nori tik sau). Prezidentas neturi norėti, svarbu kad galėtų, o tauta turi norėti ir nurodyti prezidentui, ką reikia nuveikti. 

-Ar įsivaizduojate, kaip susitiktumėte, pavyzdžiui, su V. Putinu? Ką jam pasakytumėte?

-Jeigu jau žiūrime į tą pasakišką ateitį, tai, kai aš tapsiu prezidente, V. Putinas nebebus Rusijos prezidentas. Man skaudu ir apmaudu dėl Rusijos, dėl jos tautos, kuri kenčia nuo totalitarinio, imperinio, diktatūrinio jos režimo. Kenčia labiau už kitas šalis. Jie visai tuo nesidžiaugia, bet labai bijo: tai blogiausia, kai negali padaryti nieko, nes bijai, nors ir supranti, kad yra blogai. Todėl nėra jokių problemų – įsivaizduoju kuo normaliausias darbo keliones. Kalbėtis galiu su pačiu velniu, jeigu to reikia, kad išvaduočiau savo brolius ukrainiečius. Be jokių problemų galiu konstruktyviai susitikti su bet kuo. 

-Sėkmės Jums. Ačiū Jums. Ar dar ką nors norėtumėte pasakyti, kol kamera veikia?

-Ką dar pasakyti? Bendravau su Lietuvos ambasadoriais Ukrainoje, mums padovanojo lietuviškos muzikos plokštelę. Man labai patiko. Ilgą laiką klausėmės tik arba rusiškos (labai mažai ukrainietiškos), arba angliškos muzikos. Kodėl taip ilgai nežinojome unikalios artimiausių kaimynų muzikos? Kokia ji unikali! Dabar klausiausi lenkų muzikos per radiją – man labai patiko. Todėl Ukrainoje jau priimtas įstatymas dėl kvotų – po 10 procentų visų kaimynų muzikai, kad galėtumėme pažinti vieni kitų kultūrą, tai labai pozityvu ir malonu. Dar čia važiuodama keliais mačiau labai daug miškų ir vandens, labai gražu. 

-O kokia Jūsų mėgstamiausia ukrainietiška daina?

-Negaliu įvardyti vienos dainos – man labai patinka ukrainietiška muzika. Man patinka dainuoti. Priklauso nuo nuotaikos. Kalėjime nuolat dainuodavau ukrainiečių sukilėlių dainas, kurias dainuodavome Maidane. Patinka tam tikros kryptys – rokas, folkas, nepatinka popsas, šansonas. Taigi labai platus diapazonas, o ne kokia viena daina. Be abejo, labai patinka Ukrainos himnas. 

-Daugelį išmokėte Ukrainos himno žodžių, kai giedodavote teismo salėje. Ačiū, tikiuosi, kitą kartą kalbėsimės malonesnėmis temomis – nebe apie karą, o apie pergalę. Sėkmės!

-Ačiū!

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt

Farmacijos įmonės leidžia daugybę reklaminio ir informacinio pobūdžio tekstų, skirtų jų gaminamiems produktams populiarinti ir pardavimams didinti. Visgi „Ars libri“ kalbos redaktoriai pastebi, kad su vaistais platinamų informacinių lapelių kalba toli gražu neblizga. Dėl to šiame straipsnyje norėtume aptarti keletą farmaciniams tekstams būdingų klaidų ir pasiūlyti taisyklingus jų atitikmenis.

Visų pirma, būtina žinoti, kad vieni vaistai yra vartojami, o kiti naudojami. Tarkime, aspiriną vartosite (gersite) patys, o gyvūnui skirtą preparatą nuo blusų naudosite. Kaip nurodoma „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, „naudoti“ reiškia „patirti, gauti naudą“, o „vartoti“ – „taikyti praktikoje, naudoti kuriam reikalui“. Taigi vaistus savo kūno vidaus ar išorės negalavimams gydyti vartokite, o kitus vaistus ir preparatus, skirtus ne Jums patiems, o kitiems asmenims ar gyvūnams, – naudokite.

Kita dažnai pasitaikanti klaida yra žodžio „terapija“ vartojimas. Nekonservatyvias gydymo priemones, pavyzdžiui, chirurginę operaciją ar kitas intervencines gydymo priemones „terapija“ vadinti būtų netaisyklinga. Dėl to reikėtų sakyti ne „chirurginė terapija“, o „gydymas chirurginiu būdu“. Tuo tarpu „terapija“ tinkamesnė naudojant neinvazines gydymo priemones, pavyzdžiui: manualinė terapija, kineziterapija ir pan. Vis dėlto „terapija“ kai kuriais atvejais gali būti vartojama ta pačia reikšme, kaip ir gydymas, pavyzdžiui, insulino terapija (ar gydymas insulinu).

