Kalbos kultūra televizijoje prieš 20 metų ir dabar

Vertimų biuro „Ars libri“ darbuotojai žino, kad kalba yra nuolatos kintantis dalykas. Vieni kalbos aspektai keičiasi greičiau už kitus. Pavyzdžiui, gramatika keičiasi rečiau, o leksika – kas kelis metus. Juk mūsų kalboje per pastaruosius kelis metus atsirado nemažai anglizmų, o rusizmų ir polonizmų po truputį mažėja. Kalba būna vieša ir skirta vidiniam vartojimui. Suprantama, kad vidiniam vartojimui kalba yra laisvesnė, ją mažiau varžo reikalavimai laikytis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuostatų. Visgi, net ir viešoji kalba gali skirtis, nes yra įvairių jos formų. Viena yra, kai viešai kalbama per kokį nors renginį, kita, kai leidžiamas koks nors dienraštis ar žurnalas. Juk vien nuo leidinio žanro priklauso kalbos registras. Dar kita yra kalba televizijoje. Vis dėlto manoma, kad įmanoma užčiuopti tam tikras tendencijas visoje televizijoje. „Ars libri“ vertimo paslaugas teikiančios įmonės specialistai nusprendė atlikti tyrimą apie tai, kaip keitėsi kalbos kultūra nuo nepriklausomybės pradžios lietuviškoje televizijoje. Ar kalba visada buvo norminė? Ar buvo galima išgirsti terminų, už kuriuos šiandien transliuotojai susilauktų baudų?

Atgavus nepriklausomybę kartu buvo atgauta ir žodžio laisvė. Televizijoje dėl to atsirado įvairaus žanro laidų: pramoginio, kriminalinio, o žinios pagaliau tapo tikrai informatyvia laida, nušviečiančia įvykius iš įvairių aspektų ir rodančias įvairias, o ne tik „priimtinas“ naujienas. Suprantama, kad ir kalba tuomet turėjo tapti spalvingesnė, nebe pilka, vienoda, šabloniška. Visgi, įvairove pasižyminčioje kalboje glūdi ir kai kuriais atvejai nelabai pageidautina įvairovė tokia kaip nenorminė leksika, netaisyklinga gramatika, semantizmai, žodžiai, kurių reikšmių neteisingas vartojimas gali ką nors ir įžeisti, o taip pat ir suklaidinti visuomenę, apskritai neturinčią žinių tam tikra tema. Atsirado komercinės televizijos, kurios, netgi daugiau nei valstybinė, pradėjo rodyti įvairią vakarietišką produkciją: filmus, laidas, serialus ir t.t. Suprantama, kad kalba kinta visur, tačiau manoma, kad lietuvių viešosios kalbos pokyčiai ypač ryškūs, nes ne taip seniai reklama buvo naujai atsiradęs reiškinys, o ir pramoginis turinys patyrė pirmąsias dienas, kai nebuvo varžomas cenzūros.

Lietuviško kino situacija nepriklausomybės pirmaisiais metais buvo prasta. Visa šalis išgyveno ekonominius sunkumus, todėl televizijoms buvo paprasčiau pirkti ir rodyti užsienio filmus, dažniausiai iš JAV. Tuomet vertėjams kilo nemenkas iššūkis, kaip išversti filmus, kuriuose gausu vulgarybių ir keiksmažodžių. Nenorminės leksikos elementai anglų kalboje priimami kaip meninės raiškos priemonė, tuo tarpu pas mus buvo laikomasi nuostatų, kad visi filmų ir serialų vertimai turi atitikti Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos paskelbtus reikalavimus. Kadangi keiksmažodžiams taisyklių nėra, buvo taikoma strategija tuomečių filmų vertimus neutralizuoti, visi personažai kalbėdavo taisyklingai, jų dialogai prarasdavo spalvingumą, ir jei jų būtų buvę klausomasi nematant vaizdo ir nežinant konteksto, būtų buvę stipriai pajuntama, kiek daug prarandama. Šiandieninė situacija televizijoje šiuo aspektu daug geresnė. Meniniams vertimams netaikomos normos, stengiamasi, kad kuo labiau vertimas perteiktų charakterį, vis dėlto iškyla kitų problemų, pavyzdžiui yra tam tikrų žodžių, kurie anglų kalboje yra praradę „svorį“ ir niekieno nešokiruoja, veikiau vartojami kaip priežodžiai, o lietuvių kalboje pažodžiui išvertus skamba „neskaniai“ ir iškyla klausimas, ką daryti, kad vertimas nebūtų nei per vulgarus nei per švelnus. Verčiant keiksmažodžius natūraliausiai skambėtų, jei jie būtų verčiami į rusų kalbą, tačiau nepaisant to, kad mūsų visuomenėje jie plačiai vartojami buitinėje kalboje, vis tiek yra rusiški, todėl tokia vertimo strategija buvo netaikytina tiek prieš 20 metų, tiek dabar.

Lietuviški serialai šiomis dienomis pasižymi tuo, kad personažai kalba taip, kaip ir mes kalbama tikrame gyvenime. Dėl to juose aptinkame semantizmų, tokių kaip „pergyventi“, „atžymėti“, „sekantis“. Taip pat aptinkame iš rusų kalbos kilusio žargono. Tuo tarpu prieš 20 metų kuriant serialą „Giminės“ buvo konsultuotasi su kalbos specialistai, ir tai minima paskutinės serijos pabaigos titruose.

Žinios, priešingai, pasižymėjo kalbos kultūros trūkumu ir tam tikru nejautrumu anksčiau. Aukštesnį kalbos lygmenį buvo išlaikiusi tik LTV „Panorama“. TELE-3 (tuometinės TV3) žinių žurnalistai sau leisdavo vartoti terminą „invalidas“, kuris nors pagal žodyną ir nėra netinkamas, neįgaliųjų bendruomenė jo kratosi, nes jei į jį žiūrėtume kaip į tiesioginį vertinį iš anglų kalbos, jis turėtų prasmę  „negaliojantis, netinkamas“. Lietuvos teisės aktuose taip pat pasirinktas vartoti „neįgaliojo“ terminas.

Vertimų biuras „Ars libri“ džiaugiasi, kad laikui bėgant, viešoji lietuvių kalba ne tik nepaliaujamai tobulėja, bet ir vis tiksliau surandama atitinkama vieta atitinkamam kalbos registrui, kuomet prestižiniuose leidiniuose ir prestižinėse laidose vartojama taisyklinga, išpuoselėta lietuvių kalba, ir šios taisyklės netaikomos meniniams kūriniams, kur svarbesnė saviraiškos laisvė. O mūsų misija nesikeičia – stebėti, lyginti ir aprašyti preskriptyviosios ir deskriptyviosios kalbos dėsnius, kuomet lyginame, kaip kalba turėtų būti vartojama pagal normas ir taisykles, ir kaip ji vartojama iš tikrųjų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *