Autorius: Ars Libri redaktoriai

Reklaminiai šūkiai yra vienas iš verslo kalbos komponentų, kurio nedera pamiršti. Kuo kokybiškesnis šūkis, tuo sėkmingesnė reklamos kampanija ir tai lemia daugiau pajamų verslui. Vertimų biuras „Ars libri“ Šį kartą nutarė pasvarstyti apie šūkių raidą, idėjas pastebėjimus ir jų ateitį, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Reklaminių šūkių pobūdžiai

Išgirdę apie šūkius, pirmiausiai galvojame apie prekes. Apie įvairius kasdienius daiktus, kuriuos pirkome, perkame ir pirksime. Retais atvejais šūkiai išlieka tokie patys per visą produktų gyvavimo laikotarpį. Pavyzdžiui „Coca-Cola“ produktui daugiau kaip šimtas metų ir jis yra turėjęs 57 šūkius. Taip yra todėl, kad tam tikri pasakymai ilgainiui tampa „nuvalkiotais“ ir nebetenka prasmės. Tuomet reikia naujo šūkio, kad būtų atgaivintas susidomėjimas, kad būtų sudarytas įspūdis, jog produktas visada yra tobulinamas, ir kad būtų primenama, jog jis vis dar yra rinkoje. Lietuvoje prekybos tinklai taip pat laikas nuo laiko keičia šūkius. Pavyzdžiui IKI kažkada turėjo šūkį „arčiau namų“, o dabartinis jų šūkis net turi kelis variantus: „mes visi mylim maistą“, „mes visi norim sutaupyti“ ir panašiai. Kartais šūkius verčia keisti nenumatytos aplinkybės. Pavyzdžiui, „Maxima“ labai ilgai naudojo šūkį „apie viską pagalvota“, kuris atrodė pakankamai tikslus dėl plataus parduotuvių asortimento, tačiau po parduotuvės griūties Latvijoje 2013 m. toliau naudoti šį šūkį tapo neskoninga. Vis dėlto po trumpo periodo be jokio šūkio buvo sugalvotas panašus „tai, ko reikia“.

Yra šūkių, kurie verčiami į užsienio kalbas. Dažniausiai jie verčiami į lietuvių kalbą, kai produktai priklauso tarptautinei kompanijai. Visgi yra atvejų, kai lietuviškos bendrovės plečiasi ir produktus eksportuoja svetur. „Ars libri“ taip pat verčia šūkius ir aprašus ne vienai bendrovei. Šūkių vertimams gali būti pasirinktos kelios strategijos. Viena iš jų – tikslus prasmės perteikimas. Nesigilinama nei į skambesio panašumą, nei į ritmą. Pavyzdžiui, „L’Oreal“: „Because you’re worth it“ – „nes jūs to verta“. Dažniausiai taip daroma, nes meninis sakinio vertimas gali užtrukti tiek, kiek vieno lapo. Reklamos agentūros turi savo darbuotojus, kurie gavę vertimą perrašo šūkį taip, kad jis būtų kuo labiau „kabinantis“. Kita strategija yra atkurti tam tikrą žodžių žaismą. Kai kada tai labai lengva: „It Gives You Wiiiings!“ „Red Bull suteikia sparnuuuuus“. Kitais atvejais išversti šūkį taip, kad jis turėtų tokį patį arba beveik tokį patį poveikį, neįmanoma. Pavyzdžiui „Maybe She’s Born With It, Maybe It’s Maybelline“. Vienintelis būdas priartėti prie originalo grožį perteikiančio vertimo būtų versti ir patį prekės pavadinimą, tačiau prekiniai ženklai visame pasaulyje atpažįstami būtent dėl to, kad yra neverčiami.

Egzistuoja ir politinių reklamos kampanijos šūkių. Pastarieji įsimenami kur kas geriau, nes dažnai naudojami šaržuojant politikus. Kuo originalesnis, tuo labiau patraukia dėmesį. Jų vertimai atliekami rečiau, dažniausiai tik tam, kad būtų suprantama, ką jie reiškia. Pavyzdžiui, Donaldo Trampo „Make America great again“ net sunku prisiminti lietuvišką atitikmenį, nes vertimų variantai gali būti keli, pavyzdžiui „padarysiu Ameriką vėl puikią“ arba „padarysiu Ameriką vėl didžią“, o anglišką variantą žino visi, kas nors minimaliai domisi politika.

Naujos tendencijos

Pastaruoju metu, kai ne tik laikraščius, bet ir portalus po truputį keičia socialiniai tinklai, išpopuliarėjo grotažymės. Jos pranašesnės savo trumpumu, aiškumu, tokių nebūtina versti, nes savo trumpumu perteikia savo žinią net ir minimaliai mokantiems anglų kalbą. Pavyzdžiui, neseniai pasklido socialinės reklamos grotažymė apie priekabiavimą #MeToo. Grotažymes įvairios įmonės deda ir savo puslapiuose socialiniuose tinkluose, o pastarieji puslapiai po truputį keičia tradicinius, einančius po „www“. „Ars libri“ darbuotojai versdami ir redaguodami užsakymus tokių grotažymių mato vis daugiau, todėl turi pagrindo manyti, kad ateityje tokių šūkių padaugės, nors vargu ar galės nugalėti tradicinių šūkių vaizdingumą ir originalumą.

Taip pat kiekvienais metais daugėja anglų kalbą mokančių žmonių, dėl to galima numanyti, kad sumažės poreikis versti tokiais atvejais, jei vertimas būtų iš anglų į lietuvių kalbą. Kitais atvejais, kai šūkiai verčiami iš lietuvių kalbos, statistika neturėtų keistis. Reikėtų atsižvelgti ir į auditoriją, kuriai parduodamos prekės ar paslaugos. Greitas maistas ir saldūs gėrimai daugiau orientuoti į jaunimą, todėl „akių nebado“ paliktas angliškas šūkis, tačiau technikos gamintojai turėtų atsižvelgti į tai, kokios šalies žmonės naudosis jų gaminiais, nes tokios prekės aktualios visiems.

www.delfi.lt

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Artėja valstybės atkūrimo šimtmetis. Valstybę atkūrėme, tačiau vis dar lieka uždavinys atkurti visuomenę. Nepriklausomą savo mąstymu, sąmoningą, pilietišką, bendruomenišką, atsakingą pirmiausia už save, savo veiksmus, savo gyvenimą ir prisiimančią atsakomybę padėti tiems, kurie sau padėti negali. Valstybė ne sienos, ne herbai, ne aikštės, ne įstatymai ir ne valdžia. Valdžia atsakomybės jausmo įstatymais priverstinai nesukurs tik sudarys tam sąlygas, taigi atsakomybė pirmiausia yra piliečio už save, o ne tik valdžios už pilietį.

O mes sukūrę laisvą valstybę nesuvokiame, kad su ta laisve kartu gavome ir atsakomybę. Ne tik teisę, bet ir pareigą atsakyti už save, už artimą savo ir už valstybę savo. Piktindamiesi, reikalaudami iš valdžios demonstruojame tą patį elgesį kaip totalitariniame režime – mainais į savo laisvę atiduodami jai atsakomybę už savo gyvenimo gerovę, o sau pasilikdami pasyvų vaidmenį piktintis ir reikalauti o ne aktyvųjį kurti. Sakoma, brandų žmogų nuo vaiko skiria tik viena savybė – gebėjimas prisiimti atsakomybę. Nebrandžios visuomenės, negebančios prisiimti atsakomybės, permeta ją valdžiai, o paskui iš jos reikalauja. Taigi norėdami teisės: laisvės, bet nenorėdami pareigos: atsakomybės, elgiamės lygiai kaip nesubrendėliai, kokie savo amžiumi dar ir esame nuo nepriklausomybės paskelbimo. Matyt tokia atsakomybės klausimo įtampa, palikta mums totalitarinio režimo, kontroliavusio viską – nuo gyvenimų iki minčių, tačiau tada nebuvo laisvės, nebuvo atsakomybės. Gal išties reikia, kad pasikeistų karta, kad kas nors pasikeistų, bet visi pokyčiai prasideda nuo įsisąmoninimo, kad turime lygiai tokią valdžią (vėl einančią centralizacijos ir reguliavimo didinimo keliu) kiek atsakomybės norime prisiimti sau, o kiek atiduoti atsakomybę už save jai.

Valstybės reikia nusipelnyti kasdien, o ne tik jos atkūrimo momentu. Psichologai pasakys, kad sveiki santykiai tai ne vaiko tėvo vaidmenų, o lygiavertūs partnerystės santykiai. Taigi valdžia su piliečiu yra partneriai. O jei taip apvertus ne valdžia už mus atsakinga, o mes už ją, tokią kokią turime? Taigi žiūrime ką turime. Tose šalyse kur sąmoninga, atsakinga visuomenė, nėra daug reguliuojančių svertų, aktyvios bendruomenės, ten atsakinga valdžia, gerai išplėtota ir socialinė sistema, apie kurią ir norėčiau pratęsti savo temą apie atsakomybę.

Esu žmogus, toks pats kaip ir jūs – tikintis, jautrus, matantis šalia savęs skurstantį, stokojantį, ranką ištiesusį ir regis šalia mūsų, tačiau šviesmečių finansinėje, socialinėje, švietimo ir meilės atskirty ar tremty gyvenantį labiausiai pažeidžiamą iš mūsų – seną ar mažą.

Įpratę ir konstituciškai vis tikimės, kad valstybė jais pasirūpins, šaukiame, kad valstybė privalo tą daryti, barame, kad nepajėgi, bet atsimerkime, ar kada nors valstybė buvo pajėgi? Mūsų jauna valstybė dar niekada nebuvo pajėgi – stipri, aktyvi, atsakinga bendruomenė buvo pajėgi, kaimynystė buvo pajėgi, auklėjimas ir įskiepytos tradicinės vertybės buvo pajėgios neleisti abejingai praeiti pro artimą savo.

Taigi lygiai taip pat kaip ir dauguma jūsų, aš nuėjau visą kelią, manydama, kad darau gerą darbą – nuo pavienių veiksmų pervesdama kelis eurus per televizijos pagalbos šou, įsprausdama kelis eurus į ištiestą ranką ar kepurę, nuo konkrečių žmonių, konkrečių pagalbų iki suvokimo, kad mano vidinei dvasinei ramybei reikia realizuoti nuolatinį poreikį pagal jėgas, galimybes ir laiką rūpintis tais, kurie silpnesni, kurie nesugeba. Tai regis natūralus atsakomybę pirma už save, o po to už savo aplinką prisiimančio žmogaus poreikis pasirūpinti tais, kurie šalia. Augant verslui, augant galimybėms rūpintis ir matymui nuo pavienio poreikio iki sisteminių visos srities spragų, nuo 2003 metų nuėjau ilgą draugystės, partnerystės kelią su fondais, nuo savanorio iki rėmėjo, nuo rėmėjo iki konsultanto, todėl manau, kad žinau, kokia socialinė padėtis Lietuvoje.

O ji, mano galva, apibendrinant tai, ką supratau, tokia, kad nepaisant to, kad turime sukurtą visą pagalbos infrastruktūrą savivaldybėse, seniūnijose, medicinos įstaigose, valstybiniu, įstatyminiu ir poįstatyminių aktų lygiu, tačiau mano asmeniniu įsitikinimu tokia sistema neveiksni, jei nėra pavienės žmogiškos valios ją taikyti, todėl dažnai Lietuvoje pagalba socialiai jautriems žmonėms laikosi ne ant institucinių, o ant jautrių, gerų, savanorių ir geros valios tokių kaip jūs žmonių (kaimynų, ar jų bėdas matančių, kad ir kaimo paštininkų) pečių, taigi ji neapimanti visų, net gyvybinių poreikių, nepasiekianti visų, kuriems ji būtina, nekoordinuota, neorganizuota, pavienė, ne visada kompetentinga ir įgali išspręsti net gyvybiškai būtinus poreikius.

Mano nuomone, įstatymų ir poįstatyminių aktų lygiu daugiau mažiau, bet bent jau pagrindas yra, nors taisytinų vietų yra ir su tuo reikia dirbti. Nesusidūrusiam su problema atrodo, kad tas spragas, kur valstybė neįgali, puikiausiai užkamšo privatūs fondai. Apibendrindama savo darbo su labdaros fondais patirtį, matau, kad jie nepajėgūs susidoroti organizacijų viduje su problema, kuri didesnė už juos pačius, ir jaučiasi lyg lašelis dykumoje, nors ten esu sutikusi atsidavusių asmenybių, ypač tarp vienuolių, gyvenimą pašventusių kito skausmui, tačiau esu susidūrusi ir su labdaros veikla, kuria naudojamasi asmeniniams viešiesiems ryšiams, ar asmeninei finansinei naudai gauti. Esu susidūrusi su buhalterinės ekvilibristikos, t. y., manipuliacijų siekiant kuo daugiau suaukotų lėšų pasilikti sau, kuo mažiau paliekant labdarai atvejais, esu susidūrusi su spaudimu ir grasinimais, kad tai, ką žinau pasilaikyčiau tik sau ir esama sistema nesikeistų.

Esama sistema nesikeičia dar ir todėl, kad efektyviai man regis neveikia nevyriausybinių organizacijų kontrolė. Esu pasinagrinėjusi, kad nėra jokių rimtesnių labdaros paramos fondų lėšų panaudojimą reguliuojančių teisės aktų. Svarbiausia, kad vykdo mokestines prievoles valstybei o visas kitas reglamentavimas formalus, nes neatsitiktinai tiek daug prakutusių visuomenės ar politikos veikėjų turi savo VšĮ reikaliukams pasitvarkyti.

Skaitykite daugiau: 15min.lt

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Dauguma dabartinės Australijos populiacijos yra kilę iš Didžiosios Britanijos. Dėl to šioje šalyje dominuoja anglų kalba. Gyventojų skaičius – 20 milijonų, o 93 proc. jų yra atvykę iš Europos. Pirmieji europiečiai šį žemyną pasiekė dar 1788 m. Tam įvykiui atminti kiekvienais metais sausio 26 d. Švenčiama Australijos diena. Nors didžiausias Australijos miestas yra Sidnėjus, jos sostinė – Kanbera. Dominuojanti religija – krikščionybė.

O kaip šioje šalyje vykdomas verslas? Koks elgesys yra priimtinas? Kiek vakarietiškos kultūros pasiekė šį anapus pusiaujo esantį žemyną? Vertimų biuras „Ars libri“ pabandė tai išsiaiškinti.

Bendras suvokimas apie verslą

Australai linkę iš karto kalbėti apie esminius dalykus, todėl užmegzti ryšiams daug laiko neprireikia, o naujos idėjos jiems labai priimtinos. Visgi, bendradarbiaujant su kolegomis iš Austrijos derėtų būti kuklesniems. Jiems ne itin priimtinas perdėtas reklamavimasis ir agresyvus paslaugų brukimas. Australai ne tik tikėsis santūraus mandagumo, bet ir patys jį demonstruos. Reikia mokėti tai pajausti ir nepriimti kaip tiesos jų savikritiškumo, nes tai gali būti tik gestas. Australų kultūroje daug svarbos teikiama bendradarbiavimui, todėl vadovai dėl sprendimų konsultuojasi su pavaldiniais. Nuvykus nereikėtų per daug girtis esamomis paregybėmis ar rangu. Supratimo nebus sulaukta. Vienas iš pranašumų bendradarbiaujant su australais yra tas, kad nesutikimą, jie išreiškia tiesiogiai, o ne subtiliais ženklais. Jų kalba tiesioginė be „sparnuotų“ frazių. Darbo valandos – nuo 8:30 iki 16:30 arba nuo 9:30 iki 17:30. Dėl visų susitikimų visada yra tariamasi iš anksto. Didelis prioritetas teikiamas darbų pristatymui laiku. Nepavykus jų atlikti laiku, jūsų partneriai bus negiamos nuomonės apie jus. Australai taip pat nebėra linkę organizuoti neformalius susitikimus. Net ir ne darbo vietoje vykstantys susitikimai būna skirti aptarti projektinių užduočių įgyvendinimą. Susitikimų restoranuose metu nėra tikimasi, kad kiekvienas susimokės už save. Gali būti gėrimas ratu, vadinamas „shout“, kuomet gėrimus visiems apmoka kiekvienas susitikimo dalyvis iš eilės.

Pirmasis susitikimas

Australai gali būti linkę iš karto sveikintis neformaliai, pvz., „G’day“ (lietuviškas atitikmuo būtų „sveikas“), tačiau užsieniečiams taip elgtis nedera. Reikėtų išlaikyti šiokį tokį formalumą. Susitinkant privalu paspausti ranką, nes to nepadarymas parodo nemandagumą. Kai susitinkama su moterimis, palaukiama, kol ji pirma išties ranką. Moteris moteriai rankos nespaudžia. Taip pat privalu pasiteirauti, kaip laikosi partneriai. Susitikimuose įprasta, kad nuo pat pradžių bus kreipiamasi vardu. Jei nežinomi kolegų vardai, galima kreiptis „sir“ arba „madam“. Dalykinė kalba – standartinė anglų kalba. Nereikėtų stengtis prisiminti kuo daugiau australiškų terminų. Kalbėti galima apie orą ir sportą ir bet ką australiško, jei tai nėra iš neigiamos pusės, o religija ir politika – tabu. Australai save laiko multikultūrine tauta, todėl taip pat bloga mintis būtų diskutuoti apie aborigenų diskriminaciją. Nepadoru ir klausinėti apie asmeninį gyvenimą, nes Australijos žmonėms svarbus individualumas ir klausinėjimas privers pasijausti, kad kišamasi į asmeninę erdvę. Vėluoti nėra priimtina panašiai kaip ir vokiečių kultūroje. Dar geriau, jei atvykstama keliomis minutėmis anksčiau. Vizitinę kortelę atsinešti galima, tačiau šioje šalyje jai nėra teikiama didelė svarba, tad nereikėtų įsižeisti, jei patys australai tokios neduoda. Jie neretai nėra linkę dalyti kortelių, jei negauna užsakymo. Dovanos australų kultūroje nėra priimtinos ir gali būti laikomos bandymu papirkti. Galima atsinešti nebent nedidelę dovanėlę susijusią su šalimi, kurią atstovaujate. Susitikimo metu ji neturėtų būti suvyniota. Alkoholis susitikimų metų yra priimtinas tik retais atvejais ir atsisakymas gerti nėra laikomas įžeidimu.

Verslo apranga

Vyrai turėtų rengtis konservatyviai – tamsiu kostiumu. Moterys – tamsia vienspalve suknele arba taip pat moterišku kostiumu. Kai kur šiltesnėse teritorijose vyrai gali būti tik su marškiniais ir kaklaraiščiais ir kelnėmis-bermudomis. Jei susitinkama restorane, galima rengtis įvairiau. Stereotipai apie atsipalaidavusių žmonių kraštą ir laisvesnį aprangos kodą dalykiniuose susitikimuose negalioja.

Australai šilti ir atsipalaidavę žmonės, bet nemėgstantys per daug atvirai apie save pasakoti ir norintys turėti asmeninės erdvės. Privatumo gerbimas jiems svarbus taip pat, kaip ir taisyklių laikymasis. Yra angliškas pasakymas „sąžiningumas – geriausia politika“ (angl. „honesty is the best policy“) ir juo šioje šalyje tikrai verta vadovautis, nes žmonės čia linkę sakyti tai, ką galvoja ir to paties tikėsis iš kitų.

Kelios kalbos vartosenos taisyklės

Atvejis	Lietuvių k.	Anglų k.
Kabutės	Įmonių pavadinimai skiriami kabutėmis: UAB „Ars libri“, bet rašant didžiosiomis raidėmis, kabutės nededamos, pvz., UAB ARS LIBRI. Produktų pavadinimai skiriami pasviruoju šriftu ar kabutėmis	Pavadinimai rašomi be kabučių, bendrovės tipas rašomas po pavadinimo – Ars libri, UAB.
Procentai	15 %	15% (jei lietuviškame tekste yra proc., amgliškame gali būti „per cent“)
Matavimo vnt.	100 g	100g
Pavadinimo šriftas	Pajuodintas. Pvz., Adžikos PADAŽAS	Pajuodintas arba pasvirasis, pvz., Adjika arba Adjika
Vienaskaita ir daugiskaita	Vartojami abu variantai. Pvz.: „sūdyta silkė“ ir „sūdytos silkės“.	Vienaskaita. Pvz., Salted Herring

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Prieš Kalėdas kone visi į namus velkame po eglę. Tikrą eglę, ne šaką, ne dirbtinę o medį. Va čia ir visas paradoksas: lietuvio giluminis ryšys su medžiu ir dėl to nuosavybės forma reiškiamos jo „meilės“ nulemtas masinis jo kirtimas. Tokios mintys kyla dažną savaitgalį būnant giriose, tik nebežinant, ar vis dar giriose, ar jau miškininkystės pramonės gamybiniuose plotuose?

Pastaruosius porą metų mano ir įvairių regionų pamiškėse gyvenančių vietos gyventojų, net ir atviresnių gamtos inspektorių matomas vaizdas mums regis, kad ėmė drastiškai keistis – tai ką matome savo akimis sutampa – pagal nuotraukas matosi brandus miškas, bet nuvykus į vietą jo nebėra, beveik nesimato atrankinio, tik drastiškai daugėja plyno kirtimo, regis kaip prieš karą, marą ir kitas negandas, kaip kad šluoja visi viską kas tik gali, kiek gali, taip šią vasarą masiškai dieną naktį mačiau šluojant ir vežant mišką, o galvoje vis sukasi eilutės iš vieno padavimo, apie žmonėms besirodydavusią miško deivę, apsiverkusią, liūdną, kuri kalbėdavusi jiems pavymui: „Lietuva yra miškuose! Iškirsite miškus – nebus Lietuvos.“*

Ar dar suprantame tų žodžių prasmę? Lietuva, paskutinis Europoje krikščionims pasidavęs pagonybės bastionas, o paskutiniai jos židiniai išliko Žemaitijos giriose, saugojusiose jų šventumu tikinčius, joje prieglobsčio ieškojusius ir ją ginusius ir sukilusius prieš šventas giraites iškirsti ketinusius vienuolius, suvokusius, kad iškirsi mišką – palauši lietuvio užsispyrimą. Tas ketinimas sukėlė pasipriešinimui visus – moteris ir vyrus, jaunus ir senus ir jų balsas pasiekė net Didįjį kunigaikštį Vytautą, atšaukusį duotą oficialų leidimą. Kitas pavyzdys: Lietuva – ilgiausiai Europoje komunistams besipriešinęs bastionas, ir vėlgi, istorija kartojasi, girios, patikimai saugojusios žeminėse leido priešintis kone visą dešimtmetį prieš šimtus kartų galingesnį priešą. Iki šiol esame viena miškingiausių valstybių Europoje, tiksliau buvome? Juk regis šis bastionas neatsilaikys prieš merkantilinę, verslo invaziją, nes kiek miško neiškirto kryžiuočiai bei tarybinė melioracija, tiek išnaikins verslo interesai, nes neišmokta pamoka tokia – išnaikink, girią, palauši lietuvį, nes miške jo dvasia ir tai ne patetika, o istorija, mitologija ir tautosaka ir simbolika.

Ji stebima simboliškai mūsų visų dabar – iškirtus Gedimino pilies kalno medžius, griūva ir pats piliakalnis ir iškilo grėsmė visiems mūsų valstybingumo pastatams ir pamatams (žodžio „pilietis“ etimologija – „pilėnas“, t.y. ant piliakalnio gyvenantis).

Giria saugojo tikėjimą, giria saugojo tautą, girios genas gyvas kiekviename iš mūsų: „Lietuvoje paplitęs tikėjimas, kad egzistuoja kraujo giminystės ryšiai tarp giminių, bendruomenių ir gyvūnų, augalų, medžių. Mitologinėje tautosakoje medžiai – gyvos būtybės, kaip ir žmonės. Jie turi širdį ir sielą, jaučia skausmą. „/…/ sužalotam medžiui, kaip ir sužeistam žmogui, tekąs kraujas.“ Pasak Livonijos kronikų kertant šventus medžius, lietuviai stebėjosi, kodėl iš jų netekąs kraujas.

Tos mūsų sąsajos su miškais matomos visose tiek sakraliose, tiek gyvenimiškose srityse, kurias atkartojam jau sąmoningai nesuvokdami jų prasmės – vyresnieji dar pamena, kaip iš eglišakės ar žydinčios obels šakos darydavo vestuvinį sodą, prie kurio buvo atliekamos svarbiausios vestuvių apeigos, iki šiol gimus kūdikiui sodinamas medis, globosiantis jį nuo gimimo iki mirties ir buvo tikima jei kas tą medį nukirs, žmogus mirs. O pastatę namą iškeliam žaliuojančio medžio vainiką – būsimąją dvasių buveinę, apsaugą nuo blogio, o šalia sodybų vis dar matom stogastulpius – Pasaulio medžio simbolius, sujungiančius buitį ir būtį. O dažnas iš mūsų laidojant mirusį dar mato, ypač Žemaitijoje ant kapo keturiuose kampuose įsmeigiamus keturis berželius o žiemą keturias egleles, kad medis savo gyvybingumą perduotų mirusiajam.**

Tie ryšiai niekur nedingsta, tik keičiasi besikeičiant visuomenei, regis viena karta iš kaimų ir gamtos suėjo į miestą, o kita iš miesto vėl patraukė atgalios į gamtą vasarot sodybose, regis reikia mums sukišti pavasarį rankas į žemę, ramybės atgauti eiti į gamtą, apkabinti medį, regis tik Lietuvoje gali vykti grybavimo čempionatai, užvirti brokolių aistros ar cukinijų psichozės, bulviakasis sukviesti ir sujungti visą giminę, o rudens derliaus aptarimas nustelbti politikos aktualijas.

Pasikalbėjus su valdininkais atrodo, kad nėra jokio pagrindo mano nerimui – oficialūs duomenys ramina – kirtimo balansas išlaikomas: viskas pagal planą, viskas pagal popierius, tik tas keistas jausmas, kad kažkas čia ne taip, o statistika ir ataskaitos visad priklausė nuo gebėjimo žongliruoti faktais ir vertinimo metodikomis, nors ir suprantu, kad mano balsas ne miškininko, ne specialisto, jis subjektyvus, kaip ir tų kaimo žmonių balsas įvairiuose regionuose sakantis tą patį man tais pačiais žodžiais: „vaikeliuk, naikina mišką taip kaip per visą savo gyvenimą nemačiau naikinant“.

Man antrina ir Danas Augutis iš Lietuvos gamtos fondo, keliantis klausimą dėl drastiškai nesutampančių duomenų patikimumo: „dar visai neseniai miškininkai didžiavosi tuo, kad 2012 m. Jeilio universitetui (JAV) paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą Lietuvai už miškų apsaugą buvo skirta I-oji vieta. O 2014-jų rezultatas jau tik 84-oji pozicija ir patekome netoli pavojaus zonos ploto mažėjimo prasme. Pirmu atveju vieta skirta remiantis oficialiais valstybės pateiktais duomenimis, antru atveju pagal NASA palydovo nuotraukas, kur rodomas miško atsiradimo ir dingimo balansas.

Kita bėda, kad viešai girdimi nuogąstavimai dėl miško kirtimo pernelyg susiaurina problemą: kirtimas būdas gauti medienai, kirtimas, nesvarbu, jo daug ar mažai, svarbi tema, bet ne esminė, esmė, kaip mes tvarkomės miškuose apskritai ir kokį poveikį mūsų veikla turi jo biologinei įvairovei.“ Nevertinama koks mūsų poveikis visai ekosistemai, ar po plyno kirtimo išsaugoma biologinė įvairovė. Šiandieną miškuose nyksta tie organizmai, kurie susiję su negyva mediena ar su senais medžiais ir su senais miškais, išpjovus masyvą, juntamai stiprėja vėjai, pasitraukia didesni žvėrys ir pan.

„Klausimą reik analizuoti visad kompleksiškai, pasak D.Augučio: svarbu ne tik kaip kertama, bet ir kaip saugomi likę miškai. Pavyzdžiui, realios apsaugos draustiniuose nėra. Paradoksas: kai draustinyje medis pasiekia gamtinę brandą, tada atsiranda teisinė galimybė jį nukirsti, bet tik pasiekus gamtinę brandą medžio vertė miškui tampa didžiausia. Lietuvoje nebelikę tikrų sengirių, senieji miškai iškirsti iki 20 a. pradžios. Miškų ūkis dažnai lyginamas su žemės ūkiu, pagal tarp miškininkų dar populiarią logiką – ką pasėjau tą ir pjausiu, o jei dar nupjaunu mažiau nei pasodinau, vadinasi viskas su miškais gerai. Vis dėl to, viskas ne taip paprasta. Miškas yra natūrali ekosistema ir, skirtingai nuo javų laukų, galinti sėkmingai gyvuoti ir be žmogaus įsikišimo. Tvarkantis miškuose svarbu ne tik gauti medienos, bet ir užtikrinti, kad vykdant kirtimus bus sudarytos sąlygos išlinkti visiems miško gyventojams. Dėl to ir atsiranda poreikis gamtosaugai, būtinybė nenuimti viso „derliaus“, leisti daliai miškų vystytis savaime, užtikrinant, kad dalis medžių miškuose užaugs, pasens ir suirs natūraliai, taip sukurdami buveines retiems ir saugomiems miško gyventojams. Be to, dažnai pamirštama, kad nuo miškų priklauso ir visos šalies bei planetos gerovė: miškai gamina deguonį, stabdo potvynius, leidžia upėms savaime išsivalyti, stabdo vėjus ir dirvožemio pustymą, reguliuoja klimatą tiek vietiniu, tiek globaliu lygiais, o mūsų klimato juostoje dar yra ir biologinės įvairovės lopšys.“

Tada logika sako pasižiūrėti, kokia pas mus miško kirtimo kontrolė, ar turime nepriklausomą kontrolės ir kirtimo planų vertinimo, kirtaviečių auditavimo vietoje lyginamuoju principu su ataskaitomis sistemą.

Penkiasdešimt procentų Lietuvoje esamų privačių miškų kontrolės, mano žiniomis, išvis nėra. Likusiuose, valstybiniuose miškuose kontrolė tik verslo, o ne viešojo intereso pagrindu: priduodama mediena turi turėti „popieriuką”, taigi kontroliuoja tie kurie kerta. Net politikoje, komisijai nagrinėjant klausimą su kuriuo komisijos narys, turintis tiesioginių sąsajų ar suinteresuotumą, jis turi nusišalinti, kad kontroliuojamasis ir kontroliuojantysis būtų tas pats tai to net Kafkos fantazija neišneštų.

Sakoma, kad visuomenė turi tokias valdžios ir priežiūros institucijas, kokių ji nusipelno, nebrandi visuomenė efektyviausiai valdoma autoritarinio režimo, ji turi aiškiais taisykles, nuasmenintą atsakomybę manais už teisę ir laisvę spręsti, pereinamuoju laikotarpiu kartu su gauta laisve ir atsakomybe vienodai stipriai atsiranda jų priešybių – anarchijos ir piktnaudžiavimo pagunda, tai kaip paauglystė, kurią reikia išaugti, tačiau būna paauglystė sunki, būna užsitęsia.

Kuo visuomenė brandesnė, senos kultūros šalyse kiek tenka asmeniškai stebėti, nėra labai daug reglamentuojančių taisyklių, nėra tiek priežiūros institucijų, viskas remiasi visuomenės savireguliacijos principais ir sistema puikiai veikia. Dar antikos laikais Sokratas sakė, kiekvienas žmogus bręsdamas susiduria su laikotarpiu, kai jis persvarsto visas galiojančias ir nekritiškai lyg šiol priimamas taisykles ir normas, kuo labiau jis tampa laisvas nuo visų taisyklių ir stereotipų, tuo labiau atranda savo viduje esančias savo paties atrastas ir priimtas vidines vertybines, moralines taisykles, kurioms jaučiasi daug labiau įsipareigojęs nei išorinėms.
Taigi, kviečiu pasiklausti visų, kiek kiekvienam iš mūsų svarbu tai ką rašau, ar paliečia kažkokią giluminę stygą tas klausimas, ar skauda už tą kertamą medį ar verta visgi išmokti istorijos pamokas ir sukurti sąlygas visuomenei įsitraukti labiau į tai kas yra visų – gamtos ir miško apsaugos priežiūrą. Regis džiugi, kaip tik pastarosiomis dienomis, pasigirdusi žinia apie naujai įkurtą organizaciją, skambiu pavadinimu „Išsaugokim miškus“, kurią kažkodėl norisi pervadinti į „Išsaugokim miškininkus“, nes dauguma nutarimų susijusių su esama administravimo ir esamų administracijos darbuotojų apsauga, o ne miškų. O man asmeniškai norisi nepriklausomos, visiškai atviro formato, visuomenės iniciatyva palaikomos, virtualios miškų priežiūros platformos, paremtos žmonių pateikiamais duomenimis, ar technologijomis, t.y. programine įranga, gebančia sulyginti faktinius kirtaviečių duomenis su statistiniais, su kirtimo ataskaitomis. Tokios vietos, kur visi pamatę įtartinus kirtimus galėtų užfiksuoti esamą situaciją ir įkelti ar pranešti savo duomenis, nes esama tarnyba man regis nepajėgi susidoroti su tokiu uždaviniu, pasak D.Augučio: „palydovinės nuotraukos daromos kas pora savaičių, tačiau mes naudojamės senomis aeronuotraukomis, klausimas kodėl: ar tam turim pajėgumų, ar norime turėti pajėgumų.“

Viešumas ir visuomenės nepakantumas pati geriausia savikontrolės priemonė tiek Vytauto Didžiojo tiek šiais laikais.

Kaip mano cituotoje eilutėje žmogui medį kertant bėga jam kraujas, o kaip mums, ar širdis dar kraujuoja matant kertamą medį, ar jau sumedėjus?

*L.A. Jucevičius, Raštai.

**P. Dundulienė, „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Stebint kultūrininkų, visuomenininkų, valstybininkų batalijas dėl Lukiškių aikštės „užėmimo“ savo atstovaujama ideologija ir požiūriu, kokia gi turi būti tą valstybę reprezentuojanti idėja, iš kabinetų, komisijų, išplitusi tarp Vilniaus ir Kauno, tarp valdžios ir visuomenės, persikėlusį iš žiniasklaidos į užstalių batalijas, tenka konstatuoti mūsų visuomenėje įsivyravusį konfliktų kaip vyraujančios bendravimo, diskusijų, problemų sprendimo „kultūros“ fenomeną.

O Lukiškių aikštės klausimą plačiau suvokiant kaip skirtingų požiūrių konfliktą, koks gi yra mūsų valstybės simbolis, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, simboliškai atrodo svarbu panagrinėti tokio susipriešinimo priežastis, pagrindą ir pasekmes, ar tai pasiteisina, ar tai tik pasiteisinimas ilgesnėje perspektyvoje ir platesniame kontekste, – ar tikrai svarbiausia „prastumti“ savo siūlymą, ar mūsų valstybinę aikštę suvokiant kaip mūsų valstybę visgi svarbiau rasti visiems priimtiną pačios idėjos, kas tai yra valstybė, o tik paskui meninės jos išraiškos formą.

Vienas iš galimų argumentų – remtis į istoriškumą. Prisiminkime, kad visais svarbiais valstybės momentais mums visiems pakilti virš siaurų asmeninių, institucinių, partinių ir ideologinių interesų leido viena idėja, viena mintis, vienas tikslas, viena kryptis, kažkas aukščiau, svarbiau ir prasmingiau už mus kaip pavienius asmenis, tai leido mobilizuoti visas mūsų svarbiausias ir gražiausias asmenines savybes ir jas nukreipti viena kryptimi. Idėja, kuri leido per sieną gabenti lietuviškas knygas, vyrams trauktis į miškus rezistencinei kovai, žmonėms burtis į Sąjūdį, kažkas stipresnio už baimę, už naudą, už komforto zoną. Tai yra per šimtmečius pasiteisinusi formulė, kaip idėja tampa kūnu visose srityse, nuo pasaulio iki valstybės ar valstybinės aikštės kaip jos simbolio sukūrimo.

Kitas – remtis į pamatinius, bet kurios šeimos, bendruomenės, organizacijos gyvavimo principus. Kaip organizacijos vadovė žinau, kad kiekvienos organizacijos ilgaamžiškumo sąlyga yra jos gyvybinga bendromis vertybėmis paremta vizija, misija, strategija, suteikianti kryptingumą ir neleidžianti pasimesti ir užsižaisti detalėmis, išsigryninanti prioritetus. Taip ir valstybė, manau, turi turėti savo idėją (viziją, misiją, strategiją), pakankamai galingą ir universalią, gebančią rezonuoti absoliučiai daugumai jos piliečių, kur visi jaustųsi jo bendraautoriais ir bendrakūrėjais, nuo kaimiečio iki miestiečio, nuo jauno iki seno, nuo politiko iki kiemsargio.

Taigi, Lukiškių aikštės memorialo konkurso klausimas lyg lakmuso popierėlis, išryškinęs ir įkaitinęs priešpriešas, parodė tokios idėjos krizę, nes nedavė vieno, visiems tinkančio atsakymo į klausimą, kas tai yra visus mus vienijanti valstybės idėja. Valstybė kaip idėja – ar jos ieškoti reikia remiantis į istoriškumą (šiuo konkrečiu atveju aikštės, bendruoju, filosofiniu – valstybės), ar praeities kartoms buvę aktualūs simboliai galioja dar šiai kartai, ar valstybė – tai statusas, regalijos, heraldika ir kiti formalūs jos aspektai (ką simbolizuoja vytis), kurį ironiška, bet demokratiškumo sąskaita, tai yra ignoruodami visuomenės ir komisijos sprendimą mėgina prastumti jos t.y. valdžios atstovai, ar visgi tai yra žmonės, kuriuos jungia į bendruomenę, visuomenę ir valstybę istorija, kultūra ir tikėjimas ta pačia ateitimi toje pačioje žemėje, idėja, įgalinanti juos tapti jos bendrakūrėjais.

Tą, regis, atskleistų kitas pasiūlymas, tik sukeitus akcentus ne žemyn, į bunkerio, o aukštyn, į kalvos simboliką, nes kalva sietųsi su piliakalniu, supiltu žmonėms susitelkus į bendruomenę, sąmoningomis, bendromis pastangomis, bendram tikslui, darbui ir gynybai. Tą gražiai atskleidžia žodžio pilietis ištakos – „pilietis“ kilo iš žodžio „pilėnas“, ant „piliakalnio“ gyvenantis. Taigi gal valstybė – tai bendruomenė, visuomenė, sąmoningai ir bendromis pastangomis susitelkusi bendram darbui, bendrai kūrybai, todėl jai išpildyti norisi interaktyvaus, leisti laiką kartu kalvos (piliakalnio) erdvėje skatinančio ir telkiančio aikštės kaip valstybės simbolio modelio. Galu gale, man nesvarbu, ar šios, ar kokios kitos idėjos, svarbu, kad kiekviena karta permąstytų esamus simbolius ir idėjas, kiek jos gyvybingos, vienijančios ir telkiančios, ieškotų, atrastų ir išreikštų savas, tik jai vienai tinkančias, universalias, absoliučiai daugumai visuomenės tinkančias, jai suprantamomis meninės išraiškos priemonėmis.

Todėl man labai gaila, kad diskutuojame apie šias išvestines menines idėjos raiškos priemones, bet nediskutuojame apie pačias idėjas, kas yra valstybė mums, šiai kartai, šiai visuomenei, kas yra ta jungiančioji tiek seną, tiek jauną, tiek miesto, tiek kaimo žmogų grandis, kas ataidi kiekvieno širdy, o tada jau galima radus idėją diskutuoti apie menines jos raiškos formas, o ne atvirkščiai, nes lygiai proporcingai pasiskirstę balsai, už istorijos, už heraldikos, už aktyvaus bendruomeniškumo akcentavimą yra valstybę vienijančios ir konsoliduojančios idėjos nebuvimo simptomas.

Taigi esu tikra, kad esame pametę tokį kelią, tokią kryptį ir nėra mumyse suvoktos, gyvybingos Lietuvos kaip idėjos, vizijos ir nėra prielaidų jai atsirasti ir išsigryninti, nes vyraujanti komunikacinė kultūra yra nukreipta priešinga kryptimi į smulkesnių interesų, atskirties ir konflikto eskalavimo kultūrą. Kaip galime atrasti vienijančius, sutelkiančius simbolius bendraudami skaldančia, kritikuojančia, konfliktų, atskirties, šmeižto ir patyčių retorika?

Pažiūrėkime, politinį kapitalą kraunasi viena partija, kritikuodama kitą, opozicija kritikuodama poziciją, kone visi madingieji nuomonės lyderiai savo kapitalą susikrovė per kritiką ir taip rausiasi kiekvienas gilyn į savo bunkerius, svaidydamiesi žodžiais kaip ginklais, su tikslu sužeisti, pažeminti, apšmeižti, o aplink juos telkiasi tokios pačios palaikančiųjų auditorijos poliarizuodamos ir priešinančios vieną grupę su kita, vieną valstybę su kita. Toks tonas vyrauja, nes jis pasiteisina, jis efektyvus, jis laimi, tik ar laimi ilgesnėje perspektyvoje, ir ne asmeninėje, ne partinėje, o visos valstybės?

Kitokio kalbėjimo, vienijančių idėjų paieškos, atneštų geresnių rezultatų nei esamos. Juk pažiūrėjus abstrakčiau, tai viena žmogiškoji energija (laikas, pastangos, patirtis) nukreipiama prieš kitą, taigi, visos pastangos metamos tam, kad rezultatas geriausiu atveju gautųsi nulinis, o jei abi žmogiškąsias energijas sinchronizavus ir nukreipus viena kryptimi, tikslo link, kiek potencialo galėtume įdarbinti, atnešiančio naudą kiekvienam ir visiems?

Tik tam reikia pakilti virš siauresnių interesų ir rasti bendravardiklius, kurie tinka abiem kariaujančioms pusėms, kokios jos bebūtų. Visada yra planas A ir planas B: žmonės nesugebėję susitarti eina į konfliktus; verslas eina į teismus, o valstybės eina į karus. Kartais tiesiog renkamės konfliktą, nes neišnaudojame visų susitarimo, mediacijos priemonių, nes nėra tikėjimo jų efektyvumu, nėra tikėjimo kitos pusės noru tartis, nematant plačiau, vardan ko vertėtų tartis ir galiausiai tiesiog nežinant reikiamų instrumentų: teisinių, komunikacinių, psichologinių, leidžiančių atrasti jungiančius dalykus ir remtis jais, atrasti abiem pusėms tinkamas alternatyvas.

Taigi, man asmeniškai norisi artėjantį atkurtos Lietuvos šimtmetį įprasminti tokių idėjų paieškomis sukuriant tokias erdves t. y. „aikštes“ kitokiai komunikacijai – konstruktyvioms kūrybiškoms diskusijoms tarp įvairių visuomenių grupių, diskutuojant, ar komunikacinių karų kultūra nėra asmeninės, organizacinės, valstybinės vizijos ir strategijos krizės simptomas bei kaip atrasti, išsigryninti, argumentuoti visas puses vienijančius aspektus, konfliktuojančias puses paverčiančius partneriais, susivienijusiais sprendžiant abiem pusėms aktualų klausimą, kas tai bebūtų – ar aikštė, ar valstybė.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo be išmaniojo telefono. Atrodo nieko kaltos SMS žinutės, Facebook programėlės ar Instagram profiliai yra dažna priežastis to, kad vis blogiau ne tik kalbame, bet ir rašome lietuviškai. Turbūt kiekvienas žino, kas yra hastag, bet ar visi žinome, kad lietuviškas jų atitikmuo yra „grotažymė“?

Taip pat socialiniuose tinkluose visi grotažymėse išsireiškia angliškai, todėl natūraliai lietuvių kalbos yra vartojama vis mažiau, o anglų kalba ima viršų. SMS žinutės ne veltui yra vadinamos trumposiomis žinutėmis, juk visi dabar taupome laiką ir stengiamės net ir žinutę parašyti kuo greičiau, vartodami tokius žodelius, kaip „omg“, „ok“, „fun“, „soriukas“ ir panašiai.

Atrodo, kad neturėtume dėl to pykti, juk kalba yra gyvas organizmas, todėl ji vis keičiasi, tobulėja, nestovi vietoje. Dažnai kalba yra kaip žaidimas, todėl net ir angliški išsireiškimai parašomi netaisyklingai, pvz., „oki“, „soriukas“, vietoje „ok“, parašoma tik „k“ raidė.

Kaip žiniasklaida keičia kalbą?

Šiandien dažnai galime išgirsti posakį, jei tavęs nėra Facebook – tavęs nėra iš viso. Dažniausiai kiekvienas tik pramerkęs akis puola tikrinti Facebook, Twitter, Instagram ar pan. Tik taip jaučiamės neatsiliekantys nuo pasaulio įvykių. Taip pat nuolatos besikeičiančiame ir technologiškai tobulėjančiame pasaulyje socialiniai tinklai tapo nepamainoma komunikacijos priemone, leidžiančia bendrauti, susipažinti ar komentuoti vienus ar kitus įvykius. Deja, vis dažniau pasigirsta minčių, kad socialiniai tinklai kuria naująją kartą, ne tik varginamą iškreipto noro dalytis asmeniniu gyvenimu su svetimais žmonėmis, bet galiausiai ir nemokančią savo kalbos.