Atkreipkite dėmesį, kad ne visiems negalavimams ir būklėms nusakyti tinka žodis „sirgti“. Pavyzdžiui, frazę „pacientams, sergantiems inkstų veiklos nepakankamumu“ derėtų keisti į „pacientams, kurių inkstų veikla yra nepakankama“. Taip pat nesergama infarktu ar insultu, nes šios būklės yra laikinos ir patiriamos trumpą laiko tarpą – infarktas ar insultas yra patiriamas.

Siūlytume vengti ligonius ir pacientus vadinti sunkiais ar lengvais, nes galima pamanyti, kad kalbama apie ligonio ar paciento svorį. Kai turite omenyje ligonių patiriamų negalavimų lengvumą ar sunkumą, geriau nurodykite, kad kalbate apie jų sveikatos būklę – sunkios (lengvos) būklės ligoniai. Derėtų vengti ir netaisyklingų konstrukcijų, tokių kaip: „vaistus vartoti gydytojo priežiūroje“ (=prižiūrint gydytojui).

„Ars libri“ vertimų biurui dažnai tenka atlikti farmacinių tekstų vertimų tiek į lietuvių, tiek į užsienio kalbas. Žinome, kad taisyklingai išverstų farmacinių tekstų reikšmė yra itin didelė tiek gydytojams, tiek pacientams, todėl siekiame, kad tekstų vertimai būtų ne tik taisyklingi, bet ir sklandūs. Juk taisyklingai išversti ir visiems suprantami farmaciniai tekstai suteikia svarbios informacijos, kaip įveikti įvairias ligas ir negalavimus. 

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Jau vaikystėje susiformuoja skirtumai

Vyriško ir moteriško kalbėjimo ir bendravimo skirtumai susiformuoja jau ankstyvoje vaikystėje. Pradžioje tėvai ir artimieji su mergaitėmis ir berniukais bendrauja skirtingai. Skirtingi yra ir bendravimo smėlio dėžėje įgūdžiai. Taip pat skirtingai tarpusavyje bendrauja ir paaugliai: tiek merginos savame būryje, tiek vaikinai. Paauglystėje merginos dalijasi savo paslaptimis su draugėmis, daug plepa ir taip formuoja savo kalbėjimo įgūdžius, vaikinai priešingai: šiuo gyvenimo etapu daugelis jų pradeda kalbėti trumpais ir aiškiais sakiniais, vietos nebelieka jokiems mažybiniams žodžiams. Nereikėtų pamiršti, kad dažniausiai mergaitės kalbėti pradeda ankščiau, todėl jų kalbos įgūdžiai susiformuoja greičiau ir išvengiama kalbos sutrikimų, kuriuos dažniau patiria berniukai. Vyrų ir moterų kalba skiriasi daugeliu bruožų, pvz., sakinių ilgiu, leksika ir sintaksiniais dalykais. Todėl nestebina ir tai, kad net profesionalių vertėjų, ypač tų, kurie verčia publicistinius ir reklaminius tekstus, rašymo ir vertimo stilius skiriasi ir kartais priklauso nuo lyties.

Kuo skiriasi vyro ir moters rašomi sakiniai?

Mes, vertimo biuro „Ars libri“ redaktoriai, pastebėjome, kad moterų ir vyrų rašymo ir vertimo stilius skiriasi šiais aspektais:

•Moterų sakiniai gramatiškai yra tvarkingesni;

•Moterų kalboje galima rasti specifinių būdvardžių; 

•Moterys mėgsta pasakymo sustiprinimus (labai didelis, labai gražus, „so awesome“, „so nice“ ir t. t.);

•Rašydamos moterys mėgsta madingus išsireiškimus (LOL, OMG ir t. t.);

•Moterys mėgsta vartoti pažyminius, klausiamuosius sakinius;

•Vyrų kalba konkretesnė, moterų – abstraktesnė;

•Vyrai mėgsta konstatuojančio pobūdžio sakinius;

•Vyrų rašymo stiliuje gausu daiktavardžių.

Visgi, kalbant apie sakinių ilgumą, kalbos aktų dažnumą, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kokio pobūdžio yra Jūsų verčiamas tekstas. Pavyzdžiui, jei verčiate teisės ar finansų srities tekstą, beveik niekuomet nesuprasite, ar vyras, ar moteris atliko vertimą, nes teisinė kalba turi griežtą struktūrą ir griežtą terminologiją. Kitaip yra reklaminių, publicistinių tekstų atveju. Šiuose tekstuose moterys mėgsta vartoti daugiau žodžių ir kurti ilgesnius tekstus. Ilgesnius ir vaizdingesnius tekstus galima sieti su moterų emocionalumu, jautrumu, netgi plepumu. Galima teigti, kad tekstuose atsiskleidžia moterų švelnumas, jautrumas. Vyrų tekstai, atvirkščiai, net ir reklaminiai yra trumpi, aiškūs. Nepridedant niekur to, ko nereikia – mažybinių žodžių labai retai randama vyrų rašytuose ir (ar) verstuose tekstuose, moterų verstuose tekstuose – priešingai. Galbūt tai lemia didesnis moterų jautrumas, buvimas su vaikais ar kiti veiksniai. Vertimo biuro „Ars libri“ redaktoriai tikrai susiduria su tokiais mažybiniais žodžiais moterų vertėjų tekstuose, kaip lietutis, batukai ir t. t. To kol kas neteko matyti vyrų tekstuose.

