Kategorija: Publikacijos

Dauguma dabartinės Australijos populiacijos yra kilę iš Didžiosios Britanijos. Dėl to šioje šalyje dominuoja anglų kalba. Gyventojų skaičius – 20 milijonų, o 93 proc. jų yra atvykę iš Europos. Pirmieji europiečiai šį žemyną pasiekė dar 1788 m. Tam įvykiui atminti kiekvienais metais sausio 26 d. Švenčiama Australijos diena. Nors didžiausias Australijos miestas yra Sidnėjus, jos sostinė – Kanbera. Dominuojanti religija – krikščionybė.

O kaip šioje šalyje vykdomas verslas? Koks elgesys yra priimtinas? Kiek vakarietiškos kultūros pasiekė šį anapus pusiaujo esantį žemyną? Vertimų biuras „Ars libri“ pabandė tai išsiaiškinti.

Bendras suvokimas apie verslą

Australai linkę iš karto kalbėti apie esminius dalykus, todėl užmegzti ryšiams daug laiko neprireikia, o naujos idėjos jiems labai priimtinos. Visgi, bendradarbiaujant su kolegomis iš Austrijos derėtų būti kuklesniems. Jiems ne itin priimtinas perdėtas reklamavimasis ir agresyvus paslaugų brukimas. Australai ne tik tikėsis santūraus mandagumo, bet ir patys jį demonstruos. Reikia mokėti tai pajausti ir nepriimti kaip tiesos jų savikritiškumo, nes tai gali būti tik gestas. Australų kultūroje daug svarbos teikiama bendradarbiavimui, todėl vadovai dėl sprendimų konsultuojasi su pavaldiniais. Nuvykus nereikėtų per daug girtis esamomis paregybėmis ar rangu. Supratimo nebus sulaukta. Vienas iš pranašumų bendradarbiaujant su australais yra tas, kad nesutikimą, jie išreiškia tiesiogiai, o ne subtiliais ženklais. Jų kalba tiesioginė be „sparnuotų“ frazių. Darbo valandos – nuo 8:30 iki 16:30 arba nuo 9:30 iki 17:30. Dėl visų susitikimų visada yra tariamasi iš anksto. Didelis prioritetas teikiamas darbų pristatymui laiku. Nepavykus jų atlikti laiku, jūsų partneriai bus negiamos nuomonės apie jus. Australai taip pat nebėra linkę organizuoti neformalius susitikimus. Net ir ne darbo vietoje vykstantys susitikimai būna skirti aptarti projektinių užduočių įgyvendinimą. Susitikimų restoranuose metu nėra tikimasi, kad kiekvienas susimokės už save. Gali būti gėrimas ratu, vadinamas „shout“, kuomet gėrimus visiems apmoka kiekvienas susitikimo dalyvis iš eilės.

Pirmasis susitikimas

Australai gali būti linkę iš karto sveikintis neformaliai, pvz., „G’day“ (lietuviškas atitikmuo būtų „sveikas“), tačiau užsieniečiams taip elgtis nedera. Reikėtų išlaikyti šiokį tokį formalumą. Susitinkant privalu paspausti ranką, nes to nepadarymas parodo nemandagumą. Kai susitinkama su moterimis, palaukiama, kol ji pirma išties ranką. Moteris moteriai rankos nespaudžia. Taip pat privalu pasiteirauti, kaip laikosi partneriai. Susitikimuose įprasta, kad nuo pat pradžių bus kreipiamasi vardu. Jei nežinomi kolegų vardai, galima kreiptis „sir“ arba „madam“. Dalykinė kalba – standartinė anglų kalba. Nereikėtų stengtis prisiminti kuo daugiau australiškų terminų. Kalbėti galima apie orą ir sportą ir bet ką australiško, jei tai nėra iš neigiamos pusės, o religija ir politika – tabu. Australai save laiko multikultūrine tauta, todėl taip pat bloga mintis būtų diskutuoti apie aborigenų diskriminaciją. Nepadoru ir klausinėti apie asmeninį gyvenimą, nes Australijos žmonėms svarbus individualumas ir klausinėjimas privers pasijausti, kad kišamasi į asmeninę erdvę. Vėluoti nėra priimtina panašiai kaip ir vokiečių kultūroje. Dar geriau, jei atvykstama keliomis minutėmis anksčiau. Vizitinę kortelę atsinešti galima, tačiau šioje šalyje jai nėra teikiama didelė svarba, tad nereikėtų įsižeisti, jei patys australai tokios neduoda. Jie neretai nėra linkę dalyti kortelių, jei negauna užsakymo. Dovanos australų kultūroje nėra priimtinos ir gali būti laikomos bandymu papirkti. Galima atsinešti nebent nedidelę dovanėlę susijusią su šalimi, kurią atstovaujate. Susitikimo metu ji neturėtų būti suvyniota. Alkoholis susitikimų metų yra priimtinas tik retais atvejais ir atsisakymas gerti nėra laikomas įžeidimu.

Verslo apranga

Vyrai turėtų rengtis konservatyviai – tamsiu kostiumu. Moterys – tamsia vienspalve suknele arba taip pat moterišku kostiumu. Kai kur šiltesnėse teritorijose vyrai gali būti tik su marškiniais ir kaklaraiščiais ir kelnėmis-bermudomis. Jei susitinkama restorane, galima rengtis įvairiau. Stereotipai apie atsipalaidavusių žmonių kraštą ir laisvesnį aprangos kodą dalykiniuose susitikimuose negalioja.

Australai šilti ir atsipalaidavę žmonės, bet nemėgstantys per daug atvirai apie save pasakoti ir norintys turėti asmeninės erdvės. Privatumo gerbimas jiems svarbus taip pat, kaip ir taisyklių laikymasis. Yra angliškas pasakymas „sąžiningumas – geriausia politika“ (angl. „honesty is the best policy“) ir juo šioje šalyje tikrai verta vadovautis, nes žmonės čia linkę sakyti tai, ką galvoja ir to paties tikėsis iš kitų.

Kelios kalbos vartosenos taisyklės

Atvejis	Lietuvių k.	Anglų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis	Pavadinimai rašomi be kabučių, bendrovės tipas rašomas po pavadinimo – Ars libri, UAB.
Procentai	15 %	15% (jei lietuviškame tekste yra proc., amgliškame gali būti „per cent“)
Matavimo vnt.	100 g	100g
Pavadinimo šriftas	Pajuodintas. Pvz., Adžikos PADAŽAS	Pajuodintas arba pasvirasis, pvz., Adjika arba Adjika
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vienaskaita. Pvz., Salted Herring

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Prieš Kalėdas kone visi į namus velkame po eglę. Tikrą eglę, ne šaką, ne dirbtinę o medį. Va čia ir visas paradoksas: lietuvio giluminis ryšys su medžiu ir dėl to nuosavybės forma reiškiamos jo „meilės“ nulemtas masinis jo kirtimas. Tokios mintys kyla dažną savaitgalį būnant giriose, tik nebežinant, ar vis dar giriose, ar jau miškininkystės pramonės gamybiniuose plotuose?

Pastaruosius porą metų mano ir įvairių regionų pamiškėse gyvenančių vietos gyventojų, net ir atviresnių gamtos inspektorių matomas vaizdas mums regis, kad ėmė drastiškai keistis – tai ką matome savo akimis sutampa – pagal nuotraukas matosi brandus miškas, bet nuvykus į vietą jo nebėra, beveik nesimato atrankinio, tik drastiškai daugėja plyno kirtimo, regis kaip prieš karą, marą ir kitas negandas, kaip kad šluoja visi viską kas tik gali, kiek gali, taip šią vasarą masiškai dieną naktį mačiau šluojant ir vežant mišką, o galvoje vis sukasi eilutės iš vieno padavimo, apie žmonėms besirodydavusią miško deivę, apsiverkusią, liūdną, kuri kalbėdavusi jiems pavymui: „Lietuva yra miškuose! Iškirsite miškus – nebus Lietuvos.“*

Ar dar suprantame tų žodžių prasmę? Lietuva, paskutinis Europoje krikščionims pasidavęs pagonybės bastionas, o paskutiniai jos židiniai išliko Žemaitijos giriose, saugojusiose jų šventumu tikinčius, joje prieglobsčio ieškojusius ir ją ginusius ir sukilusius prieš šventas giraites iškirsti ketinusius vienuolius, suvokusius, kad iškirsi mišką – palauši lietuvio užsispyrimą. Tas ketinimas sukėlė pasipriešinimui visus – moteris ir vyrus, jaunus ir senus ir jų balsas pasiekė net Didįjį kunigaikštį Vytautą, atšaukusį duotą oficialų leidimą. Kitas pavyzdys: Lietuva – ilgiausiai Europoje komunistams besipriešinęs bastionas, ir vėlgi, istorija kartojasi, girios, patikimai saugojusios žeminėse leido priešintis kone visą dešimtmetį prieš šimtus kartų galingesnį priešą. Iki šiol esame viena miškingiausių valstybių Europoje, tiksliau buvome? Juk regis šis bastionas neatsilaikys prieš merkantilinę, verslo invaziją, nes kiek miško neiškirto kryžiuočiai bei tarybinė melioracija, tiek išnaikins verslo interesai, nes neišmokta pamoka tokia – išnaikink, girią, palauši lietuvį, nes miške jo dvasia ir tai ne patetika, o istorija, mitologija ir tautosaka ir simbolika.

Ji stebima simboliškai mūsų visų dabar – iškirtus Gedimino pilies kalno medžius, griūva ir pats piliakalnis ir iškilo grėsmė visiems mūsų valstybingumo pastatams ir pamatams (žodžio „pilietis“ etimologija – „pilėnas“, t.y. ant piliakalnio gyvenantis).

Giria saugojo tikėjimą, giria saugojo tautą, girios genas gyvas kiekviename iš mūsų: „Lietuvoje paplitęs tikėjimas, kad egzistuoja kraujo giminystės ryšiai tarp giminių, bendruomenių ir gyvūnų, augalų, medžių. Mitologinėje tautosakoje medžiai – gyvos būtybės, kaip ir žmonės. Jie turi širdį ir sielą, jaučia skausmą. „/…/ sužalotam medžiui, kaip ir sužeistam žmogui, tekąs kraujas.“ Pasak Livonijos kronikų kertant šventus medžius, lietuviai stebėjosi, kodėl iš jų netekąs kraujas.