Vertimų biuro „Ars libri“ darbuotojai pastebi, kad žiniasklaida daro labai didelį poveikį kalbos vartojimui. Socialinėje erdvėje vartojami žodžiai greitai prigyja ir lietuvių kalboje, todėl svetimžodžių vartojimas jau nieko nebestebina. Mes ne tik rašome vartodami tokias frazes, kaip padarykite „selfie“ ar rytoj mūsų laukia „meetas“, bet taip pradėjome net kalbėti. Dažnai pastebime, kad ir vertimo biuro „Ars libri“ klientų tekstai yra pilni svetimybių, deja, dažnai tokių, kurie nėra priimtini mūsų bendrinei kalbai. Tai ypač pasakytina apie kulinarinius tekstus. „Ars libri“ gauna versti daug maisto produktų sudėčių tekstų, todėl galima drąsiai konstatuoti, kad būtent kulinarijos srities tekstuose yra daugiausia svetimybių, daugiausia romaniškos kilmės.. Pastebėtina, kad Lietuvoje ypač populiarūs su italų kalba susiję naujieji kulinarijos svetimžodžiai, pvz., „maskarponė“, „pestas“ ir pan.

Taigi žodžiai, kurie mus supa kasdien, turi didelę reikšmę tam, kokius žodžius pradedame vartoti savo kasdienėje ir profesinėje kalboje. Kasdien darbe naudojame kompiuterius, skaitome internetinius portalus, vėliau grįžę namo sėdame prie savo telefonų ar planšetinių kompiuterių, taigi kalbą stebime iš ekranų, todėl kalba šiomis dienomis vystosi iš mūsų sąveikos su technologijomis.

Nauji bendravimo būdai

Akronimų vartojimas išaugo kartu su atsiradusiais telefonais.Tai galėjome pastebėti net ir tuomet, kai išmanieji telefonai atrodė neįmanomas reiškinys. Pirmieji akronimai, kurie buvo pastebėti tarp kalbos vartotojų buvo išsireiškimas „SMS“, toliau sekė vietoje lietuviško „gerai“ vartojamas „ok“. Pirmiausia laikais, kada kiekviena minutė yra brangi, tai yra tiesiog patogiau. Juk žymiai greičiau yra surinkti dviejų raidžių žodį, nei penkių. Taip pat įvairūs trumpiniai yra pagalba, kuomet rašant komentarą, galimas tik tam tikras simbolių skaičius, pvz., Twitter paskyroje, kurioje viename įraše leidžiama pavartoti ne daugiau kaip 140 simbolių.

Nereikėtų pamiršti ir jaustukų, dar kitaip žinomų, kaip emoji. Dabar neįsivaizduojamas nei vienas chatas be įvairių jaustukų, tokių kaip „;)“ ar „:*“. Vertimų biuro „Ars libri“ darbuotojai pastebi, kad įvairios šypsenėlės atsiranda net ir tam tikruose ne per daug oficialiuose susirašinėjimo tekstuose. Taip tarsi parodo, kad su žmogumi užmezgėme glaudesnį ryšį. Taip pat jos leidžia išreikšti savo jausmus, kuomet kartais būna sunku ką nors pasakyti žodžiais. Turėtume pripažinti, kad kartais kiekvienas iš mūsų mieliau parašome „;(“ negu „man liūdna“ arba „aš blogai jaučiuosi“.

Be to, sintaksė, socialiniai tinklai ir žiniasklaida taip pat paskatino subtilesnę mūsų bendravimo revoliuciją. Mes dalijamės daugiau asmeninės informacijos, bet taip pat bendraujame su didesnėmis auditorijomis. Todėl mūsų komunikacijos stilius tampa labiau neoficialus ir atviresnis, o tai turi įtakos ir į kitoms gyvenimo ir kultūros sritims.

Ar įmanoma išlaikyti kalbą nepakitusią?

Turbūt tai atrodytų lyg Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Nors, žinoma, kai kurie žmonės gali jaustis atsilikę nuo viso to. Tai ypač pastebima, kalbant apie kalbininkus. Nors tai yra visiškai natūralu. Jie stengiasi išsaugoti kuo mažiau pakitusią kalbą ir kuria naujiesiems svetimybėms lietuviškus atitikmenis. Baisu tai, kaip šio neformaliojo ryšio priemonės naudojimas gali sukelti tokį patį atsitiktinį požiūrį į gramatiką. Visgi mes, kasdien dirbantys su kalba, manome, kad viskas nėra tik balta ar juoda. Žinoma, reikėtų stengtis savo kalbą tobulinti, o ne ją vesti link iš nykimo, bet pasitelkiant socialinius tinklus, galime būti tarsi žaidimų aikštelėje, kurioje galime eksperimentuoti ir kurti pasitelkę kalbą.

Kas laukia mūsų kalbos?

Net ir žinučių kalbos žalą matantys kalbininkai sako, kad su trumpiniais ir angliškais posakiais kalboje jokiu būdu nereikia kovoti, nes tai neįmanoma. Visgi, mes kaip savo gimtosios kalbos atstovai, norėtume pabrėžti, kad visada malonu girdėti žmogų, taisyklingai kalbantį savo gimtąją kalba.

15min.lt

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Vertimų biuras „Ars libri“ tęsia seriją apie verslo kalbą ir etiketą įvairiose pasaulio šalyse. Azerbaidžanas – neatrasta kultūrinė valstybė.

Iki šiol ginčijamasi, kas tai Azija ar Europa? Kokie tie azerbaidžaniečiai? Ar europiečiai kaip mes, o gal jų kultūra visgi artimesnė Azijai? Ko būtų galima pasimokyti prieš vykstant į verslo derybas Azerbaidžane? Kaip išvengti klaidų, po kurių antro šanso gali ir nebūti? Apie visa tai šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.

Kultūrinis paveldas artimesnis Azijai ar Europai?

Dažnam iš mūsų nėra aišku, kam priklauso Azerbaidžanas, Azijai ar Europai? Galbūt, todėl ir jų kultūrinis paveldas yra susimaišęs su musulmoniškais ir europietiškais papročiais. Geografiškai Azerbaidžanas yra Pietų Kaukaze, Europos ir Azijos sandūroje. Pagal gyventojus jų neįmanoma priskirti nei Europai, nei Azijai. Juk Azerbaidžane žmonės laikosi Ramadano, bet daugelis jų švenčia ir krikščioniškąsias Kalėdas. Jie lyg ir laikosi savo tradicijų, bet kartu ir labai greitai priima naujoves, madą, kultūrą bei santykius.

Kaip jie patys teigia, jie nėra tikri musulmonai. Jų moterys nesidengia galvos hidžabais, vyrai vartoja alkoholį, o dažnas jų yra ragavęs ir kiaulienos. Savo kultūrine įvairove ir vis labiau gražėjančia sostine Baku, Azerbaidžanas pritraukia vis daugiau turistų, todėl būtent turizmas šiuo metu Azerbaidžane išgyvena aukso amžių. Taigi per pastaruosius 15 metų vykstantys socialiniai ir ekonominiai pokyčiai pavertė šalį, ypač jos sostinę Baku, į vieną iš verslo centrų regione, kuris laikosi Europos verslo standartų.

Pirmasis susitikimas

Kaip ir Europoje taip ir Azerbaidžane susitikimas prasideda nuo rankų paspaudimo, dažnai skirtingai nei pas mus rankų paspaudimas papildomas bučiniu į žandą, tačiau tai leidžiama tik tarp verslininkų vyrų arba moterų, dėl to, kad visgi nors Azerbaidžanas ir labai šiuolaikiškais, kartu jis yra musulmoniška šalis, kur bučinys tarp moteris ir vyro, kurie nėra sutuoktiniai, yra griežtai draudžiamas. Rankos paspaudimas jų kultūroje asocijuojasi su švelnumu, priėmimu į jų ratą.