Moterys gramatiškai rašo geriau

Lenkijoje buvo atliktas tyrimas, kuriame tirti moterų ir vyrų žurnalistų sukurti tekstai. Rezultatai parodė, kad moterys palieka kur kas mažiau gramatinių klaidų, nei vyrai. Šis tyrimas taip pat parodė, kad vyrų sakiniai yra trumpesni, juose mažiau dalelyčių, priešdėlių, bet visgi gramatikos klaidų – daugiau. Vyrai teikia pirmenybę daiktavardžiams, būdvardžiams, veiksmažodžiams. Jie mėgsta, kad jų sakiniuose viskas būtų aišku ir liktų kuo mažiau vietos interpretacijoms. Vis dėlto vyrai labiau linkę atsižvelgti į patarimus ir klaidų nekartoti.

Taigi kas geresnis vertėjas – vyras ar moteris?

Vertimai ir tekstų rašymai tikrai nėra ta sritis, kurioje reikėtų skirstyti vertėjo profesionalumą pagal lytį. Vertimų biuras „Ars libri“ vertėjus renkasi ne pagal lytį, o pagal profesionalumą. Gerų vertėjų ir rašytojų yra tiek moterų, tiek vyrų. Tuomet kiekvienas pasirenkame ko mes norime iš teksto: ar švelnaus tono, ar konkretumo?

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Prieš kurį laiką vertimų biurui „Ars libri“ teko garbė ir vargas savo vertėjus siųsti sinchroniniam vertimui į vieną didelę konferenciją. Vargas, nes kaip tik tą savaitę pasitaikė didelis renginys Briuselyje, pasiglemžęs didžiąją dalį vertėjų žodžiu. Nepaisant LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės anglų kalbos egzaminų ministrams, į viešumą yra buvę išlindę keli itin nenusisekę politikų bandymai kalbėti anglų kalba viešai. Akivaizdu, kad tąsyk nebuvo verta persistengti – ES institucijose galima be problemų kalbėti gimtąja kalba, pasikliaujant iš tiesų profesionaliais vertėjais, dažnai gyvenančiais tarp Lietuvos ir Belgijos. Visgi vertėjų profesionalumas kartais bejėgis prieš kurias kliūtis.

Salėje sėdintys žmonės pasiima ausines, nusistato savo kalbos stotelę ir visą laiką be jokio kalbos barjero klauso pranešėjo. O kas tuo metu vyksta toje tarpinėje pakopoje – vertėjų kabinose? Įtemptas, adrenalino kupinas darbas. Lietuviškai kalbantį politiką du vertėjai pasikeisdami verčia į anglų kalbą, tada įsijungia kitos kabinos: iš anglų kalbos vienu metu verčiama į vokiečių, prancūzų ir kitas kalbas – tiesiai į ausines, pagal kiekvieno pageidavimą. Būtų paprasta, jei tribūnoje – lėtai kalbantis, iš anksto savo kalbas pasiruošiantis, nuspėjamas politikas. O jeigu koks spontaniškas rėksnys? Kaip vertimu perteikti emociją ir neartikuliuotą kalbą?

Labiausiai tikėtina, kad toks besiskeryčiojantis politikas išvis nebus išverstas (taigi jo ugninga kalba bus aktuali tik jam pačiam). Visų pirma, dėl to, kad vertėjai nespės versti su jo tempu ir galiausiai gali išvis nustoti versti. Kartą vienoje konferencijoje pranešėja savo tekstą sudėliojo iš teisės aktų citatų. Kadangi pranešimą skaitė, tai itin pagreitino tempą. Vertėjai atsiprašinėjo auditorijos, kad negali perteikti pranešėjos žodžių, todėl pranešėja galiausiai išvis buvo paprašyta užleisti vietą prie mikrofono kitam, labiau tinkamam versti, pranešėjui. Kai kurie jautrūs vertėjai (tiesa, „Ars libri“ praktikoje to dar nepasitaikė) netgi išbėga iš vertėjų kabinos, jei nepaisoma jų prašymo kalbėti lėčiau.

Dar viena problema, su kuria susiduriama ne taip jau retai, kaip atrodytų – netinkamas reikalingos versti kalbos nustatymas. Išsiuntėme anglų kalbos vertėją (versti nuosekliai) pasitikti delegacijos iš užsienio, kurioje visi kalbėjo… rusiškai! Laimei, vertėjui pavyko greitai persiorientuoti į kitą kalbą, nei numatyta, ir susitikimas įvyko sklandžiai. 

Reikalingos kalbos nustatymas labai dažnai turi ryškų politinį atspalvį. Tokie politiniai dalykai ėmė matytis jau nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Pavyzdžiui, Nepriklausomybės pradžioje vyko NATO seminaras, kurio darbo (ir vertimo) kalbos – lietuvių, anglų ir rusų. Latvijos gynybos ministras rusiškai nenorėjo kalbėti iš principo, o lietuviškai ar angliškai nemokėjo, taigi skaitė pranešimą latviškai. Kilo sumaištis – vertėjai nieko neverčia. Nesupranta ir neverčia, latvių kalbos vertėjas nebuvo užsakytas. Galiausiai rastas sprendimas: Latvijos ministras turėjo pasirašęs tekstą ir rusų kalba, tad šį tekstą sekdami ant lapo, apgraibom vertėjai ir vertė į kitas kalbas.

Politinių aktualijų pripildytos ir tiesioginės įvairių laidų transliacijos, kuomet vertėjai tiesiogiai į eterį verčia užsieniečių pasisakymus. Štai prieš kelias dienas gavome prašymą „po 50 minučių atsiųsti į studiją ukrainiečių kalbos vertėją“. Ar rusų kalbos vertėjas netinka? Tikrai ne, nes Ukrainos Prezidentas kalbės apie iš Rusijos ką tik paleistą Nadeždą Savčenko. Vis dėlto didžiausias iššūkis transliacijų vertėjams yra įvairūs techniniai trikdžiai: kaip išversti kažką, ko visai nesigirdi dėl traškesio ir pan.? Čia jau aukštasis pilotažas: pasiruošti kiek įmanoma daugiau iš šalutinės susijusios medžiagos ir „skaityti tarp eilučių“. Tokiu atveju vertėjas iš padrikų žodžių ir kontekstinės informacijos susidėlioja trūkstamas dalis, ir tai verčia žiūrovams. 

Vertėjams žodžiu keliami labai aukšti reikalavimai, visi jie išdėstyti daugybėje dokumentų. Ir labai dažnai pamirštama, kad yra ir reikalavimai verčiamiems pranešėjams. Po to neretai girdimos frazės „vertėjas blogai išvertė mano mintis, aš ne tai norėjau pasakyti“. Galima grįžti prie pradžioje išsakytos minties: kartais geriau nedideli nukrypimai nuo minties verčiant, negu didelė gėda patiems bandant kalbėti užsienio kalba (aišku, geriausias variantas mokytis kalbėti užsienio kalba be gėdos).

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt

Balandžio 21 d. LR Seimas svarstė nepritarė įstatymo dėl angliškų įmonių pavadinimų projektui. 

Prieš porą metų įsigaliojus įstatymui, numatančiam, kad įmonių pavadinimai Lietuvoje gali būti tik lietuvių kalba, kilo didžiulė pasipiktinimo banga. Bet ar nuo to sumažėjo pavadinimų užsienio kalba? Regis, kad ne: išliko anksčiau registruoti pavadinimai užsienio kalba, o gudresnieji dabar registruoja savo įmones užsienyje ir veikia su kitos kalbos pavadinimu kaip užsienio kapitalo įmonė, žemaičiai dargi adaptuoja žemaičius žodžius ir užregistruoja kaip „lietuviškus“ pavadinimus. Pavadinimą apskritai tapo sudėtingiau įregistruoti – pirminius variantus pirmiausia peržiūri kalbos specialistai. Ir gerai – daugeliu atveju patariama tinkamai ir Lietuvoje sumažėjo kĖbabinių skaičius. 

Taigi koks tikslas buvo rengėjų šio įstatymo, numatančio, kad pavadinimai anglų kalba įgis tokį pat statusą, kaip lietuviškieji? Turbūt atsakymas vienas: dėkingų rinkėjų – būsimų įmonių ir įmonėlių savininkų – balsai. Savaime lietuviškas ar užsienio kalbos pavadinimas turėtų būti pačių įmonių savininkų reikalas, kaip matome iš poros metų veiklos, su vienokiomis ar kitokiomis išlygomis, įstatymą galima apeiti. Taigi dalinis įstatymas, išskiriantis vieną – anglų – kalbą nėra labai motyvuotas. Taip, tai šiuo metu populiariausia verslo kalba, tačiau ne vienintelė. Kaip rodo vertimų biuro „Ars libri“ patirtis, Europoje vis dar yra daugybė savo šalių nacionalistų (gerąja prasme), kuriems lygiai taip pat neidentifikuos angliško pavadinimo, kaip neidentifikuoja lietuviško. Taigi viskas atrodo gražu, bet ne praktiška. Bent jau ne įmonių pavadinimų kūrėjams.

Plačiau > Publikuota: delfi.lt

Lietuvių kalboje, kaip ir kitose pasaulio kalbose, visada buvo galima rasti svetimžodžių. Ekonominiai ir politiniai santykiai su visu pasauliu nulemia tai, kad lietuvių kalboje nuolat atsiranda svetimžodžių: anglicizmų, romaniškos kilmės ar iš kitų kalbų pasiskolintų žodžių. Skolinių atsiradimas kalboje priklauso nuo daugelio veiksnių: tai gali būti ir valstybės istorija, valstybės vadovų ideologija, kuri apima ir kalbą. Kalba nuolat rūpinasi ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Pavyzdžiui, 1997 m. VLKK paskelbė nevartotinų svetimybių sąrašą, kuris yra nuolat pildomas, nes svetimos kilmės žodžių, netinkamų lietuvių kalbai, atsiranda vis naujų, o tai lemia ir sparčiai besivystantys mokslai, ir kiekvieną dieną besikeičiančios technologijos, ir globalizacija – visa tai tampa prielaida į lietuvių kalbą ateiti svetimų kalbų žodžiams. Galima sakyti, kad dėl interneto plėtros tokios naujos sąvokos plinta žaibiškai, todėl net ir labiausiai savo kalbas puoselėjančioms tautoms tenka susitaikyti su nesiliaujančiu kitų kalbų žodžių skverbimusi. Ne visi svetimžodžiai yra lygiaverčiai leksikos požiūriu. Vieni skoliniai kalbininkų yra taisomi nuo seno, nes turi lietuvišką atitikmenį, kalboje atsirado kaip tarptautiniai žodžiai, pavyzdžiui kosmosas, muziejus, futbolas. Dar kiti yra aktyviai vartojami, ypač šnekamojoje kalboje, nors VLKK juos nurodo kaip nevartotinus. Pavyzdžiui, jaunimas dažnai vartoja tokius žodžius kaip hamburgeris, čyzburgeris, tačiau norminėje kalboje jie yra nevartotini ir turi lietuviškus atitikmenis mėsainis, sūrainis. Naujų žodžių lietuvių kalboje atsiranda labai sparčiai, todėl VLKK nespėja jiems kurti lietuviškų atitikmenų ir galiausiai svetimžodžiai virsta tarptautiniais žodžiais.

Vertimų biuro „Ars libri“ kalbos redaktorės kasdien susiduria su vertimais ir džiugu, kad svetimžodžių atradimas verstiniuose tekstuose nėra itin dažnas. Visgi tai priklauso nuo teksto pobūdžio. Verčiant teisinius, techninius tekstus svetimžodžių nėra tiek daug, kiek verčiant, pvz., receptus. Galbūt to priežastis yra ta, jog teisiniuose tekstuose yra nusistovėję, oficialiai terminų bazėse patvirtinti terminai, kurių negalima lengva ranka keisti ar jų nepaisyti. Kiek kitokia situacija yra su tekstais, kurie nėra įstatyti į griežtus rėmus, tai tokie tekstai, kuriuose galimo stilistinės variacijos. 

Galbūt paėmus į rankas techninį tekstą ir galėtų pasirodyti, jog ten galima atrasti daug svetimžodžių, tačiau tai nebūtų visiška tiesa. Specifiniuose tekstuose dažni žodžiai, galintys pasirodyti kaip svetimžodžiai, nevartotini žodžiai, tačiau kai kurie iš jų jau yra sunorminti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir galimi vartoti tam tikrame specifiniame kontekste. Pvz., planšetinis kompiuteris yra priimtas kaip vartotinas terminas, failas taip pat galimas vartoti, nors ir siūlomas jo atitikmuo – rinkmena, tačiau praktikoje šis atitikmuo beveik niekada nėra sutinkamas. Visgi klaidų pasitaiko ir verčiant dažnai sutinkamus techninius žodžius. Pvz., dažnai vartojamas linkas nėra taisyklingas, jį reikėtų pakeisti nuoroda. Emotikoną reikėtų keisti į jaustuką. O ar žinote, kad taip dažnai vartojamo print screen lietuviškas atitikmuo yra spausdinimo klavišas? Taip pat turbūt daugeliui bus naujiena, jog negalima kompiuterio klaviatūros tarpo mygtuko vadinti space (speisu) jis turi būti vadinamas erdve. O pasitaikantį blicą be išimčių reikia keisti blykste (blicą galima rasti ir Didžiųjų kalbos klaidų sąraše).

Techniniai tekstai yra tokie, kuriuos dažniausiai tenka versti iš užsienio kalbos. Tuo tarpu į užsienio kalbas versti „Ars libri“ gauna versti daug maisto produktų sudėčių tekstų, todėl galima drąsiai konstatuoti, kad vieni iš svetimžodiškiausių tekstų – kulinariniai. Juose daugiausia skolinamasi romaniškos kilmės žodžių. Pastebėtina, kad Lietuvoje ypač populiarūs su italų kalba susiję naujieji kulinarijos svetimžodžiai. Pvz., pateiksime Jums pirkinių sąrašą viename rasite svetimžodžius, o kitoje pusėje lietuviškus jų atitikmenis (atkreipkite dėmesį, kad ne visi pateikti svetimžodžiai yra nevartotini). Su kuriuo pirkinių sąrašu Jums būtų apsipirkti lengviau? 

Gnocchi        Itališki bulvių virtinukai

Maskarponė  Itališkas karvių pieno sūris

Rukola          Sėjamoji gražgarstė

Pestas           Bazilikų padažas

Tiramisu       Itališkas desertas iš maskarponės

Čederis         Karvių pieno sūris

Burgeris        Mėsainis, suvožtinis

Čipsai           Traškučiai

Steikas          Kepsnys, didkepsnis

Nors vartoti svetimžodžius ir patogu, nereikėtų pamiršti gimtosios kalbos, juk mūsų kalba turtinga itin tikslių svetimžodžių atitikmenų. Vis didėjantis svetimžodžių kiekis kalboje ją gali ne tik praturtinti, bet ir nuskurdinti. Visgi svetimžodis svetimžodžiui nelygus, todėl kilus abejonei visada geriau pasitikslinti dėl vieno ar kito termino, ypač jei jį vartojate ne šnekamojoje kalboje, o rašote, pvz., į meniu.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Pasiruošimas Kalėdoms ir Naujiesiems metams jau įsibėgėjo. Kol dauguma dar renka dovanas artimiesiems, draugams ir kolegoms, kiti jau svarsto kokiais patiekalais nustebinti Kūčių ir Kalėdų metu. Besiruošiant didžiausioms metų šventėms ieškoma ne tik tradicinių, lietuviams įprastų gardėsių, bet ir Lietuvoje jau išpopuliarėjusių skanumynų iš užsienio šalių, kuriose Kalėdų tradicijos yra kiek kitokios. Tad kokiais patiekalais vaišinasi kitos Kalėdas švenčiančios tautos ir valstybės ir kaip šių šalių kontekste atrodo lietuviškas Kūčių stalas?

Štai vokiečiai Kalėdų dvasia pradeda gyventi jau lapkričio pabaigoje, lankydamiesi kalėdinėse mugėse (vok. Weihnachtsmarkt) ir ragaudami tradicinių skanėstų: marcipano, imbierinių meduolių (vok. Lebkuchen), vaisių pyrago (vok. Stollen) ir, žinoma, karšto vyno (vok. Glühwein) arba kiaušininio punšo (vok. Eirpunsch). Kalėdų išvakarės vokiečiams yra svarbesnės, nei pati Kalėdų diena. Kūčių vakarą valgomos šventinės vakarienės svarbiausias akcentas – kepta žąsis, patiekiama kartu su įvairiausiais kopūstais. Naujųjų metų išvakarėse mėgstama kartu su svečiais ruošti mėsos, sūrio, daržovių fondiu. Tikima, kad tą vakarą valgant patiekalus iš kiaulienos visus metus lydės sėkmė, tačiau jei valgysite paukštieną, Jūsų laimė nuskries kitur. Išeitis nevalgantiesiems mėsos – kiaulyčių figūrėlės, pagamintos iš marcipano.

Italai Kalėdų dieną mėgaujasi gausiai vaišėmis nukrautu stalu ir įvairiais tradiciniais Kalėdų saldumynais, būtent jie Kalėdų šventę italams daro ypatingą. Svarbiausias šventinio stalo akcentas, kurį italai mielai dovanoja ir eidami į svečius – pannetone. Tai iš Milano kilęs kupolo formos pyragas, kaip Kalėdinis saldumynas išpopuliarėjęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Ant kalėdinio stalo populiarumu panettone nenusileidžia ir cukraus pudra apibarstyta mielinė boba pandoro, džiovintų vaisių pyragas panforte ir migdoliniai sausainiai ricciarelli. Iki soties Kalėdiniu laikotarpiu prisivalgę saldumynų Naujųjų metų išvakarėse italai valgo lęšius, nes šių forma primena monetas – tikima, kad suvalgius lęšių kitais metais būsite turtingas.

Lietuviškasis Kūčių patiekalų stalas, palyginti su kitomis katalikiškosiomis šalimis, yra tradiciškai kuklesnis, nuosaikesnis, ruošiamas atsižvelgiant į religinę simboliką ir tradicijas. Svarbiausias visiems gerai žinomas įsitikinimas – neturi būti patiekta jokios mėsos, išskyrus žuvį, tačiau tikintiesiems dvasininkai pataria atsisakyti ir produktų, kuriems jaučiamas ypatingas potraukis: alkoholio, kavos, saldumynų. Kuklus maistas siejamas su susikaupimu, rimtimi. Lietuvoje Kūčių patiekalai turi simbolinę reikšmę – 12 patiekalų simbolizuoja 12 apaštalų arba 12 mėnesių, žuvis simbolizuoja apaštalus, vaisingumą, obuoliai –Rojaus medį, duona – stiprybę ir ištikimybę. 

