Komunikacijos sankirtos ir kryžkelės

 Viskas aplink mus keičiasi stebėtinu greičiu. Bene didžiausi pokyčiai vyksta ten kur mūsų daugiausia. Tai ne kinas, ne parkas, ne lova net ne darbas – tai – virtuali erdvė kuri prasismelkus visur. O su nauja erdve, nauju pasauliu, ateina regis ir nauji dėsniai.

Ji sujudino visus klasikinius bendravimo, demokratijos elgesio modelių, ir to ką laikėme norma, pamatus. Lyg šiol visuomet turėdavome nepajudinamus autoritetus, specialistus, kuriems palikdavome sprendimo teisę, kas yra tiesa, kas yra teisinga, kas vertinga, suteikiantiems gaires kuriomis vadovautis: bažnyčioje – dvasininką, kaip tarpininką tarp žmogaus ir Dievo, o laikraščiuose, televizijoje, radijuje turėjome žurnalistą, tarpininką tarp informacijos srauto ir skaitytojo, atfiltruojančio informaciją, kuri svarbi, kuri aktuali, o kuri ne, kuri teisinga, o kuri ne, teisėje turėjome teisėją, kuris pasakydavo kur tiesa, o kur melas, kur nusikaltimas, prasisukus lėtai teismų sistemai. Visa tai liko, tik va žmonės persikraustė kitur – dabar visų šių, regis, nepajudinamų nuo antikos laikų institucijų svarba ėmė mažėti, susidūrus su stipria konkurencija – virtualia erdve, kur veikia mūsų pačių informacijos kanalai, Linčo teismai, ir dvasinės praktikos. Tai išplito ir kitur – viską bandome daryti tiesiogiai. Savo santykio ieškome lankydami jogas, meditacijas, kontempliacijas, stojame į vienodą poziciją su žurnalistais, teisininkais ir kitų sričių specialistais, spręsdami kur tiesa, kur patikima, o kur ne, net medikai guodžiasi, kad pacientai jiems aiškina kaip gydyti pasiskaitę „Google“ rastų patarimų. O mes kasdien susiduriame su tuo, kad regis visi tapo profesionaliais vertėjais. Taigi, tarp mūsų ir mus užplūstančio informacijos srauto ir jo nulemto pasirinkimo nebėra išskirtines teises turinčio tarpininko specialisto, jų balsas vienodo svorio su mūsų balsu. Kodėl tai vyksta? Regis su interneto, socialinių tinklų, interneto portalų įsigalėjimu, pasikeitė žinios sklidimo būdai – kuo daugiau reaguojame ir dalijamės, tuo labiau ji plinta, kuo labiau ji plinta tuo labiau mūsų galvose įsitvirtina kaip faktas. Taigi, patikimumo prielaida yra ne ekspertinė išvada, ne tyrimas, ne analizė, o reakcija, greitis ir sklaida. Taigi, reakcija, tapo žinios sklidimo greičio, todėl ir nuomonės įsigalėjimo prielaida. Regis viskas gerai, visuomenė pati atsirenka, kas jai aktualu ir įdomu, be jokių tarpininkų. Tačiau ar tikrai ta reakcija yra sąmoninga? Aš sąmoningai vartoju žodį „Reagavimas“, o ne „Sprendimas“, nes mano manymu bėda ta, kad nesame visų sričių specialistai, neturime laiko gilintis į teisę, politiką, ekonomiką todėl atsiranda žinių spraga. O kai nėra laiko, nespėjame, fiksuoti, nespėjame suvokti, nespėjame prisitaikyti, tik mašinaliai, instinktyviai reaguoti ta smegenų dalimi, atsakinga už reakcijos greitį, bet kartu, deja, blokuojančia sąmoningumą. Pirmiausia į protus patenka ta informacija, kuri arčiausiai, kuri ryškiausia, kuri garsiausiai rėkia, turi daugiausiai dirgiklių, tai yra negatyvi, daugiausiai žadanti, todėl labiausiai mokanti užkabinti mūsų dėmesį. Kadangi, skirtingai nei anksčiau, kiekviena žinia tiesiogiai ėmė sietis su nauda – reklamos biudžetais, rinkėjų balsais, tai ją pradėta apdoroti ne pagal ekspertinius, akademinius o rinkodaros dėsnius, paverčiančius ją paveikesne, o ne sveikesne mūsų asmenybėms.

Taigi, skaitome pirmiausia tokias temas ir tokias antraštes, į kurias žmogaus smegenys užprogramuotos nevalingai reaguoti pirmiausia, nes nuo reakcijos, tai yra nuo žinutę atsidariusių skaitytojų kiekio priklauso reklamos biudžetai. O kur biudžetai, ten rinka ir ten metamos visos priemonės jai plėsti. Tokie yra rinkos dėsniai, taip pat informacijos rinkos. Informacijos rinkoje yra ir tikrų ir manipuliatyvių dalykų, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, kaip ir visur kitur, informacija ne išimtis. Jos srautas man primena pramoniniu būdu pagaminto ir paruošto vartoti greitojo maisto pasiūlą, mums pateikiamą pagal visus rinkodaros dėsnius, sunku jam atsispirti, nes jis užprogramuotas, kad jo norėtume ir nepasisotintumėme. Tik sąmoningumas ir žinios apie jo žalą ir alternatyvi pasiūla leidžia atsispirti instinktams. Tai įgavo masinį mastą, nes, kalbant verslo terminais, tai duoda rezultatą. Pažiūrėkit d. Trumpas laimėjo, „Brexit“ įvyko, V. Putinas perrinktas, todėl, kad nėra atsparumo agresyviam tikslingam informaciniam poveikiui, nėra gebėjimo atsirinkti, kas tikra, kas naudinga, kas ne, kuomet melas ar informacija, apdorota taip, kad būtų priimama nekritiškai, pateikiama šalia tiesos, o to meluojančiojo biudžetai ir poveikio priemonės gerokai didesnės ir jo nevaržo jokie teisuolį stabdantys moraliniai skrupulai. Todėl, kad žinant poveikio mechanizmus atsiranda puiki terpė manipuliacijoms. Žinant, kad reakcija į negatyvą bus visuomet stipresnė ir greitesnė, įsivyrauja patyčių retorika, kurios pasekmėje atsiranda Linčo teismai – teismas įvyksta socialiniuose tinkluose ir portaluose, o tik daug vėliau, tyliai ir deja niekam nebeįdomus teisėje. Neįdomus, nes tada jau turime kitą skandalą, kitą naujieną kuria dalijamės ir aptarinėjame. Taigi, peršasi liūdna išvada, kad sklaidą lemia reakcija, o ją galima programuoti ir tai daroma sėkmingai. Antra sąlyga – greitis. Nebelaukiame specialistų tyrimų išvadų, nes mums reikia čia ir dabar, nes po minutės bus kitas įvykis, pasiglemžiantis mūsų dėmesį, į kurį mums užteks laiko reaguoti o ne gilintis. Taigi, turime situaciją, kad medijai persikrausčius į virtualią erdvę, kur komercinė, politinė nauda generuojama pagal reakcijos kiekį, todėl įsivyravus tokią reakciją iššaukiančiam turiniui, šalia pačių skaitytojų generuojamo turinio, turime chaoso, savireguliacijos ir manipuliacijų prisotintą komunikacinę erdvę. Todėl formuojasi spraga kur Linčo teismas, kur chaosas, kur pasimetusios gairės, taisyklės, normos, tvarka ir vertybės, nes sklaida paremta didele dalimi ne ekspertiniu, ne teisiniu, ne demokratiniu, o mano pirmiau minėtais instinktų, emocijų, sklaidos aprėpties ir greičio principais. Tai yra, kur girdisi garsiai rėkiantis, riebiau kalbantis, aktyviau būstinantis savo žinią. O, pasak mokslininkų, toks elgesio modelis plinta viruso principu.

Todėl, kad viskas labai greitai keičiasi, su tais pokyčiais nespėja naujų reiškinių reglamentavimas, kurie nebepritaikomi dabartinėms aktualijoms. Specialistai, profesionalai, neaprėpia visų įvykių ir atsilieka nuo jų, taigi lyg šiol buvę patikimi demokratijos instrumentai mūsų nebeapsaugo. Pavyzdžiui, teisinis reglamentavimas, remiasi į teismų praktiką, kuri tarkime teigia, kad jei pavogei 1 000 eurų tai jau žala, o jei sugadinai reputaciją, kurios pasėkoje praradai galimybę užsidirbti šimtus tūkstančių, tai jau žalos nesimato. Taigi, antra išvada ta, kad šioje atskirtyje žurnalistai, teisininkai, vertėjai, medikai ir visa civilizuota demokratijos principais (teisiniais, akademiniais) veikianti reguliavimo sistema nebefunkcionuoja tinkamai, nes nespėja taip greitai reaguoti kaip reikia, nes neturi pakankamai instrumentų, kurie taip pat gana lėtai kuriami, todėl turime laiko spragą, kuriančią nevaldomą terpę komunikacijoje. Trečias skirtumas žinios sklaidos dėsniuose. Kaip ir minėjau pirmiau, sklaida priklauso nuo reakcijos. Visi tapome mini žiniasklaidos portalais, besidalijančiais tuo kas mums aktualu. Privataus asmens parašytos, bet į visuomenės nervą pataikiusios žinutės sklaida gali kelias dešimtis kartų viršyti klasikinių medijos kanalų generuojamą sklaidą, o kuo daugiau žmonių perskaito, kuo dažniau ji mirga prieš akis, tuo labiau tai tampa tiesa ir norma. Apibendrinant, kur link einame į chaosą, griežtesnį teisinį reguliavimą ar savireguliaciją? Taigi, matome vykstančius be tarpininkų, be reguliavimo, bet klausimas ar chaotiškus, ar savireguliacinius procesus viešojoje erdvėje. Viena vertus Linčo teismai rodė, kad instinktai vėl ima viršų, visuomenės nebrandumą. Dabar vyksta tas pats, kas vyko visais laikais – sankirtas tarp instinktų ir sąmoningumo, tik formos pasikeitė, tapo rafinuotesnės. Anksčiau visuomenė sugebėjo pažaboti instinktus ir palikti teismams dirbti savo darbą. Ar sugebės dabar atpažinti tuos reiškinius ir leisti viskam į savo vietas atsistoti suvokiant, kad agresyvi retorika yra paskalos, nuomonės, bet ne nuosprendis, kad žinia dar nėra faktas. O kita vertus, ar komunikacija ir teisinė sistema aktyviau ir sparčiau imsis reguliuoti ir reglamentuoti komunikacijos erdvę? Nesenai įvykęs „Cambridge Analytica“ skandalas parodė, kad kur nėra reglamentavimo, kur spragos, ten piktnaudžiavimas. Verslas tą tiesą žino senai – šešėliui reikia chaoso, įstatymų, reglamentavimo, taisyklių, viešumo, skaidrumo, aiškumo, teisingumo t. y. sąmoningumo nebuvimo. Šešėlis plinta dėl instinktų.