Kalbant apie vartojamas kalbas Azerbaidžanas pasidalija į dvi dalis, kuomet susitinka su verslo partneriais, o ypač partneriais iš Rytų Europos. Vyresniosios kartos atstovai puikiai kalba rusiškai, o jaunesnioji karta kaip ir Lietuvoje yra įvaldžiusi anglų kalbą, todėl rusiškai susikalbėti jiems dažnai yra keblu. Šiuo metu rusų kalba ten išgyvena puikius laikus, o mokėti šią kalbą yra „prestižo“ reikalas. Susitikimų metu apranga yra konservatyvi, ypač kalbant apie moteris.

Nors hidžabų ar burkų nenešioja ir plaukų nesidengia, jos išlaiko musulmoniškas tradicijas ir jų sijonai turi būti žemiau kelių, o dar geriau, kad jie būtų ilgi. Palaidinė turi dengti rankas iki pat riešų, reikėtų nepamiršti, kad tai galioja net ir islamo neišpažįstančioms moterims. Europietės taip pat gerbdamos jų tradicijas turėtų prisidengti. Vyrai kaip ir mūsų šalyje į verslo susitikimus atvyksta apsirengę dalykiniu kostiumu.

Azerbaidžaniečiai itin vertina punktualumą. Nevėluokite į susitikimus, nes jie gali įsižeisti net dėl kelių minučių vėlavimo. Jei nors truputį vėluojate, paskambinkite ir paaiškinkite savo situaciją. Turbūt dažnas iš mūsų girdėjome, kad Azerbaidžanas itin garsėja savo svetingumu, todėl pas juos yra priimta nukrauti stalus įvairiomis gėrybėmis ir taip pamaloninti savo svečius.

Todėl natūraliai kyla klausimas: „O ko atsivežti mums? Ką dovanoti?“ Dovanos turi būti kuklios. Galima dovanoti kokybiškų lietuviškų saldainių ar panašiai, tai, ko būtų sunku gauti Azerbaidžane ir tai, ko jūsų verslo partneriai galbūt dar niekada nebuvo ragavę. Jokių būdu nedovanokite alkoholio, tai gali juos įžeisti ir parodyti jiems, kad neišmanote jų tradicijų.

Kas nulemia sėkmę?

Azerbaidžane yra labai svarbi šeima, artimi santykiai su ja, todėl ir su savo verslo partneriais azerbaidžaniečiai stengiasi sukurti šiltus santykius ir tik turėdami tokius santykius, jie gali pradėti jais pasitikėti. Reikėtų nepamiršti, kad bosas ten yra „viskas“ ir jo žodis yra galutinis ir neginčijamas.

Tai nėra itin geras modelis, nes dėl šios priežasties pavaldiniai nejaučia asmeninės atsakomybės už savo darbus, nes visi nuopelnai ir nesėkmės krenta ant vadovybės galvos. Skirtingai nei dauguma pietiečių azerbaidžaniečiai nemėgsta daug kalbėtis, ar ilgai besitęsiančių diskusijų, dėl šios priežasties, jei norite kažką pasakyti ar pakomentuoti, kalbėkite aiškiai ir argumentuotai.

Publikuota: www.delfi.lt

Tam tikra dalis Lietuvos verslininkų siekia rasti verslo partnerių Airijoje ir į šią šalį eksportuoti savo prekes ar kartu su airių verslininkais vystyti bendrus projektus, teigiama pranešime žiniasklaidai. Norint sėkmingai bendradarbiauti su airiais, pravartu išmanyti kultūrinius ir kalbinius tarpusavio skirtumus bei panašumus.

Prioritetas – šeima

Turbūt neveltui Oscar Wilde yra airių pasididžiavimas, juk jau nuo seno jie garsėja kaip puikūs poetai. Ir dabar kalbant ar pasakojant apie airius verslininkus dažnai galima išgirsti, kad jų kalba ir kalbėjimo stilius yra itin poetiški. Greta išraiškingų kalbų eina itin aiški sakinių struktūra, apgalvoti sakiniai ir žodžiai, netgi kuklumas.

Nors airiams ir yra svarbus verslas, turbūt kaip ir bet kurios šalies verslininkui, nereikėtų pamiršti, kad šeima jam visuomet bus pirmoje vietoje, todėl nenustebkite, kad dar nesibaigus susitikimui, pasibaigus darbo valandoms, jie atsistos ir važiuos pasiimti vaikų iš darželių ar mokyklų, ar pietų metu išeis papietauti su šeima.

Nors ir mėgsta juokauti susitikimo metu, pirmųjų metu potencialiems partneriams siūloma vengti pernelyg daug išsišokti. Potencialiems partneriams stenkitės sukurti gerą pirmąjį įspūdį. Airiai yra itin draugiški žmonės, todėl konfliktų vengia. Na, o jei visgi jų nepavyksta išvengti stengiamasi viską užglaistyti kuo mandagiau, išvengiant pakelto tono.

Taigi, pagarba ir formalumas yra kertiniai airių verslo kultūros principai. Būtent norėdami sukurti draugišką aplinką darbe ar susitikimų metu, jie mėgsta pasikviesti kolegas išgerti alaus, jų vadinamose aludėse. Patariama niekada neatsisakyti šio kvietimo. Dažniausiai ten ir yra sudaromi patys geriausi sandoriai, kurie kitą rytą būna įforminami biure.

Vėlavimo nesureikšmina

Airiai mėgsta tiesioginį kontaktą su verslo partneriais, todėl visada pasisveikinimas lydimas rankos paspaudimu, nepamirštant žiūrėti į akis. Priešingai nei daugelyje kitų Europos valstybių, kur yra įprasta kreiptis pavarde, airiai vieni į kitus kreipiasi vardais. Taip norima sukurti kuo draugiškesnę ir laisvesnę aplinką.

Visgi aprangos klausimas susitikimo metu yra itin svarbus. Susitikimuose vyrauja konservatyvus aprangos kodas. Vyrai vilki tamsų kostiumą, moterys – šviesų kostiumėlį. Vėlavimas airių verslininkams yra visiškai normalus dalykas, jie to nesureikšmina. Žinoma, pirmųjų susitikimų metu patariama nevėluoti, tačiau vėliau, kuomet santykiai jau būna nusistovėję tai nėra baisus dalykas. Taip pat vėlavimas daro įtaką ir pvz., darbų pristatymų terminams. Keletą dienų pavėluoti atiduoti darbus yra įprasta praktika.

Ką dovanoti?

Daugelis verslininkų prieš užmegzdami santykius pradeda mąstyti apie tai, ką padovanoti potencialiems verslo partneriams. Airijoje dovanų keitimosi tradicijos nėra. Žinoma, visuomet galite padovanoti su jūsų šalimi susijusią atributiką, tačiau tai nėra privaloma. Nereikėtų tikėtis ir gauti kažką atgal.

Jei visgi norite įteikti kažką kas asocijuotųsi su jūsų reprezentuojama šalimi siūloma pvz., vakarienės metu atsinešti saldainių, ar gero vyno butelį, taip pat tai galėtų būti atvirutės ar knygos su jūsų šalies vaizdais. Būkite atsargūs nešdami gėles. Lelijos, raudonos ir baltos gėlės yra vengtinos. Lelijos asocijuosi su religinėmis apeigomis, o raudonos ar baltos spalvos gėlės, kas gali pasirodyti keista, asocijuosi su mirtimi ir laidotuvėmis.

Publikuota: 15min.lt