Tačiau ant mūsų palyginti asketiško Kūčių stalo taip pat yra ir gardumynų, dažniausiai ruošiamų tik kalėdiniu laikotarpiu – kūčiukų, aguonpienio ir kisieliaus. Jie tikrai sudomins ir svečius iš užsienio, tikriausiai jau ne kartą ragavusius tiek vokiškų, tiek itališkų kalėdinių saldumynų. Taigi, jei per šias Kūčias prie 12 patiekalų stalo sėsite kartu su svečiais iš užsienio ir siūlysite pasivaišinti tradiciniais lietuviškais patiekalais, prisiminkite, kad anglų kalba aguonų pienas vadinamas poppy milk, kūčiukai – poppy pastries, o kisielius – kissel, arba priklausomai nuo konsistencijos fruit soup ar fruit pudding. „Ars libri“ kolektyvas sveikina su artėjančiomis šventėmis ir linki, kad ant kalėdinio stalo netrūktų įvairių šalių kalėdinių skanumynų.

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Automatizuota pramonė, pats save vairuojantis automobilis, robotas-kambarinė… Tai ne ateitis, o šių dienų realijos. Dėl vis didėjančio mechanizavimo ir robotizavimo įvairiose darbo srityse mažėja žmogaus kaip darbuotojo poreikis. Sudarinėjami įvairūs profesijų, kurioms dėl to gresia „išnykimas“, sąrašai. Neretai juose atsiduria ir vertėjai. Nenuostabu: į vertimo mašinas sparčiai diegiamos naujos kalbos, Lietuvoje samdomi vertimų biurai, padedantys į jas įvesti linksniavimą, suvedamos dažniausių klaidų kombinacijos, dėl kurių „Microsoft Word“ taiso (jau priskiriama žmogiška ypatybė!) ne tik korektūros klaidas, bet ir rekomenduoja pasirinkti vieną ar kitą linksnį.

Automatiniai vertėjai apima vis daugiau sričių

Vos pasirodžius pirmiesiems automatiniams vertėjams, internete ėmė plisti tokių vertimų „perliukai“: jei pavieniai žodžiai dar būdavo šiaip ne taip išverčiami (turint omenyje, kad versta per anglų kalbą), tai ilgesni segmentai tikrai keldavo šypseną. Šiuo metu „Google“ vertėjas jau verčia segmentais, populiariausiais žodžių junginiais, net yra tapęs vienu geriausių sinonimų žodynu. Ateityje jis galėtų sudaryti nemažą konkurenciją teisinių ir techninių tekstų vertėjams. Niekam ne paslaptis, kad jau seniai dirbama su vertimo atminties programomis, kuriomis galima išsaugoti ankstesnius vertimus ir pasikartojančius segmentus, juos iškelti. Tuo pačiu principu veikia ir „Google“ vertėjas: tai yra didžiulė duomenų bazė, į kurią galima sukelti aprobuotus teisinius ir techninius terminus. Čia galima prisiminti vieną kuriozinę situaciją, kuomet verčiamame tekste neįgudusiam vertėjui pasitaikė išversti „acts of God“. Matyt, nerasdamas tokio junginio žodynuose ir pasikliaudamas savo vidine logika, vertėjas šį junginį išvertė kaip „Dievo veiksmai“. Tuo tarpu „Google“ vertėjas vietos klaidoms nepalieka – verčia „stichine nelaime“. 1:0 jo naudai.

Vadinasi, patobulinus „Google“ vertėją, į jį sukėlus daugiau ištisų frazių, ilgainiui teisinius ir techninius tekstus bus galima versti be žmogaus pagalbos? Tikėtina. Bet yra du „bet“. Pirma, teisiniai dokumentai turi itin didelę svarbą, todėl be žmogaus peržiūros jokiu būdu negalėtų būti teikiami teismui – mūsų šalyje dokumentai dar nėra tokie šabloniški, kad juos būtų galima šabloniškai, automatiškai versti. Antra, kas skaito techninius tekstus? Arba tam tikros srities specialistai, kurie dažnai labiau linkę vadovautis originalu, arba vartotojai, bandantys įsigilinti į savo įsigyto prietaiso specifiką. Specifiką, kuri būna tokia paini, kad ilgainiui neištveria ir patys kantriausi – „gal kaip nors suprasiu ir be instrukcijos“. „Ars libri“ pastebima tendencija instrukcijas rašyti (o ir versti) patraukliau ir aiškiau – su publicistinio stiliaus elementais, o tam reikia ne tik techninių žinių, bet ir kūrybinio mąstymo. 1:1.

Vertimas – ir kūrybinis darbas

Kartą kitas jaunas vertėjas, jau gerai susipažinęs su „Google“ vertėju, ėmėsi versti neįprastą tekstą apie automobilius. Ir jo vertimas buvo neįprastas: pvz., „car with black greenhouse“ iš „automobilio juoda viršutinės kėbulo dalies apdaila“ tapo „mašina su juodu šiltnamiu“. Sunku įsivaizduoti? Tai „Google“ vertėjo įtaka. Ir tokių kuriozinių situacijų yra daug – visur, kur reikia žmogaus kūrybingumo, „Google“ vertėjas pasirenka netinkamai. Tai ir publicistiniai, ir meniniai tekstai, prie kurių vieno sakinio vertimo vertėjas gali prasėdėti valandą. Akivaizdu, kad artimiausioje ateityje automatiniai vertėjai, užklausas pateikiantys per kelias sekundės dalis, tokios kokybės negalės pasiekti.

