Giedrė Liutkevičiūtė: Apie strutį smėlyje – socialinę politiką ir praktiką

Artėja valstybės atkūrimo šimtmetis. Valstybę atkūrėme, tačiau vis dar lieka uždavinys atkurti visuomenę. Nepriklausomą savo mąstymu, sąmoningą, pilietišką, bendruomenišką, atsakingą pirmiausia už save, savo veiksmus, savo gyvenimą ir prisiimančią atsakomybę padėti tiems, kurie sau padėti negali. Valstybė ne sienos, ne herbai, ne aikštės, ne įstatymai ir ne valdžia. Valdžia atsakomybės jausmo įstatymais priverstinai nesukurs tik sudarys tam sąlygas, taigi atsakomybė pirmiausia yra piliečio už save, o ne tik valdžios už pilietį.

O mes sukūrę laisvą valstybę nesuvokiame, kad su ta laisve kartu gavome ir atsakomybę. Ne tik teisę, bet ir pareigą atsakyti už save, už artimą savo ir už valstybę savo. Piktindamiesi, reikalaudami iš valdžios demonstruojame tą patį elgesį kaip totalitariniame režime – mainais į savo laisvę atiduodami jai atsakomybę už savo gyvenimo gerovę, o sau pasilikdami pasyvų vaidmenį piktintis ir reikalauti o ne aktyvųjį kurti. Sakoma, brandų žmogų nuo vaiko skiria tik viena savybė – gebėjimas prisiimti atsakomybę. Nebrandžios visuomenės, negebančios prisiimti atsakomybės, permeta ją valdžiai, o paskui iš jos reikalauja. Taigi norėdami teisės: laisvės, bet nenorėdami pareigos: atsakomybės, elgiamės lygiai kaip nesubrendėliai, kokie savo amžiumi dar ir esame nuo nepriklausomybės paskelbimo. Matyt tokia atsakomybės klausimo įtampa, palikta mums totalitarinio režimo, kontroliavusio viską – nuo gyvenimų iki minčių, tačiau tada nebuvo laisvės, nebuvo atsakomybės. Gal išties reikia, kad pasikeistų karta, kad kas nors pasikeistų, bet visi pokyčiai prasideda nuo įsisąmoninimo, kad turime lygiai tokią valdžią (vėl einančią centralizacijos ir reguliavimo didinimo keliu) kiek atsakomybės norime prisiimti sau, o kiek atiduoti atsakomybę už save jai.

Valstybės reikia nusipelnyti kasdien, o ne tik jos atkūrimo momentu. Psichologai pasakys, kad sveiki santykiai tai ne vaiko tėvo vaidmenų, o lygiavertūs partnerystės santykiai. Taigi valdžia su piliečiu yra partneriai. O jei taip apvertus ne valdžia už mus atsakinga, o mes už ją, tokią kokią turime? Taigi žiūrime ką turime. Tose šalyse kur sąmoninga, atsakinga visuomenė, nėra daug reguliuojančių svertų, aktyvios bendruomenės, ten atsakinga valdžia, gerai išplėtota ir socialinė sistema, apie kurią ir norėčiau pratęsti savo temą apie atsakomybę.

Esu žmogus, toks pats kaip ir jūs – tikintis, jautrus, matantis šalia savęs skurstantį, stokojantį, ranką ištiesusį ir regis šalia mūsų, tačiau šviesmečių finansinėje, socialinėje, švietimo ir meilės atskirty ar tremty gyvenantį labiausiai pažeidžiamą iš mūsų – seną ar mažą.

Įpratę ir konstituciškai vis tikimės, kad valstybė jais pasirūpins, šaukiame, kad valstybė privalo tą daryti, barame, kad nepajėgi, bet atsimerkime, ar kada nors valstybė buvo pajėgi? Mūsų jauna valstybė dar niekada nebuvo pajėgi – stipri, aktyvi, atsakinga bendruomenė buvo pajėgi, kaimynystė buvo pajėgi, auklėjimas ir įskiepytos tradicinės vertybės buvo pajėgios neleisti abejingai praeiti pro artimą savo.

