Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė G. Rudnickaitė
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ terminas apibūdinamas kaip tiksliai kurią nors mokslo, meno, technikos sąvoką išreiškiantis žodis ar žodžių junginys. Svarbu pridurti, kad terminais laikomi ir kiti sąvokų žymikliai – pavadinimai, simboliai, santrumpos. Specialioji teisės kalba, visų pirma – terminija, yra pagrindinis teisininko darbo įrankis. Tiek rašytinėje, tiek sakytinėje kalboje specialistai terminus turėtų vartoti taisyklingai, atsižvelgdami į kontekstą. Iš kalbos galima spręsti apie kalbėtojo kompetenciją, taigi terminijos neišmanymas verčia rimtai suabejoti teisininko profesionalumu. Kadangi teisininkai yra ne tik terminijos vartotojai, bet ir kūrėjai, jie turėtų išmanyti terminų požymius, sudarymo taisykles, atsiradimo šaltinius, gerai perprasti kalbos reikalavimus, leksiką. Kaip žinoma, administracinio stiliaus tekstai turi būti oficialūs, tikslūs, aiškūs, logiški, glausti. Panašūs reikalavimai keliami ir terminijai. Norint sukurti terminą, pirmiausia reikia išsamiai išnagrinėti konkrečią sąvoka, ir tik tuomet parinkti jai terminą. Tačiau verčiant kitų kalbų teisės tekstus, ši metodika ne visuomet tinkama.
Dėl istorinių aplinkybių lietuvių kalbos administracinis stilius pradėjo formuotis gana vėlai – 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę. Tik tuomet lietuvių kalba tapo teisės kalba. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota lotynų, kanceliarinė slavų ir lenkų kalba, o Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, – rusų kalba. Po 1918 metų visi įstatymai, dokumentai, nutarimai, įvairūs raštai, pareiškimai, prašymai turėjo būti rengiami specialia kalba. Lietuviškų teisės terminų būtinai reikėjo teismams, ypač baudžiamajai ir civilinei teisei, taigi imta intensyviai rūpintis administracinės terminijos kūrimu. Šiame procese dalyvavo ne tik įvairios atsakingos institucijos, bet ir atskiri asmenys. 1918–1940 m. laikotarpis laikomas pamatiniu lietuvių teisės terminijos kūrimo ir raidos etapu. Šiandien jau turime turtingą teisės kalbą, kompetentingų specialistų, įvairių šaltinių, kuriuose galima pasitikrinti terminus, pavyzdžiui: LR terminų banką, Lietuvos teisės aktus, Europos žodyną „Eurovoc“, Lietuvos standartus, VLKK aprobuotus žodynus, enciklopedijose ir t. t.
Šių dienų aktualija – teisinių tekstų vertimai. Terminijos vertimai ypač reikšmingi tapo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pradėjus bendradarbiauti su įvairiomis kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Skirtingas teisės sistemas turinčių šalių juridinė kalba labai įvairuoja. Terminų kūrimo tendencijos lietuvių ir, pavyzdžiui, prancūzų kalboje skiriasi. Verčiant iš kitų kalbų ir į kitas kalbas ir ieškant lietuvių kalbos terminų atitikmenų, kyla problema, kad sunku ar net neįmanoma surasti absoliučių šios srities atitikmenų. Kai skiriasi pats teisinės sistemos turinys, sąvokos, natūralu, kad skiriasi ir terminų semantika. Vis dėlto teisės tekstai verčiami ir ieškoma kuo adekvatesnių variantų. Į mūsų kalbą daug terminų pakliūva per verstinius tekstus. Kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, vienas pagrindinių teisės terminams keliamų reikalavimų yra glaustumas. Tačiau kai kurių šalių teisės tekstai ir terminai yra sudėtiniai, labai ilgi, išplėtoti. Pasitaiko labai ekspresyvių, perkeltinę reikšmę turinčių terminų. Taigi sukurti kuo tikslesnę teisės kalbos terminiją ir tinkamai ją vartoti nėra lengvas uždavinys. Dėl to organizuojamos dalykinės kalbos studijos ir rengiami aukštos kvalifikacijos vertimų specialistai. Tačiau tobulinti terminiją turėtų būti kiekvieno save gerbiančio teisininko siekis.
Remiantis Gintauto Akelaičio sistemišku terminų aprašymu knygoje „Specialybės kalba: administracinės kalbos vadovėlis“, šiame straipsnyje toliau pristatoma teisės terminų požymiai, rūšys ir atsiradimo šaltiniai.
Terminų požymiai
Kaip jau buvo užsiminta, terminams keliami griežti reikalavimai – žodžiai turi būti kodifikuoti, norminiai. Jie turi atitikti šiuos požymius:
Tikslumas. Terminas turi būti aiškus, labai tiksliai išreikšti sąvokos turinį.
Sistemiškumas. Terminai, kaip ir visi kalbos žodžiai, priklauso sistemai.
Vienareikšmiškumas. Terminas gali turėti tik vieną reikšmę ir tik ja turėtų būti vartojamas.
Terminų sinonimų vengimas. Sąvoką turi atitikti tik vienas terminas – pastovus, nekeičiamas.
Stilistinis terminų neutralumas. Terminai negali turėti emocinio ekspresinio atspalvio.
Patogumas. Žodis ar žodžių junginys patogus vartoti, kai yra trumpas, lengvai ištariamas. Taip pat svarbus žodžio darumas – galimybė iš konkretaus termino padaryti kuo daugiau dūrinių ir vedinių.
Taisyklingumas. Terminai turi atitikti bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijus.
Terminų rūšys
Terminų yra daug ir įvairių, todėl nesunku pasimesti. Administracinės kalbos terminai pagal tam tikrus kriterijus skirstomi į kelias rūšis. Visų pirma, skiriami bendrieji mokslo terminai ir atskiro mokslo, arba specialieji, terminai. Bendrieji mokslo terminai vartojami tomis pačiomis reikšmėmis beveik visuose moksluose, pavyzdžiui: santykis, sistema, teorija. Specialieji terminai būdingi konkretaus mokslo, pavyzdžiui, teisės, kalbai. Teisės ir kai kurių kitų mokslų terminai klasifikuojami dar smulkiau – pagal specializacijas. Pavyzdžiui, skiriami konstitucinės teisės terminai (valstybės teritorijos vientisumas, tautos suverenitetas), baudžiamosios teisės terminai (sulaikymas, būtinoji gintis, baudžiamoji byla), komercinės teisės terminai (komercinė paslaptis, tarpininkavimas, užstatas). Kaip rašo Gintautas Akelaitis, „skiriamoji teisės terminijos ypatybė yra ta, kad teisės tekstuose vartojama terminų iš tų sričių, kurias teisė reguliuoja.“ (50 p.).
Pagal turinį terminai skirstomi į gimininius ir rūšinius. Gimininiai terminai paprastai yra platesnės reikšmės, vienažodžiai. Jie išreiškia pačias bendriausias giminines konkretaus mokslo sąvokas. Pavyzdžiui, teisės terminai: byla, ekspertizė, teisė. Rūšiniais terminais išreiškiamos konkretesnės sąvokos, pavyzdžiui: bylos nagrinėjimas, apygardos teismas, baudžiamoji byla. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, rūšiniai terminai dažniausia yra sudėtiniai.
Pagal formą skiriame vienažodžius ir sudėtinius terminus. Nors vienažodžiai terminai patogesni vartoti, teisės ir kitų mokslų srityse vyrauja daugiažodžiai terminai (turintys daugiau nei vieną žodį). Žodžių junginiais paprasčiau nusakyti specifiškumą, detalizuoti sąvoką. Palyginkime: vienažodis terminas – ginčas ir sudėtiniai terminai – civilinis ginčas, šalių ginčai teisiamajame posėdyje. Sudėtiniai terminai sudaromi pagal tam tikrus modelius, beveik visų jų pagrindas yra vienažodis terminas.
Terminų atsiradimo šaltiniai
Teisės ir kitų sričių terminai kuriami keliais būdais. Jie į teisės kalbą patenka per vidinius ir išorinius šaltinius. Vienas iš vidinių terminų šaltinių yra terminų daryba, kuri dar skirstoma į naujadarus ir naujus žodžius. Kuriant terminus, visų pirma, naudojamasi savos kalbos ištekliais – tai vadinamoji liaudinė (paveldėtoji) terminija. Bendrinės kalbos, tarmių žodžiai nevirsta terminais savaime, jie, kaip ir paprastieji bendrinės kalbos žodžiai, tampa konkrečių mokslo žinių terminais, kai yra terminizuojami, t. y. paverčiami terminais. Toks pavertimas nėra paprastas procesas. Ne visuomet lengva surasti bendrinės kalbos žodį, kuris būtų stilistiškai neutralus, turėtų aiškios motyvacijos leksemą, iš tiesų būtų savas žodis, o ne skolinys ir pan. Reikia akcentuoti, kad terminizuotas daugiareikšmis bendrinės kalbos žodis turi turėti tik vieną reikšmę. Bet kokį bendrinės kalbos ar tarmės žodį pavertus terminu, jis gauna specialią, jam būdingą reikšmę: gali būti suteikiama nauja reikšmė, praplečiama arba susiaurinama senoji, atsirasti perkeltinė prasme. G. Akelaitis pateikia konkrečių minėtų terminizavimų pavyzdžių:
1. Paprastieji bendrinės kalbos žodžiai gauna naują reikšmę. Pavyzdžiui, žodis šalis be turimų reikšmių (vieta prie kieno nors šono, nuošalė, kraštas, pusė ir pan.) įgyja teisės termino reikšmę, kuri galėtų būti apibūdinama kaip žmonės ar žmonių grupės, arba turinčios priešingų interesų, arba susijusios sutarties sudarymo interesais.
2. Paprastųjų bendrinės kalbos žodžių reikšmė praplečiama. Tai reiškia, kad išlaikoma paprastojo žodžio reikšmės komponentai ir jie praplečiami naujais. Pavyzdžiui, žodis ginčas (savo nuomonės, savo reikalo gynimas žodžiu; disputas ir pan.), teisės termino reikšmė – tarpusavio pretenzijos ką nors valdyti, sprendžiamos teisme. Taigi terminu apibrėžiama konkreti ginčo vieta, valdymo siekimas ir taip praplečiama paprastojo žodžio reikšmė.
3. Paprastųjų bendrinės kalbos žodžių reikšmė susiaurinama. Paverstas terminu paprastasis žodis išlaiko tik savo prasmės branduolį ir tampa abstraktesnis. Pavyzdžiui, žodis galia (gyvos būtybės fizinė ar psichinė galia ką nors veikti; stiprybė, reikšmė ir pan.). Teisinis terminas siejamas tik su dokumentus pavadinančiais žodžiais, pavyzdžiui: teisės aktas jau neteko galios.
4. Paprasti žodžiai terminizuojami reikšmės perkėlimo būdu. Virtęs terminu, paprastas žodis netenka vaizdinio komponento, pavyzdžiui, teisės terminas užkardymas kasdienėje kalboje reiškia kliūties padarymą dažniausiai kartimi.
Daug teisės ir kitų terminų į lietuvių kalbą patenka per išorinius šaltinius. Skoliniai yra svetimų kalbų kilmės žodžiai, kurie į mūsų kalbą ateina kartu su naujais reiškiniais, daiktais, sąvokomis ir kt. Vieni jų yra norminiai, teiktini vartoti, kiti – ne. Vertingais ir norminiais skoliniais laikytini tarptautiniai žodžiai, vartojami daugelyje pasaulio kalbų. Nors kalbininkai ir teisininkai siūlo geriau vartoti savą terminą, visuomet reikia atkreipti dėmesį į kontekstą ir konkretų atvejį, o ne automatiškai rinktis lietuvišką atitikmenį. Norminiais laikomi ir senieji skoliniai. Jų svetimumas kalboje nejaučiamas, nes esame įpratę juos vartoti, pavyzdžiui: liudytojas, liudininkas, seimas.
Nenorminiai skoliniai yra svetimybės, vadinamieji barbarizmai, kurie neatitinka lietuvių kalbos normų ir keistini lietuviškais žodžiais. Pavyzdžiui, parėdymas = potvarkis, nurodymas, įsakymas. Lietuviškais žodžiais reikia keisti ir naujuosius skolinius, daugiausia ateinančius iš Vakarų Europos kalbų. Pavyzdžiui, labai gajūs teisės kalboje: barteriniai mainai = natūriniai (prekių) mainai; lizingas = ilgalaikė nuoma, išperkamoji nuoma.
Terminų skolinamasi ne tik iš kitų kalbų, bet ir lietuvių kalbos viduje. Kai vienos srities specialistai bando pritaikyti sau kitos srities terminus, vyksta vidinis leksikos skolinimasis. Administracinėje kalboje nemažai pavyzdžių, kai žodžių skolinamasi iš technikos mokslų: rezonansinė byla, teisiniai svertai, įstatymo mechanizmas ir t. t. Toks terminų skolinimasis kalbininkams kelia daug abejonių.
Terminai (žodžiai) daromi ir pagal kitos kalbos modelį. Tokie terminai vadinami vertiniais. Morfologiškai (dalimis) išversti žodžiai atitinkantys mūsų kalbos normas yra teiktini vartoti terminai, pavyzdžiui: aplinkybė, padėtis, posėdis. Tačiau daug problemų kelia vertalai – netaisyklingi vertiniai, lietuvių kalbai nebūdingos sandaros žodžiai. Teisės kalboje vis dar gajūs: išdava = padarinys, rezultatas; atstovėti = apginti ir t. t.
Neteiktina gali būti ne tik morfologinė, bet ir semantinė vertyba. Semantizmai – reikšmės vertiniai, žodžiai, vartojami jiems neįprasta reikšme. Teisės kalboje pasitaikančių semantizmų pavyzdžiai: dukterinė (= antrinė, priklausoma, giminiška) įmonė; grubus (= šiurkštus) pažeidimas; teisinė plonybė (= subtilybė); teisingas (= tinkamas) išteklių naudojimas; uždėti (= paskirti) areštą, baudą, bausmę; veikiantys (= galiojantys) įstatymai, teisės aktai; žinoti (= išmanyti, suprasti) įstatymus, teisės aktus.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo XX a. pr. buvo populiarūs visi išvardyti terminų kūrimo būdai. Kaip jau buvo minėta, šiandien labai aktualūs kitų kalbų teisiniai vertimai, todėl vis dažniau terminų skolinamasi iš kitų kalbų. Svarbiausia, kad nauji terminai ne tik praturtintų teisės kalbą, bet ir atitiktų bendrinės kalbos normas.
Šaltinis:
Akelaitis G., Pečkuvienė L., Žilinskaitė V., Specialybės kalba: administracinės kalbos vadovėlis, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2009.
Plačiau > Atsisiųsti PDF
Publikuota: JURISTAS, 2012/7