Tarp visų tų skirtingų reiškinių nuo propagandos, rinkimų skandalų, nuo trolių, stebint grėsmingas tendencijas, kai režisierius praranda butą dar net neįvykus teismo posėdžiui, nes valstybinės institucijos reaguoja remdamosi visuomenės skandalo burbulu, o ne teismo išvada, priešnuodis – pirmiausia pamatyti vieną ligą už daugybės įvairių simptomų, už visų šių reiškinių vieną problemą. Taigi, suprantame, kad turi būti realiją atitinkantis greitas ir tikslus reglamentavimas teisėje, turi būti tą įgyvendinančios priemonės technologijose. Kita vertus sakoma, kad visuomenė turi tokias valdžios ir priežiūros institucijas, kokių ji nusipelno, nebrandi visuomenė efektyviausiai valdoma autoritarinio režimo, ji turi aiškiais taisykles, nuasmenintą atsakomybę manais už teisę ir laisvę spręsti, pereinamuoju laikotarpiu kartu su gauta laisve ir atsakomybe vienodai stipriai atsiranda jų priešybių – anarchijos ir piktnaudžiavimo pagunda. Tai kaip paauglystė, kurią reikia išaugti, tačiau būna paauglystė sunki, būna užsitęsia, todėl jei ir šį reiškinį galima būtų prilyginti paauglystei, pereinama brendimo stadija, tai žinome, kad priemonės ilgesnėje perspektyvoje bus neveiksnios be sąmoningumo, tai yra nepakantumo tokiems reiškiniams ir gebėjimo juos atskirti, įvardyti ir pasirinkti. Taigi, vėl turim klasikinį pasirinkimą ar pasuksim griežtesnio reguliavimo, ar spartesnio sąmoningumo augimo keliu. Jei tinkamai užčiuopėme vieną šių procesų bendravardiklį, turime pripažinti faktą, kad visuomenė tapo ir informacijos kūrėju, ir skleidėju, ir teisėju. Jį matome atsikartojant kitose srityse – tarkime versle nueina į bankrotą stabilios, griežtą hierarchiją turinčios verslo struktūros, bet klesti linijinė struktūra, visus vienodomis teisėmis įgalinančios dalijimosi ekonomikos, kuriose veikia aiškios, skaidrios taisyklės vienodos visiems. Matome visuomenės įgalinimo reiškinius visose srityse, tą leidžia technologinės priemonės, bet atsilieka teisinės ir reguliacinės, todėl paraleliai stebime regresą į XIX a. Linčo kultūros reiškinius bei poveikio priemonių technologijas. Taigi, jei jau nebe institucijai atiduodame išskirtinę teisę spręsti, o žmogui, tai jis ir sprendžia kas tiesa, kas teisinga būtent jam. Melas prieinamesnis, jis savo forma paprastesnis ir lengviau suvokiamas, nes tiesai jau reikia įsigilinimo, sąmoningumo. Tie, kas užsiima manipuliacijomis, naudoja instrumentus, o juos galime atpažinti. Tiesa, instrumentų nenaudoja. Ji arba yra, arba ne. Tiesa reikalauja sąžiningumo ir prieš patį save, sąžiningumo siekti tiesos kokia ji bebūtų, ją statant aukščiau to, ji patinka ar ne. Taigi, tiesa tame tarpe, kuris yra tarp ausų. Tik žmogui spręsti kas jam tiesa, kas melas, vertinimo filtras jame, tik klausimas kuo filtruos ar instinktais ar sąmoningumu. Taigi, aš tikiu, kad su šių reiškinių plitimu kartu plis poreikis puoselėti, atpažinti ir vadovautis vidinio teisingumo jausmu, vidiniu arbitru ir teisėju. Kitaip bus labai sunku susiorientuoti tarp faktų ir feiko, manipuliacijų, propagandų ar dirbtinai išsukamų skandalų, reguliavimas nespėja, tendencijos pasisuko kita linkme – nebenorime tarpininkų, patys jaučiamės pajėgūs spręsti sau ir kitiems. Teisėje yra protingumo kriterijus, psichologijoje sveiko proto, asmenyje, tas filtras sąmoningumo, nuojautos, ar tai tikrai teisinga, ir čia jau pačiam teks atsakyti į šį klausimą vadovaujantis tokiomis vidinėmis institucijomis kaip sąžinė, teisybė, vertybės ir aš tikiu, kad ne reglamentavimas, ne technologijos, o sąmoningumas ir intuicija leis toje informacijos jūroje rasti būtent savuosius teisybės ir tiesos atramos taškus. Tą mano tikėjimą sustiprina socialinės iniciatyvos, kurios užkabindamos tą vidinį jau nebe instinktų o sąmoningumo: teisingumo, prasmės, atjautos nervą žmonėse, per parą įtraukia šimtus tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, ir pasiekia tokį rezultatą, kurio ne kiekviena pasaulinė milijardinė reklamos kompanija pasieks; Abu reiškiniai nauji, tiek poveikio, tiek iniciatyvos sklaida ir abu reiškiniai masiniai. Dar Antikos laikais Sokratas sakė, kad bręsdamas žmogus, (o tai tinka ir visuomenei) savo evoliucijoje visuomet susiduria ir kvestionuoja, kiek teisingi visi įstatymai, normos, visuomenės taisyklės ir ilgainiui išlaisvėja nuo jų, turėdamas savo santykį, perfiltruotą per savo patirtį, bet paradoksalu, kuo labiau laisvėdamas nuo išorinių institucijų ir atributų kas norma, o kas ne, kas tiesa, o kas ne, tuo labiau ir griežčiau jis pasijaučia įsipareigojęs savo vidiniams tiesos, moralės, teisingumo principams. Aš tikiu, kad tokiu keliu einame ir mes.

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Reklaminiai tekstai ir jų specifikacija – kaip pataikyti į kliento širdį ir protą

Turbūt kiekvienas žinome posakius – „Į vyro širdį tik per skrandį“ arba „Moterys myli ausimis“. O ką daryti, jei reikia parašyti reklaminį tekstą? Ką pasitelkti į pagalbą, kad būtų sukurtas įtaigus tekstas ir galiausiai jis pasiektų auditoriją, į kurią buvo orientuotas. Vertimų biuro „Ars libri“ redaktoriai, kasdien susidurdami su reklaminių tekstų vertimais ir redagavimais, nori pasidalyti keletu patarimų, kaip pagaminti tekstą, kuris pasiektų kiekvieno širdį, o gal net ir taptų tautosakos dalimi. Reklaminių tekstų sėkmė priklauso ne tik nuo originalios idėjos, išskirtinės vizualikos, tikslinei auditorijai skiriamo dėmesio, labiausiai ji priklauso nuo sklandžios ir įtaigios kalbos. Juk pirmiausia į akis krenta vaizdas, bet galutinis sprendimas priimamas dėl paveikios kalbos. Čia panašiai kaip gyvenime „Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi“. Vertimų biuras „Ars libri“ dažnai susiduria su reklaminių tekstų vertimais, todėl žinome, kokiomis kalbos priemonėmis pasiekti to, kad verstinis tekstas tikslinei auditorijai skambėtų autentiškai: visų pirma reikia gero prasminio vertimo, o tada – kūrybinio įdirbio. Taigi, kokius namų darbus turite atlikti, kad jūsų tekstas būtų įtaigus? Norėtume išskirti keletą žingsnių:

1.Tiksliai nusistatykite, kam bus skirtas Jūsų tekstas. Labai svarbu, kuriant reklamą, turėti viziją, kam ji bus skirta. Pirmiausia ir lengviausia yra pagalvoti, kam skirsite reklamą – vaikams, tėveliams, vyrams ar moterims. Vyrai mėgsta trumpus, įtaigius sakinius. Tokiu atveju jums nereikėtų bandyti įvilkti teksto į tam tikrus rėmus, naudoti įvairius epitetus ar panašiai. Moterys atvirkščiai – nori girdėti, kad išsiplovusios galvą jūsų šampūnu, jų plaukai bus panašūs į tokius, kaip ką tik išėjus iš kirpyklos. Moterys mėgsta tokius epitetus, kaip „tobuli nagai“, „nepriekaištinga oda“ ar „žvilgantys plaukai“. Tėveliams įdomi ta reklama, kurioje jie galės atpažinti save, kad ne tik jų vaikas verkia, kad ne tik jų vaikučiui reikia soskės ar panašiai. Visai kas kita –  vaikai. Jiems reklamose svarbus ne tekstas, o vaizdas, todėl čia patariama vartoti kuo mažiau teksto.

2. Teksto antraštė. Tai nemažiau svarbus žingsnis kuriant reklamą nei nusistatymas, kam ji bus skirta. Taigi, iš teksto antraštės turi būti aišku, kokia man nauda iš to, kuo šis produktas ir (ar) paslauga išsiskiria iš kitų esančių rinkoje. Pvz., matote dvi antraštes, viena skelbia – „Tailandietiškas masažas“, o kita „Tailandietiškas masažas su 50 proc. nuolaida“. Natūralu, kad visus sudomins „su 50 proc., nuolaida.“ Kodėl? Atsakymas paprastas, visi masažo namai gali pasiūlyti tailandietišką, tajų ar dar kitos rūšies masažą, tačiau tikrai ne kiekvienas jį siūlo su 50 proc. nuolaida. Tai ir gali būti jūsų raktas į sėkmę. Visi žinome, kad gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur žmonės nori ne tik kokybiškų paslaugų, bet kartu ir pigių. Todėl visi vaikomės nuolaidų, dėl šios priežasties prekybos centrai išpardavimų metu būna sausakimši. Pasiūlykite žmogui pigiau ir visada turėsite klientų. Sėkmingai reklamai svarbi įžanga, nes ją perskaito beveik visi potencialūs pirkėjai, o likusią teksto dalį – tik labai smulkmeniški. Perskaitęs antraštę pirkėjas turi susidomėti preke. Kaip teigia rinkodaros specialistai, jau per pirmas sekundes pamatę produktą, nusprendžiame, ar norime jo. Todėl puiki antraštė ar įdomus pavadinimas gali pritraukti Jūsų klientus. Pateikdami reklaminius tekstus versti, turite žinoti, kad svarbiausia tekste – kviesti pirkėją pirkti, pavyzdžiui, „tik su šiuo šampūnu Jūsų plaukai taps žvilgantys“.

3. Teksto ilgis. Kokio ilgio turi būti reklamos tekstas? Tai priklauso nuo gaminio. Jei reklamuojate saldainius, nėra ką pasakoti, todėl reklamos tekstas bus trumpas. Jei reklamuojate pvz., naujai į rinką pateksiantį elektroninį gaminį, reklamos tekstas bus ilgas, galbūt ir viso puslapio. 

4. Įvardžiai tekste. Tekstas nukreipiamas link kliento, o ne link paslaugos teikėjo ar prekės pardavėjo. Tai reiškia, kad jūsų reklamoje turi būti vartojami tokie įvardžiai, kaip „Jūs“, „Jums“, „Jūsų“, o ne „Mes“, „Mums“, „Mūsų“. Tekstas skirtas klientams pritraukti, o ne girtis pasiekimais. 

5. Teksto kalba. Turbūt dažnai klausiate savęs, ar galime vartoti šiuo metu populiarius anglicizmus, svetimybes, ar net žargonus? Vertimų biuras „Ars libri“ tai siūlytų vartoti jaunimui skirtose reklamose. Juk visada galite išeiti į miestą, paklausyti, kokia kalba vyrauja jaunimo tarpe, kas šiuo metu yra populiaru, madinga ir ant bangos. Tik visada pasitikslinkite, ar jūsų reklamose nėra Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos draudžiamų išsireiškimų, nes tokiu atveju jūsų reklama bus sustabdyta, dar nepasiekusi savo auditorijos.

6. Tikėkite savo reklama. Tai reiškia, kad neturi atsirasti tokių žodelių kaip „galbūt“, „kaip ir“ ar „tikriausiai“. Jei ruošiatės parduoti savo prekę, turite būti užtikrinti jos efektyvumu ir nauda. Kiti gali abejoti Jūsų produkto sėkme, tik ne jūs patys.

7. Rekomendacijos. Kaip ir minėjome pirmiau, labai svarbu tikėti savo reklama, taip pat, labai naudinga yra surinkti rekomendacijų iš jūsų produktus jau vartojusių žmonių. Reklamos tekste visuomet turėtų būti vartotojų rekomendacijų. Skaitytojams lengviau patikėti kito vartotojo žodžiais nei pardavėjo. Atminkite, kad tai turi būti tik pvz., jūsų internetinėje svetainėje. Jokiu būdu nedėkite atsiliepimų į reklamas stenduose ar panašiai. Čia galioja taisyklė – kuo mažiau teksto, tuo geriau. 

8. Nemeluokite. Sudėtingiausia reklamos taisyklė – nemeluoti. Natūralu, kad visada norisi pabrėžti dalykus, kurių nėra. Visgi jūsų tikslas atrasti žodžius, įtikinančius pirkėją, kad jūsų siūlomas produktas yra geriausias šiuo metu esantis rinkoje. 

Natūralu, kad nei vienas iš mūsų neturi laiko perskaityti visų plakatų, peržiūrėti visų žurnalų ar išklausyti per televiziją rodomų reklamų. Todėl jūsų tikslas – pasitelkus kalbą ir kalbos įrankius atkreipti klientų dėmesį, sužadinti jų jausmas ir priversti ne tik jus įsiminti, bet ir įsigyti jūsų produktą. 

9. Kreipkitės į vieną asmenį. Visiškai natūralu, kad kuriant reklamą, jos kūrėjas orientuojasi, kad jo prekę pirktų, kuo daugiau žmonių, tačiau tai netinka teksto kalbai. Tokiu atveju, vartotojas su jumis nesukuria ryšio, kurio skatinamas norėtų įsigyti jūsų siūlomą produktą ar paslaugą. Skaitančiajam atrodo visiškai kitaip, nes jis, skaitydamas produkto aprašymą, pritaiko jį sau (perka), arba ne (neperka). Žinoma, lietuvių kalboje žodelis „Jūs“ – tai mandagus kreipinys, skirtas tiek vienam, tiek daugeliui, todėl šios problemos dažnai pavyksta išvengti dėl mūsų kalbos sudėties.

10. Parduokite su emocija. Klientai perka ne tai, ko jiems reikia, o tai, ko jie nori. Taigi, reklama turėtų kalbėti apie poreikius. Parduokite ne prekę, o paslaugą. Jei pvz., parduodate kremą nuo raukšlių, parduokite ne šį kremą, o veidą, kuriame nebeliks raukšlių. Arba ne šampūną, o žvilgančius plaukus.

11. Reklama socialiniame ir politiniame gyvenime.  Šiomis dienomis reklama tai ne vien prekių ar paslaugų pardavimas. Ji naudojama tiek socialiniame, tiek ir politiniame gyvenime. Kuriant reklamą visuomet reikėtų atkreipti dėmesį ar ji bus naudojama vietinėje ar tarptautinėje rinkoje. Naujai atsiradusios, kitose šalyse sukurtos prekes, idėjos ir kitos vertybes leidžia mums kurti glaudesnius ryšius su užsienio valstybėmis bei geriau jas pažinti. Kiekviena įmonė pasamdydama reklamos agentūrą, kurti reklamą, turi įvertinti savo auditoriją, susipažinti su ten galiojančiomis prekybos strategijomis, supranti kitų šalių gyventojų požiūrį į atitinkamą prekę ar paslaugą. Dažnai būna, kad skiriasi užsienio šalių pirkėjų perkamasis pajėgumas, jų įpročiai vartoti siūlomas prekes, skiriasi net pirkimo manieros. Kiekvienoje skirtingoje šalyje turi keistis ir reklamos charakteris.

Publikuota: www.15min.lt

Šiuolaikinis verslas: ką turite išmanyti apie kalbą? Antra dalis.

Vertimų biuras „Ars libri“ jau dalijosi patarimais verslininkams, kaip savo kalba pataikyti į tikslinį klientą. Šiandien verslas yra neįsivaizduojamas be nuolatinio bendravimo. Gyvendami kompiuterių ir socialinių tinklų gyvavimo eroje, turime suprasti, kad bendravimas dažniausiai iš realios erdvės persikelia į internetinę, todėl labai svarbu, kad jūsų tekstų kalba būtų taisyklinga ir sklandi. 

Labai svarbu, ką apie savo įmonę ir produktus skelbiate viešoje rinkoje. Nepamirškite atkreipti dėmesį į tai, ar Jūsų kalba yra sklandi ir lengvai suprantama klientui ar partneriui, ar vartojami rišlūs sakiniai be gramatikos ir prasmės klaidų, ar tinkamai pateikiami kontaktiniai duomenys (telefono numeriai turi būti rašomi su tarptautiniu kodu) ir ar lietuvių kalba įprasti pareigų ir skyrių pavadinimai išversti parinkus tinkamus atitikmenis užsienio kalba. Šį kartą, remdamiesi „Ars libri“ kalbos redaktorių patirtimi, pateiksime kanceliarinės kalbos taisykles.

Kaip turi atrodyti jūsų galutinis paruoštas dokumentas?

Šios taisyklės galioja tiek spausdintam dokumentui, tiek ir laikomame kompiuteryje ar kitoje laikmenoje. Pirmas dalykas, kurį turite atlikti atsidarę tuščią „word“ dokumentą, tai nusistatyti tinkamas paraštes. Kokios jos yra? Dokumentai įforminami paliekant tokio pločio paraštes: kairioji – 30 mm, dešinioji – ne mažesnė nei 10 mm, viršutinė – 20 mm, apatinė – ne mažesnė nei 20 mm. Jei spausdinate dokumentą, turite atminti, kad dokumentas, spausdinamas per kelis lapus, turi būti numeruojamas nuo antro puslapio. Lapo numeris rašomas arabiškais skaitmenimis viršutiniame dešiniajame kampe, neliečiant teksto. Byloje esančių dokumentų lapai numeruojami iš eilės. Bylos vidaus aprašas numeruojamas atskirai, antraštinis lapas ir baigiamojo įrašo lapas nenumeruojami. Jei jūs rašote ar siunčiate oficialų raštą, jūsų dokumente privalo atsirasti šie duomenys: adresantas (kas siunčia), adresatas (kam skirtas dokumentas), data (rašto pasirašymo data), vieta (nurodant miestą ir šalį), dokumento pavadinimas, parašas (siunčiančio arba dokumentą pasirašančio asmens). 

Rašybos taisyklės, kurias būtina įsidėmėti

Jei nurodote gatvę, prospektą ar panašiai prie pavadinimo nurodykite ir jo trumpinį. Pvz., Antakalnio g. 7 arba Gedimino pr. 15. Jei miestas ar kaimas susideda iš dviejų žodžių, abu pavadinimai rašomi didžiosiomis raidėmis pvz., Kazlų Rūda, Naujoji Akmenė. 

Tekste įmonių pavadinimas turi būti kabutėse, pvz.,  UAB „Ars libri“, tačiau kabučių nereikia tuomet, kai visą pavadinimą rašote didžiosiomis raidėmis, pvz.,  UAB ARS LIBRI.

Adresantas ir adresatas

Kai dokumento sudarytojas (adresatas) yra vieno asmens institucija, įstaigos vadovas, kitas įstatymų ar kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus turintis tarnautojas, rašomas pareigybės pavadinimas, nurodant jos priklausomybę, pvz., Kauno miesto meras, „Versmės“ gimnazijos direktorius ir pan. 

Visuomet rašant adresatą vartojamas naudininko linksnis, pvz., Kauno miesto savivaldybei. Visgi, jei rašote institucijai, tačiau raštas yra adresuojamas konkrečiam ten dirbančiam asmeniui, dokumentas adresuojamas kiek kitaip, pvz., Kauno miesto savivaldybės, socialinio skyriaus vadovui, Petrui Petraičiui. Taip galite būti tikri, kad jūsų dokumentas pasieks tikslinį asmenį. 

Dokumento data

Jei jūsų rašto kalba yra lietuvių, galimi du datos rašymo formatai. a) 2015-02-01 arba b) 2015 m. vasario 1 d. 

Jei rašto kalba nėra gimtoji, privalote rašyti pagal tos kalbos taisykles. Pvz., anglų kalboje data rašoma 01/02/2015 arba 01 February 2015.

Pasirašantys asmenys

Dokumentai pasirašomi pačioje dokumento pabaigoje. Kairėje pusėje nurodomos pareigos, centre padedamas parašas, dešinėje pusėje – pasirašiusių asmenų vardai ir pavardės. 

Komercijos vadovas /Parašas/Jonas Jonaitis

Taigi, šiuo trumpu pradžiamoksliu siekiame padėti visiems verslininkams, ypač tiems, kurie rašo oficialius pranešimus spaudai, kolegoms ar pan. Kiekvienas verslininkas turėtų puikiai mokėti gimtąją kalbą ar tą kalbą, kuri vyrauja jo verslo aplinkoje, nes tai parodo, kad vertiname savo verslą ir gerbiame savo klientus.

Kalba kaip įtaigos priemonė

Dažnai atrodo, kad kalba – tai tik būdas perduoti informacijai. Visgi, jei tai būtų tiesa, nebūtų reklamų, grožinių tekstų, tekstų vaikams, populiariojo mokslo literatūros ir panašiai. Kalba yra įvairialypė ir ne visos raiškos priemonės yra tinkamos visiems, todėl tenka atskirti kalbos registrą, pasižymintį tam tikra leksika ir intonacija. Ja galima įtikinti ir manipuliuoti. Kokiais būdais reiškiama kalbos įtaiga? Kaip jūs galite savo kalbą paversti įtaigesne? Apie tai galite paskaityti šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.

Viešoji kalba – įkvepianti kalba

Viešosios kalbos paveikios tuomet, kai kalbėtojas puikiai suvokia savo auditoriją, kalba unikaliai, t. y. kaip dar niekas nebuvo kalbėjęs, ir svarbiausia, tiki tuo, ką kalba – jo kalba nėra įvairių nuvalkiotų frazių rinkinys ar nėra pasakyta dėl to, kad taip „reikia“. JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) laimėjo rinkimus dėl to, kad jis kalbėjo kritinei auditorijai ne tik tai, ką jai patiko girdėti, bet taip pat ir jiems suprantama kalba – „pagaudamas“ rinkėjų emocijas, į sudėtingas problemas siūlydamas paprastus sprendimus, žadindamas patriotizmą, žadėdamas „kaltuosius“ nubausti.  Paveiki kalba kovoje už prezidento postą buvo svaresnis faktorius už logiškesnius oponento argumentus išsakytus debatų metu. Versle taip pat svarbu pajausti, kas svarbu klausytojui. Norint surasti klientą, reikia sužinoti, kas jam patinka ir kas jį erzina. Vieni klientai vertina tęstinį bendradarbiavimą, todėl su jais reikėtų bendrauti kuo mažiau mintinai išmoktais sakiniais, o bandyti ir išgirsti ir atskleisti, kaip mąstote jūs. Kiti labiau vertina struktūrizuotą paslaugų eiga, kuomet bendraujama per įvairias programų užklausas, siunčiamos „excel“ lentelės su trumpais klausimais ir tikimasi trumpų atsakymų, nes jiems taip lengviau suvaldyti savo įmonės procesus. Supratus, kaip nori kalbėti klientas, bus didesnė tikimybė, kad jis pas jus sugrįš. Kalbos stilius svarbus ir renkantis darbuotojus. Kai į universitetą studentams pasakoti apie vertimų pramonės subtilybes ateina vertimų biurų atstovai, studentai bus linkę tikėti tais, kurie kalbės jiems artimesne kalba – bandys matyti ir iš studento perspektyvos, tarsi jie būtų tie patys studentai, ne taip seniai tapę biurų darbuotojais ar įkūrėjais, o ne mokytojai. Tokia kalba sudarys įspūdį, kad biuras yra inovatyvus, sekantis aktualijas ir galintis naujam darbuotojui pasiūlyti geriausias sąlygas tobulėti.

Reklaminiai tekstai – ne rašinėlis

Vertimo biuro „Ars libri“ komanda žino, kad tokio pobūdžio tekstai turi tikslą parduoti prekes ar paslaugas. Jei šie tekstai to nedaro, jie yra prasti ir juos reikia perrašyti. Kuriant reklaminius tekstus taip pat reikia išmanyti apie savo pirkėją, nes jų būna įvairių. Ar tai jaunas žmogus, ar vaikas, ar žmogus turintis šeimą? Kokie jo pomėgiai? Ar tai labiau aktyvų gyvenimą mėgstantis klientas, ar vertinantis ramų laisvalaikio praleidimą? Jaunam žmogui patiktų reklama su frazėmis, atpažįstamomis iš socialinių tinklų, pavyzdžiui, „baikit, nemanau“. Taip pat jiems patiktų grotažymių naudojimas. Vaikams reklamos turėtų susidėti iš kuo paprastesnių žodžių, o tarptautinių terminų reikėtų vengti. Šeimą turinčiam žmogui būtų gerai apeliuoti į saugumą ir kokybišką laiko praleidimą, pavyzdžiui, kad tam tikras indų ploviklis yra nekenksmingas, o rekomenduojamą filmą bus smagu žiūrėti visiems kartu. Aktyvesniam žmogui skirtas tekstas gali turėti daugiau didžiųjų raidžių, šauktukų, ramesniam – daugtaškių. Reikėtų pamąstyti, kokiomis jautriomis vietomis galima sudominti potencialų pirkėją. Pavyzdžiui, jei parduodamas gėrimas, jam galima suteikti solidumo jį siejant su įvairiomis legendomis, pavyzdžiui alaus reklamose randama sąsajų su Lietuvos istorija.  O verčiant tekstą užsienio rinkai gali tekti jį pergalvoti, nes jai tikslus originalo vertimas gali būti nesudominantis. Pavyzdžiui, alaus pardavimui Latvijos rinkoje, istorijos apie Lietuvą nelabai tiktų. Tuomet vertėjui reikėtų ką nors sukurti apie latvių legendas. Taip pat yra šūkių, kurie išversti pažodžiui netenka žavesio, dėl to juos reikia perkurti. Pavyzdžiui, šūkis „mes visi mylim maistą“ yra prastas vertinys, nes lietuvių kalboje negyvi daiktai nėra mylimi. „Mes visi dievinam maistą“ būtų daug geresnis.

Ko reikėtų įtaigiai kalbai?

Vertimų biuras „Ars libri“ norėtų pasidalyti keletu patarimų, ko reikia įtaigiai kalbai. Visų pirma, norėdami įtikinti savo skaitytoją turite išmanyti sritį, apie kurią kalbate ar rašote. Atrodysite įtartinai, jei turėsite nuomonę apie viską, ar net sukelsite nemalonius, atstumiančius jausmus. Jei esate vertimų pramonės specialistas, negalite kalbėti apie kulinariją, nebent klausytojai žino, kad tai jūsų itin praktikuojamas pomėgis ne darbo metu.

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad tai, ką rašote ar kalbate, turi būti suprantama ir jūsų auditorijai. Tokiu atveju gera mintis įsivardyti sau, kam skiriate kalbą. Jei ji skirta studentams, tuomet turės būti laisvesnė, turinti daugiau naujadarų, į ją pasitelkiama daugiau gyvenimiškų pavyzdžių, o jei skirta žmonėms iš akademinio sluoksnio, tuomet turės būti aukštesnio registro, kurioje vartojama daugiau tarptautinių žodžių, dažniau cituojami įvairūs mokslininkai ir jų veikalai.

Suvokite, kas yra svarbiausia jūsų skaitytojams ar klausytojams. Pasidomėkite, kokie jiems gali kilti klausimai, kai jūsų klausysis, nes tai leis greičiau juos pasiekti. Pabandykite suprasti, kaip jie jaučiasi, tuomet jums nereikės spėlioti, ką rašyti ar sakyti, kad juos sudomintumėte.

Svarbiausia, tikėkite tuo, ką sakote ar rašote. Tiek skaitytojai, tiek klausytojai tai jaučia. Kai jūs tikite, ir jie jaučia pasitikėjimą jumis, kad gali jūsų klausti, ir kad jų neapsvilsite. Tikėdami iš karto duodate savo mintims pirmąsias rekomendacijas. Kai tikite tuo, ką kalbate, tuomet jaučiatės labiau suinteresuoti įtikinti kitus. Pavyzdžiui, jei norite įtikinti vertėją įsigyti vieną ar kitą vertimo programą, jums labiau pasiseks tą padaryti, jei ne tik mintinai išmoksite programos aprašą, bet žinosite, kuo ta programa naudinga jums pačiam ir siūlysite ją kitam vertėjui norėdami, kad ir jo darbas būtų kuo lengvesnis.

Poveikio tikslai – įvairūs

Kaip matėme, kalba kaip įtaigos priemonė reikalinga kasdien. Vieniems to reikia, kad galėtų parduoti prekes ar paslaugas, kaip tai daroma reklamų atveju, kitiems, kad gautų svarbias pareigas, kaip tą darė JAV prezidentas. Šalia kalbos žmonės įsimins ir jūsų pavardę, ar jūsų prekės ženklą, todėl geriau ją sukurti kokybišką iš karto, o ne po kelių nesėkmingų bandymų, nes vėliau prasto „šleifo“ bus sunku nusikratyti. Juk mažai pasitikėjimo kelia įmonė, teigianti, kad yra unikali, tačiau nenurodanti įspūdingo sąrašo, kuo ji skiriasi nuo savo srities konkurentų. Ką nors žadėti reikia atsargiai, nes nesugebėjus ištęsti vieno pažado, maža tikimybė, kad užsakovai tikės kitais pažadais. Panašiai ir vienas ar kitas politikas pirmaisiais pasisakymais suformuos savąjį elektoratą ir tam tikrus rinkėjus pritrauks, o kitus atstums, dėl to jam geriausia nuo pat pradžių žinoti, kurios žmonių grupės balsų jis siekia.

Publikuota: www.15min.lt

Apie nematomą dramblį kambaryje – nematomas komunikacijos zonas profesinėje erdvėje

Įsivaizduokime dramblį. Nesunku, tiesa? O dabar įsivaizduokime jį nematomą ir įkurdintą mūsų darbo kambaryje. Jau sunkiau? Todėl visų profesijų atstovams lengviau nejučioms savo darbe į jį atsitrenkti. Kas užčiuopia straublį, kas koją, kas iltį ir mano, kad tos skirtingai užčiuopiamos kliūtys, tai skirtingos problemos ir deleguoja jas spręsti skirtingiems specialistams, skirtingiems padaliniams. O dramblys tai vienas, didžiulis, bet nematomas, todėl nevaldomas. Todėl kaip kokią duotybę, belieka tik kažkaip apeiti, prisitaikyti prie jo sukeltų ribojimų ar griaunančių pasekmių.

Situacija su mūsų dalykine kalba tokia, kaip su nematomu drambliu kambaryje. 20 metų su ja dirbu vertimų biure. Myliu savo darbą ir matau jo svarbą, todėl išsikėliau tikslą kalbėti apie dalykinės kalbos ir verslo rezultatų sąsajas. Vertimų biuras unikali vieta – gaudami kasdien versti kone visų verslo sričių tekstus, matome kaip kalba medikai, teisininkai, politikai. Taigi, regis laikome pulsą ant tikros, realios, čia ir dabar vykstančios kalbos, kuri skiriasi nuo žodynuose esančios, normintojų pageidaujamos ar draudžiamos. Matome, kaip keičiasi kalba, kokia buvo prieš 20 metų, kokia yra dabar, kokią įtaką jai daro kitos kalbos, socialiniai tinklai, matome, kad tai dviejų krypčių eismas – ji atspindi visuomenės ir verslo pokyčius ir kartu daro įtaką verslo įvaizdžiui ir rezultatams.

Todėl galime diagnozuoti problemą: komunikacijos svarbos nesuvokimą ir jos dėsnių nepaisymą, todėl ir nesuvaldymą aukščiausiu lygiu taip kaip planuojami, strateguojami, kontroliuojami ir audituojami kiti verslo aspektai: finansai, vadyba, teisė. Išlikęs manymas, kad versle svarbiausi hard dalykai – teisė, finansai, rinkodara, tačiau jų visų „medžiaga“ yra kalba. Ji toje pačioje teisėje, tuose pačiuose finansuose ir toje pačioje rinkodaroje, toje pačioje personalo valdymo srityje. Turime uždarą ratą: tie, kurie sprendžia, nesupranta kaip tai svarbu, nes kalbos įtakai verslo rezultatams pamatyti reikia filologinio raštingumo, lygiai taip pat, kad skaičiai kažką mums sakytų, reikia finansinio. Apie tai nėra kalbama akademinėje bei profesinėje mokymų erdvėje (prisiminkime, kiek mokantis ekonomikos ar verslo valdymo skiriama dėmesio finansams ir komunikacijai), tiek kiek kalbama apie „klasikines“ verslo valdymo sritis, todėl ir tampa „dramblys nematomas“ ir „nuleidžiami“ sprendimai kaip ne itin svarbūs iki
sekretorių, administratorių, vadybininkų, kurie nemato „viso dramblio“, nes tai išeina už jų pareiginių instrukcijų, atsakomybių, kompetencijos, tikslų ir motyvacijos ribų, ir todėl sprendžia taip kaip diktuoja pareiginės instrukcijos arba motyvacinė sistema – žemiausios kainos kriterijumi. O kokia paklausa, tokia ir pasiūla, dauguma vertimų biurų ir stengiasi versti minimizuodami kainą, taigi ir sąnaudas, todėl negalvodami apie to teksto tolesnį likimą ir jo paskirtį, kad jis turi integruotis į įmonės komunikaciją, vertybes ir tikslus, kuriems pasiekti ir skirtas vienas ar kitas konkretus vertimas, ar tai būtų byla, ar instrukcija, ar reklama, nes tai natūraliai išeina už paslaugos teikimo ribų.