Taigi lygiai taip pat kaip ir dauguma jūsų, aš nuėjau visą kelią, manydama, kad darau gerą darbą – nuo pavienių veiksmų pervesdama kelis eurus per televizijos pagalbos šou, įsprausdama kelis eurus į ištiestą ranką ar kepurę, nuo konkrečių žmonių, konkrečių pagalbų iki suvokimo, kad mano vidinei dvasinei ramybei reikia realizuoti nuolatinį poreikį pagal jėgas, galimybes ir laiką rūpintis tais, kurie silpnesni, kurie nesugeba. Tai regis natūralus atsakomybę pirma už save, o po to už savo aplinką prisiimančio žmogaus poreikis pasirūpinti tais, kurie šalia. Augant verslui, augant galimybėms rūpintis ir matymui nuo pavienio poreikio iki sisteminių visos srities spragų, nuo 2003 metų nuėjau ilgą draugystės, partnerystės kelią su fondais, nuo savanorio iki rėmėjo, nuo rėmėjo iki konsultanto, todėl manau, kad žinau, kokia socialinė padėtis Lietuvoje.

O ji, mano galva, apibendrinant tai, ką supratau, tokia, kad nepaisant to, kad turime sukurtą visą pagalbos infrastruktūrą savivaldybėse, seniūnijose, medicinos įstaigose, valstybiniu, įstatyminiu ir poįstatyminių aktų lygiu, tačiau mano asmeniniu įsitikinimu tokia sistema neveiksni, jei nėra pavienės žmogiškos valios ją taikyti, todėl dažnai Lietuvoje pagalba socialiai jautriems žmonėms laikosi ne ant institucinių, o ant jautrių, gerų, savanorių ir geros valios tokių kaip jūs žmonių (kaimynų, ar jų bėdas matančių, kad ir kaimo paštininkų) pečių, taigi ji neapimanti visų, net gyvybinių poreikių, nepasiekianti visų, kuriems ji būtina, nekoordinuota, neorganizuota, pavienė, ne visada kompetentinga ir įgali išspręsti net gyvybiškai būtinus poreikius.

Mano nuomone, įstatymų ir poįstatyminių aktų lygiu daugiau mažiau, bet bent jau pagrindas yra, nors taisytinų vietų yra ir su tuo reikia dirbti. Nesusidūrusiam su problema atrodo, kad tas spragas, kur valstybė neįgali, puikiausiai užkamšo privatūs fondai. Apibendrindama savo darbo su labdaros fondais patirtį, matau, kad jie nepajėgūs susidoroti organizacijų viduje su problema, kuri didesnė už juos pačius, ir jaučiasi lyg lašelis dykumoje, nors ten esu sutikusi atsidavusių asmenybių, ypač tarp vienuolių, gyvenimą pašventusių kito skausmui, tačiau esu susidūrusi ir su labdaros veikla, kuria naudojamasi asmeniniams viešiesiems ryšiams, ar asmeninei finansinei naudai gauti. Esu susidūrusi su buhalterinės ekvilibristikos, t. y., manipuliacijų siekiant kuo daugiau suaukotų lėšų pasilikti sau, kuo mažiau paliekant labdarai atvejais, esu susidūrusi su spaudimu ir grasinimais, kad tai, ką žinau pasilaikyčiau tik sau ir esama sistema nesikeistų.

Esama sistema nesikeičia dar ir todėl, kad efektyviai man regis neveikia nevyriausybinių organizacijų kontrolė. Esu pasinagrinėjusi, kad nėra jokių rimtesnių labdaros paramos fondų lėšų panaudojimą reguliuojančių teisės aktų. Svarbiausia, kad vykdo mokestines prievoles valstybei o visas kitas reglamentavimas formalus, nes neatsitiktinai tiek daug prakutusių visuomenės ar politikos veikėjų turi savo VšĮ reikaliukams pasitvarkyti.

Skaitykite daugiau: 15min.lt

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *