Vertimų biuro „Ars libri“ redaktorė V. Malinauskaitė
Teisė į profesionalias vertėjo paslaugas kiekvienam nesuprantančiam teismo kalbos (ypač kaltinamajam baudžiamojoje byloje) laikoma viena pamatinių teisingumo taisyklių. Ši teisė paprastai būna įtvirtinta šalių nacionalinėse konstitucijose, teisių deklaracijose, teisinę sistemą apibrėžiančiuose įstatymuose arba teismų precedentais. Europos Sąjungoje, užtikrinant galimybę pasinaudoti teise kreiptis į Sąjungos teismus visiems piliečiams, sudaromos sąlygos Sąjungos teismų bylose dalyvaujančioms šalims kalbėti savo kalba pasitelkiant sinchroninį vertimą viešų posėdžių metu (paprastai proceso kalbą iš 23 ES oficialiųjų kalbų pasirenka ieškovas).
Vertėjavimas teisme – tai atitinkamą kvalifikaciją turinčio profesionalo viena kalba teismo apklausose ar posėdžiuose išreikštos informacijos perteikimas kita kalba. Žvelgiant plačiau, vertėjavimas teisinėje aplinkoje taip pat apima darbą teisėsaugos tyrimų metu, bendraujant klientui ir advokatui, ir daugelio kitų teisinių procedūrų metu.
Tarp vertėjo žodžiu ir vertėjo raštu funkcijų jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo. Vertimas žodžiu – tai kiek įmanoma tikslesnis kalbėtojo minties perteikimas kita kalba, realiu laiku dirbant kartu su kalbėtoju ir klausytoju, tad jo specifika labai skiriasi nuo iš anksto parašyto teksto vertimo.
Asmens, vertėjaujančio teismo posėdžiuose ir kitose susijusiose situacijose, funkcija yra perteikti tai, kas pasakyta, tiksliai, nieko nekeičiant, nepraleidžiant ir nepridedant. Vertėją galima palyginti su abiejų krypčių tiltu, jungiančiu skirtingomis kalbomis kalbančius teismo dalyvius. Vertėjo žodžiu vaidmuo neapima aiškinimo, kas yra sakoma; jis neturėtų duoti patarimų, konsultuoti ar teikti kokių nors kitų paslaugų.
Nuoseklusis ir sinchroninis vertimas
Teismo proceso metu pasitelkiami du pagrindiniai vertimo žodžiu būdai. Nuoseklusis vertimas – tai vertimas žodžiu, kurio metu tai, kas buvo pasakyta, vertėjas išverčia kalbėtojui baigus savo kalbą arba jos dalį. Tokiu atveju kalba paprastai suskirstoma segmentais, vertėjas atidžiai klauso ir konspektuoja kalbančiojo žodžius ir, pastarajam padarius pauzę, perteikia dalį kalbos. Neretai verčiant šiuo būdu tenka išklausyti ilgą tekstą, tačiau vertėjui keliamas griežtas reikalavimas išversti viską, ir atlikti tai tiksliai – neleistinas perfrazavimas, kalbos pagražinimai, gramatikos patobulinimai ar apibendrinimai.
Sinchroninis vertimas atliekamas naudojant specialią įrangą – mikrofoną, ausines. Vertėjas sinchroninio vertimo metu perteikia pasakytą tekstą vertimo kalba iš karto, kai tik tampa įmanoma jį suformuluoti. Visas procesas vyksta asmeniui nepertraukiamai kalbant. Vertėjas privalo išversti viską. Labai svarbu, kad jis gerai suprastų viską, ką išgirsta, nes vertimo tikslumas reikalauja teisingai perteikti pačią mintį, o ne vien žodžius. Ko gero, tai ir yra didžiausias iššūkis kalbant apie šį vertimo būdą, nes atsiliekant nuo kalbančiojo vos keliais žodžiais dažnai yra sudėtinga suprasti visą kalbos kontekstą.
Specializuota kalba
Vertėjavimui teisme reikalingas itin aukštas kompetencijos lygis. Savaime suprantama, kad būtinos itin geros kalbų žinios bei jų vartojimo įgūdžiai. Be puikaus abiejų kalbų mokėjimo, vertėjas privalo sugebėti dirbti su itin specializuota kalba. Net dvikalbių žmonių abiejų kalbų žinios neretai nebūna pakankamai geros, teisinis žodynas nebūna pakankamai išvystytas, trūksta vertėjavimo įgūdžių darbui teisme. Su tuo susijęs kitas tokio specializuoto vertimo aspektas yra tai, jog vertėjas turi turėti taip pat ir solidų žinių bagažą apie pačią teisėsaugos ir teisinę sistemą. Būtinybė tiksliai perteikti prasmę kita kalba dažnai turint tik akimirką atitinkamiems žodžiams ir frazėms rasti, be abejo, reikalauja puikių protinių gebėjimų.
Funkcinis stilius
Dar vienas iššūkis teismo vertėjui – tai darbas su labai įvairiais žmonėmis. Reikalingi gebėjimai maksimaliai tiksliai vertėjauti dalyvaujant tiek išsilavinusiems asmenims, kurių kalba pasižymi turtingu, rafinuotu žodynu, tiek asmenims, vartojantiems labai ribotą kalbą. Be to, reikia tai daryti išlaikant kalbėtojo funkcinį kalbos stilių.
Dažnai vertimo teisme tikslumo reikalavimas suprantamas per daug tiesmukai – manoma, jog siekiamybė yra pažodinis atitikimas tarp šaltinio ir vertimo kalbos. Iš tiesų yra kiek kitaip. Verčiant tiksliai pažodžiui, rezultatas kartais gali būti klaidinantis arba tiesiog absurdiškas tekstas. Taigi tikslus vertimas – tai visų pirma toks, kuriuo teisingai perteikta kalbančiojo žodžių prasmė. Tačiau geras vertėjas, kaip jau minėta, turėtų rūpintis ne vien prasmės perteikimu, bet ir pasirinkti atitinkamą stilių. Įvairių teisinių procedūrų metu vertėjams tenka susidurti su daug kuo – pradedant kalėjimo žargonu, necenzūriniais žodžiais, ir baigiant rafinuotomis baigiamosiomis kalbomis. Būsimiesiems teismo vertėjams patartina įvaldyti visus šiuos kalbos lygius dar iki pradedant mokytis paties vertėjavimo meno.
Komunikacinis aspektas
Ne mažiau reikšmingi teismo vertėjo darbe yra ir viešo kalbėjimo bei bendravimo įgūdžiai. Net jei, pavyzdžiui, teismo proceso metu pateikiami parodymai yra šokiruojantys, vertėjas privalo sugebėti susitvardyti ir neįsitraukti į situaciją emociškai, versti toliau neparodydamas savo reakcijos. Be to, teismo vertėjui reikalinga greita reakcija, leidžianti tinkamai dirbti streso sąlygomis, greitai spręsti sudėtingas lingvistines ir etines problemas. Sugebėjimas efektyviai dirbti komandoje – tai dar viena savybė, labai svarbi geram vertėjui žodžiu.
Kad galėtų įveikti visus šiuos iššūkius, vertėjas žodžiu turi nuolatos dėti pastangas gerinti savo įgūdžius skaitydamas įvairią aktualią literatūrą, tyrinėdamas naujus terminus ir sąvokas, tobulindamas darbo techniką. Paprastai būtinos pradinės žinios ir įgūdžiai, reikalingi tokio tipo veiklai, įgyjami baigus solidžias akademines vertimo žodžiu studijas kartu su keletu metų praktikos, po kurios eina specializuotas teisinio vertėjavimo mokymasis ir galiausiai – prižiūrimas darbas teisinėje aplinkoje.
Į ką turėtų atkreipti dėmesį teisėjai ir advokatai
Vertėjo darbo kokybė turėtų būti visų teismo dalyvių rūpestis. Atsižvelgiant į galimybes, turėtų būti pasirenkami kiek įmanoma aukštesnės kvalifikacijos teismo vertėjai, taip pat vertėtų atkreipti dėmesį ir į keletą kitų aspektų.
Su atsakovu ar liudytojais reikėtų kalbėtis tiesiogiai, pirmuoju asmeniu. Pavyzdžiui, užuot sakius vertėjui: „Paklauskite jo, ar jis pirmą kartą dalyvauja teisme“, geriau tiesiogiai adresuoti klausimą apklausiamajam: „Ar jūs pirmą kartą dalyvaujate teisme?“. Trečiojo asmens vartojimas gali išmušti vertėją iš vėžių, nes vertėjai žodžiu mokomi atlikti kalbančiojo „balso“ funkciją, o ne būti tarpininkais, kurie perfrazuoja tai, kas pasakyta.
Bet kokie teisiniai paaiškinimai yra advokato darbas, tad niekada nereikėtų prašyti vertėjo aiškinti teisinių sąvokų ar procedūrų, pildyti formų advokatui nedalyvaujant.
Vertėjui turėtų būti suteikta galimybė užduoti klausimus. Dėl kalbų ir kultūrų skirtumų gali kilti įvairių nesusipratimų, tad, siekiant užtikrinti vertimo tikslumą, vertėjui gali prireikti pasitikslinti dėl nepakankamai aiškių sąvokų prasmės.
Galiausiai, atkreiptinas dėmesys, jog akcentas yra ganėtinai paviršutiniškas kriterijus sprendžiant apie užsienio kalbos išmanymo lygį. Žinoma, labai ryškus vertėjo akcentas, trukdantis suprasti kalbą, yra problema. Vis dėlto, net tikrai geras vertėjas, išmokęs kalbą vėlyvesniame gyvenimo etepe, gali išlaikyti lengvą akcentą.
Vertėjavimas teisme yra išties nelengvas darbas, reikalaujantis išskirtinių gebėjimų, žinių ir įgūdžių. Be įgimto talento ir atitinkamo išsilavinimo, iš teismo vertėjo tikimasi nuolatinių savarankiškų pastangų siekiant profesinio tobulėjimo. Kad šis svarbus ir sudėtingas darbas vyktų kuo sklandžiau, taip pat reikalingas ir kitų teismo procedūrų dalyvių dėmesys bei tokio tipo vertimų specifikos supratimas.
Šaltiniai:
Haydee Claus, „Court Interpreting: Complexities and Misunderstandings“,
http://justice.uaa.alaska.edu/forum/13/4winter1997/a_interp.html
Vertimų žodžiu direktoratas, http://curia.europa.eu/jcms/jcms/Jo2_12357/
„How to Become a Court Interpreter“, http://www.utcourts.gov/resources/interp/faq.html
Publikuota: JURISTAS, 2013/5-6