Tos mūsų sąsajos su miškais matomos visose tiek sakraliose, tiek gyvenimiškose srityse, kurias atkartojam jau sąmoningai nesuvokdami jų prasmės – vyresnieji dar pamena, kaip iš eglišakės ar žydinčios obels šakos darydavo vestuvinį sodą, prie kurio buvo atliekamos svarbiausios vestuvių apeigos, iki šiol gimus kūdikiui sodinamas medis, globosiantis jį nuo gimimo iki mirties ir buvo tikima jei kas tą medį nukirs, žmogus mirs. O pastatę namą iškeliam žaliuojančio medžio vainiką – būsimąją dvasių buveinę, apsaugą nuo blogio, o šalia sodybų vis dar matom stogastulpius – Pasaulio medžio simbolius, sujungiančius buitį ir būtį. O dažnas iš mūsų laidojant mirusį dar mato, ypač Žemaitijoje ant kapo keturiuose kampuose įsmeigiamus keturis berželius o žiemą keturias egleles, kad medis savo gyvybingumą perduotų mirusiajam.**

Tie ryšiai niekur nedingsta, tik keičiasi besikeičiant visuomenei, regis viena karta iš kaimų ir gamtos suėjo į miestą, o kita iš miesto vėl patraukė atgalios į gamtą vasarot sodybose, regis reikia mums sukišti pavasarį rankas į žemę, ramybės atgauti eiti į gamtą, apkabinti medį, regis tik Lietuvoje gali vykti grybavimo čempionatai, užvirti brokolių aistros ar cukinijų psichozės, bulviakasis sukviesti ir sujungti visą giminę, o rudens derliaus aptarimas nustelbti politikos aktualijas.

Pasikalbėjus su valdininkais atrodo, kad nėra jokio pagrindo mano nerimui – oficialūs duomenys ramina – kirtimo balansas išlaikomas: viskas pagal planą, viskas pagal popierius, tik tas keistas jausmas, kad kažkas čia ne taip, o statistika ir ataskaitos visad priklausė nuo gebėjimo žongliruoti faktais ir vertinimo metodikomis, nors ir suprantu, kad mano balsas ne miškininko, ne specialisto, jis subjektyvus, kaip ir tų kaimo žmonių balsas įvairiuose regionuose sakantis tą patį man tais pačiais žodžiais: „vaikeliuk, naikina mišką taip kaip per visą savo gyvenimą nemačiau naikinant“.

Man antrina ir Danas Augutis iš Lietuvos gamtos fondo, keliantis klausimą dėl drastiškai nesutampančių duomenų patikimumo: „dar visai neseniai miškininkai didžiavosi tuo, kad 2012 m. Jeilio universitetui (JAV) paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą Lietuvai už miškų apsaugą buvo skirta I-oji vieta. O 2014-jų rezultatas jau tik 84-oji pozicija ir patekome netoli pavojaus zonos ploto mažėjimo prasme. Pirmu atveju vieta skirta remiantis oficialiais valstybės pateiktais duomenimis, antru atveju pagal NASA palydovo nuotraukas, kur rodomas miško atsiradimo ir dingimo balansas.

Kita bėda, kad viešai girdimi nuogąstavimai dėl miško kirtimo pernelyg susiaurina problemą: kirtimas būdas gauti medienai, kirtimas, nesvarbu, jo daug ar mažai, svarbi tema, bet ne esminė, esmė, kaip mes tvarkomės miškuose apskritai ir kokį poveikį mūsų veikla turi jo biologinei įvairovei.“ Nevertinama koks mūsų poveikis visai ekosistemai, ar po plyno kirtimo išsaugoma biologinė įvairovė. Šiandieną miškuose nyksta tie organizmai, kurie susiję su negyva mediena ar su senais medžiais ir su senais miškais, išpjovus masyvą, juntamai stiprėja vėjai, pasitraukia didesni žvėrys ir pan.

„Klausimą reik analizuoti visad kompleksiškai, pasak D.Augučio: svarbu ne tik kaip kertama, bet ir kaip saugomi likę miškai. Pavyzdžiui, realios apsaugos draustiniuose nėra. Paradoksas: kai draustinyje medis pasiekia gamtinę brandą, tada atsiranda teisinė galimybė jį nukirsti, bet tik pasiekus gamtinę brandą medžio vertė miškui tampa didžiausia. Lietuvoje nebelikę tikrų sengirių, senieji miškai iškirsti iki 20 a. pradžios. Miškų ūkis dažnai lyginamas su žemės ūkiu, pagal tarp miškininkų dar populiarią logiką – ką pasėjau tą ir pjausiu, o jei dar nupjaunu mažiau nei pasodinau, vadinasi viskas su miškais gerai. Vis dėl to, viskas ne taip paprasta. Miškas yra natūrali ekosistema ir, skirtingai nuo javų laukų, galinti sėkmingai gyvuoti ir be žmogaus įsikišimo. Tvarkantis miškuose svarbu ne tik gauti medienos, bet ir užtikrinti, kad vykdant kirtimus bus sudarytos sąlygos išlinkti visiems miško gyventojams. Dėl to ir atsiranda poreikis gamtosaugai, būtinybė nenuimti viso „derliaus“, leisti daliai miškų vystytis savaime, užtikrinant, kad dalis medžių miškuose užaugs, pasens ir suirs natūraliai, taip sukurdami buveines retiems ir saugomiems miško gyventojams. Be to, dažnai pamirštama, kad nuo miškų priklauso ir visos šalies bei planetos gerovė: miškai gamina deguonį, stabdo potvynius, leidžia upėms savaime išsivalyti, stabdo vėjus ir dirvožemio pustymą, reguliuoja klimatą tiek vietiniu, tiek globaliu lygiais, o mūsų klimato juostoje dar yra ir biologinės įvairovės lopšys.“

Tada logika sako pasižiūrėti, kokia pas mus miško kirtimo kontrolė, ar turime nepriklausomą kontrolės ir kirtimo planų vertinimo, kirtaviečių auditavimo vietoje lyginamuoju principu su ataskaitomis sistemą.

Penkiasdešimt procentų Lietuvoje esamų privačių miškų kontrolės, mano žiniomis, išvis nėra. Likusiuose, valstybiniuose miškuose kontrolė tik verslo, o ne viešojo intereso pagrindu: priduodama mediena turi turėti „popieriuką”, taigi kontroliuoja tie kurie kerta. Net politikoje, komisijai nagrinėjant klausimą su kuriuo komisijos narys, turintis tiesioginių sąsajų ar suinteresuotumą, jis turi nusišalinti, kad kontroliuojamasis ir kontroliuojantysis būtų tas pats tai to net Kafkos fantazija neišneštų.

Sakoma, kad visuomenė turi tokias valdžios ir priežiūros institucijas, kokių ji nusipelno, nebrandi visuomenė efektyviausiai valdoma autoritarinio režimo, ji turi aiškiais taisykles, nuasmenintą atsakomybę manais už teisę ir laisvę spręsti, pereinamuoju laikotarpiu kartu su gauta laisve ir atsakomybe vienodai stipriai atsiranda jų priešybių – anarchijos ir piktnaudžiavimo pagunda, tai kaip paauglystė, kurią reikia išaugti, tačiau būna paauglystė sunki, būna užsitęsia.

Kuo visuomenė brandesnė, senos kultūros šalyse kiek tenka asmeniškai stebėti, nėra labai daug reglamentuojančių taisyklių, nėra tiek priežiūros institucijų, viskas remiasi visuomenės savireguliacijos principais ir sistema puikiai veikia. Dar antikos laikais Sokratas sakė, kiekvienas žmogus bręsdamas susiduria su laikotarpiu, kai jis persvarsto visas galiojančias ir nekritiškai lyg šiol priimamas taisykles ir normas, kuo labiau jis tampa laisvas nuo visų taisyklių ir stereotipų, tuo labiau atranda savo viduje esančias savo paties atrastas ir priimtas vidines vertybines, moralines taisykles, kurioms jaučiasi daug labiau įsipareigojęs nei išorinėms.
Taigi, kviečiu pasiklausti visų, kiek kiekvienam iš mūsų svarbu tai ką rašau, ar paliečia kažkokią giluminę stygą tas klausimas, ar skauda už tą kertamą medį ar verta visgi išmokti istorijos pamokas ir sukurti sąlygas visuomenei įsitraukti labiau į tai kas yra visų – gamtos ir miško apsaugos priežiūrą. Regis džiugi, kaip tik pastarosiomis dienomis, pasigirdusi žinia apie naujai įkurtą organizaciją, skambiu pavadinimu „Išsaugokim miškus“, kurią kažkodėl norisi pervadinti į „Išsaugokim miškininkus“, nes dauguma nutarimų susijusių su esama administravimo ir esamų administracijos darbuotojų apsauga, o ne miškų. O man asmeniškai norisi nepriklausomos, visiškai atviro formato, visuomenės iniciatyva palaikomos, virtualios miškų priežiūros platformos, paremtos žmonių pateikiamais duomenimis, ar technologijomis, t.y. programine įranga, gebančia sulyginti faktinius kirtaviečių duomenis su statistiniais, su kirtimo ataskaitomis. Tokios vietos, kur visi pamatę įtartinus kirtimus galėtų užfiksuoti esamą situaciją ir įkelti ar pranešti savo duomenis, nes esama tarnyba man regis nepajėgi susidoroti su tokiu uždaviniu, pasak D.Augučio: „palydovinės nuotraukos daromos kas pora savaičių, tačiau mes naudojamės senomis aeronuotraukomis, klausimas kodėl: ar tam turim pajėgumų, ar norime turėti pajėgumų.“

Viešumas ir visuomenės nepakantumas pati geriausia savikontrolės priemonė tiek Vytauto Didžiojo tiek šiais laikais.

Kaip mano cituotoje eilutėje žmogui medį kertant bėga jam kraujas, o kaip mums, ar širdis dar kraujuoja matant kertamą medį, ar jau sumedėjus?

*L.A. Jucevičius, Raštai.

**P. Dundulienė, „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Stebint kultūrininkų, visuomenininkų, valstybininkų batalijas dėl Lukiškių aikštės „užėmimo“ savo atstovaujama ideologija ir požiūriu, kokia gi turi būti tą valstybę reprezentuojanti idėja, iš kabinetų, komisijų, išplitusi tarp Vilniaus ir Kauno, tarp valdžios ir visuomenės, persikėlusį iš žiniasklaidos į užstalių batalijas, tenka konstatuoti mūsų visuomenėje įsivyravusį konfliktų kaip vyraujančios bendravimo, diskusijų, problemų sprendimo „kultūros“ fenomeną.

O Lukiškių aikštės klausimą plačiau suvokiant kaip skirtingų požiūrių konfliktą, koks gi yra mūsų valstybės simbolis, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, simboliškai atrodo svarbu panagrinėti tokio susipriešinimo priežastis, pagrindą ir pasekmes, ar tai pasiteisina, ar tai tik pasiteisinimas ilgesnėje perspektyvoje ir platesniame kontekste, – ar tikrai svarbiausia „prastumti“ savo siūlymą, ar mūsų valstybinę aikštę suvokiant kaip mūsų valstybę visgi svarbiau rasti visiems priimtiną pačios idėjos, kas tai yra valstybė, o tik paskui meninės jos išraiškos formą.

Vienas iš galimų argumentų – remtis į istoriškumą. Prisiminkime, kad visais svarbiais valstybės momentais mums visiems pakilti virš siaurų asmeninių, institucinių, partinių ir ideologinių interesų leido viena idėja, viena mintis, vienas tikslas, viena kryptis, kažkas aukščiau, svarbiau ir prasmingiau už mus kaip pavienius asmenis, tai leido mobilizuoti visas mūsų svarbiausias ir gražiausias asmenines savybes ir jas nukreipti viena kryptimi. Idėja, kuri leido per sieną gabenti lietuviškas knygas, vyrams trauktis į miškus rezistencinei kovai, žmonėms burtis į Sąjūdį, kažkas stipresnio už baimę, už naudą, už komforto zoną. Tai yra per šimtmečius pasiteisinusi formulė, kaip idėja tampa kūnu visose srityse, nuo pasaulio iki valstybės ar valstybinės aikštės kaip jos simbolio sukūrimo.

Kitas – remtis į pamatinius, bet kurios šeimos, bendruomenės, organizacijos gyvavimo principus. Kaip organizacijos vadovė žinau, kad kiekvienos organizacijos ilgaamžiškumo sąlyga yra jos gyvybinga bendromis vertybėmis paremta vizija, misija, strategija, suteikianti kryptingumą ir neleidžianti pasimesti ir užsižaisti detalėmis, išsigryninanti prioritetus. Taip ir valstybė, manau, turi turėti savo idėją (viziją, misiją, strategiją), pakankamai galingą ir universalią, gebančią rezonuoti absoliučiai daugumai jos piliečių, kur visi jaustųsi jo bendraautoriais ir bendrakūrėjais, nuo kaimiečio iki miestiečio, nuo jauno iki seno, nuo politiko iki kiemsargio.

Taigi, Lukiškių aikštės memorialo konkurso klausimas lyg lakmuso popierėlis, išryškinęs ir įkaitinęs priešpriešas, parodė tokios idėjos krizę, nes nedavė vieno, visiems tinkančio atsakymo į klausimą, kas tai yra visus mus vienijanti valstybės idėja. Valstybė kaip idėja – ar jos ieškoti reikia remiantis į istoriškumą (šiuo konkrečiu atveju aikštės, bendruoju, filosofiniu – valstybės), ar praeities kartoms buvę aktualūs simboliai galioja dar šiai kartai, ar valstybė – tai statusas, regalijos, heraldika ir kiti formalūs jos aspektai (ką simbolizuoja vytis), kurį ironiška, bet demokratiškumo sąskaita, tai yra ignoruodami visuomenės ir komisijos sprendimą mėgina prastumti jos t.y. valdžios atstovai, ar visgi tai yra žmonės, kuriuos jungia į bendruomenę, visuomenę ir valstybę istorija, kultūra ir tikėjimas ta pačia ateitimi toje pačioje žemėje, idėja, įgalinanti juos tapti jos bendrakūrėjais.

Tą, regis, atskleistų kitas pasiūlymas, tik sukeitus akcentus ne žemyn, į bunkerio, o aukštyn, į kalvos simboliką, nes kalva sietųsi su piliakalniu, supiltu žmonėms susitelkus į bendruomenę, sąmoningomis, bendromis pastangomis, bendram tikslui, darbui ir gynybai. Tą gražiai atskleidžia žodžio pilietis ištakos – „pilietis“ kilo iš žodžio „pilėnas“, ant „piliakalnio“ gyvenantis. Taigi gal valstybė – tai bendruomenė, visuomenė, sąmoningai ir bendromis pastangomis susitelkusi bendram darbui, bendrai kūrybai, todėl jai išpildyti norisi interaktyvaus, leisti laiką kartu kalvos (piliakalnio) erdvėje skatinančio ir telkiančio aikštės kaip valstybės simbolio modelio. Galu gale, man nesvarbu, ar šios, ar kokios kitos idėjos, svarbu, kad kiekviena karta permąstytų esamus simbolius ir idėjas, kiek jos gyvybingos, vienijančios ir telkiančios, ieškotų, atrastų ir išreikštų savas, tik jai vienai tinkančias, universalias, absoliučiai daugumai visuomenės tinkančias, jai suprantamomis meninės išraiškos priemonėmis.

Todėl man labai gaila, kad diskutuojame apie šias išvestines menines idėjos raiškos priemones, bet nediskutuojame apie pačias idėjas, kas yra valstybė mums, šiai kartai, šiai visuomenei, kas yra ta jungiančioji tiek seną, tiek jauną, tiek miesto, tiek kaimo žmogų grandis, kas ataidi kiekvieno širdy, o tada jau galima radus idėją diskutuoti apie menines jos raiškos formas, o ne atvirkščiai, nes lygiai proporcingai pasiskirstę balsai, už istorijos, už heraldikos, už aktyvaus bendruomeniškumo akcentavimą yra valstybę vienijančios ir konsoliduojančios idėjos nebuvimo simptomas.

Taigi esu tikra, kad esame pametę tokį kelią, tokią kryptį ir nėra mumyse suvoktos, gyvybingos Lietuvos kaip idėjos, vizijos ir nėra prielaidų jai atsirasti ir išsigryninti, nes vyraujanti komunikacinė kultūra yra nukreipta priešinga kryptimi į smulkesnių interesų, atskirties ir konflikto eskalavimo kultūrą. Kaip galime atrasti vienijančius, sutelkiančius simbolius bendraudami skaldančia, kritikuojančia, konfliktų, atskirties, šmeižto ir patyčių retorika?

Pažiūrėkime, politinį kapitalą kraunasi viena partija, kritikuodama kitą, opozicija kritikuodama poziciją, kone visi madingieji nuomonės lyderiai savo kapitalą susikrovė per kritiką ir taip rausiasi kiekvienas gilyn į savo bunkerius, svaidydamiesi žodžiais kaip ginklais, su tikslu sužeisti, pažeminti, apšmeižti, o aplink juos telkiasi tokios pačios palaikančiųjų auditorijos poliarizuodamos ir priešinančios vieną grupę su kita, vieną valstybę su kita. Toks tonas vyrauja, nes jis pasiteisina, jis efektyvus, jis laimi, tik ar laimi ilgesnėje perspektyvoje, ir ne asmeninėje, ne partinėje, o visos valstybės?

Kitokio kalbėjimo, vienijančių idėjų paieškos, atneštų geresnių rezultatų nei esamos. Juk pažiūrėjus abstrakčiau, tai viena žmogiškoji energija (laikas, pastangos, patirtis) nukreipiama prieš kitą, taigi, visos pastangos metamos tam, kad rezultatas geriausiu atveju gautųsi nulinis, o jei abi žmogiškąsias energijas sinchronizavus ir nukreipus viena kryptimi, tikslo link, kiek potencialo galėtume įdarbinti, atnešiančio naudą kiekvienam ir visiems?

Tik tam reikia pakilti virš siauresnių interesų ir rasti bendravardiklius, kurie tinka abiem kariaujančioms pusėms, kokios jos bebūtų. Visada yra planas A ir planas B: žmonės nesugebėję susitarti eina į konfliktus; verslas eina į teismus, o valstybės eina į karus. Kartais tiesiog renkamės konfliktą, nes neišnaudojame visų susitarimo, mediacijos priemonių, nes nėra tikėjimo jų efektyvumu, nėra tikėjimo kitos pusės noru tartis, nematant plačiau, vardan ko vertėtų tartis ir galiausiai tiesiog nežinant reikiamų instrumentų: teisinių, komunikacinių, psichologinių, leidžiančių atrasti jungiančius dalykus ir remtis jais, atrasti abiem pusėms tinkamas alternatyvas.

Taigi, man asmeniškai norisi artėjantį atkurtos Lietuvos šimtmetį įprasminti tokių idėjų paieškomis sukuriant tokias erdves t. y. „aikštes“ kitokiai komunikacijai – konstruktyvioms kūrybiškoms diskusijoms tarp įvairių visuomenių grupių, diskutuojant, ar komunikacinių karų kultūra nėra asmeninės, organizacinės, valstybinės vizijos ir strategijos krizės simptomas bei kaip atrasti, išsigryninti, argumentuoti visas puses vienijančius aspektus, konfliktuojančias puses paverčiančius partneriais, susivienijusiais sprendžiant abiem pusėms aktualų klausimą, kas tai bebūtų – ar aikštė, ar valstybė.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo be išmaniojo telefono. Atrodo nieko kaltos SMS žinutės, Facebook programėlės ar Instagram profiliai yra dažna priežastis to, kad vis blogiau ne tik kalbame, bet ir rašome lietuviškai. Turbūt kiekvienas žino, kas yra hastag, bet ar visi žinome, kad lietuviškas jų atitikmuo yra „grotažymė“?

Taip pat socialiniuose tinkluose visi grotažymėse išsireiškia angliškai, todėl natūraliai lietuvių kalbos yra vartojama vis mažiau, o anglų kalba ima viršų. SMS žinutės ne veltui yra vadinamos trumposiomis žinutėmis, juk visi dabar taupome laiką ir stengiamės net ir žinutę parašyti kuo greičiau, vartodami tokius žodelius, kaip „omg“, „ok“, „fun“, „soriukas“ ir panašiai.

Atrodo, kad neturėtume dėl to pykti, juk kalba yra gyvas organizmas, todėl ji vis keičiasi, tobulėja, nestovi vietoje. Dažnai kalba yra kaip žaidimas, todėl net ir angliški išsireiškimai parašomi netaisyklingai, pvz., „oki“, „soriukas“, vietoje „ok“, parašoma tik „k“ raidė.

Kaip žiniasklaida keičia kalbą?

Šiandien dažnai galime išgirsti posakį, jei tavęs nėra Facebook – tavęs nėra iš viso. Dažniausiai kiekvienas tik pramerkęs akis puola tikrinti Facebook, Twitter, Instagram ar pan. Tik taip jaučiamės neatsiliekantys nuo pasaulio įvykių. Taip pat nuolatos besikeičiančiame ir technologiškai tobulėjančiame pasaulyje socialiniai tinklai tapo nepamainoma komunikacijos priemone, leidžiančia bendrauti, susipažinti ar komentuoti vienus ar kitus įvykius. Deja, vis dažniau pasigirsta minčių, kad socialiniai tinklai kuria naująją kartą, ne tik varginamą iškreipto noro dalytis asmeniniu gyvenimu su svetimais žmonėmis, bet galiausiai ir nemokančią savo kalbos.

Vertimų biuro „Ars libri“ darbuotojai pastebi, kad žiniasklaida daro labai didelį poveikį kalbos vartojimui. Socialinėje erdvėje vartojami žodžiai greitai prigyja ir lietuvių kalboje, todėl svetimžodžių vartojimas jau nieko nebestebina. Mes ne tik rašome vartodami tokias frazes, kaip padarykite „selfie“ ar rytoj mūsų laukia „meetas“, bet taip pradėjome net kalbėti. Dažnai pastebime, kad ir vertimo biuro „Ars libri“ klientų tekstai yra pilni svetimybių, deja, dažnai tokių, kurie nėra priimtini mūsų bendrinei kalbai. Tai ypač pasakytina apie kulinarinius tekstus. „Ars libri“ gauna versti daug maisto produktų sudėčių tekstų, todėl galima drąsiai konstatuoti, kad būtent kulinarijos srities tekstuose yra daugiausia svetimybių, daugiausia romaniškos kilmės.. Pastebėtina, kad Lietuvoje ypač populiarūs su italų kalba susiję naujieji kulinarijos svetimžodžiai, pvz., „maskarponė“, „pestas“ ir pan.

Taigi žodžiai, kurie mus supa kasdien, turi didelę reikšmę tam, kokius žodžius pradedame vartoti savo kasdienėje ir profesinėje kalboje. Kasdien darbe naudojame kompiuterius, skaitome internetinius portalus, vėliau grįžę namo sėdame prie savo telefonų ar planšetinių kompiuterių, taigi kalbą stebime iš ekranų, todėl kalba šiomis dienomis vystosi iš mūsų sąveikos su technologijomis.

Nauji bendravimo būdai

Akronimų vartojimas išaugo kartu su atsiradusiais telefonais.Tai galėjome pastebėti net ir tuomet, kai išmanieji telefonai atrodė neįmanomas reiškinys. Pirmieji akronimai, kurie buvo pastebėti tarp kalbos vartotojų buvo išsireiškimas „SMS“, toliau sekė vietoje lietuviško „gerai“ vartojamas „ok“. Pirmiausia laikais, kada kiekviena minutė yra brangi, tai yra tiesiog patogiau. Juk žymiai greičiau yra surinkti dviejų raidžių žodį, nei penkių. Taip pat įvairūs trumpiniai yra pagalba, kuomet rašant komentarą, galimas tik tam tikras simbolių skaičius, pvz., Twitter paskyroje, kurioje viename įraše leidžiama pavartoti ne daugiau kaip 140 simbolių.

Nereikėtų pamiršti ir jaustukų, dar kitaip žinomų, kaip emoji. Dabar neįsivaizduojamas nei vienas chatas be įvairių jaustukų, tokių kaip „;)“ ar „:*“. Vertimų biuro „Ars libri“ darbuotojai pastebi, kad įvairios šypsenėlės atsiranda net ir tam tikruose ne per daug oficialiuose susirašinėjimo tekstuose. Taip tarsi parodo, kad su žmogumi užmezgėme glaudesnį ryšį. Taip pat jos leidžia išreikšti savo jausmus, kuomet kartais būna sunku ką nors pasakyti žodžiais. Turėtume pripažinti, kad kartais kiekvienas iš mūsų mieliau parašome „;(“ negu „man liūdna“ arba „aš blogai jaučiuosi“.

Be to, sintaksė, socialiniai tinklai ir žiniasklaida taip pat paskatino subtilesnę mūsų bendravimo revoliuciją. Mes dalijamės daugiau asmeninės informacijos, bet taip pat bendraujame su didesnėmis auditorijomis. Todėl mūsų komunikacijos stilius tampa labiau neoficialus ir atviresnis, o tai turi įtakos ir į kitoms gyvenimo ir kultūros sritims.

Ar įmanoma išlaikyti kalbą nepakitusią?

Turbūt tai atrodytų lyg Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Nors, žinoma, kai kurie žmonės gali jaustis atsilikę nuo viso to. Tai ypač pastebima, kalbant apie kalbininkus. Nors tai yra visiškai natūralu. Jie stengiasi išsaugoti kuo mažiau pakitusią kalbą ir kuria naujiesiems svetimybėms lietuviškus atitikmenis. Baisu tai, kaip šio neformaliojo ryšio priemonės naudojimas gali sukelti tokį patį atsitiktinį požiūrį į gramatiką. Visgi mes, kasdien dirbantys su kalba, manome, kad viskas nėra tik balta ar juoda. Žinoma, reikėtų stengtis savo kalbą tobulinti, o ne ją vesti link iš nykimo, bet pasitelkiant socialinius tinklus, galime būti tarsi žaidimų aikštelėje, kurioje galime eksperimentuoti ir kurti pasitelkę kalbą.

Kas laukia mūsų kalbos?

Net ir žinučių kalbos žalą matantys kalbininkai sako, kad su trumpiniais ir angliškais posakiais kalboje jokiu būdu nereikia kovoti, nes tai neįmanoma. Visgi, mes kaip savo gimtosios kalbos atstovai, norėtume pabrėžti, kad visada malonu girdėti žmogų, taisyklingai kalbantį savo gimtąją kalba.

15min.lt

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Vertimų biuras „Ars libri“ tęsia seriją apie verslo kalbą ir etiketą įvairiose pasaulio šalyse. Azerbaidžanas – neatrasta kultūrinė valstybė.

Iki šiol ginčijamasi, kas tai Azija ar Europa? Kokie tie azerbaidžaniečiai? Ar europiečiai kaip mes, o gal jų kultūra visgi artimesnė Azijai? Ko būtų galima pasimokyti prieš vykstant į verslo derybas Azerbaidžane? Kaip išvengti klaidų, po kurių antro šanso gali ir nebūti? Apie visa tai šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.

Kultūrinis paveldas artimesnis Azijai ar Europai?

Dažnam iš mūsų nėra aišku, kam priklauso Azerbaidžanas, Azijai ar Europai? Galbūt, todėl ir jų kultūrinis paveldas yra susimaišęs su musulmoniškais ir europietiškais papročiais. Geografiškai Azerbaidžanas yra Pietų Kaukaze, Europos ir Azijos sandūroje. Pagal gyventojus jų neįmanoma priskirti nei Europai, nei Azijai. Juk Azerbaidžane žmonės laikosi Ramadano, bet daugelis jų švenčia ir krikščioniškąsias Kalėdas. Jie lyg ir laikosi savo tradicijų, bet kartu ir labai greitai priima naujoves, madą, kultūrą bei santykius.

Kaip jie patys teigia, jie nėra tikri musulmonai. Jų moterys nesidengia galvos hidžabais, vyrai vartoja alkoholį, o dažnas jų yra ragavęs ir kiaulienos. Savo kultūrine įvairove ir vis labiau gražėjančia sostine Baku, Azerbaidžanas pritraukia vis daugiau turistų, todėl būtent turizmas šiuo metu Azerbaidžane išgyvena aukso amžių. Taigi per pastaruosius 15 metų vykstantys socialiniai ir ekonominiai pokyčiai pavertė šalį, ypač jos sostinę Baku, į vieną iš verslo centrų regione, kuris laikosi Europos verslo standartų.

Pirmasis susitikimas

Kaip ir Europoje taip ir Azerbaidžane susitikimas prasideda nuo rankų paspaudimo, dažnai skirtingai nei pas mus rankų paspaudimas papildomas bučiniu į žandą, tačiau tai leidžiama tik tarp verslininkų vyrų arba moterų, dėl to, kad visgi nors Azerbaidžanas ir labai šiuolaikiškais, kartu jis yra musulmoniška šalis, kur bučinys tarp moteris ir vyro, kurie nėra sutuoktiniai, yra griežtai draudžiamas. Rankos paspaudimas jų kultūroje asocijuojasi su švelnumu, priėmimu į jų ratą.

Kalbant apie vartojamas kalbas Azerbaidžanas pasidalija į dvi dalis, kuomet susitinka su verslo partneriais, o ypač partneriais iš Rytų Europos. Vyresniosios kartos atstovai puikiai kalba rusiškai, o jaunesnioji karta kaip ir Lietuvoje yra įvaldžiusi anglų kalbą, todėl rusiškai susikalbėti jiems dažnai yra keblu. Šiuo metu rusų kalba ten išgyvena puikius laikus, o mokėti šią kalbą yra „prestižo“ reikalas. Susitikimų metu apranga yra konservatyvi, ypač kalbant apie moteris.

Nors hidžabų ar burkų nenešioja ir plaukų nesidengia, jos išlaiko musulmoniškas tradicijas ir jų sijonai turi būti žemiau kelių, o dar geriau, kad jie būtų ilgi. Palaidinė turi dengti rankas iki pat riešų, reikėtų nepamiršti, kad tai galioja net ir islamo neišpažįstančioms moterims. Europietės taip pat gerbdamos jų tradicijas turėtų prisidengti. Vyrai kaip ir mūsų šalyje į verslo susitikimus atvyksta apsirengę dalykiniu kostiumu.

Azerbaidžaniečiai itin vertina punktualumą. Nevėluokite į susitikimus, nes jie gali įsižeisti net dėl kelių minučių vėlavimo. Jei nors truputį vėluojate, paskambinkite ir paaiškinkite savo situaciją. Turbūt dažnas iš mūsų girdėjome, kad Azerbaidžanas itin garsėja savo svetingumu, todėl pas juos yra priimta nukrauti stalus įvairiomis gėrybėmis ir taip pamaloninti savo svečius.

Todėl natūraliai kyla klausimas: „O ko atsivežti mums? Ką dovanoti?“ Dovanos turi būti kuklios. Galima dovanoti kokybiškų lietuviškų saldainių ar panašiai, tai, ko būtų sunku gauti Azerbaidžane ir tai, ko jūsų verslo partneriai galbūt dar niekada nebuvo ragavę. Jokių būdu nedovanokite alkoholio, tai gali juos įžeisti ir parodyti jiems, kad neišmanote jų tradicijų.

Kas nulemia sėkmę?

Azerbaidžane yra labai svarbi šeima, artimi santykiai su ja, todėl ir su savo verslo partneriais azerbaidžaniečiai stengiasi sukurti šiltus santykius ir tik turėdami tokius santykius, jie gali pradėti jais pasitikėti. Reikėtų nepamiršti, kad bosas ten yra „viskas“ ir jo žodis yra galutinis ir neginčijamas.

Tai nėra itin geras modelis, nes dėl šios priežasties pavaldiniai nejaučia asmeninės atsakomybės už savo darbus, nes visi nuopelnai ir nesėkmės krenta ant vadovybės galvos. Skirtingai nei dauguma pietiečių azerbaidžaniečiai nemėgsta daug kalbėtis, ar ilgai besitęsiančių diskusijų, dėl šios priežasties, jei norite kažką pasakyti ar pakomentuoti, kalbėkite aiškiai ir argumentuotai.

Publikuota: www.delfi.lt

Tam tikra dalis Lietuvos verslininkų siekia rasti verslo partnerių Airijoje ir į šią šalį eksportuoti savo prekes ar kartu su airių verslininkais vystyti bendrus projektus, teigiama pranešime žiniasklaidai. Norint sėkmingai bendradarbiauti su airiais, pravartu išmanyti kultūrinius ir kalbinius tarpusavio skirtumus bei panašumus.

Prioritetas – šeima

Turbūt neveltui Oscar Wilde yra airių pasididžiavimas, juk jau nuo seno jie garsėja kaip puikūs poetai. Ir dabar kalbant ar pasakojant apie airius verslininkus dažnai galima išgirsti, kad jų kalba ir kalbėjimo stilius yra itin poetiški. Greta išraiškingų kalbų eina itin aiški sakinių struktūra, apgalvoti sakiniai ir žodžiai, netgi kuklumas.

Nors airiams ir yra svarbus verslas, turbūt kaip ir bet kurios šalies verslininkui, nereikėtų pamiršti, kad šeima jam visuomet bus pirmoje vietoje, todėl nenustebkite, kad dar nesibaigus susitikimui, pasibaigus darbo valandoms, jie atsistos ir važiuos pasiimti vaikų iš darželių ar mokyklų, ar pietų metu išeis papietauti su šeima.

Nors ir mėgsta juokauti susitikimo metu, pirmųjų metu potencialiems partneriams siūloma vengti pernelyg daug išsišokti. Potencialiems partneriams stenkitės sukurti gerą pirmąjį įspūdį. Airiai yra itin draugiški žmonės, todėl konfliktų vengia. Na, o jei visgi jų nepavyksta išvengti stengiamasi viską užglaistyti kuo mandagiau, išvengiant pakelto tono.

Taigi, pagarba ir formalumas yra kertiniai airių verslo kultūros principai. Būtent norėdami sukurti draugišką aplinką darbe ar susitikimų metu, jie mėgsta pasikviesti kolegas išgerti alaus, jų vadinamose aludėse. Patariama niekada neatsisakyti šio kvietimo. Dažniausiai ten ir yra sudaromi patys geriausi sandoriai, kurie kitą rytą būna įforminami biure.

Vėlavimo nesureikšmina

Airiai mėgsta tiesioginį kontaktą su verslo partneriais, todėl visada pasisveikinimas lydimas rankos paspaudimu, nepamirštant žiūrėti į akis. Priešingai nei daugelyje kitų Europos valstybių, kur yra įprasta kreiptis pavarde, airiai vieni į kitus kreipiasi vardais. Taip norima sukurti kuo draugiškesnę ir laisvesnę aplinką.

Visgi aprangos klausimas susitikimo metu yra itin svarbus. Susitikimuose vyrauja konservatyvus aprangos kodas. Vyrai vilki tamsų kostiumą, moterys – šviesų kostiumėlį. Vėlavimas airių verslininkams yra visiškai normalus dalykas, jie to nesureikšmina. Žinoma, pirmųjų susitikimų metu patariama nevėluoti, tačiau vėliau, kuomet santykiai jau būna nusistovėję tai nėra baisus dalykas. Taip pat vėlavimas daro įtaką ir pvz., darbų pristatymų terminams. Keletą dienų pavėluoti atiduoti darbus yra įprasta praktika.

Ką dovanoti?

Daugelis verslininkų prieš užmegzdami santykius pradeda mąstyti apie tai, ką padovanoti potencialiems verslo partneriams. Airijoje dovanų keitimosi tradicijos nėra. Žinoma, visuomet galite padovanoti su jūsų šalimi susijusią atributiką, tačiau tai nėra privaloma. Nereikėtų tikėtis ir gauti kažką atgal.

Jei visgi norite įteikti kažką kas asocijuotųsi su jūsų reprezentuojama šalimi siūloma pvz., vakarienės metu atsinešti saldainių, ar gero vyno butelį, taip pat tai galėtų būti atvirutės ar knygos su jūsų šalies vaizdais. Būkite atsargūs nešdami gėles. Lelijos, raudonos ir baltos gėlės yra vengtinos. Lelijos asocijuosi su religinėmis apeigomis, o raudonos ar baltos spalvos gėlės, kas gali pasirodyti keista, asocijuosi su mirtimi ir laidotuvėmis.

Publikuota: 15min.lt

Žodis yra galingas ginklas. Jis gali stipriai įskaudinti, gali įkvėpti, taip pat gali sukelti ir karus.

Vertimų biuro „Ars libri“ darbuotojai žino, kad įvairūs terminai turi istoriją ir kontekstą, dėl prieš vartojant vieną ar kitą terminą reikia pasidomėti, ar juo niekas nebus užgaunamas.

Pats paprasčiausias pavyzdys, kada reikia žinoti, kokiam žodžiui yra laikas ir vieta, tai – kreipimasis į žmogų „tu“ arba „jūs“. Abiejų kreipimųsi negalima vartoti absoliučiai bet kada. Visgi kalba turi daug daugiau tokių subtilybių. Taip pat nėra tų pačių taisyklių skirtingoms kalboms, o ir žodžių „svoris“ kalboje yra kintantis. Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip pašalinami tam tikri, įžeisti galintys, žodžiai ar pasisakymai. Gilinamasi, ar jie visada buvo įžeidūs, ar jų vartojimas ėjo lygiagrečiai lietuvių ir anglų kalbomis, ar kurioje nors iš kalbų tam tikras pasakymas yra galimas, o kitoje nepriimtinas.

Vertėjai pastebi, kad vienas iš atvejų, kai reikia keisti tam tikrus žodžius jų sinonimais, yra tas, kai anksčiau vartotas žodis gali ką nors įžeisti, nes jo reikšmė yra netiksli. Kartais netikslios reikšmės žodžių vartoseną labai sunku išgyvendinti. Tam, kad tai būtų pasiekta, žmonės turi būti šviečiami. Dar 1995 m. Tv3 (tuometinės TELE-3) žinių reportaže buvo reportažas apie neįgaliuosius. Viso reportažo metu buvo vartojamas žodis „invalidai“. Šiandien maža tikimybė, kad šį žodį išgirsite per žinias. Įdomu tai, kad pagal Valstybinę Lietuvių Kalbos Komisiją, tiek „invalidas“, tiek „neįgalusis“ yra lygiaverčiai, ir nė vienam nėra priskiriama menkinamoji reikšmė.

Visgi, viena yra taisyklės, o kita – kalbos realybė. Nemažai neįgaliųjų kratosi pirmojo termino. Priežasčių tam yra įvairių. Viena, tai, kad žodis panašus į anglišką žodį „invalid“, kurio viena iš reikšmių yra „negaliojantis“. Taip pat šį žodį išvertus iš lotynų kalbos tai skamba kaip „bejėgis“ ir „liguistas“. Neįgalieji susiduria su įvairiais sunkumais vien dėl to, kad neretai būna nurašomi kaip visiški bejėgiai, negalintys dirbti jokio darbo, o terminas pabrėžiantis bejėgiškumą, ligą, kokybiško gyvenimo pabaigą irgi nepadeda. Tuo tarpu anglų kalboje neįgaliajam apibūdinti yra vartojami trys terminai „invalid“, „handicapped“ ir „disabled“. Nė vienas per kalbos raidą nebuvo laikomas įžeidžiančiu. Vis dėlto, dabar visi trys yra ne itin dažnai vartojami, o „handicapped“ ir „disabled“ yra keičiami sušvelnintais variantais „with handicapping conditions“ ar „people with disabilities“. Analogiškai ir lietuvių kalboje aptinkamas terminas „žmonės su negalia“.

Problemų gali kilti įvardijant tam tikros šalies žmones. Pavyzdžiui, lietuviai yra įpratę Jungtinę Karalystę vadinti Anglija, o jos piliečius – anglais. Taip gali būti užmirštama, kad Anglija nėra šalis, o tik vienas iš keturių šalies regionų. Nepagarbu anglu vadinti škotą, Velso ar Šiaurės Airijos gyventoją. Analogiškai visi Nyderlandų gyventojai nėra olandai, o Rusijoje gyvena ne vien rusai. Taip pat Jungtinė Karalystė nėra Didžiosios Britanijos ekvivalentas, nes į jos sudėtį įeina ir Šiaurės Airija. Kalbant sava kalba ne visai formaliame kontekste šie netikslumai toleruotini, tačiau oficialiuose pranešimuose ar kalbant anglų kalba, kalbėti tiksliai privaloma ne tik tam, kad niekas nebūtų užgautas, bet ir tam, kad nebūtų skleidžiama klaidinga informacija.

Analogiškų pavyzdžių yra ir anglų kalbos tekstuose, kai Lietuva įvardijama kaip „former Soviet state“. Tai, kas anglakalbiams yra faktas, mums yra skaudi patirtis ir esame linkę vengti save vadinti buvusia Sovietų Sąjungos valstybe, nes toks pasakymas praleidžia faktą, kad nenorėjome būti okupuoti.

Pastaruosius kelis metus kalbama apie tai, kad čigonus reikia vadinti romais, tačiau vienintelis tokio teiginio pagrindimas yra tik tai, kad jie patys save taip vadina. VLKK nurodo, kad tiek čigonas, tiek romas yra teiktini terminai, o lietuvių kalboje ne viena tauta vadinama kitaip, nei ji pati save vadina, pavyzdžiui lenkai, vokiečiai ir t.t.

Atvykstant imigrantams ar daugėjant ateistams, vis dažniau permąstoma ar reikėtų viešai vartoti tam tikras frazes, susijusias su religija. Pavyzdžiui, JAV pastaruoju metu atsiranda skatinimų palinkėjimą „Merry Christmas“ keisti į „Happy Holidays“. Idėja, iš pirmo žvilgsnio atrodanti nebloga, sukėlė daug triukšmo. Būtų galima diskutuoti ar pakeisdami religinius palinkėjimus neutraliais neskriaudžiame patys savęs. Juk staiga atsiduriame tokioje situacijoje, kai negalime jaustis laisvai savo šalyje. Lietuvoje šios problemos arba nėra, arba ji yra tokia nedidelė, kad tiesiog lieka nepastebima. O kaip bus vėliau?

Laikai keičiasi ir pavadinimai ar apibūdinimai, kam nors tikę anksčiau, jau nėra patys tinkamiausi. Kartais politkorektiškumas perduodamas iš vienos kalbos į kitą kalbą, kartais tam tikros kalbos yra unikalios dėl kai kurių įvardijimų. Pavyzdžiui, anglų kalboje vyksta perėjimas nuo termino „childless“ prie „childfree“, kad būtų atsikratyta neigiamų konotacijų, tuo tarpų lietuvių kalboje šis terminas neturi neigiamos konotacijos, todėl ir nėra pakaitalo.

Kai kurie politkorektiški pataisymai nėra pagrįsti kalbos taisyklėmis ar žodynu, tuomet termino pasirinkimas paliekamas vartotojo sąžinei. Vertimų biuras „Ars libri“ linki, kad prieš kreipdamiesi į ką nors ar apie ką nors kalbėdami, pasidomėtumėme tuo žmogumi ar grupe ir taip išvengtume galimų nemalonumų kalbėdami bet kokia kalba.

www.delfi.lt

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Įsibėgėjant aukštojo mokslo reformai, aplink save girdžiu daugiau emocijų, nei diskusijų. Mane pasiekia nerimas dėl ateities, baimė dėl pokyčių, dėl mažinamo darbo vietų skaičiaus, nusivylimas mažiau motyvuotu ir gabiu jaunimu ir apskritai tuo, kad jo mažiau. Vis girdžiu tą „blogiau, mažiau, sunkiau“ ir vis galvoju, kodėl mes taip bijome paleisti tai, kas praeina, ir atsiverti tam, kas ateina.

Kodėl matome, kas griaunama, bet nematome, kas kuriama, kodėl emocijų nepaverčiame konstruktyviomis diskusijomis, jei nuo to geriau ir mums, ir aplinkiniams, ir sistemai? Pokyčiai neišvengiami, visas pasaulis keičiasi taip greitai, kad, regis, nieko nelikę stabilaus išorėje, o vieninteliai stabilūs dalykai tie, kuriuos turim viduje – mūsų patirtis, kompetencija, vertybės, vidinė pusiausvyra, ramybė. Jei jie yra, juk galima ir besikeičiančiame pasaulyje su vidine pusiausvyra atkurti išorinę, o jei jų nėra, tai tos emocijos ir baimės, o ne valdžia, ir yra ta griaunamoji bet kokios sistemos jėga. Na, bet valdžia, kaip visuomet, reformas pradeda nuo sienų, pastatų ir etatų. O man vis norisi daugiau diskusijų ir nuomonių apie turinį, metodikų reformą. Taigi gal mano kiek kontroversiška nuomonė ir egzotiškos idėjos įpūs norą ginčytis ir taip paskatins diskusijas, dėl to tirštinsiu ir tamsinsiu spalvas, norėdama parodyti sistemos, bet ne jose dirbančių žmonių, ydas, nes labiausiai mano gerbiama profesija yra pedagogo, kartu su mediku, nes vienas gelbėja kūnus, kitas gi ugdo sielas, bet tam, kad jis tą galėtų daryti, sistema turi padėti, o ne slopinti!

Prie savo nuomonės apie esamą švietimo sistemą priartėjau iš praktinės pusės. Darbdavė esu 18 metų ir pasirinkusi jaunus žmones be patirties, tik su reikiamu išsilavinimu, į juos investuodavau mažiausiai pusę savo darbo laiko ir kone visą energiją vidutiniškai porą metų, tada dėsningai jie išeidavo ir įsidarbindavo Seime, Briuselyje, užsienio kapitalo struktūrose ar pradėdavo savo savarankišką veiklą. Tačiau suteiktos žinios ir įgūdžiai – pusė darbo, regis, jaunam žmogui jo pirma darbo vieta – tai vieta, kur jis pirmą kartą prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir pradeda gyventi iš savo uždarbio, tad tokias savybes kaip atsakomybė, prioritetų susidėliojimas, laiko valdymas, orientacija į rezultatą, kokybės siekimas, suvokimas, kad tavo veiksmai sukelia pasekmes, už kurias reikia atsakyti, kaip ir už viską gyvenime, tekdavo ugdyti ir man, kaip darbdavei, nes tokių žinių ir įgūdžių spragos tiesiogiai paveikdavo veiklos rezultatą. Vis rodėsi, kad ir taip sunki situacija tik blogėjo: anksčiau užtekdavo vieno darbo skelbimo ir galima buvo rinktis gabiausius iš gabiausių, o vėliau iš kelių pakartotinių skelbimų nerasdavau nė vieno, tenkinančio minimaliuosius kriterijus, o kitoje, darbuotoju, pusėje vis pasigirsdavo priekaištų, kad neaišku, ko tiems darbdaviams reikia, kai jie sako „be patirties nepriimam“. Ir aš juos suprantu. O tai kur gi tą patirtį įgyti? Na, nesiseka tik baigus užsikabinti rinkoje, todėl tenka sutikti ne su norimu, o su siūlomu darbu ir atlyginimu, taigi iš pradžių gauna labai mažai, dirba labai daug, stengiasi dirbti kuo greičiau ir kuo daugiau padaryti, todėl nelieka nei laiko, nei jėgų, nei malonumo gilintis, motyvacijos stengtis ir tobulėti. Taip per pirmuosius metus susiformuoja darbo įpročiai, kurie, kaip antras prigimimas, labai sunkiai pakeičiami, nusvyra rankos ir stumiamos dienos „nuo algos iki algos“ darbe, kuris, regis, atgraso nuo pasirinktos profesijos ir ambicijų ko nors siekti joje, nors nesupranta kodėl – ir universitetas baigtas, kursas įsisavintas, ir diplomas rankose, ir pažymiai geri, taigi jis stropiai įvykdė viską, ko iš jo reikalavo sistema. Taigi valdiška ugdymo sistema važiuoja, regis, sklandžiai nuo pradinio ugdymo įstaigos, viduriniojo mokslo iki aukštojo, kol kažkodėl niekaip neišlaiko baigiamojo egzamino realybe, t. y. darbo rinka. Todėl dabar grįžkime po etapą atgal nuo rinkos iki aukštojo mokslo. Kadangi tekdavo persikvalifikuoti į pedagogę, ilgainiui kilo apmaudas, na, nesu aš mokymo įstaiga, mano energija ir laikas vietoje to, kad eitų verslui plėtoti, eina pedagoginiam darbui, pasirengusi suteikti specifinius įgūdžius, bet ne fundamentaliuosius, tad kilo mintis tada optimizuoti procesą, grįžti į universitetą ir ten užpildyti tą spragą tarp akademinio ir profesinio pasirengimo, išdėstant iš praktinės pusės, ko reikia darbdaviams ir darbo rinkai jau visam kursui vienu metu. O ten net keli dėstytojai iš tų, su kuriais bendravau, atsakydami į pirmiau suminėtus nusiskundimus dėl nepakankamo pasirengimo, man antrindavo, kad kiekvienais metais studentų mažėja, tad natūraliai ateina vis daugiau prastesnių (mažiau stoja, didesnė tikimybė įstoti prastesniems, nes taip madinga), kurie nežino elementarių dalykų, apie kuriuos kalbama jau mokykloje… todėl nėra motyvacijos, gebėjimo sutelkti dėmesį, na, negali jie paruošti, nes nėra iš ko ruošti. „O va anksčiau kaip būdavo…“ Ir jau toliau variacijos girdėtos istorijos, kur žolė žalesnė. Ir kartą tie žodžiai mano galvoje suveikė kaip trumpas sujungimas – taigi kai kurie iš jų ir gyvena dar tame „anksčiau“! O ką jiems belieka daryti, ne kiekvienam pavyksta išlikti vienišu kariu lauke, jei visa sistema su visais jos kūrėjais toje praeityje užstrigusi? Juk visos mokymo metodikos, mokymo priemonės, vadovėliai kito labai menkai, pokyčiai ne koncepciniai, o kosmetiniai, iš esmės studentai mokosi taip pat, kaip ir aš daugiau nei prieš 20 metų. Bet mano gyvenimas po studijų nesiskyrė nuo studijų: jokių kompiuterių ir išmaniųjų mobiliųjų įrenginių laisvalaikiu – jokios virtualios erdvės po pamokų ir studijų ir kitokio bendravimo su pasauliu būdo. O dabar juk socialinis gyvenimas, laisvalaikis vyksta virtualioje erdvėje, visi informaciją priima, ja keičiasi ir sau reikalingas ir įdomias žinias gauna, įgūdžius įgyja programėlėmis ir tinkluose. Gebėjimas naudotis programomis susiformuoja anksčiau nei gebėjimas skaityti. O tai keičia gebėjimą priimti skaitomą informaciją ir menkesnį visos informacijos, kuri pateikiama ne įprastoje jam aplinkoje, toleravimą. Taigi pasaulis už tų storų istorinių Alma Matter sienų pasikeitė, įgūdžiai pasikeitė, informacijos priėmimas pasikeitė, jis nuėjo nuo tos akademikų nutiestos prieš n metų autostrados ir mina kasdien naujus takus kūrybiškumu ir inovacijomis, o akademinis paruošimas toliau lekia tais bėgiais į praeitį, o ne ateitį, kaip tame R.Bredberio romane apie kelią, kuriuo važiuojant kuo toliau, tuo labiau į praeitį nuvažiuoji. Taigi esu įsitikinusi, kad reikia ne pastatus keisti, o mokymo metodiką. Skaitmenizuoti turimą medžiagą, ją maksimaliai kiek įmanoma perkeliant į virtualią erdvę, o žinių įsisavinimą ir įgūdžių lavinimą – į išmaniąsias programėles, kad ji būtų kuo artimesnė esamai už mokslo sienų. Dabartinių studentų karta neturi mūsų kartos įgūdžių, ji neskaito ilgų tekstų, nes nesugeba ilgai išlaikyti sutelkto dėmesio. Galima juos laužyti, galima bartis, galima bausti, galima virkauti, o galima tą faktą priimti, kad taip yra, nes šis reiškinys įgijo masinį mastą. Todėl galima tekstą skaidyti, galima didinti vaizdinės medžiagos kiekį, galima pasitelkti testus ar interaktyviąsias priemones siekiant perteikti medžiagą. Ir kažkodėl esu tikra, kad netikėtai ir vėl jaunimas taps motyvuotas, smalsus, gabus ir gebantis sutelkti dėmesį, nes su juo bus kalbama jo aplinkoje, jo kalba.

Taigi žengiant žingsnį atgal nuo rinkos iki aukštojo mokslo sistemos, galima pasiimti kartu ir pritaikyti rinkoje veikiančias darbuotojo parengimo metodikas, nes darbo rinka negali sau leisti neefektyvių, pasenusių priemonių, nes ji negeneruos rezultato. Ji – kaip banglentininkas, kad banga jo nenuverstų nuo lentos ar nepaskandintų, turi mokėt visad išsilaikyti paviršiuje ant bangos. Kai tuo metu fundamentaliosios akademinės žinios – kaip to vandens gelmė, kur neužpučia vėjai, nėra srovių ir bangavimo, tad teoretikai nelabai gal ir žino, kas vyksta paviršiuje, kur mes, praktikai, turim nuolat gaudyti vėją, ieškoti efektyvių, veikiančių parengimo būdų, todėl esu tikra, kad mokymosi proceso baigiamuoju etapu, konkretiems profesiniams įgūdžiams suformuoti tinka versle jau savo vietą randančios e. mokymų programos, nes anksčiau taip pat buvo įprasta formulė, kad atėjus į naują darbą darbuotojas gauna visą šūsnį darbo aprašų, instrukcijų, visi dirbo pagal formulę, kad parengti reikia dvejų metų, kol jis pradeda įmonei nešti vertę. Dabar gi visas standartinis darbuotojo darbo įmonėje vidurkis teliko dveji metai, darbdaviai man pritars, niekas nebeskaito tų aprašų ir pareiginių instrukcijų, pernelyg didele prabanga tapo įvedinėti žmogų dvejus metus, tam gali sau leisti nebent du mėnesius, o tą pačią kokybę ir leidžia pasiekti mokymosi perkėlimas į e. mokymo erdvę, nes jei verslas to nepadaro, ženkliai augančios sąnaudos ir staigiai krentantis efektyvumas jį gramzdina. Toliau grįžtam grandine mokykla-universitetas-sistemos-egzaminas-rinka dar vienu etapu anksčiau, į mokyklas. Taigi universitete skėsčioja rankomis, kad ateina prasčiau paruošti mokiniai ir rodo pirštu į mokyklas. Šiemet teko padirbėti ir su mokiniais. O tuo tarpu mokinių komentaruose vyraujanti frazė buvo „aš tiek turėjau iniciatyvos, norėjau ir to, ir ano, ir taip, ir kitaip, bet mokytojai mane tramdė, sakė, taip negalima, jei neklausysi, turėsi problemų, mokykis, kas tau užduota, nesvarbu, kad neįdomu“. Ir čia ištiko antras trumpas sujungimas galvoj – juk mokyklose mokiniams vis dar grūda žinias ir faktus, visiems tuos pačius, visiems pagal tą pačią sistemą, pagal puikiai veikiančią unikalių, nepakartojamų asmenybių niveliavimo ir standartizavimo metodiką. Verslas jau atrado, kad tam, kad išlaikytum klientą, nebegali dirbti su jais visais pagal vienodą šabloną, net ir kelis šimtus klientų turint prie kiekvieno reikia individualaus priėjimo, reikia pritaikyti savo produktą, kad ir masinėje gamyboje prie individualių poreikių, tiek produktą, tiek komunikavimą. Taip ir su mokiniais, tam kad jis atsivertų, kad galima būtų sužadinti ir išlaikyti jo dėmesį ir sukurti ryšį ir įgyti pasitikėjimą, būtiną jam ugdyti, reikia jį užkalbinti ir prakalbinti jo aplinkoje (kaip rašiau pirmiau), kalba, kurią jis supranta. Mes lingvistikoje žinome, kad, tarkim, kreipiniai yra lyg vardai ir adresai ant voko, jei kreipinys netikslus, adresato ausys informaciją išfiltruoja kaip jo neliečiančią ir informacija jo nepasiekia. O paskui rinkodaros specialistai laužo galvas, kodėl reklaminės kampanijos neveikia. Taip, kaip su kalba ir su aplinka, ir su vieta, ne veltui ugdomojo vadovavimo formulė – tam kad galėtum vesti, pirma turi sekti, t. y. prisiderinti. Tas pats ne tik su informacijos pateikimo turiniu, bet ir su jos pateikimo kiekiu. Mes ją tiesiog iškaldavom, nes sistema reikalavo ją atkartoti, gal tai ir buvo logiška, kai nebuvo interneto, kai nebuvo wikipedia ir google, tačiau dabar nebereikia turėti sukaupus daug žinių ir gebėti jas atkartoti reikiamoj vietoj. Man kartais eruditas, žongliruojantis galybę skaičių ir faktų, primena sandėlį, kuriame visko labai daug sugrūsta ir tvarkingai uždėti inventorizacijos lapeliai su skaičiais ir kodais, tada prisimenu R. M. Rilkės mintį: keisti jūs žmonės, jūs nuolat klausinėjat pavardžių ir skaičių ir tik jais rūpinatės ir elgiatės taip, lyg tai kažin kas būtų. Žmonės viskam uždeda etiketes. Rožėms irgi, bet joms nei šilta nei šalta nuo to, kaip jos vadinasi, tačiau žmonės kruopščiai mokosi mintinai, pasakoja visiems, kas tik klausia, jie maitina visą gyvenimą jas savo laiku ir energija ir galiausiai susipainioja iki smulkmenų. Pasauliui nuo to nei šilta, nei šalta, kaip ir mums nuo to nei geriau, nei blogiau, ar mes žinom, kada ir kur gimė koks veikėjas, ar be vargo pasižiūrim internete. O egzaminus geriausiai išlaikydavo juk tie, kurie tiksliausiai atkartodavo daugiausiai faktų ir mokytojos perteiktas mintis, o ne parodydavo savo gilų gebėjimą suvokti ir analizuoti reiškinius. Kai visi susiduriame su informacijos, mus pasiekiančios pagal rinkodaros principus (tai yra daugiausia ir arčiausia mūsų nebūtinai kas vertingiausia), pertekliumi, norisi informacijos priėmimo kiekius keisti informacijos priėmimo įgūdžiais, kaip su ja tvarkytis ne reaktyviai, o proaktyviai, pagal poreikius ir prioritetus, kaip gebėti atsirinkti ir kūrybiškai pritaikyti, galiausiai mokytis nuo to tinklo ir atsijungti, nes kūrybiškumui reikalinga ir vidinė tyla, nes kuo pilnesnė galva faktų, tuo mažiau joje vietos kūrybiškumui, intuicijai… Kaip toje kinų patarlėje: „į pilną puodelį jau nieko nebeįpilsi“. Mechaninius (žinių kaupimo ir atkartojimo) dalykus palikim mechanizmams, standartizuotus dalykus programoms, o ne žmones verskim tilpti į standartus, o jei paliekam standartus, tai tebūnie jie skirti kiekvieno mokinio unikalumui atskleisti, o ne niveliuoti. Lygiai taip pat, kaip progresyviose organizacijose darbo su žmogiškaisiais ištekliais sėkmės prielaida tampa ugdomasis vadovavimas, puoselėjant kūrybiškumą, iniciatyvą, gebėjimą iš esamų sistemų pastebėti naują galimybę, kitaip tariant, ne mūsų standartiškumą, o unikalumą, taip ir mokymosi įstaigose gali nuo verslo skirtis sudėtingumo lygiai, bet ne patys principai, nes jie išlaiko išgyvenimo egzaminą. Juk pasiektas rezultatas yra verslo išgyvenimo sąlyga, jei organizacija neras efektyviausių priemonių, jos paprasčiausiai neliks. Daug aplink save matau puikių esamos sistemos sukurtų asmenybių, baigusių mokyklas raudonais diplomais, prestižines specialybes, žongliruojančių galybe faktų, tačiau taip ir neradusių laimės pasaulyje ir ramybės savyje, nepaisant visų pastangų atitikti reikalavimus. Tad pabaigai mano retorinis klausimas: ar mokykla reiškia faktų kalykla, ar harmoningai asmenybei užaugti to pakanka? Pakanka žinių be suvokimo, pakanka proto be išminties? Ar medis, kurio visa gyvybinė energija eis tik vienai šakai auginti, užaugs harmoningas, ar galiausiai sulūš nuo tos vienos šakos svorio? Daug mačiau eruditų, visą savo energiją skyrusių protui ugdyti, tačiau susirgusių visomis proto ligomis: arogancija, snobizmu, sarkazmu, atitolimu nuo mažiau už juos išprususių, taip randasi tada izoliacija, kuriasi salos elito ir runkelių, jų ir mūsų, plinta patyčių kultūra, kur labiau išlavintas protas įdarbinamas labiau rafinuotiems įžeidinėjimams. Išmintis nėra natūrali proto pasekmė, harmoningam medžiui, t . y. darniai asmenybei, darniai visuomenei užaugti vien faktų ir žinių nepakanka. Darnai reikia ir emocinio intelekto, reikia empatijos, reikia išminties, reikia vertybinių orientyrų, galų gale visus skirtumus, vertinimą, priešiškumą tirpdančios atjautos ir atsakomybės vieniems už kitus. Vieniems tą pasiseka gauti šeimose gyvenimo pradžioje, kitiems gyvenimo mokykla tą suvokimą atneša pačiu sunkiausiu būdu ir, deja, ne pradžioje, o po daugelio praradimų ir pamokų, tačiau gyvenimo išminties, darnos su savimi, su visuomene su supančia aplinka dėsnių norisi perteikti ir sistemiškai, apibendrinant norisi mokykloje holistinio požiūrio į asmeny

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Anglų kalba yra itin paplitusi visame pasaulyje. Tai matuojama pagal tai, kiek šalių ją vartoja, teigiama pranešime žiniasklaidai. Yra įvairių kalbos variantų su įvairiomis subtilybėmis. Anglų kalba taip pat vartojama ir Australijoje, Singapūre, Indijoje, Naujojoje Zelandijoje ir dar daugelyje kitų šalių.

Visgi dažniausiai kai iškyla klausimas, kurį anglų kalbos variantą geriau vartoti, pagrindinis pasirinkimas yra tarp britų anglų ir amerikiečių anglų. Ryškių skirtumų šie kalbos variantai neturi, teigia vertimų biuras „Ars libri“ ir pateikia patarimų, kurių, biuro nuomone, derėtų laikytis vartojant anglų britų ir anglų amerikiečių kalbas.

Nuoseklumo laikymasis

Naudinga prieš rašant rašinį, straipsnį ar panašiai, gerai pagalvoti, kurį anglų kalbos variantą norime vartoti, o tuomet svarbu laikytis nuoseklumo. Ši taisyklė galioja ir vertėjams ir redaktoriams. Tekstas parašytas varijuojant abiem kalbos variantams atrodys neprofesionaliai. Viešosioms kalboms galioja ta pati taisyklė. Sakytinė ar rašytinė kalba negali būti britiškos ir amerikietiškos anglų kalbos mišinys. Toks nenuoseklumas ne tik suklaidintų tuos, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, bet ir pats kalbėtojas ar rašytojas pasirodytų nemokšiškas tiems, kurie variantų skirtumus žino. Ir jei jau buvo pasirinkta kalbėti britiškąją anglų kalbos versija, tuomet reikia užsitikrinti, kad ir tartis būtų britiška.

Apie nuoseklumą mokoma ir universitete. Visgi ne visiems studentams pavyksta likti nuosekliems kalbos atžvilgiu. Lietuvos universitetuose ir mokyklose mokomas britiškasis anglų kalbos variantas, o vakarų pasaulį, į kurį lygiuojamės ir mes, labiausiai veikia amerikietiška kultūra. Populiariausi filmai ir serialai yra kuriami Holivude. Taip pat ir kompiuteriniai žaidimai dažniausiai būna įgarsinami amerikiečių aktorių, kas daro įtaką tam, kokią leksiką žmonės įsisavina ir kokį tarimą jie perima. Britų tarimą ir leksiką daug lengviau įvaldyti, jei gyvenama pačioje Jungtinėje Karalystėje.

Kuris variantas „geresnis“?

Visuomenėje įsigalėjo nuomonė, kad britai savo variantą laiko geresniu, nes tai yra „taisyklingesnė“ anglų kalba, kuria kalba karalienė. Taip pat dauguma žodžių formų yra senovinės palyginus su amerikiečių anglų kalba. Rašyba sudėtingesnė ir mažiau panaši į tarimą. Galiausiai ir pats tarimas yra sudėtingesnis, dėl ko kalba atrodo turtingesnė ir panašesnė į aukštuomenės kalbą. Visgi amerikiečių anglų kalbos šalininkai turi savų argumentų, kodėl jų kalbos atmaina yra geresnė. Amerikiečių leksikografas Noah Webster manė, kad britiška anglų kalba nėra „gera“ dėl to, kad ji per daug sudėtinga. Dėl šios priežasties jis ir įvedė naujas rašybos taisykles amerikiečių anglų kalbai. Taip pat tuo metu amerikiečiai norėjo sieti save kaip įmanoma mažiau su britais. Keli ryškesni amerikiečių rašybos bruožai yra tie, kad, pavyzdžiui, britų anglų kalboje tai, kas tariama kaip „z“ rašoma, kaip „s“, o amerikiečių kalboje yra tendencija išlaikyti „z“ rašybą. Panašiai yra su „o“ garso rašyba, kuris atitinkamai rašomas „ou“ ir „o“. Taip pat amerikiečių anglų kaboje yra tendencija rečiau rašyti dvigubas raides. Pavyzdžiui, „travelling“ ir „traveling“. Vieniems dėl tokios rašybos amerikiečių anglų atrodo „normalesnė“, kitiems – kalba, kuria kalba tinginiai. Dėl to, galima tvirtinti, kad šis „gerumo“ vertinimas labai subjektyvus ir „geresnio“ varianto nėra.

Ką būtų galima patarti, norint kalbėti ir rašyti britiškai ar amerikietiškai?

Vertimas iš britų anglų į amerikiečių anglų ir atvirkščiai skamba keistai. Tai nėra atskiros kalbos ir jų nebūtų galima vadinti net tarmėmis. Neįmanoma, kad amerikietis nesuprastų, ką kalba britas ir atvirkščiai. Dėl to reikėtų kalbėti apie tai, kokios yra smulkmenos ruošiantis kalbėti ar rašyti kitu variantu, nei įprasta. Pirmas žingsnis būtų išsiaiškinti sinonimus. Yra tam tikros sąvokos, turinčios skirtingus terminus abiejuose kalbų variantuose. Pirmas pateiktas variantas yra britiškas, o antras – amerikietiškas. Pavyzdžiui, „sausainiai“ – „biscuits“ ir „cookies“, liftas – „lift“ ir „elevator“, butas – „flat“ ir „apartment“, sunkvežimis – „lorry“ ir „truck“. Taip pat verta panagrinėti ir gramatiką, kurioje irgi yra subtilių skirtumų. Pavyzdžiui, neturiu – „I haven’t got” ir „I don’t have, in hospital” ir „in the hospital, Jenny feels ill”. „She’s eaten too much” ir „Jenny feels ill”. „She ate too much, at the weekend“ ir „on the weekend“. Dar vienas skirtumas yra tas, kad amerikiečių anglų rašyba yra paprastesnė už britų ir dažniau būna panašesnė į rašybą, pavyzdžiui, atsiprašyti – „apologise“ ir „apologize“, spalva – „colour“ ir „color“, viduriavimas – „diarrhoea“ ir „diarrhea“, centras – „centre“ ir „center“, leukemija – „leukaemia“ ir „leukemia“, estrogenas – „oestrogen“ ir „estrogen“. Jokiu būdu kalbant britišku variantu nereikėtų sakyti „wanna“, „gonna“ ir panašiai. Šie žodžiai yra ypač neformalūs ir sulauktų itin didelio britų pasmerkimo. Svarbiausia, jei yra ruošiamasi kalbėti viešai, ištreniruoti tarimą. Patartina klausyti kuo daugiau garso medžiagos, ypač jei ruošiamasi kalbėti britiškai. Tam puikiai tinka internete randama radijo stotis „BBC Radio 4“. Atitinkamai norint geriau pramokti amerikietišką tarimą, patartina klausyti „CNN“. Įvairiuose internetiniuose žodynuose taip pat galima rasti įrašytų palyginimų, kaip reikia tarti britiškai ir kaip reikia tarti amerikietiškai. Gali būti sunku pripratus prie vieno varianto, bet stengimasis išlaikyti vieną variantą yra sveikintinas, nes taip yra parodoma pagarba vienai ar kitai kultūrai ir tai tiesiog reiškia gerą kalbėtojo toną.

Kada ir kur vartoti kokį variantą?

Viskas priklauso nuo konteksto. Ar jūsų skaitytojai ar klausytojai yra britai ar amerikiečiai? Jei jie yra ne iš anglakalbių šalių, dėl varianto susitariama. Viena atmaina nėra geresnė už kitą ir atvirkščiai. Negalima rašyti angliškai nenusistačius, kuriuo variantu bus rašoma. Geras vertėjas visada pasiklaus, kokios anglų kalbos pageidauja užsakovas, o ne vers taip, kaip jam atrodo geriausia. Vertėjai nekuria naujo turinio, tačiau kuria naują formą, todėl jie turi teksto kūrimo principus išmanyti taip pat gerai, kaip ir rašytojai. Britų anglų kalbai pirmenybė teikiama oficialiuose susitikimuose, jei juose nėra amerikiečių. Europos Sąjungos teisės aktai irgi parašyti britiška anglų kalba, kas lemia skatinamumą vartoti būtent šį variantą Europoje. Svarbiausia, visada žinoti laiką ir vietą, ir sugebėti nustatyti, kada reikia kalbėti formaliai, o kada galima ir šiek tiek atsipalaiduoti ir užtikrinti, kad kalba visuomet būtų taisyklinga.

Publikuota: 15min.lt

„Eksportas: Kinija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Kinijoje gaminama daugelis kasdienio naudojimo produktų, taip pat pagaminama daugiausiai pasaulyje cemento ir 67 proc. dviračių. Eksporto dydis iš Kinijos į JAV keturis kartus didesnis, nei iš JAV į Kiniją.

Verslo etiketas

Kinijoje labai svarbu per verslo susitikimus būti mandagiam, kantriam, kukliam ir rodyti pagarbą vyresniems ir aukštesnio rango žmonėms. Svarbu neorganizuoti susitikimų kinų valstybinių švenčių metu. Kadangi kinai susitinka su daugybe verslo atstovų, juos sudominti svarbu jau pirmojo susitikimo metu, kitu atveju gali būti per vėlu. Taip pat reikia iš anksto sužinoti, ar žmonės, su kuriais susitiksite, kalba angliškai. Jei ne, reikėtų kartu atsivežti ir vertėją. Jei reikės kokios nors techninės įrangos, apie tai irgi praneškite iš anksto. Informacija apie jūsų įmonę kinų kalba taip pat reikalinga, nes net jei ir atstovai, su kuriais susitinkate ir kalba angliškai, sprendimus priimantys asmenys greičiausiai šios kalbos nemoka. Rengtis reikėtų oficialiai, ypač aukštesnes pareigas užimantiems asmenims. Vasaros metu vyrams galima rengtis ir kasdieniškiau, t. y. trumparankoviais marškinėliais ar marškiniais. Visgi jokiu būdu negalima mūvėti šortų.

Dovanos paprastai būna įteikiamos vienos delegacijos vadovo kitam vadovui. Jos turėtų būti nebrangios ir turėti stiprių asociacijų su šalimi, dovanojančia dovaną. Dovanos įteikiamos pirmojo susitikimo pabaigoje ar vakarėlio metu. Dovaną įteikite ją laikydami dviem rankomis. Kinai jos gali atsisakyti, todėl reikia jiems siūlyti tol, kol priims. Nedovanokite žirklių, peilių ar kitų aštrių daiktų ir laikrodžių bei jokiu būdu nevyniokite dovanų baltu popieriumi, nes kinams ši spalva asocijuojasi su laidotuvėmis.

Pirmasis susitikimas

Kinijoje labai gerbiami vyresnio amžiaus ir aukštesnių pareigų žmonės. Į visus reikėtų kreiptis pagal jų titulus, pavyzdžiui, „direktoriau“. Atėjus į kabinetą, reikėtų žinoti, kuris asmuo yra vyriausias ir pirmiausia kreiptis į jį. Patiems prisistatant reikia ne tik aiškiai pasakyti savo vardą ir pavardę, bet ir įmonės pavadinimą ir užimamas pareigas. Susitikimai prasideda rankos paspaudimu. Svarbu to nedaryti agresyviai. Jei viskas klostysis palankiai, sulauksite ilgiau trunkančio rankos paspaudimo. Kortelėse informacija turi būti parašyta ir kinų kalba. Nepamirškite pasirūpinti, kad būtų parašytos ir jūsų užimamos pareigos, nes pagal jas kinų partneriai nusprendžia, kiek pašnekovo žodžiai yra svarūs ir kur jį sodinti. Susitikimo metu kalba tik viršininkai, o pavaldiniai tik tuo atveju, jei būtina ko nors paklausti.

Atvejis	Lietuvių k.	Kinų k.
Procentai	15 %	15%
Matavimo vnt.	100 g	100g
Pavadinimo šriftas	Pajuodintas. Pvz., BenQ Corporation	Pajuodintas. Pvz., 明基電通 (BenQ Corporation)

Plačiau > Publikuota: www.verslilietuva.lt