Aš, būdama ir filologė, ir verslų savininkė, taigi matydama kalbos taikomąją paskirtį, iš praktikos galiu prieiti prie išvados, kad: kalba atspindi ne tik mus asmeniškai, bet ir organizaciją – mūsų rašytinė ir žodinė komunikacija kalba apie mūsų organizaciją tikrą, o ne deklaruojamą tiesą, matau komunikacijos normų nepaisymo ir klaidų pasekmes verslui, kurių kitos profesijos nemato, tarkime, kodėl pralaimima byla, kodėl didžiausi reklamos biudžetai neatneša laukiamos grąžos, kodėl nepavyko įsiskverbti į naują ar užsienio rinką, kodėl vartotojas neišgirdo žinutės, kodėl įvaizdis šlubuoja nepaisant metamų pastangų jį baltinti?

Prieš 15 metų ta pati situacija buvo su protokolo normų išmanymu. Rengtis išmokome – nebederiname baltų kojinių ir juodo smokingo, norėdami, kad mus vertintų rimtai, tačiau kai prasižiojame mūsų kalbà kalba apie mus, apie mūsų patirtį, ketinimus ir kalba kitus dalykus nei manomės kalbantys.

Taigi, kad kalba taptų verslo stabilumo ir plėtros kūrybos, o ne griovimo įrankiu, įmonėje turi būti profesionali komunikacijos vadyba, siekiant užtikrinti bent jau tokius bazinius jos principus:

1.    Komunikacija būtų vieninga ir vienodai atsikartojanti visuose jos sklaidos kanaluose. Vientisumas svarbus tiek vieno teksto viduje, tiek tarptekstinis. Teksto vientisumas tai: terminija, nuosekli komunikacija (vertybės, misija, vizija), vienodi kalbiniai niuansai (pvz., pavadinimo, santrumpų rašymas), vienodas formatas vienodiems tekstų tipams. Pavyzdžiui, turi būti visiškai vieningi visose kalbose bent jau svarbiausi reikšminiai įmonę apibūdinantys žodžiai (pavadinimai, šūkiai, produktai, paslaugos, projektai ir pan.) tiek išorinėje, tiek vidinėje, tiek žodinėje, tiek rašytinėje komunikacijoje – nuo instrukcijų kaip bendrauti su klientais, atėjusiais į įstaigą, nuo verslo laiškų, reklamos klipų iki vidaus tvarkos taisyklių. Tada įmonė turės vieną veidą ir vieną balsą.

Regis elementaru, bet painiava prasideda tuomet, kai kalba leidžia kelis taisyklingus skirtingus to paties žodžio variantus ar kelis grafinius užrašymo būdus. Kas gaunasi? Nepaisant to, kad įmonėje 20 metų patvirtinti tie patys produktai, bet vieną kartą gavęs užsakymą vertėjas deklaracijoje išverčia Skubi siunta, kitą kartą biuras duos kitam vertėjui, kuris išvers Ekspress siunta, trečias EXPRESS siunta, kitas nuvers Operatyvus pristatymas. Viename dokumente Advocate, kitame Attorney at law, vieną kartą User verčiamas kaip Naudotojas, o kitą kartą kaip Vartotojas, tam pačiam dokumentų pakete vieną kartą matome Užsakovas, kitą kartą Klientas nors kalbama apie tą patį.

Mūsų vertimo biuro principas savo tekstuose laikytis šios vieningumo taisyklės, todėl kiekvienam užsakovui turime užvedę atskirą bylutę, kurioje kaupiamas ir sisteminamas jo organizacijos vidinis žodynas (kartais siekiantis ir kelis ar net keliolika tūkstančių terminų), formaliųjų kalbos aspektų atmintinė, jo reikšminiai žodžiai ir visa virtinė kitų algoritmų leidžiančių užtikrinti, kad nepriklausomai nuo to, kada bus duotas užsakymas, iš kokios kalbos, koks vertėjas vers, svarbiausios vietos bus vienodos.

Pavyzdžiui, visuomet bus vienodai renkamasi, adaptuoti ar ne asmenvardžius, vietovardžius, palikti ar išskleisti santrumpas, skliaustuose palikti santrumpą ar vertimą. Nebus taip, kad viename tekste pavadinimas verčiamas, kitame neverčiamas, trečiame ir verčiamas ir neverčiamas, į kabutes dedamas ar kitaip išskiriamas. Nesutiksite tekste kelių to paties termino sinonimų, nesvarbu iš kokios kalbos užsakymas versti, koks laiko tarpas tarp užsakymų, koks vertėjas verčia.

Nes dalykinė kalba nuo kūrybinės ir skiriasi tuo, kad ji kaip protokolas – kokybė ne variacijos, o tikslus pataikymas į patvirtintas normas ir vyraujančią sektiną praktiką. Tarkime klaida rašyti visiems, kuriuos tai liečia, galima rašyti visiems suinteresuotiems asmenims, tačiau vienintelis taisyklingas galimas pasirinkimas visiems suinteresuotiesiems. Iš dalies tuo ir skiriasi pavienis vertėjas nuo vertimų industrijos, nes ten kaip gamykloje virš produktą, paslaugą kuriančio specialisto yra daugiasluoksnis vadybos, logistikos, kokybės sistemų (vidinių, ISO, LST EN, LEAN) mechanizmas, leidžiantis užtikrinti stabilią ir vienodą kokybę nepriklausomai nuo kalbų kombinacijų, kiekių bei terminų.

2.    Komunikacija turi būti kuriama, planuojama, valdoma, dokumentuojama, deleguojama, kontroliuojama, audituojama ir tai taikoma visiems, kurie su ja dirba, tiek įmonėje tiek už jos ribų.

Taigi, jei sutinkame, kad problema ne straublys, ne ausis, ne koja, o tai dramblys ir jis stovi apsižergęs per visas verslo sritis, tai įmonei artimiausiu laikotarpiu neapsieti be savo komunikacijos plano, šablono su terminologija, reikšminiais žodžiais, rašytinės ir žodinės komunikacijos gairėmis. Sutiksite, kad būtina periodiškai atlikinėti esamos vidinės ir išorinės, rašytinės ir žodinės komunikacijos auditą, pasirinktais pagrindiniais kriterijais, siekiant išsiaiškinti ar įmonės darbuotojai vienodai, tiksliai suvokia įmonės vertybes, pagrindinių paslaugų savybes ir jas tinkamai ir vienodai iškomunikuoja. O vėliau rastų neatitikčių pagrindu atlikti korektūras, ruošti atmintines, organizuoti mokymus.

3.    Integruojama. Kalbame apie integraciją, bet pačios komunikacijos nesugebame integruoti. Kasdien tenka susidurti su tokiomis situacijomis kaip tokiame pavyzdyje: ketina vienas prekės ženklas daryti aktyvią plėtros strategiją į Rusijos rinką ir mums iš reklamos agentūros ateina užsakymas išversti reklamą ir vaizdo medžiagą su vienaip grafiškai ir tekstiškai apibrėžtu ženklu, iš viešųjų ryšių agentūros jau kitaip, o iš pačios įmonės eksporto vadovo jau trečiaip. Tai laimė, kai visa tai sueina į vieną vertimo biurą, kuris „kiša nosį“ toliau už savo specializacijos ribų ir sako, žmonės, jūs statote Babelį, jis sugrius – pagal reklamos dėsnius, jei vartotojas girdi daugiau kaip vieną variantą jo pasąmonė atmeta abu, jam tai kaip foninis triukšmas eteryje, nešvarus garsas.

Žinome, kad nors tie dalykai ir laisvai pasirenkami, bet netolygumai kenkia įvaizdžiui (jei tekstas nešvarus tai atrodo, kad ir darbas prastas), o kartais ir visai reklamos kompanijai (ne kartą matėme atvejus, kai kokio nors labai garsaus prekės ženklo eksporto reklamos strategija pasmerkta nesėkmei, nes jų tekstus rašo viena viešųjų ryšių agentūra, reklamos agentūra sukuria reklamos klipą, jos dirba su savo vertimų biurais, viduje rašo eksporto vadovas ir toje nedidelėje dalyje kurią gauname versti tas pats prekės ženklas rašomas keliais variantais, matome ir ORCHIDEA, ir Orchidėja, Orchidėja, „Orchidėja“ ir visas tik fantazijos ribojamas variacijas, kurių su kiekvienu vertimu į kitą kalbą vis pasidaugina, nors pagrindinė reklamos taisyklė byloja, kad jei variantų yra daugiau, tai naudotojas atmes juos visus – įsitvirtinimui reikia vieningumo, nuoseklumo, aiškumo, o tam reikia sukurti žodynus, atmintines, duomenų bazes ir pan.

Visgi, suvokiame, kad pas mus pakliūna tik labai maža įmonės komunikacijos dalis ir mūsų pastangos gali padėti konkrečiam projektui, ar konkrečiai bylai, bet siekiant visos įmonės rezultatų reikia tokio požiūrio į VISĄ komunikaciją. Deja, niekuomet nesulaukėme atgalinio ryšio – nesame gavę iš užsakovų komunikacijos šablono, ar žodynėlio, kuriuo vadovaudamiesi verstume taip, kad mūsų vertimas integruotųsi į vieningą užsakovo komunikaciją. O tokius dokumentus kiekviena organizacija privalo turėti ir privaloma tvarka duoti visiems su jų tekstais dirbantiems vidaus ir išorės asmenims arba turėti vieną partnerį, kuris užtikrina ta vienodinimo darbą. Tai aktualu dirbant su VISAIS, ne tik reklaminiais tekstais. O dabar praktika tokia, kad įmonės nesuintegruoja ne tik skirtingų tiekėjų (reklamos, viešųjų ryšių), bet ir tų pačių tekstų vertimo – tarkime turi kelis biurus ir kokia advokatų kontora vieną bylos dokumentą duos vienam vertėjui, kitą kitam ir pasiklysta vertime tada ne tik skaitytojas, pirkėjas, bet ir
rezultatas.

Žinutė.