Kita šio medalio pusė – pritaikomumas konkrečios šalies rinkai. Tai, visų pirma, reklamos su žodžių žaismais, metoforomis ir panašiais vartotojų sąmones veikiančiais dalykais. Ar kompiuteris gali perprasti paveikumą žmogui? Vargu. Vertėjai susiduria ir su kitu iššūkiu – tai, kas galima vienoje šalyje, nebūtinai galima kitoje. Elementarus pavyzdys – sąvoka „organic food“. Kol kas „Google“ vertėjas pateikia netaisyklingą vertimą – „organinis maistas“. Iš tiesų, turėtų būti „ekologiškas maistas“. Ir čia ima veikti įstatymai, reglamentuojantys šių žodžių vartoseną etiketėse. Su ekologine gamyba susiję terminai (pvz. „ekologiškas“, „biologinis“ ar pan.) gali būti vartojami ES ir bet kuria ES kalba ženklinant ir reklamuojant produktus, atitinkančius reglamentų reikalavimus. Nevartojami jokie terminai, kurie neatitinka reglamento reikalavimų arba galėtų suklaidinti vartotoją ar naudotoją. Tad jeigu į „Google“ vertėją ir būtų įvestas taisyklingas vertimas (juk yra puiki funkcija „Patobulinti šį vertimą“!), be žmogaus įsikišimo nebūtų įmanoma nustatyti, kurioje šalyje koks terminas yra apibrėžiamas įstatymais. 1:2 žmogaus naudai.

Verslo kalba ir nigeriečių laiškai

Užteks kalbėti apie profesionalius vertimus, pereikime prie tai, kas aktualiausia eiliniam žmogui – ar bus galima nebeversti pačiam, gal automatiniai vertėjai perims kasdienės užsienio kalbos rašymo uždavinius? Į klausimą galima atsakyti klausimu: kiek esate gavę užsieniečių laiškų, su automatiniu vertėju išverstų į lietuvių kalbą? Greičiausiai nė vieno arba… Arba gavote tokio turinio laišką:

„Sveiki, brangūs draugas. Esu varge. Prašau atsiųsti man šiek tiek pinigų. Man tikrai reikia jį dabar. Prašome, pasitikėk manimi, aš grįšiu juos šią savaitę.“

Varge esantis „draugas“ lietuviškai nemoka, todėl „Google“ vertėjas – puikus išsigelbėjimas. Bent jau „draugui“ taip atrodo. Deja (ar laimei), tik laiko klausimas, kol tokios standartinės frazės į lietuvių kalbą bus verčiamos gana taisyklingai. Tuo tarpu nei mes patys, nei užsieniečiai mums su „Google“ vertėju laiškų neverčia. Laiškai, ypač verslo, rašomi žmonių, su žmogiškomis klaidomis, kurias visi atleidžia. O aptikus automatinį vertimą įsižeidžiama, dargi egzistuoja toks paniekinamas posakis „ai, čia su „Google“ vertėju išversta“ – suprask, nekokybiškai. Kita vertus, visiškai jo nurašyti negalima. Jeigu į užsienį rašome nedažnai, tai „Google“ vertėjas puikiai nurodo gaires: kaip pasisveikinti, kaip atsisveikinti. Tebūnie šiuo klausimu lygiosios – juk vis dėlto „Google“ vertėjas daro mūsų gyvenimą paprastesnį.

2:3 žmogaus naudai

Skaičiukai rodo, kad konkurencingoje vertimų rinkoje kol kas per plauką laimi žmogus. Vis dėlto reali dabartinė situacija yra dvejopa: automatiniai vertėjai iš tiesų gerokai palengvina kasdienį bendravimą su užsieniečiais, bet negali pasiekti aukšto profesionalumo lygio. Kol nebus sukurtas dirbtinis intelektas (o ir abejojama, ar jis apskritai bus sukurtas), tol vertėjai bus itin svarbūs – ypač nykstant sienoms tarp valstybių. Žinoma, tiek automatiniai vertėjai, tiek įvairios vertimo programos padeda greičiau atlikti darbą, užkerta kelią žmogiškosioms klaidoms. Bet ten, kur reikia bent lašo kūrybingumo ar atsiranda bent mažiausia interpretacijos galimybė, kompiuteris tampa bejėgis. Labai džiugu, kad „Google“ vertėjas išmoko linksniuoti ir žino daugiau gramatikos taisyklių, nei kai kurie lietuviai, bet mums kalbinio poveikio kol kas negali daryti. Vertėjų profesija kol kas saugi, įdomu, kuria kryptimi toliau pasuks vertimų automatizavimas.

Plačiau > Publikuota: www.lrt.lt