Turime suvokti, kad viskas yra mūsų žinutė apie mus ir mūsų įmonę, nuo laiško tiekėjui iki sutarties:
1.    Ji turi atitikti tikslą, paskirtį ir auditoriją. Čia svarbūs trys P: pranešėjas, priėmėjas, pranešimas. Kalbant apie pranešėją pavyzdžiui, svarbūs įvardžiai – mes, kuria bendrystės partnerystės jausmą. Pranešėjui ypač svarbūs kreipiniai. Tarkime, viena įstaiga orientuojasi į verslo subjektą, bet naudoja intymesnę, asmeniškesnę retoriką, kreipinį brangieji, mielieji, o kita į šeimos ūkius, bet naudoja sausą, dalykinį kreipinį gerbiamieji. O kreipinys, kaip adresas ant voko, jei bus netikslus, analogiškai kaip filmuke vaikams anūkėlis užrašė ant voko Močiutei į kaimą, adresatas, tai yra potencialus pirkėjas neatpažins savo kalbos, žinutė praeis pro šalį nepasiekus adresato, o su ja į nuostolius ir visos investicijos į reklamą. Taip pat svarbus žinutės stiliaus adaptavimas pagal priėmėjo informacijos priėmimo tipą – galima tą pačią informaciją pritaikyti vaizdais, garsais, analitiškai mąstančiam žmogui (ar matėte naują produktą, paklausykite aktualios jums informacijos).

2.    Ji turi atitikti ir pačios įmonės vertybes. Stebiu kitą organizaciją – giriasi apie inovatyvumą, veržlumą, lankstumą, o pažiūrėjus, ką kalba patys žodžiai (informatyvūs būdvardžiai) – jie kalba apie uždarumą, konservatyvumą, nėra veržlumą atspindinčių veiksmažodinių konstrukcijų, vien statiški, uždarieji veiksmažodiniai daiktavardžiai… Tam suprasti nebūtina gebėti atlikti lingvistinės teksto analizės, skaitytojui kuriam nesutampa tekstas su turiniu lieka tas poskonis, kad viskas gražu, bet kažkas čia su jais ne taip. O tai paprastai taip būna, kai žodžiai skiriasi nuo veiksmų..

Taigi, visi reikšminiai žodžiai turi derėti su įmonės veidu: vertybėmis, misija ir vizija; jie tekste turi būti pakartoti bent tris kartus, kad būtų įsimenama, bet ne per daug įkyriai (apskritai komunikacijos teorija teigia, kad asmuo įsimena aštuonis kartus identiškai (taigi, jokių interpretacijų:) pakartotą informaciją). Vertybės turi atsispindėti visuose tekstuose, kitaip jos bus tik formaliai deklaruojamos. Vertybės turi būti aiškios, leidžiančios su jomis susitapatinti (taigi, ir vadovautis bei skleisti) kiekvienam darbuotojui.

3.    Teisinga, autentiška, su įkvėpimu. Tekstas ir tarptekstinis vientisumas bus pasiektas tada, kai tikslai, vertybės, misijos, vizijos, ketinimai, žodžiai ir veiksmai sutaps. Nesutapimai galvoje – matosi kalboje. Įmonė kaip ir žmogus turi kalbėti viena kalba, vienodai, atvirai, skaidriai, nuoširdžiai. Kalba turi atitikti ketinimus ir veiksmus. Tada išryškėja visa tiek asmenybės, tiek organizacijos jėga ir su kiekvienu žodžiu kraunamas jos reputacijos kapitalas.

www.15min.lt

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Giedrė Liutkevičiūtė: Piliečių ir politikų santykių serialas „Prezidento rinkimai“ 7-as sezonas – ar iš meilės, ar iš reikalo

A.Camus suklydo, gyvename ne permainų, o paradoksų amžiuje. Štai, rinkimai į Prezidentus straipsniuose, laidose, socialiniuose tinkluose ir užstalėse vyksta metus, tačiau rinkimai dar nė neprasidėjo, renkame, reitinguojame, tačiau kandidatų dar nė neturime, ir renkame tuos, kurių darbas paprastai būdavo rinkti, analizuoti, komentuoti kalbinti kandidatus, tai yra renkame žodžio žmones, dar renkame taip emocionaliai lyg žiūrėdami pirmą kartą vergę Izaurą ar gavę istorinį šansą krepšinyje atsilošti prieš CSKA.

Žinoma, nebūtų į ką žiūrėti jei nebūtų reginio. O reginį, kuris leidžia mums tikėti archetipiniais dalykais, gėrio pergale prieš blogį, istoriniu teisingumu, lygybe, turime. Tokia jau žmogiška prigimtis, mums reikia asmens, į kurį sudėsime visus savo lūkesčius ar mėginsime permesti atsakomybę už savo gyvenimą, o jei neduokdie, kažkas gyvenime nepasiseks, negalėsime rasti darbo, ar nuvykti atostogų, renkame tą, kurį kaltinsime, kad gyvenimas negerėja. Lūkesčiai juk ribų neturi nors ir Prezidento galios labai ribotos, todėl kandidatai, siekdami reitingų pasirenka žaisti lūkesčių, o ne teisybės korta. O statymai dideli, todėl lyg šiol aiškaus supratimo apie prezidento galias ir atsakomybių sritis plačioje visuomenėje, aiškių pasirinkimo kriterijų nebuvimas sudaro erdvę demagoginei populistinei retorikai iš vienos pusės ir neadekvatiems lūkesčiams, sudedantiems viltis į gelbėtoją iš kitos pusės.

Kuo mažiau aiškumo ir skaidrumo, tuo daugiau iliuzijų ir lūkesčių, o kai nesuderinami lūkesčiai su galimybėmis, viskas visuomet baigiasi bibliniu siužetu: laukiame mesijo į kurį sudėsime lūkestį atpirkti visas mūsų ligšiolines nuodėmes ir mus kankinančias jų pasekmes, o paskui vėl kalsime prie kryžiaus. Nes kaip gamtoje taip ir visuomenėse – viskas visuomet siekia grįžti į pusiausvyrą – kuo didesnė euforija pradžioje, tuo didesnė neapykanta paskui. Ir tokia strategija puikiai veikia, ką rodo per Europą ir pasaulį nuvilnijusi populizmo laimėjimo banga ir pokalbių šou žanras rinkimuose. Ar yra kokių priešnuodžių tam klystkeliui, dėsningai užprogramuotam interneto, neatsakingo žodžio galių sustiprėjimo, „fake news“ įsigalėjimo, kurio pavilioti pasukome ne tik mes, bet ir pasaulis? Sumaniai naudojant komunikacines strategijas ir spaudant mygtukus ant pirmiau minėtų lūkesčių sužadinimo dėmesys garantuotas, nes žmonėms reikia „duonos ir žaidimų“, tai yra vilties dėl geresnio gyvenimo ir pramogos. Taigi, ir mes tiek Seimo rinkimuose turėjome, tiek Prezidento rinkimuose turime visus populiaraus šou formato komponentus ir pagal visas pramogų verslo taisykles besielgiančius veikėjus. Šį kartą, regis pagal neblogo detektyvo žanrą besirutuliojančius – turime rinkimus, turime favoritus, tačiau neturime…. pačių kandidatų. Jie, kaip tie įtariamieji, slepiasi iki paskutinio momento, stebėdami visuomenės simpatijų barometrą, kad išsaugotų „veidą“ ir galėtų sakyti: „aš čia ne prie ko“, „aš čia tik pro šalį ėjau“, „nė neketinau kandidatuoti“ ir kad išlaikytų intrigą.

Žinome juk, kuo pramoginiai serialai prikausto visas namų šeimininkes – laiko draminę intrigą, emocinę įtampą iki pat paskutinėje serijoje įvyksiančios atomazgos – rinkimų, ups vestuvių nakties, nes po to siužetas „ilgai ir laimingai“ ne be toks įdomus. Pilkoje rutinoje nublanksta emocijos ir tie priešvestuviniai, priešrinkiminiai pažadai pamirštami. O kuo prikausto varžybos vyrus? Kova, taktikomis, strategijomis, kovomis be taisyklių, kraujo kvapu, rezultato laukimo įtampa. Taigi, kone kiekvieną savaitę po naują seriją, po naują gandą, po naują jo versiją, po naują tikėtiną pretendentą į Mrs. / Mr. Lietuva. Visi įsitraukę naršome po kaulelį, kišame nosį po antklodėmis ir verčiame lauk apatinius marškinius, rausiamės praeities sąvartynuose, t.y. bylose ir archyvuose, dalijamės į stovyklas, galandam arba ploninam liežuvius. Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, vieniems patinka platūs pečiai, kitiems fantazija ar nostalgija antrankiams, kietai rankai, tretiems šviesioms sruogoms. Tačiau daugumos komentaruose matau vieną bendravardiklį – mes įtraukti pokalbių formato ir komunikacinių „spec. efektų“, vertiname tik tai, ką girdime t.y. kalbas. Aplinkui vis girdime, „Nuomonės lyderis“, „Nuomonės formuotojas“, „Išsiskyrė tvirta nuomone“, „Tvirta retorika“, „Šaunuolis, taip gerai sudirbai oponentą, ko neini į prezidentus“, „Kaip gražiai pasisakė tuo klausimu“ ir pan. Taigi, tie, kurių amatas kalbėti, kurių įrankis žodžiai ir kurie tiesiog geri savo amato meistrai, gerai dirba savo darbą – t. y. gerai, įtaigiai, argumentuotai kalba, tampa matomais, girdimais, tampa žinomais, tada dėsningai lyderiais ir atsiduria tarp tų, kuriuos visuomenė nori matyti tarp kandidatų į prezidentus. O tai, mano galva, jau rizikinga. Todėl nebejuokinga, ir aš jau surimtėjusiu tonu klausiu, ar prezidentą rinksimės, taigi ir savo gyvenimą lemsime keliems metams į priekį pagal muilo operų ar pagal profesionaliuosius kriterijus? Pagal tokias žaidimo taisykles ne tik kad tarp kandidatų ėmė šmėžuoti kalbų, o ne veiksmo žmonės – žurnalistai, analitikai, bet ir grumiasi jau ne tik ne kandidatas su kandidatu, o komunikacijos agentūra su komunikacijos agentūra ar specialistu.

Plačiau www.15min.lt

Jie ruošia taktiką ir strategiją, aiškinasi oponentų silpnąsias vietas ir spendžia spąstus debatų metu, įvaizdžio ir nuomones, formuotojai, kandidatams į lūpas įdeda tai, ką žmonės nori girdėti, sužinoję iš visuomenės apklausų… Užsakomieji straipsniai, serialai, koncertai, laiku paviešintos arba ne saugumo tarnybų pažymos reikalingos, nes atliktų darbų ir rezultatų trūksta, kurie kalbėtų už juos. O žiūrovams juk reikia šou… Visi gauna ko nori – vieni pramogą, kuri prikausto dėmesį, o kiti galimybę paslėpti už žodžių savo kompetencijų ar rezultatų trūkumą. Tik ką gauna Lietuva ir mūsų gyvenimai? Nors suprantu, kad šmaikštus tekstas ir humoras skaitosi lengviau, taip pateikta žinia įtaigesnė, bet šou žanrui savas laikas ir vieta. Ar galime sau leisti praryti į patrauklų formatą įpakuotą netinkamą turinį ir taip apnuodyti savo ateitį?

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/giedre-liutkeviciute-pilieciu-ir-politiku-santykiu-serialas-prezidento-rinkimai-7-as-sezonas-ar-is-meiles-ar-is-reikalo-500-941448

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

Laisva profesija, kuriai užtenka gerai mokėti anglų kalbą – kokių vertėjų šiandien ieško darbdaviai?

Šiuolaikinis vertėjas turi ne tik puikiai žinoti užsienio kalbas, bet ir gebėti valdyti šiuolaikines technologijas, mokėti planuoti laiką ir dirbti savarankiškai. Globalizacija, interneto plėtra bei skaitmeninės rinkos augimas suteikia vertėjams didžiules galimybes. Internetu užsakome keliones, apmokame sąskaitas, perkame įvairius daiktus, skaitome naujienas ar atsiliepimus, ieškome mums aktualios informacijos: visa tai dažniausiai darome gimtąja kalba, nes kažkas išvertė tinklalapiuose pateiktą informaciją.

Skaitykite daugiau: čia

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt

TURKIJA – TILTAS TARP AZIJOS IR EUROPOS


Vertimų biuras „Ars libri“

„Eksportas: Turkija“ tęsia vertimų biuro „Ars libri“ straipsnių seriją. Kaip ir anksčiau dalijamės kalbinėmis įžvalgomis, įdomiais faktais apie šalies kalbą ir verslo etiketą. Šiandien Turkija – tiltas tarp Europos ir Azijos. Galima teigti, kad tai jaunų žmonių šalis: daugiau kaip 20 proc. šalies gyventojų – jaunimas iki 20 metų. Visgi, tai nesukuria kliūties ir toliau puoselėti senąsias tradicijas. Kokius namų darbus atlikti prieš važiuojant į verslo susitikimą Turkijoje? Kaip išvengti klaidų, po kurių antro šanso gali ir nebūti? Apie visa tai šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.

Verslo etiketas

Kitaip nei daugelyje kitų šalių pietuose, kur viskas atidedama „mañana“, punktualumas yra vienas kertinių svertų bendraujant su turkų verslininkais. Dėl šios priežasties, pavėlavę į susitikimą taip parodysite nepagarbą jiems.

Susitikimą turkai mėgsta pradėti lengvu pokalbiu. Jo metu galite susipažinti, papasakoti apie savo kultūrą ir žinoma, visada pasidomėkite apie jų šalį, kultūrą ar religiją. Svarbu atminti, kad draugiški santykiai, jiems yra labai svarbūs ir tai gali nulemti, ar toliau jūsų verslo santykiai apskritai vystysis. Žinoma, vien geri asmeniniai santykiai nenulems jūsų verslo sėkmės. Turkai šioje vietoje mėgsta balansą. Puikus verslo pasiūlymas + draugiški santykiai.

Susitikimo metu turėtumėte pateikti ne tik „pliką“ medžiagą, o galbūt paruošti ir pvz., prezentaciją. Galite skaičius pristatyti paruošę diagramas. Tai turkams leis suprasti, kad tikrai ruošiatės šiam susitikimui. Žinoma, vien spalvos ir paveiksliukai nepadės. Turkai visuomet atsižvelgia, turbūt kaip ir kiekvienas verslininkas, kad verslo santykiai jiems finansiškai būtų naudingi. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad sprendimai priimami gana lėtai. Derybos vyksta etapais: pradžioje susitinkama su žemesnio rango darbuotojais, o tik vėliau, kuomet nuspręsta bendradarbiauti, jums paskiriamas susitikimas su vadovybe, direktoriais ir pan., ir tuomet jau priimami galutiniai sprendimai.

Turkams nereikia didelės asmeninės erdvės, todėl per dalykinį pokalbį jie gali stovėti arčiau pašnekovo nei daugelyje Europos šalių. Todėl jūsų noras laikytis atstumo gali būti suprastas, kaip nepagarbos ženklas. Susitikimo metu patariama turėti vizitinių kortelių. Suprantama, kad turkiškai jos nebus parašytos, todėl visuomet patariama vizitines korteles išsiversti į anglų arba rusų kalbas. Jaunoji karta išmano anglų kalbą, o senosios kartos atstovams būtų suprantamiau, jei jūsų vizitinė kortelė būtų paruošta rusų kalba.

Pasisveikinimai ir atsisveikinimai visada pažymimi tvirtu rankos paspaudimu tiek su moterimi, tiek su vyru. Pirmiausia ranka spaudžiama vyriausiam asmeniui arba pagal pareigas aukščiausio rango atstovui. Dažnai, skirtingai nei pas mus, rankų paspaudimas papildomas bučiniu į žandą, todėl nenustebkite dėl tokio gesto ir jokiais būdais neatsitraukite nuo jus bučiuojančio asmens. Rankos paspaudimas jų kultūroje asocijuojasi su švelnumu, priėmimu į jų ratą.

Turkijoje yra priimtina, kad tiek jie, tiek į susitikimus atvykę užsieniečiai apsikeistų dovanomis. Jei jums kyla klausimų: „O ko atsivežti mums? Ką dovanoti?“ galime pateikti atsakymą. Dovanos turi būti kuklios. Galima dovanoti kokybiškų lietuviškų saldainių ar panašiai, tai, ko būtų sunku gauti Turkijoje ir tai, ko jūsų verslo partneriai galbūt dar niekada nebuvo ragavę.

Oficialios įstaigos dirba iki 17 val. Parduotuvės paprastai dirba nuo 9:00–13:00 val., ir nuo 14:00–19:00 val. Mažos parduotuvės ir turistinės palapinės dažniausiai dirba 24 val. per parą.

Aprangos reikalavimai

Susitikimų metu apranga yra konservatyvi, ypač kalbant apie moteris. Nors dažniausiai hidžabų ar burkų nenešioja ir plaukų nesidengia, jos išlaiko musulmoniškas tradicijas ir jų sijonai turi būti žemiau kelių, o dar geriau, kad jie būtų ilgi. Palaidinė turi dengti rankas iki pat riešų, reikėtų nepamiršti, kad tai galioja net ir islamo neišpažįstančioms moterims. Europietės taip pat gerbdamos jų tradicijas turėtų prisidengti. Vyrai kaip ir mūsų šalyje į verslo susitikimus atvyksta apsirengę dalykiniu kostiumu, visada privalo būti su kaklaraiščiu. Siekdami tinkamai atstovauti savo šaliai reikėtų laikytis aprangos reikalavimų, niekada nepamiršti, kad nors lauke ir 40 laipsnių karštis, čia atvykote dirbti, o ne atostogauti.

Jeigu norite pasirodyti tvarkingi, gerbiantys save ir kitus, bei gerai jaustis aplinkoje, turite rūpestingai išsirinkti drabužį, kuris atspindėtų jūsų statusą ir esančias aplinkybes. Apranga turi atitikti tam tikras taisykles: būti švari ir tvarkinga, išlyginta.

Kas nulemia sėkmę?

Kaip ir minėjome pirmiau Turkijoje yra labai svarbi šeima, artimi santykiai su ja, todėl ir su savo verslo partneriais turkai stengiasi sukurti šiltus santykius ir tik turėdami tokius santykius, jie gali pradėti jais pasitikėti. Reikėtų nepamiršti, kad pradžioje reikėtų padaryti gerą įspūdį žemesnio rango atstovui, nes jeigu nepatiksite jam, ar jūsų siūlomos idėjos jam pasirodys neaktualios, turbūt niekada negausite šanso susitikti su „viršūne“. Turkai mėgsta susitikimo metu išsiaiškinti visus „už“ ir „prieš“, todėl nepamirškite kartu su savimi pasiruošti prezentacijos, lentelių, vaizdinės medžiagos, taip jiems įrodysite, kad šis susitikimas jums yra tikrai svarbus ir jam daug ruošėtės.

Kadangi vertimų biuras „Ars libri“ kasdien dirba su vertimais, galime pasakyti, kad palyginę 2015 m. vertimus su 2017 metais, matome, kad vertimų iš/į turkų kalbą padaugėjo. Galima to priežastis – verslo santykių tarp Lietuvos ir Turkijos plėtra. Pagal oficialius duomenis Turkija yra 14 šalis pagal importo populiarumą Lietuvoje, ir 27 šalis pagal eksportą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad svarbiausias bruožas, vertinamas turkų, ne svečio socialinė padėtis, o jo gyvenimiška situacija. Jeigu rodote lygybę ir pagarbą, jūsų tolimesni santykiai turėtų būti puikūs.

Plačiau >

Publikuota:

08.03

2018

Reklaminiai šūkiai. Su kokiais iššūkiais susiduriama vertimų rinkoje?

Reklaminiai šūkiai yra vienas iš verslo kalbos komponentų, kurio nedera pamiršti. Kuo kokybiškesnis šūkis, tuo sėkmingesnė reklamos kampanija ir tai lemia daugiau pajamų verslui. Vertimų biuras „Ars libri“ Šį kartą nutarė pasvarstyti apie šūkių raidą, idėjas pastebėjimus ir jų ateitį, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Reklaminių šūkių pobūdžiai

Išgirdę apie šūkius, pirmiausiai galvojame apie prekes. Apie įvairius kasdienius daiktus, kuriuos pirkome, perkame ir pirksime. Retais atvejais šūkiai išlieka tokie patys per visą produktų gyvavimo laikotarpį. Pavyzdžiui „Coca-Cola“ produktui daugiau kaip šimtas metų ir jis yra turėjęs 57 šūkius. Taip yra todėl, kad tam tikri pasakymai ilgainiui tampa „nuvalkiotais“ ir nebetenka prasmės. Tuomet reikia naujo šūkio, kad būtų atgaivintas susidomėjimas, kad būtų sudarytas įspūdis, jog produktas visada yra tobulinamas, ir kad būtų primenama, jog jis vis dar yra rinkoje. Lietuvoje prekybos tinklai taip pat laikas nuo laiko keičia šūkius. Pavyzdžiui IKI kažkada turėjo šūkį „arčiau namų“, o dabartinis jų šūkis net turi kelis variantus: „mes visi mylim maistą“, „mes visi norim sutaupyti“ ir panašiai. Kartais šūkius verčia keisti nenumatytos aplinkybės. Pavyzdžiui, „Maxima“ labai ilgai naudojo šūkį „apie viską pagalvota“, kuris atrodė pakankamai tikslus dėl plataus parduotuvių asortimento, tačiau po parduotuvės griūties Latvijoje 2013 m. toliau naudoti šį šūkį tapo neskoninga. Vis dėlto po trumpo periodo be jokio šūkio buvo sugalvotas panašus „tai, ko reikia“.

Yra šūkių, kurie verčiami į užsienio kalbas. Dažniausiai jie verčiami į lietuvių kalbą, kai produktai priklauso tarptautinei kompanijai. Visgi yra atvejų, kai lietuviškos bendrovės plečiasi ir produktus eksportuoja svetur. „Ars libri“ taip pat verčia šūkius ir aprašus ne vienai bendrovei. Šūkių vertimams gali būti pasirinktos kelios strategijos. Viena iš jų – tikslus prasmės perteikimas. Nesigilinama nei į skambesio panašumą, nei į ritmą. Pavyzdžiui, „L’Oreal“: „Because you’re worth it“ – „nes jūs to verta“. Dažniausiai taip daroma, nes meninis sakinio vertimas gali užtrukti tiek, kiek vieno lapo. Reklamos agentūros turi savo darbuotojus, kurie gavę vertimą perrašo šūkį taip, kad jis būtų kuo labiau „kabinantis“. Kita strategija yra atkurti tam tikrą žodžių žaismą. Kai kada tai labai lengva: „It Gives You Wiiiings!“ „Red Bull suteikia sparnuuuuus“. Kitais atvejais išversti šūkį taip, kad jis turėtų tokį patį arba beveik tokį patį poveikį, neįmanoma. Pavyzdžiui „Maybe She’s Born With It, Maybe It’s Maybelline“. Vienintelis būdas priartėti prie originalo grožį perteikiančio vertimo būtų versti ir patį prekės pavadinimą, tačiau prekiniai ženklai visame pasaulyje atpažįstami būtent dėl to, kad yra neverčiami.

Egzistuoja ir politinių reklamos kampanijos šūkių. Pastarieji įsimenami kur kas geriau, nes dažnai naudojami šaržuojant politikus. Kuo originalesnis, tuo labiau patraukia dėmesį. Jų vertimai atliekami rečiau, dažniausiai tik tam, kad būtų suprantama, ką jie reiškia. Pavyzdžiui, Donaldo Trampo „Make America great again“ net sunku prisiminti lietuvišką atitikmenį, nes vertimų variantai gali būti keli, pavyzdžiui „padarysiu Ameriką vėl puikią“ arba „padarysiu Ameriką vėl didžią“, o anglišką variantą žino visi, kas nors minimaliai domisi politika.

Naujos tendencijos

Pastaruoju metu, kai ne tik laikraščius, bet ir portalus po truputį keičia socialiniai tinklai, išpopuliarėjo grotažymės. Jos pranašesnės savo trumpumu, aiškumu, tokių nebūtina versti, nes savo trumpumu perteikia savo žinią net ir minimaliai mokantiems anglų kalbą. Pavyzdžiui, neseniai pasklido socialinės reklamos grotažymė apie priekabiavimą #MeToo. Grotažymes įvairios įmonės deda ir savo puslapiuose socialiniuose tinkluose, o pastarieji puslapiai po truputį keičia tradicinius, einančius po „www“. „Ars libri“ darbuotojai versdami ir redaguodami užsakymus tokių grotažymių mato vis daugiau, todėl turi pagrindo manyti, kad ateityje tokių šūkių padaugės, nors vargu ar galės nugalėti tradicinių šūkių vaizdingumą ir originalumą.

Taip pat kiekvienais metais daugėja anglų kalbą mokančių žmonių, dėl to galima numanyti, kad sumažės poreikis versti tokiais atvejais, jei vertimas būtų iš anglų į lietuvių kalbą. Kitais atvejais, kai šūkiai verčiami iš lietuvių kalbos, statistika neturėtų keistis. Reikėtų atsižvelgti ir į auditoriją, kuriai parduodamos prekės ar paslaugos. Greitas maistas ir saldūs gėrimai daugiau orientuoti į jaunimą, todėl „akių nebado“ paliktas angliškas šūkis, tačiau technikos gamintojai turėtų atsižvelgti į tai, kokios šalies žmonės naudosis jų gaminiais, nes tokios prekės aktualios visiems.

www.delfi.lt

Plačiau > Publikuota: www.delfi.lt

Giedrė Liutkevičiūtė: Apie strutį smėlyje – socialinę politiką ir praktiką

Artėja valstybės atkūrimo šimtmetis. Valstybę atkūrėme, tačiau vis dar lieka uždavinys atkurti visuomenę. Nepriklausomą savo mąstymu, sąmoningą, pilietišką, bendruomenišką, atsakingą pirmiausia už save, savo veiksmus, savo gyvenimą ir prisiimančią atsakomybę padėti tiems, kurie sau padėti negali. Valstybė ne sienos, ne herbai, ne aikštės, ne įstatymai ir ne valdžia. Valdžia atsakomybės jausmo įstatymais priverstinai nesukurs tik sudarys tam sąlygas, taigi atsakomybė pirmiausia yra piliečio už save, o ne tik valdžios už pilietį.

O mes sukūrę laisvą valstybę nesuvokiame, kad su ta laisve kartu gavome ir atsakomybę. Ne tik teisę, bet ir pareigą atsakyti už save, už artimą savo ir už valstybę savo. Piktindamiesi, reikalaudami iš valdžios demonstruojame tą patį elgesį kaip totalitariniame režime – mainais į savo laisvę atiduodami jai atsakomybę už savo gyvenimo gerovę, o sau pasilikdami pasyvų vaidmenį piktintis ir reikalauti o ne aktyvųjį kurti. Sakoma, brandų žmogų nuo vaiko skiria tik viena savybė – gebėjimas prisiimti atsakomybę. Nebrandžios visuomenės, negebančios prisiimti atsakomybės, permeta ją valdžiai, o paskui iš jos reikalauja. Taigi norėdami teisės: laisvės, bet nenorėdami pareigos: atsakomybės, elgiamės lygiai kaip nesubrendėliai, kokie savo amžiumi dar ir esame nuo nepriklausomybės paskelbimo. Matyt tokia atsakomybės klausimo įtampa, palikta mums totalitarinio režimo, kontroliavusio viską – nuo gyvenimų iki minčių, tačiau tada nebuvo laisvės, nebuvo atsakomybės. Gal išties reikia, kad pasikeistų karta, kad kas nors pasikeistų, bet visi pokyčiai prasideda nuo įsisąmoninimo, kad turime lygiai tokią valdžią (vėl einančią centralizacijos ir reguliavimo didinimo keliu) kiek atsakomybės norime prisiimti sau, o kiek atiduoti atsakomybę už save jai.

Valstybės reikia nusipelnyti kasdien, o ne tik jos atkūrimo momentu. Psichologai pasakys, kad sveiki santykiai tai ne vaiko tėvo vaidmenų, o lygiavertūs partnerystės santykiai. Taigi valdžia su piliečiu yra partneriai. O jei taip apvertus ne valdžia už mus atsakinga, o mes už ją, tokią kokią turime? Taigi žiūrime ką turime. Tose šalyse kur sąmoninga, atsakinga visuomenė, nėra daug reguliuojančių svertų, aktyvios bendruomenės, ten atsakinga valdžia, gerai išplėtota ir socialinė sistema, apie kurią ir norėčiau pratęsti savo temą apie atsakomybę.

Esu žmogus, toks pats kaip ir jūs – tikintis, jautrus, matantis šalia savęs skurstantį, stokojantį, ranką ištiesusį ir regis šalia mūsų, tačiau šviesmečių finansinėje, socialinėje, švietimo ir meilės atskirty ar tremty gyvenantį labiausiai pažeidžiamą iš mūsų – seną ar mažą.

Įpratę ir konstituciškai vis tikimės, kad valstybė jais pasirūpins, šaukiame, kad valstybė privalo tą daryti, barame, kad nepajėgi, bet atsimerkime, ar kada nors valstybė buvo pajėgi? Mūsų jauna valstybė dar niekada nebuvo pajėgi – stipri, aktyvi, atsakinga bendruomenė buvo pajėgi, kaimynystė buvo pajėgi, auklėjimas ir įskiepytos tradicinės vertybės buvo pajėgios neleisti abejingai praeiti pro artimą savo.

Taigi lygiai taip pat kaip ir dauguma jūsų, aš nuėjau visą kelią, manydama, kad darau gerą darbą – nuo pavienių veiksmų pervesdama kelis eurus per televizijos pagalbos šou, įsprausdama kelis eurus į ištiestą ranką ar kepurę, nuo konkrečių žmonių, konkrečių pagalbų iki suvokimo, kad mano vidinei dvasinei ramybei reikia realizuoti nuolatinį poreikį pagal jėgas, galimybes ir laiką rūpintis tais, kurie silpnesni, kurie nesugeba. Tai regis natūralus atsakomybę pirma už save, o po to už savo aplinką prisiimančio žmogaus poreikis pasirūpinti tais, kurie šalia. Augant verslui, augant galimybėms rūpintis ir matymui nuo pavienio poreikio iki sisteminių visos srities spragų, nuo 2003 metų nuėjau ilgą draugystės, partnerystės kelią su fondais, nuo savanorio iki rėmėjo, nuo rėmėjo iki konsultanto, todėl manau, kad žinau, kokia socialinė padėtis Lietuvoje.

O ji, mano galva, apibendrinant tai, ką supratau, tokia, kad nepaisant to, kad turime sukurtą visą pagalbos infrastruktūrą savivaldybėse, seniūnijose, medicinos įstaigose, valstybiniu, įstatyminiu ir poįstatyminių aktų lygiu, tačiau mano asmeniniu įsitikinimu tokia sistema neveiksni, jei nėra pavienės žmogiškos valios ją taikyti, todėl dažnai Lietuvoje pagalba socialiai jautriems žmonėms laikosi ne ant institucinių, o ant jautrių, gerų, savanorių ir geros valios tokių kaip jūs žmonių (kaimynų, ar jų bėdas matančių, kad ir kaimo paštininkų) pečių, taigi ji neapimanti visų, net gyvybinių poreikių, nepasiekianti visų, kuriems ji būtina, nekoordinuota, neorganizuota, pavienė, ne visada kompetentinga ir įgali išspręsti net gyvybiškai būtinus poreikius.

Mano nuomone, įstatymų ir poįstatyminių aktų lygiu daugiau mažiau, bet bent jau pagrindas yra, nors taisytinų vietų yra ir su tuo reikia dirbti. Nesusidūrusiam su problema atrodo, kad tas spragas, kur valstybė neįgali, puikiausiai užkamšo privatūs fondai. Apibendrindama savo darbo su labdaros fondais patirtį, matau, kad jie nepajėgūs susidoroti organizacijų viduje su problema, kuri didesnė už juos pačius, ir jaučiasi lyg lašelis dykumoje, nors ten esu sutikusi atsidavusių asmenybių, ypač tarp vienuolių, gyvenimą pašventusių kito skausmui, tačiau esu susidūrusi ir su labdaros veikla, kuria naudojamasi asmeniniams viešiesiems ryšiams, ar asmeninei finansinei naudai gauti. Esu susidūrusi su buhalterinės ekvilibristikos, t. y., manipuliacijų siekiant kuo daugiau suaukotų lėšų pasilikti sau, kuo mažiau paliekant labdarai atvejais, esu susidūrusi su spaudimu ir grasinimais, kad tai, ką žinau pasilaikyčiau tik sau ir esama sistema nesikeistų.

Esama sistema nesikeičia dar ir todėl, kad efektyviai man regis neveikia nevyriausybinių organizacijų kontrolė. Esu pasinagrinėjusi, kad nėra jokių rimtesnių labdaros paramos fondų lėšų panaudojimą reguliuojančių teisės aktų. Svarbiausia, kad vykdo mokestines prievoles valstybei o visas kitas reglamentavimas formalus, nes neatsitiktinai tiek daug prakutusių visuomenės ar politikos veikėjų turi savo VšĮ reikaliukams pasitvarkyti.

Skaitykite daugiau: 15min.lt

Plačiau > Publikuota: www.15min.lt